Akmenės rajonas, kaip ir visa Lietuva, turi turtingą ir sudėtingą istoriją, ypač pokario laikotarpiu. Šiame straipsnyje apžvelgsime šio krašto istoriją, partizanų kovas ir pokario melioracijos darbus sodybose, kurie turėjo didelės įtakos kraštovaizdžiui ir gyvenimo būdui.
Akmenės rajonas Lietuvos žemėlapyje
Pokario Laisvės Kovos Akmenės Rajone
2003-uosius ir 2004-uosius metus būtų galima pavadinti pokario Laisvės Kovų pabaigos jubiliejiniais metais, nes maždaug 1953 metais organizuotas ginkluotas pasipriešinimas baigėsi, tų pačių metų pavasarį buvo suimtas ir sušaudytas LLKS Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Prabėgę dešimtmečiai svetimųjų „globoje" daug ką išdildė iš mūsų žmonių atminties, nes tikroji pokario istorija per tą laikotarpį ateivių okupantų ir savųjų kolaborantų buvo įžūliai iškraipoma.
Pastaruoju metu teko gauti keletą atsiliepimų dėl knygos pavadinime vartojamo žodžio „partizanai". Tenka pripažinti, kad tai tikrai ne lietuviškas žodis, nors jis jau per daug giliai ir galbūt amžinai bus įleidęs šaknis į Lietuvos pokario istoriją. Juozas Kasperavičius - pirmasis Kęstučio apygardos vadas, suformulavęs strateginės partizaninės kovos nuostatus, be kita ko, buvo pasiūlęs partizanus vadinti LAISVĖS KOVOTOJAIS. Tai, manau, būtų realus pagrindas šią knygą pavadinti LAISVĖS KOVOTOJŲ. PRISIMINIMAI. Tačiau ši knyga yra knygų serijos Aukštaitijos partizanų prisiminimai tęsinys, todėl jos pavadinimo nereikėtų keisti.
Šiandien knygai išleisti reikia didelių finansinių investicijų, be kurių jokia leidykla Lietuvoje negali apsieiti. Ne kartą tuo klausimu teko kreiptis į įvairias organizacijas, užsienio lietuvių fondus, turtingus verslininkus, tarp kurių atsirado toliau į Tautos ateitį žvelgiančių ir patriotiškai mąstančių žmonių. Jie skyrė ir tebeskiria ne tik didelį dėmesį buvusiems Laisvės Kovotojams, bet kartu remia ir finansiškai apie juos leidžiamas knygas.
Pokario pasipriešinimo kovų tyrinėtojos Nijolės Gaškaitės teigimu, Aukštaitijoje, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityje, partizanų junginiai struktūrizavosi gerokai vėliau nei likusioje Lietuvos dalyje, todėl atskiri būriai ilgai liko nepavaldūs aukštesniems štabams, bet ir neturėjo su kitais junginiais suderintų veikimo ribų. Kartais tai buvo net savotiškai naudinga, nes operatyvinė partizanų apskaita buvo kaupiama konkrečios apskrities MGB skyriuje. Partizanų būriai galėjo laikytis prie apskričių ribų ir pereiti į kitos apskrities (ar net respublikos, konkrečiai - Latvijos) teritoriją, kurioje būrys buvo nežinomas.
NKVD-NKGB duomenimis, 1944 m. Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį organizuotai veikė stambūs partizanų junginiai: Panemunio, Cedasų-Suvainiškio, Pandėlio-Skapiškio, Biržų, Papilio, Kupreliškio apylinkėse. 1945 m. pradžioje per baudžiamąsias operacijas, kurias vykdė NKVD vidaus kariuomenės 137-asis ir 261-asis šaulių pulkai, šiuose valsčiuose žuvo 122 asmenys, 229 buvo suimti.
