Daugeliui telšiškių, taip pat miesto svečių liko nepamirštami apsilankymai Telšių miesto Garbės piliečio, žinomo juvelyro ir kraštotyrininko Alfredo Jonušo žemaitiškoje-kiniškoje-japoniškoje sodyboje. Ne vienas ir šiandien aplankytų sodybą, virtusia muziejumi, bet šeimininkas dėl sveikatos būklės ją prieš metus uždarė. Taigi, miestelėnai ir svečiai, eidami pro menininko sodybą, įsikūrusią Muziejaus g. 88, galės stabtelėti ir apžvelgti apie 15 eksponatų.
Pasak eksponatų autoriaus, kol kas visą grožį užgožia pūgų suversti pusnynai, bet jie ne amžini, nes su saulės spinduliais visuomet ateina nauja pradžia ir leidžia žmogaus žvilgsniui ieškoti dar nepatirtų dalykų.
Menininkui, Telšių miesto Garbės piliečiui, idėjų nestokojančiam juvelyrui ALFREDUI JONUŠUI sukako septyniasdešimt penkeri metai. Pradžia „Gimiau 1940 metais birželio 23 dieną savo tėvų Stanislavos ir Prano pastatytame Muziejaus gatvės 88 name“,- taip prasideda garsiojo žemaičio biografija.
Tėvas toje sodyboje, nusipirkęs didelį garvežį, įsirengė dirbtuves ir elektros jėgainę. Mama rūpinosi namais, prižiūrėjo gyvulius - karvę ir kiaules. Be Alfredo, šeimoje užaugo sesuo Petrė ir brolis Romualdas.
Alfredas tarsi vėjas pralėkdavo per VDA Telšių fakulteto teritoriją, visada pakalbindavo dailininkus, užsukdavo į jų dirbtuves ir ne tik godžiai stebėdavo kūrybą, bet ir pats būdavo pilnas idėjų bei meninio švytėjimo, kas ir nusėdo į jo juvelyriką su gintaru bei žemaičių, japonų ir kinų kultūrų atšvaitų savotišką talpinimą savo kieme.
A.Jonušas nuo 1970 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus narys, o 2005 m. - suteiktas meno kūrėjo statusas. Jis visada aktyviai dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Latvijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Japonijoje ir kt.). Retrospektyvinė kūrybos paroda „Mano kelias“ buvo jo 20-oji autorinė ir 7-oji paroda, surengta Gintaro muziejuje. Sovietiniu laikotarpiu du kartus pripažintas sąjunginių liaudies kūrybos festivalių laureatu. A.Jonušui suteiktas meno žymūno vardas. Jis 1996-2000 m. atliko ne vieną Lietuvos Respublikos Prezidentūros užsakymą, o Vašingtone, Smitshonian festivalyje, demonstravo gintaro apdirbimą.
Sukūrė gintarinius suvenyrus Danijos karalienei, Popiežiui Jonui Pauliui II, Graikijos prezidento žmonai ir kitiems iškiliems žmonėms.
Alfredas laimingas, kad 2002 metais pradėjo pildytis svajonės - parodą, skirtą žemaičių-japonų draugystei Vilniaus Šlapelių name-muziejuje, atidarė Japonijos ambasadorius Eizo Kanias. Po metų žemaitis keliavo su Lietuvos delegacija į Japoniją, veždamasis ir parodėlę.
Minint Žemaičių krikšto 600-ąsias metines, Alfredas pateikė įspūdingą siurprizą - sukūrė miniatiūrą „Gintaro kelias“. Šiam darbui autorius sunaudojo apie 5 kilogramus gintaro. Pasak menininko, sudėjo visas gintaro atsargas.
Šiemet Tarptautinėje XII „Amber trip“ juvelyrikos parodoje Vilniuje juvelyras eksponavo miniatiūrą „Tirolio muzika“, Ukrainai dedikuotą saulėgrąžą, Kinijai - vėduoklę ir dvi gintaru papuoštas kepuraites. Po parodos, kuri įvyko kovo mėnesį, menininkui teko atsigulti į ligoninę ir pailsėti nuo darbų.
Kartu su broliu Romualdu savo lėšomis pastatė 20 atminimo kryžių-paminklų Žemaitijos krašto partizanams. Už šią veiklą Lietuvos TV akcijos metu 2005 m.
