1960 Metų Statybos Butų Ypatybės Lietuvoje

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, architektūros reikalai ilgokai buvo apleisti. Išmokslintų architektų buvo dar mažai, o darbo greitai atsistatančioje valstybėje perdaug. Nebuvo kam atsidėti teorinėms studijoms, literatūros paruošimui.

Šiame straipsnyje panagrinėsime 1960 metų statybos butų ypatybes, atsižvelgiant į to meto istorinį, socialinį ir architektūrinį kontekstą.

Architektūriniai bruožai

Žvelgiant į XIX a. pastatus - istorinio stiliaus, puošnūs į gatvės pusę, nuosaikesni, su mažiau puošybos į kiemo pusę, matosi tik laiptinės tūris, dėl to kiemo fasadas įdomiau atrodo nei sovietinių daugiabučių.

Okup. Lietuvos leidiniuose iki šiol tebeignoruojama religinė sodžiaus architektūra. Čia nesigiliname į politinį sovietinės Lietuvos mokslinių studijų aspektą, taip pat nemėginame jų kritikuoti, nors klaidų, nenuoseklumų bei plagijavimo iš senesniųjų autorių galima būtų nurodyti.

Pripažįstame pozityvų momentą, kad lietuviai ir rusų okupacijoje deda daug pastangų lietuviškajai kultūrai ugdyti ar bent ją tyrinėti. Girdėti, kad rusai pastaruoju metu labai nepatenkinti tokiu "nacionaliniu" lietuvių veiklumu.

Per pastaruosius dvejus metus jau nebepasirodė naujų lietuviškosios architektūros bei namotyros darbų Lietuvoje. Nesulaukėme ir lietuvių liaudies architektūros albumo antrosios knygos, nors anasai 1957-tųjų metų tomas buvo atžymėtas pirmąja knyga.

Pagal prof. Skardžiaus "Lietuvių kalbos vadovą", savybė yra "savotiškas pobūdis". Panašiai suprantame ir savitumą pagal J. Balči-konį.

Iki sovietinių kolchozų primetimo Lietuvoje, 77 proc. gyventojų buvo žemės ūkio sodybose. Daugumas jų gyveno šeimomis atskiruose vidutinio dydžio ūkiuose su savais namais, atskiru kiemu ir savais ūkiniais trobesiais.

Istoriniai ir socialiniai veiksniai, kaip vad. vala-kinė žemės reforma XVI a., baudžiavos įvedimas ir jos panaikinimas, kaimų skirstymas į viensėdžius ir Neprikl. Lietuvos dvarų žemės reforma po truputį keitė sodžiaus statybos ir architektūros veidą. Tyrinėjimai rodo, kad tie kitimai buvo palyginamai nežymūs, išlikę nusistojusių tradicijų ir stiliaus ribose.

Trobesių medinė konstrukcija ir formos išliko pirmykštės iki pat XX a. pradžios. Kaip jau minėta, vos penktadalis Lietuvos ploto tėra ištirta namotyros požiūriu, tad ateityje, jei nebus pavėluota inventorizuoti sparčiai nykstančias senąsias sodybas, mūsų turimos žinios galės būti papildytos, galbūt, naujais dokumentais.

Kad ir nedidelė etnografinė Lietuva, bet joje yra apstu įvairių sodybų planavimo variantų ir skirtingų trobesių tipų. Manau, kad tasai įvairumas ir įormų gausumas ir bus viena iš būdingiausių bei nuostabiausių savybių. Jos parodo lietuvio kaimiečio išradingumą labai panašiose gamtos sąlygose su ribotomis technikos bei medžio galimybėmis.

Tie natūralūs faktoriai ir nulėmė, kad formų ir detalių įvairumas telpa vientisame stiliuje, išvengiant šabloniško standarto. Prie to prisidėjo decentralizuotas individualus ūkininkavimas ir statybinių medžiagų pramonės nebuvimas. Dabartinėse sąlygose būtų sunku išvengti, o gal nebūtų ekonomiška apsieiti be standartizavimo.

Pagal šios paskaitos apimtį, nesileisime į detalų sodybų ir trobesių nagrinėjimą. Tik suminėsime objektus, iškeldami jų tipų ir variantų gausybę. Mėginsime parodyti, kad turime reikalo su turtingu lietuvių kultūros palikimu, kuris vertas gilesnių studijų, didesnio specialistų skaičiaus dėmesio, ir gal slepia savyje galimybes praturtinti moderniąją lietuviškąją architektūrą. Remiamės tuo, kas buvo statyta daugiausia XIX a. ir XX a. pradžioje.

Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje vyrauja senoviški laisvo užstatymo viensėdžiai, erdviai pasiskleidę didelių medžių paūksmėje. Jų nepalietė XVI a. vala-kinė žemės reforma, suformavusi Augštaitijos ankštai suspaustus gatvinius kaimus. Jų kiemai surikiuoti prie kelio su pirkiomis prie pat gatvės.

Užnemunėje (Suvalkijoje) taip pat viensėdžiai, bet jau kitokie, kaip žemaičių. Čia jie atsirado XIX a. pradžioje, išskirsčius senuosius gatvinius kaimus viensėdžiais, panašiai kaip ir kitur Lietuvoje buvo atlikta XX a. pradžioje. Iki II pasaul. karo buvo likę dar apie 30 proc. (3500) kaimų neišskirstytų. Naujieji viensėdžiai turi taisyklingą stačiakampainį sodybos planą su mažiau trobesių, lyginant juos su pirmykščiais žemaičių kiemais.

Be istorinių sąlygų sudaryto įvairumo, dar matome skirtumą tarp mažažemių, vidutinių ir stambesniųjų ūkių tiek statybiniu, tiek ir ekonominiu požiūriu. Trobesių išdėstymas kieme būdavo apsprendžiamas pačių ūkininkų ir vietinių meistrų ne ant popieriaus pagal įstaigų instrukcijas ar planus, bet čia pat natūroje pagal sveiką nuovoką, derinant tradiciją su konkrečiomis tereno sąlygomis.

Laisvas trobesių išdėstymas kieme, neprisilaikant nei linijų, nei 90 laipsnių kampų jau senai buvo pripažintas, kaip vienas iš būdingiausių lietuvių sodžiaus statybos bruožų (pvz., W. Pessler 1908 m. apie Mažąją Lietuvą). Funk-cionalinis sodybos dalinimas horizontaliai, į daugelį nedidelių pastatų, yra charakteringas visai Lietuvai, o taip pat ir kitiems baltų ir slavų kraštams.

Architektūrinį lietuvio sodybos ansamblį apjungia tvoros, vartai, šulinio svirtis, gausūs medžiai. Dviejų augštų trobesiai yra reta išimtis, pastebima didesnėse klėtyse ir stambesnių ūkių namuose, kur pastogė išvystoma beveik į antrąjį augštą.

Sodyboje dominuoja gyvenamasis namas, kurį toliau vadinsime tiesiai namu, nes ūkiniai trobesiai vadinami kitaip. Namų yra 4 tipai ir daug skirtingų variantų. Tie pagrindiniai tipai yra: 1. senasai žemaičių namas (tarmiškai "noms, nums") su durimis iš galo, be lubų, su ugniaviete asloje ir su siena atitvertu namoga-liu karvėms antrajame gale. Tai yra autochto-niškas baltiškas tipa...

Architektas Maksimas Zacharovas papasakojo, kaip vyko daugiabučių evoliucija, kokiais būstais sovietmečiu valdžia viliojo emigrantus sugrįžti į Lietuvos TSR ir kokie namai galėtų drąsiai vadintis šių dienų statomų gyvenamųjų daugiabučių „protėviais“.

Pašnekovas pasakoja, kad iki 1860-ųjų didikai ir pirkliai įprastai statėsi 2-3 aukštų rūmus ir rezidencijas, kuriose gyveno viena šeima, tačiau ėmė kilti poreikis statyti būstus nuomai. Laikoma, kad vienas pirmųjų daugiabučių Vilniuje atsirado Pylimo g. 49 - tai buvo trijų aukštų namas su kolonomis, kuris buvo perstatytas ir suskaidytas į du butus. Pirmame aukšte buvo arklidės ir ūkinės patalpos. O štai pigių butų namų buvo statoma mažai.

