15 minučių atmintinė vaikams: saugumas kelyje

Vaikų saugumas kelyje - itin svarbi tema, reikalaujanti nuolatinio dėmesio ir prevencijos. Tyrimai rodo, kad dažnai eismo įvykius su vaikais lemia nepakankamas jaunųjų eismo dalyvių švietimas. Apie trečdalis vairuotojų tikisi platesnės informacijos sklaidos moksleiviams apie saugų eismą.

Net 76 proc. vairuotojų teigia kelyje sutinkantys paspirtukais važiuojančius moksleivius, o 55 proc. dviračiais. Tačiau naudodamiesi šiomis mikrojudumo priemonėmis moksleiviai dažnai važiuoja šaligatviu tarp pėsčiųjų, darydami manevrą nepastebi, kas vyksta už nugaros, sustoja tarp automobilių prie šviesoforo ar manevruodami pamiršta parodyti rankos signalą. Tai paprastos, bet kritiškai svarbios detalės, padedančios išvengti pavojų ir užtikrinančios, jog kiti eismo dalyviai suprastų vaikų judėjimą kelyje.

Atsakomybę už vaikų saugumą kelyje turime prisiimti mes - suaugusieji. Vairuotojams būtina ne tik paisyti aplink mokymo įstaigas ar gyvenamuosiuose rajonuose nustatytų greičio ir kitų saugaus eismo priemonių, bet ir būti išskirtinai atidiems. Važiuojant šiose zonose reikia ypač sustiprinti dėmesingumą ir mažinti greitį. Sunku kalbėti ir apie tikrai saugų greitį tokiose vietose, nes ten, kur vaikai - sunku nuspėti ar prognozuoti - visada liks tikimybė nelaimei. Todėl tokiose vietose net leistinas greitis gali būti nesugus, jei trūksta atidos.

Vairuotojų ydos ir klaidos kelyje:

• Dėmesingumo stoka
• Vaikų ūgio neįvertinimas
• Skubėjimas
• Per lėta reakcija kritinėse situacijose

Nemažai vairuotojų kritinėse situacijose stabdo per silpnai, todėl neretai jų veiksmai neatitinka situacijos ir poreikio. Reikia daryti tai, ko mūsų vairuotojai nemėgsta daryti - treniruotis. Lietuvoje yra nemažai autodromų, kuriuose galima atgaivinti savo antiavarinio vairavimo įgūdžius arba bent jau šeimoje, darbe pakalbėti apie tai, padiskutuoti, aptarti galimus eismo pasikeitimus ir avarines situacijas.

Deja, daugybė vairuotojų kelyje paskutinį kartą skaitė kelių eismo taisyklių (KET) knygelę dar tada, kai mokėsi vairavimo mokykloje. Ekspertas kartoja - vaikai eismo aplinkoje neretai elgiasi impulsyviai, jų logika dar nesutampa su suaugusiųjų mąstymu, todėl vairuotojai turi būti ne tik techniškai pasiruošę išvengti avarinių situacijų, bet ir būti itin budrūs bei dėmesingi, juk eismo saugumas - bendras tikslas.

Svarbu suprasti, kad saugus keliavimas į mokyklą - tai ne vien įgūdžių rinkinys, bet ir nuoseklus ugdymo procesas, kuris turi būti pritaikytas pagal vaiko amžių, brandą ir gyvenamąją aplinką. Visais atvejais tėvai privalo įvertinti vaiko brandą. Specialistai ir psichologai teigia, kad apie 6-7 m. kai kurie vaikai jau geba grįžti namo, pietauti, nueiti į būrelius savarankiškai, tačiau kitiems reikia daugiau laiko, todėl labai svarbu atsižvelgti į vaiko charakterį, brandą ir aplinką.

Vaikų saugaus elgesio kelyje atmintinė

Kaip rodo tyrimo rezultatai, apie trečdalis (31 proc.) vairuotojų tikisi platesnės informacijos sklaidos moksleiviams apie saugų eismą. Nors mokyklose vaikai įprastai supažindinami su pagrindinėmis eismo taisyklėmis, jas būtina nuolat priminti ir kartoti, todėl čia svarbus vaidmuo tenka tėvams ir globėjams, sako ekspertė.

