Kartiniai veiksmažodžiai lietuvių kalboje: apibrėžimas ir pavyzdžiai

Kalba yra tobuliausia žmogaus priemonė jo dvasios pasauliui, jo sąmonės turiniui išreikšti. Kalbos žodžiais ne tik išreiškiame bendrąsias mąstymo kategorijas - daiktą, ypatybę, veiksmą ir kt., bet jais išsakome ir subtiliausius jų niuansus. Panašiai ir veiksmažodžiai gali reikšti ne tik veiksmą ar stovį apskritai, bet ir įvairiai jų ypatybes, t.y. veiksmo bei stovio variacijas. Tam pažymėti turime įvairių veiksmažodinių grupių, kurių veiksmažodžiai, būdami skirtingos forminės struktūros, skiriasi ir reikšmės atspalviais. Tokie skirtingi veiksmažodžiai skirtingais ir vardais gramatikose vadinami.

Lietuvių kalboje veiksmažodžiai gali reikšti įvairias veiksmo ar būsenos ypatybes. Šios ypatybės gali būti išreiškiamos skirtingomis veiksmažodžių grupėmis, kurios skiriasi savo formine struktūra ir reikšmės atspalviais. J. Jablonskis juos vadina kartiniais veiksmažodžiais, pvz. bėga, kalba, skaito ir pan.

Turime pvz. duratyvinius, arba kursyvinius, veiksmažodžius, kuriuos lietuviškai galima būtų vadinti trukminiais, nes jie reiškia vientisą, nesikartojatį veiksmą. Bet yra veiksmažodžių, kurie reiškia ne vientisą veiksmą, o susidedantį iš atskirų veiksmo momentų, pvz. bėginėja, skaitinėja, siuvinėja. Tokie veiksmažodžiai vadinami iteratyviniais, arba dažniniais. Yra veiksmažodžių, kurie reiškia terminuotą veiksmą, prasidedantį ir besibaigiantį ties kuria nors riba, ar vykstantį kurioj nors ribotoj vietoj pvz. ateina, išeina, praeina, pereina ir kt. Kiti vėl reiškia labai trumpai trunkantį veiksmą, pvz. sprogo, šovė, smogė arba šuktelėjo, pokštelėjo, žvilgtelėjo. Jie vadinami punktiniais ar momentiniais (akimirkos) veiksimžcdžiais. Yra dar ingresyvinių, reiškiančių veiksmo pradžią, pvz. pragysti, pražysti, atenuatyvinių, reiškiančių neilgai trunkantį veiksmą, pvz.

Veiksmažodžiai gali reikšti dar dvi gal pačias bendriausias veiksmo savybes, būtent a) trunkantį veiksmą ir b) atliktą veiksmą. Pvz. rašo, rašė, rašys reiškia veiksmą realiai vykstantį, vykusį ar vyksiantį. Tuo tarpu parašė ir parašys reiškia atliktą arba atliksimą veiksmą.

Veiksmažodžių aspektai ir veiksmai

Seniau gramatikose visos šios veiksmažodžių ypatybės buvo vadinamos vienu bendru terminu - vienur veiksmažodžių aspektais, kitur veiksmo rūšimis (vok. Aktionsarten), o Jablonskis savo gramatikoj tai vadina veiksmažodžių veikslais. Vėliau betgi pradėjo aiškėti, kad visos čia augščiau suminėtos veiksmažodžių ypatybės nėra vienos rūšies ypatybės, ir dėl to jų negalima ir vienu vardu vadinti.

Veiksmažodines formas, kurios reiškia dvi veiksmo savybes - vykstantį ar jau įvykusį veiksmą (rašė-parašė), dabar vokiečių kalbininkai vadina aspektais, o anksčiau minėtas savybes - veiksmo rūšimis (Aktionsarten). Lenkų literatūroj šiem dviem dalykam vartojami terminai yra aspekt ir rodzaj czynnošci. Angliškai galima būtų vartoti aspect ir type of action, o lietuviškai aš vartoju aspektų ir veikslų terminus.