Vienas ryškesnių pavyzdžių - Labdarybės draugijos namas, plytinis istorizmo stiliaus daugiabutis Labdarių gatvėje, pastatytas 1884-aisiais. „Čia jau buvo labai mažo ploto butai su koridorine sistema. Tai buvo vieno kambario butai, kurių gyvenamasis plotas siekė apie 12 kvadratinių metrų, o bendras plotas sudarė apie 20 kvadratinių metrų, į kuriuos įskaičiuojama virtuvės patalpa ir nedidelis sandėliukas. Sanitariniai mazgai įrengti arba koridoriaus gale, arba atskirame ūkiniame pastate lauke, nepaisant to, kad namas galėjo būti centre arba senamiestyje“, - pasakoja architektas.

Kadangi Lietuvą XIX a. pramonės revoliucija aplenkė, Vilniuje buvo statoma mažai pramonės gamyklų ir nebuvo didelio tokių būstų poreikio. Jo teigimu, tokiuose butuose įprastai gyveno darbininkai ar žemesnio nei vidutinio sluoksnio žmonės, kurių įprastos gyvenvietės iki to laiko būdavo mediniai trobesiai, kurių pavyzdžių galima aptikti Šnipiškėse, Markučiuose, Rasose, Liepkalnyje ir net paties Naujamiesčio prieigose.

1900-aisiais metais žydų pigių butų bendrovės statomi du šešių aukštų plytiniai daugiabučiai Subačiaus gatvėje labiausiai panašūs į tuos, kurie buvo statomi užsienyje. Juose jau buvo centralizuota nuotekų sistema, po 100 butų kiekviename name. Čia apsigyveno nepasiturintys žydai, studentai.

Pirmieji daugiabučiai buvo statomi neaukšti - vos 2-3 aukštų, tačiau ilgainiui aukštingumas išaugo iki 4-5 aukštų, o Kauno ir Jogailos gatvėse išdygo net 6 aukštų su mansarda daugiabučiai. Tokiuose daugiabučiuose jau buvo taip vadinami „visi patogumai“ - sanitariniai mazgai, centralizuotos nuotekos, šildymas. Vienas įspūdingiausių tokių namų pavyzdžių - Kauno g. 2 esantis secesijos stiliaus daugiabutis, dar vadinamas Chajos Kremer namu. Jame jau buvo kiemo korpusai ir net du liftai, o monotoniški fasadai išsiskyrė didesniais laiptinės langais, kampiniu erkeriu, bokšteliais.

Architektė Jūratė Raugalienė „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros“ išleistoje knygoje „Vilniaus senamiesčio architektūros stiliai“ šį namą apibūdina taip: „Įėjimo durys turi plastiškų formų puošybą, langai dailinti įvairių dydžių stačiakampiais. Moderno architektūrai būdingas nusklembtas namo kampas su išsikišusiu erkeriu ir bokšteliu, dengtu žvynuota skarda“.

Kaip pasakoja M. Zacharovas, tokiuose nuomai skirtuose daugiabučiuose gyveno aukštesnė nei vidurinė klasė - valdininkai arba bankininkai. XIX ir XX amžių sandūroje gyventojų skaičiui Vilniuje pasiekus 160 tūkst., atsirado daugiau vidurinio ir aukštesnio sluoksnio, todėl ir išaugo poreikis geresniam būstui, kuriame gyventi buvo ekonomiškiau nei rūmuose ar rezidencijoje.

„Tokių nuomojamų butų plotai atitinka dabartinį individualaus namo vidurkį - apie 130 kvadratinių metrų. Juose būdavo daugiau negu penki kambariai, papildomos patalpos tarnaitėms, papildomas įėjimas, pagrindinė paradinė ir „juodoji“ laiptinė“, - dėstė architektas.

Dabartinių daugiabučių prototipas

Paklaustas, kas galėtų vadintis šiuolaikinių statomų daugiabučių ir gyvenamųjų namų kvartalų prototipu, M. Zacharovas įžvelgė du aspektus, pagal kuriuos galima būtų vertinti ir įvardinti. „Pagal tai, kaip atrodo buto planas, XIX a. patys pirmieji daugiabučiai gali būti laikomi prototipu, nes jau to meto brėžiniuose matome standartinį išplanavimą - bute yra koridorius, prieškambaris, sanitarinis mazgas, virtuvė ir svetainė“, - dėsto jis.

