Komercinio banko balansas: aktyvai ir pasyvai

Komercinio banko balansas - tai buhalterinis balansas, kuriame atsispindi nuosavo ir skolinto kapitalo būklė ir jo pasiskirstymas operacijose. Bankų balansai priklauso komercinės informacijos priemonėms ir tenkina šiuos pagrindinius reikalavimus: operatyvumo, konkretumo, patikimumo ir akivaizdumo.

Banko balanso operatyvumas - tai kasdieninis jo sudarymas. Iš banko balanso galima konkrečiai sužinoti apie pinigines lėšas ir banko klientų mokumą, kredito išteklius ir jų paskirstymą, apie paties banko patikimumą ir stabilumą. Banko apskaita turi būti patikima ir solidi.

Komercinių bankų balansai skirstomi į metinius ir einamuosius (dienos, dekados, mėnesio, ketvirčio, pusės metų). Vidinis banko balansas - tai detali vidinė buhalterinė atskaitomybė su atitinkama visų operacijų apskaita. Skelbiamą metinį ir einamąjį banko balansą sudaro suvestinės sustambintos sąskaitos, atitinkančios bankų kontrolės organų reikalavimus. Balansas yra viena iš banko finansinės ataskaitos dalių.

Be balanso, bankas turi pateikti pelno (nuostolio), piniginių srautų ataskaitas, paaiškinamąjį raštą bei nepriklausomų auditorių išvadas. Banko balansai viešai skelbiami po auditorių patikrinimo ir paskelbimo, kad duomenys yra teisingi ir atitinka tikrovę (po akcininkų susirinkimo, kai balansas patvirtintas). Kalbėdami apie bankų balansus būtinai turime išskirti paties komercinio banko, kaip savarankiško juridinio asmens, balansą ir vadinamąjį konsoliduotą balansą.

Taigi banko balansas rodo banko patikimumą, padeda klientui teisingai pasirinkti norimą taupymo, kredito ar investicijų organizaciją - banką.

Balanso sudėtinės dalys

Balansą sudaro dvi pagrindinės dalys - aktyvai ir pasyvai. Aktyvai dar vadinami turtu, o pasyvai - įsipareigojimai ar įsiskolinimai. Atskirą pasyvų dalį sudaro akcininkų (nuosavas) kapitalas. Balansų aktyvų ir pasyvų sumos turi sutapti.

Aktyvais nusakoma, kur bankas panaudojo turimas lėšas, o pasyvai rodo banko lėšų struktūrą, t.y. iš kur bankas gavo finansinių išteklių. Kad banko balansas būtų tinkamas palyginti ir analizuoti, bankai turi naudoti vieną sąskaitų sistemą ir unifikuotą balanso formą.

Bazinė banko balanso formulė yra tokia:

Aktyvai = Pasyvai arba Turtas = Įsipareigojimai + Akcininkų nuosavybė

Balansai aktyvai ir pasyvai grupuojami pagal sudėtį ir išdėstomi pagal likvidumo ar grąžinimo laipsnį. Komercinio banko balanse turi būti numatomi santykiai su centriniu banku, kitais bankais, pinigų rinkos partneriais ir indėlininkais. Paprastai balanse rodomi ne tik einamųjų, bet ir vienų praėjusių finansinių metų duomenys.

Banko balansinė ataskaita turi ir nebalansinę dalį - „Nebalansinius įsipareigojimus“. Daugelis banko balanso ataskaitos straipsnių turi būti tikslinami, detalizuojami pateikiant papildomą informaciją paaiškinamajame rašte. Tam tikslui sudaromos specialios papildomos lentelės ir rašomos pastabos.

Pagrindinės bankų pasyvų grupės:

• Nuosavas banko kapitalas;
• Įsipareigojimai:
  • Skolos bankams ir kitoms finansinėms institucijoms;
  • Indėliai;
  • Skolų vertybiniai popieriai;
  • Kiti įsiskolinimai.

Banko balanso analizės tikslai ir etapai

Banko balanso analizė yra viena iš svarbiausių ekonominio darbo krypčių. Ji leidžia suvokti banko operacijų esmę įvertinti jų efektyvumą ir racionalumą. Analizės tikslas - nustatyti, ar tinkamas bankas, koks finansinio stabilumo lygis rinkų sukrėtimo sąlygomis, taip pat nustatyti jo pajėgumą padengti riziką nuosavomis lėšomis.