Dėl NKVD kariuomenės siautėjimų šie partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis, o 1945 m. pavasarį vėl pradėjo jungtis į stambesnius būrius. Rokiškio apskrityje veikusius kovotojų būrius mėgino sujungti kpt. Bronius Cėrka (1945 m. liepą jis legalizavosi), bet sudaryti bendros vadovybės nepavyko. Svarbiausias argumentas, lėmęs kai kurių būrių nenorą jungtis į visoje Lietuvoje jau susiformavusias tam tikras partizanų struktūras, buvo išdavysčių ir provokacijų baimė. Junginių tarpusavio ryšiai buvo ta grandis, į kurią čekistai stengdavosi įterpti savo agentus bei provokatorius ir kurioje buvo sunkiausia išlaikyti konspiraciją.
1950 m. Pandėlio apylinkėse veikusiems partizanams vadovavo Romas Petronis-Siaubas, panemuniečiams - N. Tauterys-Norba, papiliečiams Jonas Marciukas. Partizano Romo Styros teigimu, J. Baltušio, Kosto Kregždės tardymo protokoluose, esančiuose jų baudžiamosiose bylose bei įvairiose Pandėlio, Biržų MGB operatyvinėse bylose, minima, kad atskiri šio krašto būriai turėjo tų vietovių, kuriose jie veikė, pavadinimus: Pandėliečių būrys, Papiliečių būrys, Skapiškėnų būrys, Kučga-liečių būrys, Panemuniečių būrys, Kupreliškėnų būrys ir t.t.
Pavyzdžiui, Salamies-tėnų būrį, kuriam vadovavo kpt. PILĖNŲ, tėvūniją paskatino sukurti 1951 m. atėję trys vyrai nuo Panevėžio Žaliosios girios pusės: Saulius-Bronius Žilys, Tilvikas-Julius Navakas ir Zubrys-Tautvilis Vaitiekūnas. Jie aiškino, kad keli būriai turėtų sudaryti tėvūniją, kelios tėvūnijos -rinktinę, o kelios rinktinės - apygardą. Tuo metu visoje Pilėnų tėvūnijoje buvo likę apie 40-50 partizanų.
Iš suimto (MGB ag. Tupėno-kunigo Antano Valantino išduotas) Pilėnų tėvūnijos partizano Petronio parodymų žinoma, jog 1951 m. rugpjūčio 25 d. Žagaryniškių kaime, Pandėlio r. Sierakausko tėvūnijos vadu buvo išrinktas Stepas Giedrikas-Girietis, štabo viršininku - Linas Pivoravičius-Kanapė ir visuomeninės dalies viršininku - Romas Petronis-Siaubas. Šiame rajone tuo metu veikė šeši būriai.
Remiantis Jono Baltušio-Trimito baudžiamojoje byloje esančia medžiaga bei partizano Romo Styros parodymais, kaip manoma, netrukus Biržų girioje Baltušis, pasitaręs su Giedriku, anksčiau minėtos Sierakausko tėvūnijos pavadinimą pakeitė ir ją pavadino Pilėnų tėvūnija. Taip iki pat partizaninės veiklos pabaigos šis partizanų struktūrinis vienetas išliko kaip Pilėnų tėvūnija, kuri apėmė maždaug šią teritoriją: Nemunėlio Radviliškį, visą Biržų girią, Kvetkus, Roksalos mišką, Pandėlio girią, Skapagirį, Puznos mišką palei Kupreliškį.
Be to, į Pilėnų tėvūniją įėjo Pyvesos būrys (Suveizdis, Žilinskas, Butėnas), Vabalninkiečių būrys, kuriam paskutiniu metu vadovavo Kostas Kregždė-Piršlys ir Bronius Meškinis-Devinė, Panemuniečių būrys, kuriam priklausė trys broliai Tauteriai, Danas Ruželė, Linas Kabatavičius ir Mačėnas. Pagal išlikusius partizanų dokumentus, Pilėnų tėvūnija jau 1951 m. 1952 04 06 Pandėlio r. 1953 01 19 Pagurių kaime Greviškio namuose (išduotas P.