Ši atmintinė primena svarbiausius principus, kurių laikymasis gali padėti vaikams išvengti pavojingų situacijų kelyje:

1. Stok ne tik prie perėjos, bet ir prie kiemo išvažiavimo. Net ir pažįstamoje aplinkoje, tai yra kieme ar daugiabučio aikštelėje, vaikai turi būti atidūs. Judėjimas tarp stovinčių automobilių ar netikėtai važiuojantys kaimynai taip pat gali kelti pavojų.
2. Niekuomet neišbėk iš už transporto priemonės. Viena iš pavojingiausių situacijų - netikėtas vaiko išbėgimas iš už autobuso ar automobilio. Prieš žengdamas į važiuojamąją kelio dalį, visuomet sustok ir įsitikink, kad esi matomas.
3. Žalias šviesoforo signalas nereiškia visiško saugumo. Šviesa gali būti žalia, bet tai negarantuoja, kad visi vairuotojai suspės sustoti. Prieš žengdami - apsidairykite ir įsitikinkite, kad eiti saugu.
4. Važiuodamas paspirtuku ar dviračiu - būk matomas. Darydami manevrą vaikai turi rodyti rankos signalus, sustoti šalia kitų eismo dalyvių tik ten, kur saugu, ir visuomet stebėti aplinką. Staigūs manevrai yra viena iš pagrindinių avarinių situacijų priežastis.
5. Atšvaitai ir ryškios detalės - saugumui užtikrinti. Prasto matomumo sąlygomis vaikai privalo būti matomi. Atšvaitai, liemenės ar šviesūs drabužiai padeda vairuotojams laiku juos pastebėti ir sureaguoti.
6. Skubėjimas - pavojingas įprotis. Bėgimas paskui draugus, bandymas spėti perbėgti gatvę vos užsidegus žaliai šviesai ar mirksint geltonam signalui didina riziką. Ugdykime vaikų kantrybę ir sąmoningumą − geriau palaukti, nei rizikuoti.
7. Ne tik žiūrėk, bet ir klausykis. Prieš einant per gatvę svarbu ne tik apsidairyti, bet ir įsiklausyti į aplinką. Kartais automobilį galime išgirsti anksčiau nei jį pamatome.

Eismo saugumo žinias verta pasikartoti ir vyresniems vaikams - per atostogas įgūdžiai pasimiršta, o kasdien kintanti eismo aplinka reikalauja nuolatinio budrumo. Šiomis dienomis tėvams pats laikas dar kartą peržvelgti, ar vaikas geba atpažinti pavojingas situacijas, laikosi pagrindinių saugaus elgesio taisyklių ir žino, ką daryti netikėtais atvejais.

Kokie įgūdžiai būtini ir kaip juos ugdyti?

5-7 m. vaikai jau turi turėti saugaus eismo žinių pagrindus. Pasak jos, tokie vaikai jau turėtų suprasti, kas yra kelias, šaligatvis, žinoti, kad žaidimas gatvėje pavojingas, mokėti pereiti kelią per pėsčiųjų perėją ar šviesoforo reguliuojamą sankryžą, mokėti atpažinti žalios, geltonos ir raudonos šviesoforo spalvas ir suprasti jų reikšmes.

Vaikas turi išmokti žiūrėti kairėn-dešinėn-kairėn ir įsitikinti, kad visi automobiliai sustojo. Nuo mažens reikia kalbėti ir aiškinti, kodėl atšvaitas ar ryškiaspalvė liemenė reikalingi tamsiuoju paros metu, ypač užmiestyje privaloma dėvėti šviesą atspindinčią liemenę ar neštis žibintuvėlį, atšvaitą segti ant dešinės rankos arba kojos, nes taip pėsčiasis, eidamas prieš eismą, yra geriau matomas. Taip pat vaikai turi žinoti bendrąjį pagalbos numerį 112 ir galėti pasakyti savo vardą bei adresą.

Turime ugdyti supratimą, kad nekalbama su nepažįstamaisiais. Jei nepažįstamasis kalbina, svarbu likti ten, kur yra kitų žmonių, nesitraukti į atokesnę vietą, jei kažkas atrodo keista ar nejauku, nereikia bijoti pasakyti „ne“. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad vaikas turi mokėti ir naudotis technologijomis - turi suprasti, kaip susisiekti su tėvais telefonu, bet taip pat žinoti, kad einant nereikėtų naršyti telefone ar klausytis muzikos, nes tai mažina atidumą ir budrumą.