Analizė padeda atskleisti, kas lėmė vieną ar kitą pokytį, ar tas pokytis pageidautinas, ar neigiamas. Ji rodo silpnąsias banko veiklos vietas ir leidžia pastebėti finansinės būklės likvidumo bei pelningumo tendencijas. Tik gerai žinodami banko padėtį, galime prognozuoti ir reikiama linkme nukreipti jo veiklą. Tai ypač aktualu dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis, kai nemaža dalis bankų teikiamų paskolų yra abejotinos bei nuostolingos.

Banko veiklos analizė labai svarbi ir jo indėlininkams bei kitiems kreditoriams, kurių pasirengimas investuoti tiesiogiai priklauso nuo likvidumo, kapitalo ir turto struktūros, pelningumo, pinigų srautų ir pan.

Banko balanso analizės procese pagrindinis tyrimų objektas yra bendra komercinė banko veikla. Analizės subjektai yra ne tik pats komercinis bankas, bet ir kitos kredito įstaigos, iš jų centrinis bankas, realūs ir potencialūs klientai ir korespondentai, fiziniai ir juridiniai asmenys.

Banko balanso analizė prasideda nuo įžanginio etapo - pasirengimo tolesniam analitiniam darbui. Šiame etape atskiri jo straipsniai struktūrizuojami pagal atitinkamus kriterijus, grupuojami pasyvų ir aktyvų straipsniai. Paskui atitinkamos balanso aktyvų ir pasyvų grupės sugretinamos pagal terminus, išlaidų rūšis ir jų šaltinius, kontragentų kategorijas; tikrinama, kaip laikomasi centrinio banko normatyvų ir vidinių banko taisyklių.

Po to galima pradėti skaičiuoti konkrečius rodiklius suvestinėms lentelėms sudaryti bei analizuoti. Banko balanso analizės procese svarbią reikšmę turi savo lėšų dydžio nustatymas, nes remiantis šiuo rodikliu nustatomas likvidumo normatyvas, kurį centrinis bankas naudoja komercinių bankų veiklai kontroliuoti ir reguliuoti.

Išskirtinis komercinių bankų balansų bruožas - palyginti nedaug nuosavų lėšų ir daugiausia kreditinių išteklių pasyve. Įstatyme apibrėžtas santykis tarp nuosavo ir skolinto kapitalo, todėl komerciniai bankai stengiasi palaikyti leidžiamą minimalų savo lėšų lygį.

Pagrindiniai komercinio banko aktyvai:

1. Kasos aktyvai, lėšos kitų komercinių bankų sąskaitose.
2. Lėšų įdėjimas į trumpalaikius Vyriausybės vertybinius popierius, trumpalaikius komercinius vekselius, realizuojamus pinigų rinkoje.
3. Paskolos, išduotos įmonėms, organizacijoms, fiziniams asmenims ir kitiems komerciniams bankams.

Straipsniai taip pat gali būti grupuojami pagal aktyvų pelningumą, pasyvų vertę ir pan. Banko praktinei veiklai ir valdymui turi reikšmės ne tik vidinių banko rodiklių palyginamoji analizė, bet ir pagrindinių pelningumo, rizikos, patikimumo ir likvidumo rodiklių palyginimas su kitų bankų duomenimis. Kuo daugiau bankų lyginama, tuo didesnės galimybės sužinoti, o paskui pritaikyti kitų bankų patirtį.

Balanso analizės formos

Banko balanso analizė klasifikuojama atitinkamai pagal jos tikslus ir tyrimų pobūdį, tiriamų klausimų išsamumą ir komplektiškumą. Pagal analizuojamų objektų sudėtį analizė skirstoma i pilnąją, atrankinę ir teminę. Pagal tikslus ir pobūdį tyrimai gali būti preliminarūs, operatyviniai ir galutiniai.

• Preliminari (pirminė) analizė leidžia įvertinti, pavyzdžiui, išteklių būklę sprendžiant apie ilgalaikių ir vidutinių paskolų išdavimą.
• Operatyvinė - kas mėnesį atliekama analizė likvidumo normatyvams ir kitiems rodikliams įvertinti.
• Galutinė (rezultatinė) analizė atliekama nustatant galutinius komercinio banko rezultatus ir efektyvumą, norint nustatyti jo pelningumo padidinimo rezervus.