Tuo būdu aspektai tėra du. Tas, kuris reiškia trunkantį, vykstantį veiksmą, vadinamas imperfektyvinių (eigos) aspektu; o tas, kuris reiškia atliktą veiksmą, vadinamas perfektyviniu (įvykio) aspektu. Kuo gi tad skiriasi aspektai nuo veikslų? Kalbininkai nurodo, kad skirtumas tarp šių dviejų dalykų yra toks, koks yra tarp reikšminių daiktavardžių grupių (paprastų ir mažybinių - namas, namelis) ir linksnių; arba tarp reikšminių veiksmažodžių grupių (bėgo, bėginėjo) ir laikų (laiko formų).

Žodžiai namas ir namelis reiškia skirtingus daiktus, vadinas, jie skiriasi savo reikšme; bet žodžiai namas ir namą reiškia tą patį daiktą, o skiriasi tik savo funkcija sakinyje. Panašiai ir tarp rašė ir rašinėjo yra reikšmės skirtumo, bet tarp rašė ir rašys nėra reikšmės, o tik funkcijos skirtumas. Panašiai ir aspektai skiriasi nuo veikslų. Imperfektyvinis aspektas rašė ir perfektyvinis paraše nesiskiria savo realia, žodynine reikšme, o tik funkcija sakinyje. Todėl sakoma, kad aspektas yra funkcine, arba gramatinė, kategorija, kaip ir liks, nuosakos ir skaičiai yra gramatinės ktegorijos. Tuo tarpu veikslai skiriasi tarpusavy savo reikšme. Pvz. tarp bėgti ir bėginėti ar tarp giedoti ir pragysti yra reikšmės skirtumo. Visi šie veiksmažodžiai reiškia skirtingus veiksmus.

Skirtumas tarp aspektų ir veikslų suprantamas ir loginiu požiūrų. Aspektų klasifikacijos pagrindas yra trukmė - jos buvimas ar nebuvimas. Rašė yra imperfektyvinio aspekto, nes turi trukmę; parašė - perfektyvinio aspekto, nes neturi trukmės. Tuo tarpu skirtumas tarp rašė ir rašinėjo remiasi ne trukmės buvimo ar nebuvimo pagrindu, nes abu šie veiksmažodžiai tuo atžvilgiu vienodi - abu reiškia trukmę. Taip pat ir skirtumas tarp paskaitė ir perskaitė pagrįstas ne trukmės pagrindu, nes abu šie veiksmažodžiai tuo atžvilgiu vienodi - be trukmės. Jie skiriasi tik savo reikšme. O jeigu dalykai klasifikuojami ne vienu pagrindu, tai jie negali būti vienos kategorijos ir dėl to negali būti vienu vardu vadinami.

Tas faktas, kad bet kuri veiksmažodinė forma, reikšdama kurį nors aspektą, reiškia kartu ir kurį nors veikslą, buvo šių dviejų dalykų neskyrimo priežastimi. Bet kaip teisingai skiriame vieksmažo-džių laiką, nuosaką ir rūšį, nors visi tie dalykai gali būti išreikšti viena forma, pvz. dirbi, taip lygiai reikia skirti ir aspektus nuo veikslų nors ir reiškiamus tomis pačiomis formomis. Pvz. forma dirba yra imperfektyvinio aspekto ir kartinio (duratyvinio) veikslo, forma pragydo- perfekt.

Aspektų reiškimas lietuvių kalboje

Aspektų, kaip jau minėta, tėra ir tegali būti du, nes tarp vykstančio ir atlikto veiksmo trečios tos rūšies galimybės nėra. Taip kaip tarp veikimo ir neveikimo vidurinio tarpsnio negali būti. Kitas dalykas yra aspektų reiškimas. Yra įvairių būdų aspektams reikšti. Jie gali būti reiškiami vientisinėmis ir sudėtinėmis, t.y. kelių žodžių aprašomomis formomis. Vientisinės formos gali būti trejopos - imper-fektyvinės, perfektyvinės ir neutralios, t.y. tokios, kurios sakinyje gali reikšti ir vieną ir antrą aspektą.