1954m. pradžioje MGB agentai pranešė, kad PILĖNŲ tėvūnijos M. Suveizdžio būrio du partizanai (A. Ikamas ir S. Jasiūnas) žiemoja Raščiūnų miške, o pats M. Suveizdis ir E. Žilinskas - Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. M. Suveizdžio-Sakalo vyrai laikėsi šiaurinėje Pandėlio rajono dalyje ir Biržų, Neretų, Bauskės, Jaunjel-gavos apylinkėse, o J. Baltušis ir R.
1954 07 15 naktį pas MGB agentę Lakštingalą (abiturientė, ką tik baigusi Pandėlio vid. mokyklą, Bronė P., asmens byla Nr. 1689) atėjo A. Ikamas ir Br. Meškinis. Pavalgę ant aukšto liko dienoti. Agentė pasakė partizanams, kad rengiasi stoti į Kauno kūno kultūros institutą ir važiuos į Pandėlį tvarkyti dokumentų. Agentė apie 11 val. ryto jau sėdėjo pas Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Rupšį ir raportavo apie partizanų apsilankymą. Buvo sudarytas planas, agentė aprūpinta specialiais preparatais. Pavaišinusi jais partizanus, vidurnaktį išleido juos į kelionę. Išėjusių partizanų iškart ėmė ieškoti 50 rusų garnizono kareivių ir 18 skrebų.
Partizanauti liko J. Baltušis-Trimitas, M. Suveizdis-Sakalas ir E. Vykdant čekistų planą, į Pandėlio rajono „Aušros" kolūkį buvo perkeltas dirbti MGB agentas Klevas (Adolfas Strižka), 1954 m. rugsėjo mėnesį Biržų rajone išdavęs partizaną Robertą Tučą (A. P. P. I d., p. 694-714). Jis greitai susidraugavo su partizanų rėmėjais, kuriems pasigyrė anksčiau, kai dirbo Papilio valsčiaus žemės ūkio skyriuje, buvęs pažįstamas su partizanu E. Žilinsku.
1955 05 16 iš Voz-gučių kaimo gyventojos Magdalenos Blažienės sužinojęs, kad ant jos tvarto aukšto slapstosi J. Baltušis-Trimitas, tuojau pat pranešė čekistams, kurie surengė karinę operaciją. Šeimininkės prašomas nenusišauti po ilgų derybų J. Baltušis pasidavė. Nepaisant to, buvo nuteistas mirties bausme ir 1956 m. vasario 10 d. 1954 09 25 Biržų girioje, bunkeryje netoli Kūginių kaimo išduotas prieš tai suimto partizano R.
Rokiškio apskrities ir Pandėlio rajono teritorijoje MGB naudojo tas pačias pasipriešinimo slopinimo priemones kaip ir kituose regionuose: karines čekistines operacijas, vidaus bei kamerų agentus, agentų smogikų specialiąsias grupes, migdomuosius preparatus ir kt. Nors buvo verbuojama daug gyventojų, tačiau tik pavieniai agentai vykdė okupantų užduotis.
Gimiau Raščiūnų kaime, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje. Šeimoje pas tėvus buvome trys broliai ir dvi seserys: Povilas - g. 1920 m., Jonas - g. 1922 m., Bronius - g. 1924 m., Marytė - g. 1915 m., Valė - 1929 m. 1940 m. birželio 15 d. su tėveliu sėjom vėlyvus miežius ir išgirdom kažkokį keistą, galingą ūžesį. Nuo mūsų namų Rokiškio-Biržų vieškelis buvo visai netoli, matom tuo vieškeliu važiuoja tankai. Pasėjom miežius, mane tėvai pasiuntė dviračiu nuvažiuot į Pandėlį. Iki Pandėlio mums buvo 10 kilometrų.
- Matote, Smetona norėjo mus apgaut... Maskva Urbšį su Merkiu nusikvietė Maskvon pasirašyt nepuolimo sutarties, o jie nenori pasirašyt... O kaipgi jie norės, jeigu jie jau su Hitleriu prieš tai pasirašė ir nuvažiavę į Berlyną pardavė Lietuvą vokiečiams... Tai, va, taip tada kalbėjo pirmosiomis okupacijos valandomis Maskvos bolševikų agentai. Išgirdę tokias kalbas, kai kurie tamsūs žmogeliai nieko nesuprasdami, kas čia iš tikrųjų dedasi, nueidami tolyn murmėjo sau panosėje: „Matai, bjaurybės, norėjo Lietuvą vokiečiams atiduot...