Funkcinės analizės duomenys leidžia nustatyti banko veiklos specializaciją, įvertinti jos efektyvumą. Atsižvelgus į bendrą balanso sumą, nustatomi depozitų, paskolų, nuosavų ir skolintų lėšų, tarpbankinių operacijų dydžiai, apibrėžiamas vienokių ar kitokių bankų operacijų lyginamasis svoris ir reikšmingumas bendroje balanso sumoje, taip pat operacijų, kuriose specializuojasi bankas, pelningumo ir likvidumo didinimo galimybės.

Struktūrinės analizės atveria depozitinių indėlių ir paskolų gavėjų sudėtį ir struktūrą, taip pat banko išlaidų, pajamų ir pelno, vertybinių popierių ir pan. Banko praktinei veiklai ir valdymui turi reikšmės ne tik vidinių banko rodiklių palyginamoji analizė, bet ir pagrindinių pelningumo, rizikos, patikimumo ir likvidumo rodiklių palyginimas su kitų bankų duomenimis.

Kuo daugiau bankų lyginama, tuo didesnės galimybės sužinoti, o paskui pritaikyti kitų bankų patirtį. Šį tarpbankinės palyginamosios analizės metodą banko vadybos rezultatams įvertinti paprastai naudoja bankai korespondentai, potencialūs klientai, taip pat banko akcininkai.

Banko balanso analizė atliekama įvairiais metodais. Ją galima atlikti pagal banko aktyvų ir pasyvų struktūrą ir rodiklius. Skelbiamame banko balanse pateikiami ir ataskaitinių, ir praėjusių metų duomenys - tai kokybinei balanso analizei leidžia nustatyti naujas banko lėšų panaudojimo kryptis, naujas aktyvų operacijų rūšis, atsiradusias per ataskaitinius metus.

Nagrinėjant aktyvus kiekybiškai, pirmiausia reikia nustatyti minimalų privalomųjų atsargų dydį centriniame banke. Pagal svarbą banko veikloje toliau galima apskaičiuoti įvairių operacijų santykinį dydį. Tam tikslui sudaromos lentelės - balanso aktyvų straipsnių rodiklių dalis lyginama su visa turto suma.

Gautas procentines reikšmes galime palyginti su praėjusių metų duomenimis - taip nustatomos banko lėšų naudojimo tendencijos. Balanso pasyvų ir aktyvų struktūros analizė gali būti kokybinė ir kiekybinė. Ji apima nuosavų lėšų ir pritrauktų lėšų (įsipareigojimų) analizę.

Kokybinė nuosavų lėšų (akcininkų nuosavybės) struktūros analizė leidžia išskirti jų suformavimo šaltinius, nustatyti, kiek pakito struktūros dalys per metus. Atliekant kiekybinę analizę galima palyginti įvairių bankų akcininkų nuosavybės rodiklius - kapitalą, rezervus, pelną.

Čia, kaip ir aktyvų dalies analizės analoge, apskaičiuojama įvairių banko lėšų šaltinių santykinė dalis visame kontekste. Atliekant kiekybinę nuosavų banko lėšų analizę, pirmiausia reikia nustatyti ir išanalizuoti banko lėšų santykinį svorį, lyginant su centrinio banko nustatytais rodikliais.

Tai svarbu, kai banko nuosavų lėšų struktūrą reikia palyginti su kitų bankų nuosavų lėšų struktūromis. Komerciniai bankai nuosavas lėšas dažnai didina praėjusių metų nepanaudoto pelno likučiais. Toks nuosavų lėšų šaltinis kartais net viršija kitus formavimo šaltinius.

Struktūrinė banko balanso analizė rodo tik sausus skaičius, jų dalis, palyginimus, bet daug svarbiau bankininkystėje žinoti banko veiklos veiksmingumo, saugumo, patikimumo ir pelningumo rodiklius. Tai santykiniai dydžiai, kurie gali būti išreikšti procentais ar koeficientais.