Ryškią aspektų sistemą turi slavų (rusų, lenkų) kalbos, kur beveik kiekvienas veiksmažodis yra dvilypis, nes abiem aspektam turi skirtingas formas visuose laikuose bei nuosakose, išskyrus esamąjį laiką, kur perfekty-vinis aspektas logiškai yra negalimas. Dėl to žodynuose anglų ar vokiečių kalbos bendratis verčiama dviem rusų ar lenkų kalbos bendratim. Pvz. to kili rusiškai verčiamas dviem formom - ubit, ir ubivat', lenk. zabiė ir zabijaė; to write verčiamas pisat' ir napisat' ir t. t. Kitose kalbose aspektai reiškiami kitu būdu. Taip senojoj graikų kalboj perfektyvinis aspektas buvo reiškiamas aoristinėmis, o imperfektyvinis esamojo laiko ir ki:omis formomis. Lotynų kalboj aspektinę priešpriešą sudaro imperfektinės ir perfektinės formos (scribebat ir scribsit) prancūzų kalboj imparfait ir passe defini (ii ecrivait ir U ecrivit), anglų kalboj paprastoji forma ir vad.

Nevienam kalbininkui rūpėjo išsiaiškinti, kaip reiškiami aspektai lietuvių kalboje. Apie tai plačiau ar siauriau rašė įvairių tautų kalbininkai, kaip rusai G.K. Uljanovas1) ir F. For-tunatovas2), prancūzas R. Gauthiot,3) latvis J. Endzelynas,4), vokiečiai E. Fraenkelis5) ir E. Kosch-miederis,6) lenkas J. Safarevičius7), šveicaras A. Sennas8) ir kiti. Visi jie nevieną dalyką nušvietė teisingai, bet kai kurie dėl lietuvių kalbos nepakankamo mokėjimo ar dėl medžiagos stokos padarė ne vieną ir klaidingą išvadą. Nevienas jų pastebėjo, kad lietuvių kalbos aspektai reiškiami iš dalies panašiai kaip slavų kalbose, bet yr^ ir skirtumų. Tie skirtumai ir parklupdė nevieną kalbininką.

Skirtumas tarp lietuvių ir slavų kalbų matyti kad ir šitokiame pavyzdy. Mūsų bendratį ateiti rusų k. atitinka dvi bendratys: prijti ir prichodit', kurių pirmoji yry perfektyvinė, o antroji imperfektyvinė. Kyla tad klausimas, kurio aspekto yra liet. forma ateiti. Vieni sakė, kad vieno, kiti, kad kito, kiti vėl, kad neutrali, t.y. galinti reikšti abu aspektus. Slavų kalbose trys pagrindiniai laikai (esamasis, būtasis ir būsimasis) reiškiami ne trimis, o penkiomis formomis, kurių dvi yra perfektyvinės ir trys imperfektyvinės, pvz. prišel ir wijdet - perfektyvinės, o prichodit, prichodil i' budėt prichodit - imperfektivinės. Tuo tarpu lietuvių kalboje tėra trys formos - ateina, atėjo ir ateis. Čia kalbininkams irgi buvo neaišku, kurio aspekto yra šios trys formos. Pamažu ėmė aiškėti, kad apie liet. kalbos veiksmažodžių aspektus negalima spręsti iš vienos kurios formos, pvz. iš bendraties, kaip slavų kalbose, nes to paties veiksmažodžio skirtingų laikų formos gali būti ir skirtingų aspektų. Prieita išvada, kad lietuvių kalboje reikia aiškinti ne tik atskirų veiksmažodinių grupių, bet ir atskirų jų formų aspektus, pvz. esamojo, būtojo bei būsimojo laiko formas, o taip pat dalyvines bei kitokias formas.

Pirmas klausimas, kuris kyla kalbant apie aspektus, yra šis: kaip pažinti kurio nors veiksmažodžio ar kurios jo formos aspektą? Atsakymą į tai davė čekų (slovėnų) kalbininkas Pr. Miklosischas, kuris pateikė tokią taisyklę: jeigu veiksmažodine forma galime atsakyti į klausimą ką čia veiki?, tai ji yra imperfektyvinė, o jeigu negalima, tai perfektyvinė. Pasiremiant šia taisykle, galima nustatyti ir liet. kalbos veiksmažodinių formų aspektus.