Vizualiai naujai statomi daugiabučiai labiausiai panašūs į „bauhaus“ stiliaus paveiktą tarpukario modernizmą (1920-1930-ieji metai). Šio stiliaus ištakos - Vokietijoje. „Bauhaus“ - tai dizaino ir architektūros mokykla Vokietijoje, kuri veikė iki Hitlerio laikų. Ši mokykla sukūrė vieną įtakingiausių modernizmo architektūros srovių pasaulyje. Daugelis šiuolaikinių architektų ir jų pastatai gali būti laikomi „bauhaus“ mokyklos stiliaus perėmėjais.

„Lakoniški, minimalistiniai fasadai, plokščias stogas, kurį galima būtų apželdinti. Tiesa, pas mus tokie stogai nebuvo eksploatuojami“, - „bauhaus“ stilių apibūdina architektas. Pasak jo, „bauhaus“ tipo namas sovietmečiu buvo industrializuotas ir atkartojamas tūkstančius kartų - tai baltų plytų minimalistinis, skurdžios apdailos penkiaaukštis, kurio visi fasadai vienodi. Tokių namų galime išvysti ir Lietuvoje.

„Jei žiūrėtume į XIX a. pastatus - istorinio stiliaus, puošnūs į gatvės pusę, nuosaikesni, su mažiau puošybos į kiemo pusę, matosi tik laiptinės tūris, dėl to kiemo fasadas įdomiau atrodo nei sovietinių daugiabučių. O štai „bauhaus“ daugiabučiams būdingi kiti bruožai - visi fasadai svarbūs, aplink pastatą paliekama daugiau erdvės, nėra uždarų kiemų. Sulig jų atsiradimu įvyko didžiausias lūžis ir tokio tipo daugiabučiai statomi iki šiol“, - dėsto M. Zacharovas.

Jo teigimu, geriausiai „bauhaus“ stilistiką iliustruoja Algirdo gatvėje esantis geltonų plytų su užapvalintais kampais namas - neišraiškingas, galima supainioti su sovietmečiu, bet tai yra 1939 m. pastatas. „Jis apžvelgiamas iš visų pusių, nėra įkomponuotas į gatvės perimetrą palei vieną liniją taip, kaip visi pastatai įkomponuoti Gedimino prospekte“, - priduria jis.

Pasak architekto, Vilniaus tarpukario architektūra griežtesnė negu Kauno, kuriame pastatus dar papildo įvairūs karnizai ir papuošimai. Jo teigimu, Vilniuje šis stilius toks saikingas, kad nežinant galima net neatpažinti.

„Dažniausiai fasadai buvo dažomi baltai, šviesia švaros spalva. Mūsų regione buvo šiek tiek gelsvos ir smėlio spalvos. Dalinai fasadas buvo dengiamas glazūruotomis klinkerinėmis plytelėmis“, - teigia jis.

Architektūriniai sprendimai - naujovės, medžiagos

Nuo XIX a. pabaigos daugiabučiai buvo statomi iš plytų - šis mūras buvo paplitęs dar nuo gotikos laikų. Perdangoms buvo naudojamos naujo tipo metalinės sijos, ant jų - medinės grindys arba gelžbetoninės perdangos - tai buvo visiška naujovė, kuri labiau išplito tarpukariu.

Kaip pasakoja M. Zacharovas, sovietmečiu neatsisakyta plytų mūro, bet ir pradėtos naudoti surenkamos perdangos be metalinių sijų. Vėliau sekė dar didesnis optimizavimas - stambiaplokščių daugiabučių statyba, kurie dar vadinami „blokiniais“ namais arba „chruščiovkėmis“. Jie buvo statomi iš gamyklose pagamintų plokščių, iš kurių vietoje jau buvo surenkami pastatai.

Pirmasis tokių pokario modernizmo daugiabučių kvartalas buvo pastatytas 1959 metais Naujamiestyje - jis apima Naugarduko, Vytenio, T. Ševčenkos ir Birželio 23-ios gatves. Šie namai standartizuoti, industrializuoti, jiems būdingi siauresni langai.

Nuo 1970-ųjų sekė eksperimentai su betonu ir atsirado postmodernistiniai monolitinio gelžbetonio daugiabučiai, kurie buvo statomi sulenktais kampais. „Dabar vertinant tai nepigi medžiaga, nes monolitas kainuoja daugiau nei blokeliai ar mūras, bet kadangi viskas buvo labai standartizuota, tai tas betonas buvo vienodas ir prieinamas. Monolitinių pastatų aukštingumas ėmė augti - pasiekė 13-16 aukštų“, - pasakoja architektas.