Pagrindiniai banko balanso rodikliai yra likvidumo, kapitalo pakankamumo (kitaip dar vadinama mokumo rodikliu) ir pelningumo. Lietuvos bankas, siekdamas suteikti metodinį bendrumą vidinei bankų finansinei analizei, parengė atitinkamą rodiklių sistemą. Rodikliai yra rekomendacinio pobūdžio, t.y. kiekvienas bankas turėtų pats nuspręsti, ar skaičiuoti visus pateiktus rodiklius, ar tenkintis tam tikru jų skaičiumi.

Svarbiausi banko balanso rodikliai

Banko likvidumas

Bankai privalo nuolat palaikyti savo balanso likvidumą, t.y. tokią būklę, kuri leistų, realizuojant aktyvų lėšas, greitai padengti skubius pasyvų įsipareigojimus. Tam tikslui banko įplaukų ir išmokų terminai turi būti subalansuoti. Likvidumo būklei turi įtakos atskirų aktyvų operacijų rizikos laipsnis, nes jo padidėjimas mažina banko likvidumą.

Kaip banko likvidumą vertinti, apskaičiuoti, nustato atskirų šalių centriniai bankai. Jų pateikiama metodika būna labai įvairi, bet reiškia tą patį tikslą ir esmę. Skaičiuojant likvidumo rodiklį, iimami duomenys iš banko balanso aktyvo ir pasyvo straipsnių.

Rekomenduojama išskirti du likvidumo rodiklius - pirmojo ir antrojo laipsnio. Pirmojo laipsnio likvidumo rodiklis tiksliau rodo dabartinę banko mokumo būklę. Kuo pirmojo laipsnio likvidumas didesnis, palyginti su ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais bei kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo labiau banko trumpalaikiai įsipareigojimai yra padengti lengvai mobilizuojamais aktyvais.

Banko likvidumo situaciją reikėtų vertinti kaip pavojingą, jei šis rodiklis yra gerokai mažesnis nei 50 proc. Lietuvos banko valdyba nustatė panašų likvidumo normatyvą, kuris negali būti mažesnis negu 30 proc. Šis likvidumo rodiklis tinka banko mokumo situacijai artimiausioje perspektyvoje prognozuoti. Jis neturėtų būti daug mažesnis negu 60 proc.

Kredito ištekliai

Minimas rodiklis rodo banko įsipareigojimų struktūrą ir santykiškai pigių kredito išteklių įsigijimo galimybes. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo palankesnėmis sąlygomis bankas gali finansuoti savo paskolas. Šis rodiklis rodo depozitų struktūrą pagal rūšis ir papildo ankstesnįjį.

Įvertintas depozitų panaudojimo laipsnis, rodantis, kiek procentų bendros depozitų apimties įdėta į banko teikiamas paskolas. Didesnis nei 75 proc. lygis rodo agresyvią banko paskolų politiką, mažesnis nei 65 proc. - pasyvią paskolų politiką.

Įgyvendinant depozitų (indėlių) politiką bankams verta naudotis skaičiavimais, kad būtų nustatytas vidutinis depozito (indėlio) saugojimo laikas (vidutinis indėlių likuti/indėlių išmokėjimų dienos apyvartos ir dienų skaičiaus skaičiavimo periodu sandauga).

Kapitalo pakankamumas

Nuo 1993 m. sausio 1d. šis rodiklis privalomas visoms Europos Sąjungos šalims. Lietuvos banko valdyba, atsižvelgdama į tai, kad šalis siekia integruotis į pasaulio finansų rinkas ir sparčiai plečiasi tarptautiniai bankų ryšiai, bankų rizikai apriboti, nustatė, kad banko kapitalo ir turto (aktyvų), įvertinto pagal rizikos laipsnį, santykis nuo 1997 m. sausio 1d. turi būti ne mažesnis kaip 10 proc., iki tol buvo reikalaujama, kad būtų nemažesnis kaip 13 proc.

Kita vertus, pernelyg didelė rodiklio reikšmė (didesnis kaip 20 proc.) rodo, kad banko veikla nukreipta į nerizikingus ir katu ne itin pelningus projektus. Banko įsipareigojimai depozitoriams, indėlininkams, kitiems kreditoriams (į įsipareigojimus įtraukiama ir 50 proc. Šis rodiklis rodo turto panaudojimo naudingumą. Jeigu jis didelis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių bei kitų bankų analogiškais rodikliais, galima daryti išvadą, kad banko turtas labiau orientuotas į pajamų didinimą.