Mokykime vaikus, kad pavėlavimas nėra priežastis rizikuoti - jokiu būdu neperbėgti gatvės per raudoną šviesą ar neleistinoje vietoje. D.Piličiauskienė pažymi, kad išugdyti naują įprotį vaikui trunka keletą mėnesių. Geriausiai tai pavyksta padaryti rodant pavyzdį, pabrėžia ji - tėvai turėtų patys laikytis saugaus eismo taisyklių, rodyti teisingą pavyzdį, kartu su vaikais aptarinėti šviesoforo signalus ir eismo situacijas, o šiuos įgūdžius kartoti reguliariai.

Rekomenduojama su vaiku kelis kartus pereiti suplanuotą maršrutą, tačiau po kurio laiko vėl kartu pasitikrinti, ar vaikas vis dar renkasi saugų kelią ir laikosi taisyklių. Aptarkite perėjas, pavojingus posūkius ir saugias vietas, parodykite, kur galima kreiptis pagalbos (parduotuvė, kaimynų namai). Vaikai lengviau įsimena taisykles žaisdami „eismo ekspertą“ ar aptardami matytas situacijas.

Kaip pasirinkti ir suplanuoti saugiausią maršrutą?

Paprastai žmonės linkę rinktis trumpiausią kelią per kiemus ar stovėjimo aikšteles, tačiau vaikams rekomenduojama maršrutą sudėlioti ten, kur yra pėsčiųjų perėjos, šviesoforai, šaligatviai ir geras apšvietimas. Taip, toks maršrutas gali būti ilgesnis, bet jis saugesnis. Parenkant maršrutą reikėtų patikrinti gatvių eismo intensyvumą, ar yra reguliuojamos perėjos, ar pėsčiųjų perėjose matomumas nėra ribotas (ar niekas neužstoja matymo lauko). Vaikai turi mokėti laukti, kol automobilis visiškai sustos, ir užmegzti akių kontaktą su vairuotoju.

Vaikams turime priminti, kad einant šaligatviu, važiuojantys paspirtukai ar dviračiai gali kelti pavojų, todėl svarbu stebėti aplinką ir būti atidžiais. Patogu vaikui nupiešti ar pažymėti maršrutą žemėlapyje su akivaizdžiais orientyrais (parduotuvė, stotelė, tiltas); vaikas turėtų mokėti juos atpažinti. Kelio „Namai-mokykla-namai“ žemėlapį galima nusipiešti ir patiems. Taip vizualiai lengviau įsiminti maršrutą.

Tai ypač svarbu, jei vaiko maršrutas į mokyklą ir iš jos eina užmiestyje, kur neretai yra mažiau šaligatvių, eismas vyksta didesniu greičiu, blogesnis apšvietimas, siauri kelkraščiai, galimi laukiniai gyvūnai ar palaidi šunys. Tokiose vietose reikia eiti kelkraščiu, toliau nuo kelio krašto, prieš automobilių važiavimo kryptį, dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba turėti žibintuvėlį, atšvaitą segėti ant dešinės rankos arba kojos, kad vairuotojai geriau matytų.

Jei vaikas vyksta autobusu, reikia priminti, kad jam sustojus negalima bėgti nei pro autobuso priekį, nei pro galą. Reikia palaukti, kol autobusas nuvažiuos ir prieš einant įsitikinti, kad eiti per kelią saugu ir tada eiti.

Kelionė viešuoju transportu

Jei visgi vaikui būtina savarankiškai naudotis viešuoju transportu, pirmus kelis kartus važiuokite drauge su vaiku - parodykite visą procesą praktiškai. Sudarykite planą „ką daryti, jei...“ - pvz., autobusas neatvažiuoja, pametamas bilietas, praleidžiama stotelė, pataria D.Piličiauskienė.

Ką darytum, jei...?“ tipo klausimai padeda įsiminti, tad pažaiskite tokį klausimų žaidimą. Ir žinoma, mokykite saugaus elgesio taisyklių laukiant, važiuojant ar išlipant iš autobuso“, - sako specialistė. Ji priduria, kad vaikas turėtų žinoti, kuriuo autobusu važiuoja, kurioje stotelėje išlipti ir ką daryti, jei netyčia išlipo ne ten, kada jam reikėtų kreiptis į vairuotoją ar kitus keleivius, paskambinti tėvams.