Sovietinis palikimas

Sovietmečio architektūros daugiabučiai apėmė du etapus - ankstyvąjį ir vėlesnįjį. Ankstyvajame etape dominavo stalininė architektūra, kuriai būdingas pompastiškumas, didesni butai. Vieni ryškesnių tokio socialistinio istorizmo stiliaus daugiabučių pavyzdžių - prie Operos ir Baleto teatro, Goštauto g. krantinėje pastatyti namai, kurie buvo skirti emigrantams sugrąžinti. Šis namų kvartalas dar buvo vadinamas „Amerikanke“, kadangi į „socialistinį rojų“ buvo viliojami į Lotynų ir Šiaurės Amerikos žemynus išvykę lietuviai.

„Šie butai buvo skirti specialiai tiems, kas emigravo iš Lietuvos prieš karą, kad jie sugrįžtų į Lietuvos TSR. Buvo siekiama parodyti jiems, kad gali čia gyventi ir būti lojalūs tuometinei valdžiai. Emigrantams butai Vilniaus miesto centre buvo siūlomi nemokamai“, - tikina M. Zacharovas ir priduria, kad šis valdžios pasiūlymas dalinai pasiteisino - daug kas sugrįžo (1955-1961 m. į Lietuvą grįžo apie 1,3 tūkst. emigrantų), o dovanų gautų butų vertė neginčijama ir po šiai dienai - tam įtakos turi dideli butų plotai ir aukštos 3 metrų lubos. Už standartinį dviejų kambarių butą čia prašo 110 tūkst. eurų.

Sovietmečiu buvo statomi ne tik standartiniai 5 aukštų namai su mažiausiai 40 butų - po karo Žvėryne prie Liubarto tilto ir Antakalnyje Šilo g. išdygo nedideli daugiabučiai. „Tai stalininio laikotarpio dviejų aukštų nedideli pastatai, kuriuose buvo nedaug butų. Jie buvo skirti labai skirtingiems sluoksniams ir gana plačiai paplitę. Tas pats daugiabutis galėjo būti pastatytas ir Žvėryne, ir Šalčininkų rajone esančioje gyvenvietėje Baltojoje Vokėje“, - aiškina architektas ir patikslina, kad stalininiu laikotarpiu Baltojoje Vokėje buvusiame durpyne buvo kasamos durpės, dėl ko atsirado poreikis statyti daugiabučius darbininkams.

Žvelkime, kas daroma sovietinėje Lietuvoje. Nežiūrint okupanto varžymų, iki 1960 metų buvo vykdomas etnografinis ir istorinis Lietuvos architektūros paminklų tyrinėjimas.

Senųjų kaimų inventorizavimą ir iliustracinės medžiagos rinkimą nuo 1946 m. vykdė Kauno Politechnikos Instituto Statybos fakultetas, Lietuvos Mokslų Akademijos etnografinis skyrius, Kauno ir Vilniaus Dailės Muziejai. Drauge su ankstesniais tyrinėjimais, iki 1956 m. tebuvo ištirta vos apie 20 proc. Lietuvos teritorijos,kaip matyti iš paskelbtos kartogramos.

1958 -1960 pasirodė kelios rimtos architektūrinės ir etnografinės studijos, pvz. etnografų: K. Čerbu-lėno apie senąjį namą (žemaičių "nuraą") ir medinių trobesių konstrukcijas, Iz. Butkevičiaus, V. Miliaus ir V. Žilėno - apie namus, ūkinius pastatus, dailidžių įrankius, krosnis. Arch. inž. J. Minkevičius nagrinėja ir sistemingai iliustruoja ūkinius trobesius ir mūrinius pastatus buv. dvaruose, o arch. J. Baršauskas - buv. ūkininkų sodybas ir svirnus (klėtis). Jiedu abu įdomiai analizuoja kompozicinius principus lietuvių liaudies architektūroje.

Beskaitant, atrodo, kad daugelio tų principų nė žinote nežinojo patys kaimo statybų autoriai sodiečiai . . . Naujoje "Lietuvių liaudies meno" albumų serijoje vienas tomas (1957 m., 8000 tiražo) skiriamas kaimo architektūrai, kur dauguma fotografijų yra iš nepriklausomybės metų. To albumo redaktoriai ir įvado autoriai yra architektai F. Bielinskis ir K. Šešelgis su etnografu Kl. Cerbulėnu, visi baigę Neprikl. Lietuvos universitetą.