Šis rodiklis apskaičiuojamas remiantis bankų ketvirtinės ataskaitos “Paskolų grupavimas ir specialiųjų atidėjimų poreikio apskaičiavimas” duomenimis. Rodiklis rodo banko paskolų portfelio kokybę. Kuo jis didesnis, palyginti su praėjusių ataskaitinių laikotarpių ir kitų bankų analogiškais rodikliais, tuo didesni galimi banko nuostoliai dėl paskolų negrąžinimo.

Šis santykis rodo, kuri banko paskolų dalis yra ypač blogos paskolos, sudarančios potencialius banko nuostolius.

Pelningumas

Iš banko balanso analizės galime nustatyti pagrindinius rodiklius. Banko pajamų ir palūkanų išlaidų santykis (visos pajamos/palūkanų išlaidos). Labiausiai pasaulyje paplitęs bankų pelningumo rodiklis ekspertų yra vadinamas pelno ir aktyvų (turto) santykiu (pelnas/aktyvai), kuris rodo aktyvų (turto) naudojimo veiksmingumą (užsienyje vadinamas ROA - return on assets).

Šis rodiklis apibūdina banko gebėjimą priversti aktyvus “dirbti” kuo naudingiausiai ir pelningai. Tam turi įtakos aktyvų pajamos ir banko galimybės sumažinti išlaidas. Šis rodiklis rodo, kaip greitai atsiperka akcininkų investuotas kapitalas. Kuo jis didesnis, tuo atsipirkimo laikas yra trumpesnis. 13-16 proc. Šis rodiklis yra svarbus ūkiniam subjektui, ketinančiam įsigyti banko akcijų. Kuo jis didesnis, tuo palankiau investuotojai vertina banko veiklą, tuo aukščiau kyla šio banko akcijų kursas vertybinių ...

Komercinių bankų turto ir įsipareigojimų dinamika

Per metus trijų didžiausių komercinių bankų (Hanza, Vilniaus, Žemės ūkio) valdoma turto rinkos dalis sumažėjo nuo 78 proc. iki 74 proc., o jų dalį rinkoje užėmė mažesnieji bankai bei užsienio bankų skyriai.

1 lentelėje pateikti komercinių bankų neaudituotų, po užbaigiamųjų apyvartų 2003 m. sausio 1 d. duomenys:

• Aktyvai sudarė 17,2 mlrd. Lt ir per metus išaugo 1,9 mlrd. Lt arba 12,2 proc. Palyginimui, per 2001 metus bankų sistemos aktyvai buvo išaugę 2,25 mlrd.
• Klientams suteiktos paskolos, kurių suma siekė 7,9 mlrd. Lt ir, lyginant su praėjusių metų sausio 1 d., išaugo 1,4 mlrd.
• Bankuose laikomų indėlių suma 2003 sausio 1 d. sudarė 11,7 mlrd. Lt ir per metus padidėjo 1,3 mlrd.
• Iš jų gyventojų indėliai sudarė 6,9 mlrd. Lt ir per metus išaugo 521 mln.
• Iš jų indėliai nacionaline valiuta sudarė 7,5 mlrd.
• Iš jų indėliai užsienio valiuta sudarė 4,1 mlrd.

Aktyvų ir pasyvų valdymas

Aktyvų valdymas priskiriamas prie svarbiausių komercinių bankų valdymo krypčių. Aktyvų valdymas įgyvendina numatytą atitinkamam periodui bankų politiką. Valdant aktyvus, keliamas toks uždavinys: užtikrinti pelningą komercinių bankų darbą, išlaikant jų balansų likvidumą. Tai įmanoma tik tikslingai keičiant aktyvus, remiantis besiformuojančios intuicijos sistemine analize.

Yra žinoma, kad skirtingi aktyvai duoda komerciniams bankams nevienodą pelną, turi skirtingą rizikos laipsnį. Todėl bankai turi suklasifikuoti visus aktyvus pagal lėšų įdėjimo terminus, jų pelningumą ir rizikos laipsnį. Aktyvų valdymo metodai priklauso nuo uždavinių, kuriuos bankai sprendžia atitinkamu laikotarpiu, ypatumų.