Taip pat reikėtų priminti vaikui ir apie elgesį tais atvejais, jeigu kas nors bando kalbinti ar kviečia kartu išlipti - vaikas turi nebijoti atsisakyti ir likti ten, kur yra daugiau žmonių.

Elgesio taisyklės viešajame transporte:

• Laukiant stotelėje. Stovėti atokiau nuo kelkraščio, neišdykauti ir nelakstyti.
• Įlipimas ir išlipimas. Nepulti bėgti iš paskos autobuso ir stotis prie durelių, o laukti, kol transporto priemonė visiškai sustos ir durys atsidarys.
• Elgesys autobuse. Stovint laikytis už rankenų, jei yra vietos atsisėsti, saugoti savo daiktus, turėti galiojantį viešojo transporto bilietą ir žinoma netriukšmauti, būti mandagiam.

Aiškinant vaikui apie saugų dalyvavimą eisme labai svarbu neperkrauti jo gąsdinimais ir savarankiškumą skatinti palaipsniui - nuoseklūs žingsniai nesukels vaikui streso, sako D.Piličiauskienė.

Pavyzdžiui, jei vaikui sunku išeiti iš namų vienam, galima pradėti nuo ėjimo iki namo laiptinės, vėliau - iki artimiausios žaidimų aikštelės, kiekvienas žingsnis įtvirtinamas pagyrimais. Perdėtai saugant vaiką, neleidžiant jam savarankiškai patirti, išmokti ar spręsti situacijų galima perduoti vaikui savo nerimą. Tėvai turi rodyti pasitikėjimą, paaiškinti, kad klaidos yra mokymosi dalis, tačiau visada priminti saugaus elgesio taisykles“, - sako saugaus eismo ekspertė.

Be to, jeigu yra galimybė, vaiką galima palaipsniui įjungti į grupę su kaimynų ar klasės draugais - taip jis jausis saugiau, priduria ji.

Saugaus eismo atmintinė tėvams

Paruošėme saugaus eismo atmintinę, pasinaudokite ja, ruošiant vaiką savarankiškai kelionei į mokyklą