Jų žvilgsnį pasitiks seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos penkis kartus sumažintas maketas, taip pat sumažintas Himedži (Baltojo garnio) maketas, No teatro kaukės Okame kopija, kabuki teatro pavadinimo raidės, Budos stovylos skulptūra ir kiti senosios Japonijos kultūros simboliai. Kinijai ir Taivanui skirtame namelyje pro langą matyti įžymi kino teatro aktorė, vilkinti „karo vadės“ apdarus, taip pat Taivano merginos.
Alfredo teigimu, dar mokykloje, o vėliau studijuojant Kaune, domėjimasis džiazu, užsienio atlikėjais ir modernia architektūra atvėrė akis į pasaulį. „Atradau garsiuosius architektus ispaną Antoni Gaudi, amerikietį Franką Loidą Raitą (Frank Lloyd Wright), prancūzą Le Karbiuzjė (Le Corbusier), Tekančios saulės šalis sužavėjo po to, kai pamačiau Taange Kenzoo suprojektuotą Tokijo olimpinį stadioną. Nuo jo ir prasidėjo manosios improvizacijos Japonijos tema“,- sakė Alfredas.
Prieš keturias dešimtis metų savo 8 arų ploto sodyboje jis įkūrė japonišką sodą. Tačiau prieš gerą dešimtmetį, sako, suvokęs, kad didžioji kultūra atėjusi iš Kinijos, ir pusę sodybos paskyręs Kinijai.
Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, ir vietiniai žmonės ne visada įvertina A.Jonušo veiklą, žemaičių-japonų draugijos įkūrėjas, žemaitiškos-japoniškos-kiniškos sodybos-muziejaus steigėjas plačiai žinomas Lietuvoje bei už jos ribų. Jo sodyba populiari ir lankoma turistų. Joje svečiavosi Japonijos ir Kinijos ambasadų darbuotojai.
Pasak dailininko Alfredo bičiulio P.Šaulio, jei kas ir pastebi tam tikrą technologijos, medžiagiškumo, kompozicijos ar meninės stilistikos nevienovę papuošaluose ar savotiškai stipriai sugrūstos išskirtinės meninės, bet prasminės netvarkos jo originaliame, unikaliame sodybos kieme, tegul nepyksta ant Telšių miesto Garbės piliečio. Nes menininkas - žmogus, pasaulio chaose rodantis gintarinės saulės švytėjimą ir jį perteikiantis per savo sielos akių matymą, taip sukuria tvarkingai chaotišką meną, kas yra originali prasminė vertybė Žemaitijos sostinei.
Daug metų pažįstų Alfredą. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ rašiau apie jo nuopuolius, kai dar mokykloje su draugais pradėjo po truputį ragauti vyno ir degtinės, bestudijuodamas Kaune atrado studentų rojumi vadinamą „Rambyno“ aludę. Vėliau dirbdamas Telšiuose braidė po alkoholio liūną, kuriame netrūko istorijų - linksmų ir nelabai. Dėl to iširo šeima, išsiskyrė su pirmąja žmona Gražina, su kuria užaugino sūnų Vykintą ir dukrą Odiliją. Menininkas atsitiesė sutikęs, kaip sako, protingiausią, gražiausią iš visų moterų - žmoną Viliją. Didžioji meilė atėjo 1985 metais.
„Gal todėl, kad vaikystėje keliant vėjo malūnėlį ant galvos nukrito svarmuo, ir esu trenktas“,- juokavo menininkas, prisimindamas savo kūrybą ir visus nuveiktus darbus. Daugiausiai Alfredas kuria iš gintaro. Tai iš įvairaus dydžio gabaliukų sudėliotos liemenėlės, kurpaitės, kepuraitės, Lietuvos pilys, Varnių bažnyčia, įvairūs Ukrainai, Šveicarijai, Kinijai dedikuoti suvenyrai ir, be abejo, papuošalai.
Alfredas savo darbuose naudoja ne tik gintarą, mamuto ir dramblio kaulą bei sidabrą, bet kartu įpina buitines medžiagas - plunksnas, fotografijas, kokoso riešuto kevalą su besikalančiais česnako daigais. Jo kūriniuose prabanga ir paprastumas, spindesys ir skurdas - tarsi menininko dienoraštis, pasakojantis apie pragyventą laiką. Kaip sakė P.Šaulys, menininko darbuose jaučiamas nuoširdumas, paprastumas, tikrumas ir žmogiškosios atjautos pagava tikroms vertybėms.