Architektų A. Spelskio ir J. Baršausko praktiško projektavimo knygose (1955 ir 1956 m.) skiriama nemaža vietos senajai kaimo architektūrai ir su neslepiamu susižavėjimu patariama remtis tuo tradiciniu lietuviškuoju palikimu naujuose projektuose. Dalis tų pačių autorių atspausdino savo darbus Maskvos leidiniuose rusų kalba. Pvz., F. Bielinskio knyga "Li-tovskoje narodnoje sodčestvo" (1960 m., tiražas vos 1200) pateikia ne tik kaimo sodybų ir trobesių apžvalgą, bet ir medinių bažnyčių, varpinių bei kryžių charakteristiką su gausiomis iliustracijomis.

Pašnekovas pasakoja, kad šie daugiabučiai taip pat apaugo chaotiškai suformuotais sodais, nes dėl maisto stygiaus žmonės jautė poreikį turėti privačius sklypus ir pasisodinti bulvių. „Iš senų Žvėryno gyventojų pasakojimų žinome, kad buvo pavienių žmonių, kurie prie daugiabučių laikė ožkas, bet tai trumpas laikotarpis ir tokia praktika greitai išnyko“, - teigia pašnekovas.

Vėlyvuoju sovietmečiu dėl industrializacijos vyko kraustymasis iš kaimų į miestus, kuriuose buvo statomos gamyklos ir kūrėsi daugiau darbo vietų. Kaip teigia pašnekovas, tuomet kilo „tipinių“ daugiabučių poreikis ir prasidėjo masinės statybos - tokių namų pagrindą sudarė „bauhaus“ stiliaus inspiruoti pastatai, tik žymiai supaprastinti.

Masiškai statant monolitinius daugiabučius, pasitaikydavo ir įdomesnių postmodernistinių daugiabučių. Pavyzdžiui, Kauno g. atsirado postmodernistinis daugiabutis su laiptais, kurie net nebuvo naudojami, jį puošė nemotyvuotos puošybinės detalės, piramidės ant stogų.

Pašnekovo nuomone, dar vienas dėmesio vertas daugiabučių kvartalas, kuris buvo pastatytas iki nepriklausomybės atgavimo - Laisvės pr. prie prekybos centro „Pas Juozapą“. „Namai sustatyti perimetru kaip įprastai būna miesto centre, yra vidiniai kiemeliai. Tokių pastatų turime mažai. Tai postmodernizmas - fasadai modernūs, o išplanavimas atsigręžia į XIX a. pab. - XX a. pr., kai buvo statomi uždari kiemai ir akcentuojamas gatvės fasadas“, - pabrėžia jis ir patikslina, kad daug tokių daugiabučių pavyzdžių aptinkama Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje.

„Užsienyje miestų centrai taip ir atrodo - jie sudaryti ne iš atskirai stovinčių pastatų, bet iš perimetrą formuojančių ir atskirus kvartalus su uždarais kiemeliais sudarančių namų“, - paaiškina jis.

Paklaustas, kurie iš aukščiau aprašytų daugiabučių yra vertingiausi architektūrine prasme, jei žvelgtume iš šių dienų perspektyvos, architektas pabrėžia, kad negalima vertinti vienareikšmiškai ir svarbu kiekviename skirtingame laikotarpyje išskirti tam tikrus vertingus ir išskirtinius pavyzdžius.

Šiame straipsnyje aptarėme 1960 metų statybos butų ypatybes Lietuvoje, apžvelgdami architektūrinius bruožus, planavimo principus ir socialinį kontekstą. Šie butai yra svarbi Lietuvos architektūros istorijos dalis, atspindinti to meto gyvenimo būdą ir ideologiją.

Pagrindinės 1960 m. statybos butų charakteristikos:

• Standartizuotas planavimas
• Maži butų plotai
• Žemos lubos
• Sienos iš plokščių arba plytų
• Minimalistinis dizainas

Apibendrinant, 1960 metų statybos butai yra svarbus Lietuvos architektūros paveldo elementas, atspindintis to meto socialines ir ekonomines sąlygas.

Modernistinės architektūros pavyzdys, būdingas 1960 m. statybai

tags: #1960 #metu #statybos #butai