Pasirodo, kad esamojo laiko vientisinės formos aplamai yra imperfektyvinės, nes jomis galima atsakyti j klausimą ką čia veiki?.. Pvz. skaitau, dirbu, einu. Išimt/į sudaro tos esamojo laiko formos, kurios reiškia labai trumpai, tik vieną momentą trunkantį veiksmą, pvz. švilptelia, pokštelia... Lietuviškai kalbant, negalima pasakyti, kad aš šiuo metu švilpteliu, pokšteliu. Prie tokių išimčių priklauso ir dar kai kurie veiksmažodžiai, kaip randu, šaunu ir kt., kurių veiksmas yra labai trumpas-punktinis. Negalima sakyti, kad aš šiuo metu randu. Kodėl? Mat atsakydami į minėtą klausimą (ką čia veiki?) kuriuo nors veiksmažodžiu, pasakome aktualų dabarties veiksmą.

Gi psichologinė dabartis turi trukmę, susidedančią iš dalies praeities ir dalies ateities. Veiksmažodžiu rašau iš tikrųjų pasakome, kad tik ką rašiau ir kad dar kurį laiką rašysiu. Kiekvienu atveju toks dabarties laikas ar tokioje dabartyje vykstąs veiksmas tęsiasi ilgiau, negu jo reikia pačiam žcdžiui (rašau) pasakyti. Bet jeigu veiksmas yra toks trumpas, kad jis užima mažiau laiko, negu paties jo pavadinimo pasakymas, tai aktualioje dabartyje negalima tokio veiksmo išreikšti esamojo laiko forma. Pvz. švilptelėjimo veiksmas yra trumpesnis, negu pasakymas švilptelia. Todėl nespėjus pasakyti: jis švilptelia, jau švilptelėjimo veiksmas yra pasibaigęs, ir todėl, išgirdus švilptelėjimą, nebėra kada sakyti: jis švilptelia, o reikia sakyti: švilptelėjo. Panašiai esamojo laiko forma randu ištikrųjų reiškia radau arba rasiu, nes pats radimo veiksmas yra labai trumpas, trunkąs tik akimirksnį.

Kitokia padėtis yra sudėtinių (priešdėlėtų-jų) veiksmažodžių srityje. Priešdėliai aplamai perfektyvina, t.y. vientisinį imperfektyvinį veiksmažodį paverčia perfektyviniu. Tik kai slavų kalbose priešdėliai beveik visas esamojo laiko imperfektyvinės formas paverčia būsimojo laiko perfektyvinėmis formomis (pišu "rašau" - na-pišu "parašysiu"), tai lietuvių kalboje bent pusė veiksmažodžių su priešdėliais esamajame laike yra imperfektyviniai. Imperfektyviniai yra tie, kurie be priešdėlių nevartojami (pa-žįsta, pavydi, supranta), kuriems priešdėliai suteikia skirtingą reikšmę (apkalba, atsigauna, parduoda, praneša, sugyvena, sutaria) ar kurių realinę reikšmę priešdėliai modifikuoja, pvz. šalia eina turime modifikuotos reikšmės veiksmažodžius ateina, išeina, nueina pereina ir kt. Visos kitos esamojo laiko formos, kurių priešdėliai nekeičia ir nemodifikuoja realinės reikšmės, yra perfektyvinės, pvz. padaro, parašo, išbara, nubaudžia, supūva, nes jos nereiškia aktualios dabarties veiksmo, tikro esamojo laiko. Slavų kalbose, kaip jau sakyta, priešdėlis esamojo laiko formą paverčia būsimojo laiko forma. Lietuvių kalboje taip nėra. Čia esamojo laiko forma rašau, gavusi priešdėlį, nevirsta būsimojo laiko forma, pvz. parašau.

Atsakymas čia yra toks: jos reiškia kitus laikus arba belaikį veiksmą. Jos gali reikšti būtąjį veiksmą, pvz. 1410 metais Vytautas sumuša kryžiuočius. Ši ferma vadinama praesens historieum. Jos gali reikšti būsimąiį laiką, pvz. einu ir pasakau, kur pasekau iš tikrųjų reiškia pasakysiu. Patarlėje daug šunų ir vilką papjauna veiksmažodis reiškia belaikį, arba abstraktų, veiksmą. Vadinas, esamojo laiko formos, kurios negali atlikti savo pagrindinės funkcijos - išreikšti aktualaus esamojo laiko veiksmo, atlieka šalutines funkcijas, t.y. reiškia kitus laikus ar belaikį veiksmą.