„Stebint parodose eksponuojamus kūrinius, matosi tarsi jo pasąmonėje užkoduota įvairiapusė meilė - gėriui, menui, kultūrai ir visiems pozityviems gyvenimo reiškiniams. Alfredas Jonušas - ne tik vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos juvelyrų, bet ir kūrėjas, kuris per daugiau nei penkiasdešimt metų trunkančią meninę kelionę prakalbino gintarą simboline kalba. Jo darbai, kupini kultūrinio jautrumo, gilinasi į istorijos klodus, peržengia geografines ribas ir byloja apie tapatybės, atminties ir šviesos ryšį.
Gimęs Telšiuose bajoriškos kilmės šeimoje, kurioje tėvas buvo išradėjas, o mama - iš garsiųjų Liaugaudų, Jonušas nuo mažens buvo apsuptas kūrybiškumo ir idėjų laisvės. Tėvo siekis sukurti „amžinąjį variklį“ tikriausiai virto simboliniu polėkiu, kuris padėjo susikurti savitą kūrybinį kompasą.
„Mano mokytojai - žemė, spalvos, struktūros. Liaudies simboliai nešė mintį, o gintaras - šviesą“, - sako kūrėjas. Savo profesinius pagrindus jis klojo Kauno politechnikos institute, tačiau širdimi visada liko arčiau Žemaitijos, tad grįžo į Telšių taikomosios dailės technikumą. Vėliau, dirbdamas „Dailės“ kombinate, užgrūdino ranką ir akis, o 1992-1993 m. Norvegijoje įgytas juvelyro sertifikatas atvėrė duris į tarptautinius vandenis. Visgi A.Jonušas niekada netapo pasaulio menininku be šaknų - jo meninė tapatybė liko žemaitiška.
Per savo karjerą A. Jonušas sukūrė daugybę darbų. Vien apie 150 - nupirktų ar dovanotų - saugoma Palangos gintaro muziejuje. Naujausia dovana muziejui - juvelyro pensnė, simbolizuojanti, jog visą kūrybinį gyvenimą per jos gintaro lęšius žemaitis žvelgė į juvelyriką. Buvo metas, kai net gintaro dantis pasidirbdino ir skleidė „gintarinę“ šypseną... Neatsitiktinai Palangos gintaro muziejus skyrė telšiškio kūrybai atskirą ekspozicijos vitriną, o tai - retas ir reikšmingas įvertinimas. Vien šiame muziejuje jis surengė net 7 autorines parodas, o iš viso jų - per 25.
Alfredo Jonušo gintaras apkeliavo pasaulį: JAV, Japonija, Indija, Bangladešas, Norvegija, Prancūcija, Kinija, Lenkija, Belgija - tai tik dalis šalių, kur jo miniatiūros rado žiūrovą. Vienas įsimintiniausių įvykių - 1998 m. dalyvavimas prestižiniame „Smithsonian Folklife Festival“ Vašingtone, kur lietuvių menininko darbai buvo įteikti JAV Prezidentui Bilui Klintonui ir perduoti Kongresui. Du gintaro bareljefai - Baltųjų rūmų ir Kapitolijaus - iki šiol saugomi Prezidentinėje rezidencijoje.
Jo miniatiūrą - sidabrinį karoliuką rožinio vėriniui - Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas padovanojo Popiežiui Jonui Pauliui II. Vienas Indijos bėjus, sumokėjęs 20 tūkst. litų už A.Jonušo kūrinį „Gintaro kelias nuo Baltijos iki Kinijos“, jį įsigijo savo rūmams - o menininkas visus pinigus paaukojo savo japoniškam sodui įrengti.
Ne mažiau įspūdinga istorija - gintariniai bikini, sukurti specialiai Rio de Žaneiro karnavalui. Trys komplektai iškeliavo į Braziliją, o jų šviesa traukė žvilgsnius kaip niekada anksčiau. Tai liudija, kad Jonušas gebėjo gintarą pristatyti ne tik kaip istorinę vertybę, bet ir šiuolaikišką meninę išraišką. Kūriniai buvo dovanojami karališkosioms šeimoms, ambasadoriams, svarbiems valstybės svečiams.