Tuo pat metu aktyvų išdėstymo priklausomybė nuo pasyvų struktūros sąlygoja aktyvų valdymo teorijos sukūrimą ir jos įgyvendinimo metodiką. Svarbiausią ir dažną pagrindinę bankų pasyvų dalį sudaro klientų lėšos. terminuoti indėliai - ir juridinių, ir fizinių asmenų, rezidentų ir nerezidentų.

Indėliai yra pagrindinis bankų įsipareigojimų straipsnis.

Indėlių rūšys:

• Indėliai iki pareikalavimo.
• Terminuotas indėlis.
• Taupomasis indėlius.
• Kaupiamasis indėlis.

Bankų nebalansiniai įsipareigojimai atskleidžia galimas banko prievoles ateityje. Tai labai svarbi informacija banko veiklos ir jos rezultatų analizei. Gali būti, kad banko veikla artimiausiu metu taps dar labiau rizikinga ir bus daromas neigiamas poveikis banko finansinei būklei. Pagal Lietuvos banko reikalavimus komerciniai bankai privalo atskirai nurodyti įsiskolinimus centriniams bankams, kredito įstaigų lėšas ir indėlius bei akredityvus.

Pritrauktų lėšų šaltiniai be įvairių indėlių gali būti piniginiai fondai (privatizavimo, žemės ūkio ir kiti fondai), kuriuos bankas savarankiškai pritraukia, paskolos iš kitų bankų, išleisti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos) ir kiti įsipareigojimai. Prie kitų įsipareigojimų reikia priskirti apmokėtą. Bet neįregistruotą akcinį kapitalą, tranzitines sąskaitas, susikaupusias išlaidas ir pan.

Banko pasyvus sudaro ir banko kapitalas. Nuosavoms lėšoms priskiriamas banko kapitalas. Įregistruotas akcinis kapitalas - tai apmokėtas ir Lietuvos banke įregistruotas akcinis kapitalas, kurį sudaro banko steigėjų ir akcininkų lėšos, sumokėtos už akcijas. Atsargos kapitalas - tai rezervai, sukaupti pagal Lietuvos banko reikalavimus. Jie laikomi pagrindiniu kapitalu ir yra pastovūs iki banko likvidavimo.

Gyventojų depozitų draudimo kapitalas - tai depozitorių interesams ginti sukaupti rezervai (0,45 procentai nuo indėlių sumos). Papildomas kapitalas yra lygus bendrosios paskirties rezervų paskolų nuostoliams padengti, kitų bendrosios paskirties rezervų, emisijos skirtumo, pagrindinių priemonių perkainojimo rezervų ir einamųjų metų nepaskirstyto pelno sumai.

Išvados

Pasyvų valdymas yra savarankiška komercinių bankų vadybos kryptis, sprendžianti tokius uždavinius: neleisti, kad komerciniuose bankuose atsirastų lėšų, neduodančių pelno, išskyrus tą jų dalį, kuri garantuoja būtinų rezervų formavimą, pritraukti kreditinius resursus, būtinus atitinkamų bankų įsipareigojimų klientams ir aktyvinių operacijų plėtimui; garantuoti pelno gavimą komercinių bankų pritrauktų pigių resursų sąskaita.

Kiekvienas šių uždavinių sprendžiamas ypatingais būdais ir metodais. Įvairūs mokslininkai, nagrinėdami aktyvų ir pasyvų valdymą, teigia, kad aktyvų ir pasyvų valdymo tikslas yra koordinuoti bankų aktyvų ir pasyvų reguliavimą, siekiant didinti akcinio kapitalo rinkos vertę.

Tai pasiekiama planuojant likvidumą, vengiant per didelės mokumo rizikos, planuojant bei derinant aktyvų ir pasyvų terminus siekiant išvengti nepageidaujamos palūkanų normos rizikos, kontroliuojant mokamų bei gaunamų palūkanų normas, siekiant užtikrinti reikalingą palūkanų normų intervalą. Aktyvų ir pasyvų valdymą įtakoja tie patys veiksniai, kurie veikia bankų riziką bei pajamas.

tags: #aktyvi #ir #pasyvi #turto #dalis