Pandėlyje žydė Zyvenė nuomojo malūną ir tam malūne veikė bolševikų pogrindžio štabas, tai šitie visi pogrindininkai iškart išlindo kaip tarakonai iš urvų ir ėmė veikti. Kai prasidėjo trėmimai, žmonės labai sunerimo ir iškart pasklido kalbos, kad tų trėmimų bus ne vienas. Iš tikrųjų taip ir buvo. Atėję vokiečiai, Biržuose buvusiam NKVD pastate, rado jau paruoštus sąrašus antram trėmimui.
Prasidėjus karui, Papilyje areštavo ūkininką Lendrį Nemanį iš Melaišių kaimo, jis kažkaip nesupratęs situacijos, demonstratyviai visai neginkluotas prisistatė į valsčių pas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Edvardą Trečioką ir viešai jam pareiškė, kad per radiją iš Kauno paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas ir jis dabar perims valdžią į savo rankas. O valsčiuje tuo metu buvo pilna Kvedariškio ruskių. Trečiokas pasišaukė tuos ruskius, tuojau pat užlaužė jam rankas, surišo, nuvežė į Biržus ir ten juos penkis nukankino. Visi buvo užkasti ties Astravo dvaro parku pakeliui nuo Biržų į Parovėją. Jokūbas Drevinskas.
Karui prasidėjus, šitie visi raudonieji budeliai masiškai bėgo į Rytus, tik žydeliai ne visi spėjo išbėgt, nes daugelį jų rišo šeimos, jie traukėsi arkliais, tiesiog gurguolėmis. Žydeliai samdė žmones ir dar gana brangiai mokėjo už vežimą. Važiuojant Kučgalio link, ties Kyliškių šileliu užskrido vokiečių lėktuvai ir tą gurguolę subombardavo, bet likusieji gyvi vis tiek dar bėgo, o po kelių dienų, kada vokiečiai jiems iš priešakio užkirto kelią, tada jie ėmė grįžti atgal. O kai grįžo, tada jau vokiečiai juos rinko ir uždarinėjo į dabokles. Apskritai žydai 1940 m. Vieni vargai pasibaigė - prasidėjo kiti.
Vokiečiai ėmė skelbt įvairias mobilizacijas, rinko jaunuolius į Reicho tarnybą. Susirinkom kaimo jaunimas ir sutarėm nepaklust vokiečių reikalavimams, ėmėm slapstytis. Vieną kartą žiemą miškelyje sušaudytų bolševikų negyvenamoj gryčiutėj pagyvenom. Matom, kad nieks negaudo ir grįžom į namus. Kitą kartą mobilizacija buvo paskelbta vasarą. Susirinkom būrys su dalgiais ir einam šienaudami per kaimą, o moterys stebi aplinką, kad mūsų neužpultų tie gaudytojai. Atvažiuodavo ukrainiečių batalionas, latvių batalionas ir gaudydavo besislapstančius jaunuolius. Vieną bernioką tie gaudytojai prie Geidžiūnų nušovė, nors praktiškai, jeigu nenorėjai kariaut, nieks ir nevarė per prievartą, buvo galimybė išsisukt...
Jeigu kalbėt apie Kvedariškio rusus, jie jau pirmosios bolševikų okupacijos metais buvo prasiskverbę į valdžią, todėl prie vokiečių dauguma jų pasitraukė į Šilo mišką ir nuo 1942-1943 m. veikė kaip raudonieji partizanai, ten jie turėjo ir bunkerius išsikasę. 1940 m. Papilyje stovėjo rusų karinė įgula ir iš tos įgulos buvo pabėgę trys kareiviai. Kai karas prasidėjo, Papilio baltaraiščiai norėjo juos nuginkluot, įvyko susišaudymas, vieną baltaraištį sužeidė ir tie ruskeliai pabėgo.