• Pozityviai nuteikite mokyklai. Labai svarbu sudominti vaiką mokykla. Tikrai nereikėtų gąsdinti: „Baigsis tau katino dienos...“.
• Aplankykite mokyklą. Su vaiku, ypač jeigu jis nelankė priešmokyklinio ugdymo grupės, nueikite iki mokyklos. Apvaikščiokite, pasižiūrėkite, kur bus klasė, kaip nueiti iki valgyklos, tualeto. Jeigu dar prieš rugsėjį pavyktų susitikti su būsima mokytoja, būtų dar geriau.
• Supažindinkite su keliu į mokyklą. Nors pirmokas dar pats vienas į mokyklą nevaikščios, verta kartu nueiti kelią iki mokyklos, priminti kelio ženklus, atkreipti dėmesį į pavojingesnes vietas. Tai paprasti, bet vaiko saugumui svarbūs dalykai.
• Skatinkite vaiko savarankiškumą, mokykite planuoti. Vasarą prieš mokyklą būtų gerai skirti būsimam pirmokui nedideles savarankiško gyvenimo pradžios užduotėles, pvz., nueiti iki artimiausios parduotuvės, nupirkti pieno ir parnešti grąžą. Jis jau turi mokėti susitvarkyti, susirinkti savo žaislus ar drabužius. Reikėtų mokyti pasiplanuoti, ką veiks rytoj, ir tam pasiruošti, nors tai būtų ir paprasti darbeliai ar veiksmai, tarkime, išsiruošimas uogauti. Kai bus mokinys, toks vaikas kuprinę susidės pats, o ne tėtis ar mama.
• Suraskite galimybę, kad būsimas mokinys kurį laiką pabūtų be tėvų. Jeigu mokykla neorganizuoja stovyklų būsimiems pirmokams, tėvams reikėtų tikslingai pamodeliuoti situacijas, kad toks vaikas galėtų pabūti be tėvų, su kitais suaugusiaisiais ir su bendraamžiais.
• Mokykite vaiką išklausyti kitus ir nebijoti pasisakyti. Mažam vaikui, kuris taps daug didesnės bendruomenės nei šeima nariu, tai labai svarbu.
• Eikite apsipirkti kartu su vaiku. Tėvai, ypač jeigu šeimoje tai pirmasis pirmokas, labai rūpestingai stengiasi supirkti įvairias priemones, kurių reikia mokyklai. Tokį sąrašą verta susidaryti, bet vaikui bus daugiau naudos, jeigu artėjant rugsėjui eisite apsipirkti kartu ir su juo apie viską šnekėsite. Pvz., perkame pieštukus, mokykloje jie bus reikalingi per piešimo pamokas. Palyginkime flomasterių kainas, kurie brangesni, kurie pigesni? Vaikas turi suprasti, kam reikės vienokių ar kitokių priemonių, ir... Nepirkite visų priemonių iš karto. Dažnos mokyklos internetinėje svetainėje yra paskelbta, koks turėtų būti pirmoko krepšelis (kanceliarinės prekės ir pan.). Nepatariama visų priemonių susipirkti iš karto.
• Laiku pasirūpinkite sveikatos pažymėjimu.
• Aptarkite pasikeisiantį dienos režimą. Kalbėkitės su vaiku, ką reiškia lankyti mokyklą, kaip pasikeis jo „statusas“, įprastas dienos ritmas, kai taps mokiniu: visų pirma, į pamokas jis turės ateiti tam tikru laiku. Vadinasi, namuose privalės anksčiau eiti miegoti. Paaiškinkite jam, dėl ko turės atsigulti anksčiau: kad jaustųsi nepavargęs, kad jam puikiai sektųsi mokykloje, kad užtektų energijos visai dienai.
• Skatinkite vaiką kalbėtis apie mokyklą. Kai vaikas pradės lankyti mokyklą, paklausinėkite, kas jam sekėsi, kaip jis jaučiasi, kas patiko ir kas nepatiko, ko jis bijo. Tokie pašnekesiai namuose turi tapti įprasti. Tai vertinga informacija tėvams. Iš to sužinosite, kaip vaikas jaučiasi mokykloje, kas jam sekasi, kas nesiseka, kokia tenai atmosfera, ar neatsiranda netinkamų bendraamžių elgesio modelių, į ką būtų galima laiku reaguoti.

Kad kiekvieno moksleivio kelionė į mokyklą būtų saugi, svarbu prisiminti transporto priemonėms ir jų vairuotojams keliamus reikalavimus:

Ir atmink - „matyk ir būk matomas“ Nes jei tu matai, kas vyksta kelyje, ir kiti tave pastebi - labai sumažėja tikimybė, kad kas nors nutiks, net jei visi kiti principai nebus idealiai įgyvendinti. Saugi kelionė yra visų bendras tikslas.

Saugaus eismo atmintinė vairuotojams - vaikai vėl kelyje!

• Sulėtinkite greitį prie mokyklų ir vaikų susibūrimo vietų
• Vadovaukitės kelio ženklais „Vaikai“, „Mokykla“. Mokyklų zonose greitis dažnai ribojamas iki 20-30 km/h - tam tikrose situacijose net didžiausias leistinas greitis gali būti rizikingas.
• Atidžiai stebėkite pėsčiųjų perėjas Vaikai gali įbėgti netikėtai - prilėtinkite iš anksto. Vaikai gali neįvertinti atstumo iki automobilio - būkite pasiruošę staigiam stabdymui. Jei prie perėjos sustojo automobilis pirmoje juostoje, privalote sustoti ir kitoje - net jei nematote pėsčiojo.
• Autobusų stotelės - rizikos zona Vaikai, deja, dažnai kerta gatvę išlipę iš autobuso. Sulėtinkite ir įsitikinkite, kad kelias saugus.
• Nenaudokite telefono Net sekundės dėmesio nukreipimas gali kainuoti gyvybę.
• Vaiko vežimas ir paleidimas Vaikus iki 135 cm ūgio vežkite specialioje kėdutėje ar ant paaukštinimo pagalvėlės, segant saugos diržą. Iš automobilio vaikas turi išlipti šaligatvio pusėje, niekada - į važiuojamąją dalį.

tags: #15 #min #atmintine #vaikams #ir #tevams