Todėl prof. A. Senno teigimą,10) kad "lietuvių kalba turi abu aspektus visuose laikuose", reikia patikslinti ta prasme, kad esamojo laiko formos gali būti perfektyvinės tik tos, kurios iš tikrųjų nereiškia esamojo laiko, nes perfektyvumas ir esamasis laikas yra prieštaraujančios, tad viena kitą išskiriančios sąvokos.

Būtojo laiko vientisinių formų dauguma yra taip pat imperfektyvinės, pvz. dirbo, rašė, kalbėjo ir kt. Vis dėl to ir čia yra išimčių, kurias sudaro arti šimto veiksmažodžių.11) Didesnės jų dalies formos aspektų atžvilgiu yra neutralios, t.y. galinčios reikšti abu aspektus, pvz. baigė, davė, ėmė, gimė, grįžo, mirė, pirko, tarė ir kt. Mirė gali reikšti "buvo mirimo būvyje" ir "numirė". Grįžo gali reikšti "buvo pakeliui" ir "sugrįžo". Mažesnės išimčių dalies būtojo laiko formos yra tik perfektyvinės, pvz.

Būtojo laiko sudėtinės (su priešdėliais) formos su nežymia išimtimi yra tik perfektyvinės. Net ir daugumas tų veiksmažodžių, kurių esamojo laiko formos yra imperfektyvinės, būtojo laiko formos yra perfektyvinės, pvz. atėjo, išėjo, atidarė, uždarė, pardavė ir kt. Sis faktas kaip tiktai ir sudarė kalbininkams galvosūkio. Vieni, spręsdami pagal esamojo laiko formą ateina, teigė, kad veiksmažodis ateiti yra imper-fektyvinis. Kiti iš būtojo laiko formos atėjo darė išvadą, kad šis veiksmažodis yra perfek-tyvinis. Dar kiti įrodinėjo, kad jis yra neutralus. Iš tikrųjų yra taip: šio ir kitų tos rūšies veiksmažodžių, kurių priešdėliai keičia ar modifikuoja vientisinio vieksmažodžio reikšmę, esamojo laiko formos ir iš jų išvestinės formos yra imperfektyvinės; būtojo ir būsimojo laiko bei iš jų padarytos formos yra perfektyvinės.

Tik būtojo dažninio laiko formos yra neutralios. Ateidavo gali reikšti periektyvinį ir imperfektyvinį aspektą. Sakinyje: kai jis ateidavo, mes bėgdavome jo pasitikti - ateidavo yra imperfektyvinė forma. Bet sakinyje: kai jis ateidavo, mes klausydavomės jo pasakojimų - ateidavo yra perfektyvinė forma, nes abiejuose pavyzdžiuose tokių aspektų reikalauja pati situacija. Todėl G.K. Uljanovas, R. A. Sennas apsiriko, laikydami šias formas tik imperfektyvinėmis.

Panašiai aspektai reiškiasi ir neasmenuojamose veiksmažodžių formose - bendratyje, dalyviuose, nors čia jie ir nėra tokie ryškūs. Vis dėlto yra atvejų, kur tik vienas aspektas tėra galimas, o ki... asmenuõtė, veiksmažodžių asmenavimo tipas. Indoeuropiečių kalbose skiriami įvairūs asmenavimo tipai (tematinis, atematinis ir kiti). Lietuvių kalboje yra trys asmenuotės, nustatomos pagal esamojo laiko kamiengalio balsius. Pirmajai asmenuotei priskiriami veiksmažodžiai su esamojo laiko kamiengaliu (i)a (nẽša, dainúoja), antrajai - su i (tki, sdi), trečiajai - su o (rãšo, žno). Tõs pačiõs asmenuotės veiksmažodžių būtojo kartinio laiko formų kamienai gali būti skirtingi: vieni pirmosios asmenuotės veiksmažodžiai turi būtojo kartinio laiko kamiengalį o (reñka - riñko, gadna - gadno), kiti - ė (nẽša - nẽšė, vekia - vekė); t. p. įvairuoja ir trečiosios asmenuotės veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamienai (rãšo - rãšė, bjo - bijójo).

tags: #5 #butojo #kartinio #laiko #veiksmazodziai