1943 m. po Kvedariškį vaikščiojo seniūnas Evaristas Vajega iš Kučgalio, mokesčių inspektorius ir policininkas Algirdas Krikščikas. Priėjo jie prie trobos ir šneka: „Kažin ar čia nerasim Vasios ar Vasiuko?" Vasiukas buvo tas kareivėlis, su kuriuo baltaraiščiai buvo susišaudę Papily, o Vasia buvo vietinių kvedariškiečių „atamanas". Šitie vyrai pasibeldė į duris ir tuo metu per langą į lauką metė granatą, o iš paskos per tą patį langą šoko Vasia ir Vasiukas. Šitie visi sugriuvo ant žemės, policininkas porą kartų iš šautuvo iššovė, o tie du taip ir pabėgo. Pagal tuo metu nustatytą tvarką, buvo parašytas raportas į apskritį ir kitą dieną prisistatė pilnas sunkvežimis vokiečių. Apsupę tą vienkiemį, sudegino ir išvažiavo. Bet jau po to iš Kvedariškio rusų sklido kalbos: kada sugrįš Raudonoji armija, jie eis į valdžią, į miliciją, į visus valstybinius organus ir keršys lietuviams. Tomis kalbomis iškart susidomėjo mūsų patriotiškai nusiteikę žmonės ir ėmė tartis, kaip užkirst kelią tokioms Kvedariškio sentikių užmačioms, bet tie ruskeliai nelaukė kada juos patvarkys lietuviai, prieš pat užeinant Raudonajai armijai, jie iš namų pasitraukė į mišką.
1943 m. Biržų girioje buvo sušaudyti du girininkai: Spalviškių girininkijos girininkas Juozas Živatkauskas, Latvelių girininkijos girininkas Balčikonis ir agronomas Frydrichas Jakštas, kilęs iš Tauragės, Biržuose dirbo Jaunųjų ūkininkų agronomu. Juos sušaudė vadinamieji raudonieji partizanai. Atseit tai buvo kerštas už žydo Meskupo* vadovaujamos diversantų grupės sunaikinimą. Toj grupėj amžiumi vyriausias buvo dar ir toks Voitenka sentikis iš Jonavos, iš viso šeši ar septyni žmonės. *Icikas Meskupas (slap. ADOMAS) g. 1907 m. Ukmergėje. 1942 03 07 kaip LKP CK operatyvinės grupės vadovas atvyko į Lietuvą organizuoti raudonųjų partizanų darbą. Faktiškai tai buvo Maskvos čekistų parengta ir permesta lėktuvais teroristinė-diversinė grupė. 1942 03 13 grupė buvo policijos apsupta ir sunaikinta. - R.
Dar prieš mobilizaciją, apie rugpjūčio vidurį mes su broliu Povilu radome rusišką karabiną, o kitą turėjo Povilas, kaip buvęs šaulys. Aš dar nebuvau šaudęs iš šautuvo, jis mane ir pasikvietė į miškelį pamokyt šaudyti. Nuėjom už klojimo į beržynėlį, pasidarėm taikinį ir ėmėm šaudyti. Iššovėm po penkis šešis kartus, atbėga sesuo Valė, sako, meskit jūs šaudyt, kaime jau kvedariškiečiai vaikšto. Tada skrebų dar nebuvo, buvo tik milicija ir va tokie neorganizuoti aktyvistai. Šautuvus tuoj sumetėm po pušaite, dar buvom radę ir automatą, suskaldyta buože. Brolis buvo pradėjęs daryt n...
Teneįsižeidžia gerbiamas skaitytojas, jei šioje knygoje ras ir nepalankių atsiliepimų apie kai kuriuos Laisvės Kovotojus. Sutikime, kad partizaniniame kare, kur jis bevyktų, žiaurumų į valias ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Juk ir patys partizanai dažnai sakydavo - „mes kalėjimų neturime", o kaip nubausti išdaviką, provokatorių, didelio pasirinkimo irgi nebuvo.