Ne mažiau nei menas A.Jonušui rūpėjo žmogaus ir kultūros dialogas. Jo sodyba Muziejaus gatvėje Telšiuose - kadaise buvo tikras meno ir kultūros traukos centras. Čia gyveno ne tik eksponatai, bet ir mintys, pokalbiai, dirbtuvės, edukacijos. Sodyboje darniai susipynė žemaitiškumas ir rytietiška estetikos samprata, atverta tiek svečiams iš Rytų šalių, tiek Telšių moksleiviams. 1998 m. jis įkūrė Telšių apskrities žemaičių-japonų draugiją, o 2002-aisiais savo namuose priėmė Japonijos ambasadorių Toją Macujamą ir jo žmoną Nabuko. Jiems buvo padovanotos žemaitiškos klumpės, kurias šie, nenustygdami iš susižavėjimo, apsiavė čia pat. Buvo šauta net iš savadarbės patrankos, o vėliau Tokijuje Lietuvių kultūros dienų metu sutikęs žemaitį ir prisiminęs šį garsą, ambasadorius rodė į savo ausis - tai buvo žmogiškai šiltas susitikimas. Svarbu ir tai, kad į šias dienas juvelyras atvyko ne tuščiomis, o parodoje pristatė savo gintaro juvelyrikos kūrinius.
A. Jonušo sodyboje taip pat lankėsi ir Kinijos ambasadorius Liu Zengvenas. Jam skirta erdvė atspindėjo pagarbią, kultūrinę simbiozę - nuo japoniško sodo iki kiniškos svetainės.
Už viso to spindesio slypi kita A.Jonušo gyvenimo pusė - rezistencijos atminimo įamžinimas. Kartu su partizanu Stasiu Mockumi-Kiaune ir padedant broliui Romualdui, jis pastatė 16 kryžių, skirtų pokario kovotojams. Atkūrė partizano Povilo Bagdono-Atlanto žeminę, rinko, vertė ir perdavė apie 1000 KGB dokumentų kopijų Genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
„Tai, ką padarė partizanai, buvo atkaklus didvyriškumas. Jei apie tai tylėsime - jų auka bus ištrinta“, - sako A.Jonušas. Jo veikla šioje srityje 2012 m. buvo įvertinta - apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ sidabro medaliu, kurį įteikė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šiandien Alfredas Jonušas jau nebe aktyviai kuriantis menininkas, bet jo mintys išlieka aktualios. Jaunimui jis perduoda aiškią žinią: „Kurti gali daugelis - bet ne visi moka būti žmonėmis. Menas be atsakomybės - tuščias. Vertybės be veiksmų - beprasmės.“ Jis tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo šviesą - kaip gintaras. Tik svarbiausia - mokėti ją atpažinti, išsaugoti ir perduoti toliau.
Telšių vieta Lietuvoje
Alfredo Jonušo kūrybos parodos
Alfredas Jonušas aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūryba eksponuota įvairiose šalyse, įskaitant JAV, Japoniją ir Kiniją. Žemiau pateikiama informacija apie jo parodas:
- Retrospektyvinė kūrybos paroda „Mano kelias“ (20-oji autorinė ir 7-oji paroda Gintaro muziejuje)
- Paroda, skirta žemaičių-japonų draugystei Vilniaus Šlapelių name-muziejuje (2002 m.)
- Dalyvavimas „Smithsonian Folklife Festival“ Vašingtone (1998 m.)
- Tarptautinė XII „Amber trip“ juvelyrikos paroda Vilniuje
Alfredo Jonušo kūriniai saugomi Palangos gintaro muziejuje, kur jam skirta atskira ekspozicijos vitrina.
Gintaras - viena pagrindinių medžiagų A. Jonušo kūryboje
Alfredo Jonušo apdovanojimai ir įvertinimai
Alfredo Jonušo indėlis į kultūrą ir meną buvo įvertintas įvairiais apdovanojimais ir pripažinimu:
- Telšių miesto Garbės pilietis
- Meno kūrėjo statusas (2005 m.)
- Sąjunginių liaudies kūrybos festivalių laureatas (du kartus sovietiniu laikotarpiu)
- Meno žymūno vardas
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ sidabro medalis (2012 m.)