Tie, kurie darė tuos nusikaltimus, kankino niekuo nekaltus mūsų žmones, gaudė, šaudė miškuose ir gyvus degino bunkeriuose mūsų partizanus, ant gatvių guldė ir niekino jų kūnus, tardymų kamerose laužė mūsų žmonių kaulus, tyčiojosi ir prievartavo partizanų ryšininkes, išliko iki šių dienų „teisūs", „švarūs" ir neliečiami.
Melioracijos Darbai Ir Sodybų Tvarkymas
Einu savojo miesto gatvėmis ir grožiuosi. Naujojoje Akmenėje, kaip ir visame rajone, daug tvarkingų sodybų. Statybininkų gatvėje gyvenantys Ritas ir Erika Balvočiai išskirtinai dekoravo namo aplinką - puikių formų ir spalvų akmenimis. Visus juos surado ir dažniausiai iš miškų traktoriumi išvilko Ritas. Pasidžiaugta tvarkingais daugiabučių namų kiemais - Ramučių gatvė 39, Nepriklausomybės alėja 14. Respublikos gatvės 11namo gyventoja J. Liaudanskienė sutvarkė ir krūmeliais, daugiametėmis gėlėmis papuošė kampelį aplinkos. Apžiūroje pristatytas lopšelis - darželis „Buratinas“,. Tvarkinga AB „Akmenės cementas“, Apylinkės teismo aplinka. Po Naujosios Akmenės miesto tvarkingas ir gražias vietas komisiją lydėjęs seniūnas R.
Gražiausiai tvarkomos aplinkos apžiūros-konkurso nugalėtojai išrinkti po to, kai speciali Savivaldybės komisija per kelias dienas apvažiavo rajoną ir įvertino visų seniūnijų seniūnų konkursui pasiūlytas sodybas, daugiabučius namus, įstaigas.
Komisija išrinko šiuos nugalėtojus:
- Romą ir Valdą Sungailas, Nepriklausomybės g. Aleksandrą ir Vidmantą Joną Gauronskus, Eglesių g. Ritą ir Algį Raubickus, Akmenės g. Salomėją ir Davidą Jankauskus, Liepų g. Editą Černikevičienę ir Alvydą Vaičiakauską, Atžalyno g. Genę ir Evgienij Asačiovus, S. Nėries g.
- Tujų g. Žemaičių g. Ramučių g. Gluosnių g.
- Papilės Simono Daukanto gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyrių „Kregždutė“, Ventos g.
- UAB ,,Vaidva“, Lebelių g.
- Liuciją ir Romą Marijauskus, V. Sirutavičiaus g. Vidą ir Vytautą Norbutus, Dvaro g. Jadvygą ir Kazimierą Dargius, Puškino g. Ingą ir Mindaugą Ramanauskus, Pušų g. Antaniną ir Domą Plienus, Sodžiaus g. Genovaitę ir Viktorą Karpalovus, Vegerių g.
Šis dėmesys sodybų ir aplinkos tvarkymui rodo, kad Akmenės rajono gyventojai vertina savo krašto grožį ir stengiasi jį puoselėti.
Vėjo jėgainių parkas Akmenės rajone
Investicijos Ir Ekstremalios Situacijos
Energetikos sprendimų bendrovė „Elektrum Lietuva“ pranešė užbaigusi savo pirmojo 35 mln. eurų vertės vėjo jėgainių parko statybas Akmenės rajone. Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN), skatindama investuotojus kurtis Akmenės, Jonavos ir Mažeikių rajonuose, skiria papildomą beveik 118 mln. Ekonomikos ir inovacijų ministerija investuoja, kurdama naujas tvarias darbo vietas ir pritraukdama investuotojų į Akmenės, Jonavos ir Mažeikių rajonus.
Dėl smarkaus lietaus dar trys savivaldybės - Kaišiadorių, Akmenės ir Kėdainių rajonų - paskelbė ekstremaliąją situaciją. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo Akmenės rajono savivaldybėje.
Metanolio gamyklos statyboms Kretingos rajone, prie Darbėnų miestelio, nepritariantys gyventojai ketina inicijuoti Darbėnų seniūnijos prijungimą prie Palangos savivaldybės.