Pirmasis Lietuvos Vardo Paminėjimas
2009 metais minėjome pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas lotynų kalba parašytuose XI a. Kvedlinburgo (Vokietija) moterų vienuolyno analuose - pametiniame metraštyje (lot. Annales Quedlinburgenses) aprašant šv. Brunono Bonifaco žūtį: 1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų. Lietuva čia vadinama Lituae. Brunonas vyko į baltų žemes skelbti krikščionybės, tačiau su kitais palydovais buvo suimtas (už vietinių įstatymų pažeidimą) ir nubaustas mirties bausme. Metraščiai Brunono žūtį įrašė 1009 m. kovo 9 d. Tą pačią žinią (tik neminėdamas Lietuvos vardo) Titmaras Merzeburgietis datuoja 1009 m. vasario 14 d. Pastaroji data patikimesnė, nes Titmaras buvo Brunono giminaitis ir bendramokslis.
Kvedlinburgo analai, kuriuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Lietuvos Valstybės Susikūrimas
XIII a. tarp Nemuno (nuo Merkio žiočių), Neries, Širvintos, Vilnios žemupio ir Merkio baseine gyveno lietuvių gentis, kurios pavadinimas vėliau davė vardą Lietuvos valstybei ir tautai. Lietuvos žemėje tuo metu lietuviai ne tik gyveno, bet ir buvo dalis teritorijos, kurioje susiklostė būsimosios lietuvių tautybės branduolys. Čia galėjo būti Mindaugo domenas, kuris jungė kitas lietuvių žemes į Lietuvos valstybę. Remiantis vyraujančia teorija Lietuvos vardas kildinamas iš hidronimo, susijusio su žodžiu lieti. K. Kuzavino hipotezė sieja Lietuvos vardą su konkrečia Jonavos rajone esančia 11 km ilgio upele - Letauka ar Lietauka (jo rekonstruota į Lietava). Lietuvių tautybė pradėjo formuotis I tūkst. antroje p. ir XIII-XV a. Istorinę Lietuvą sudarė centrinės baltų gentys, iš visų pusių apsuptos kitų baltų genčių. Tokia geografinė padėtis, matyt, lėmė lietuvių kalbos konservatyvumą ir grynumą.Šalčininkų Kraštas Lietuvos Valstybėje
Šalčininkų rajonas yra Lietuvos pietryčiuose, 44 km nuo Vilniaus, prie sienos su Baltarusija, pietrytinėje Vilniaus apskrities dalyje. Rajono plotas - 1491,4 kv. km - sudaro 15,3 proc. Vilniaus apskrities teritorijos. Administracinis centras - Šalčininkų miestas. Apie Šalčininkų kraštą rašė Teodoras Narbutas, Bronius Kviklys, Zigmas Zinkevičius, Vincas Martinkėnas, Stanislovas Buchaveckas, Algimantas Miškinis, Henrikas Songinas, Vygantas Račkaitis, Izidorius Šimelionis, Adolfas Tautavičius, Tadas Ivanauskas, Gediminas Isokas, Vandalinas Šukevičius, Juozas Lebionka, Petras Gaučas, Kazimieras Garšva, Kazys Micius, Rimantas Zizas, Bernardas Šaknys ir kt. Daug straipsnių apie Šalčios žemę, jos lietuviškas mokyklas spausdino Lietuvos istorijos laikraštis ,,Voruta“ (vyr. redaktorius - Juozas Vercinkevičius).Šalčininkų krašto gyventojai jau XI a. metraščiuose vadinami lietuviais. Vien tik dabartinių kaimų senieji pavadinimai, kaip antai Dainavėlė, Dainava, Balandiškės, Akmenynė, Dailidė, Turgeliai, Šauliai, Žvėrynas, Šaltiniai, Šarkaičiai, Žaliaklonis, Švenčius ir kt., rodo, kad čia visuomet buvo lietuvių žemės. Dabartiniame Šalčininkų rajone yra Bėčionių, Eišiškių, Kiaulėkų, Kurmelionių, Paūdronių, Sangeliškių, Tetervinų, Turgelių, Valakavičių piliakalniai - gynybinės kovos prieš užpuolikus forpostai. Ant kai kurių jų stovėjo tvirtos pilys. Antai Eišiškių pilį istoriniai šaltiniai mini 1385 m. Dar iki Lietuvos valstybės susikūrimo pirmasis suvienytosios Lietuvos valdovas Mindaugas Šalčininkų krašte valdė dalį savo būsimos valstybės. Per šį kraštą ėjo svarbiausi keliai, jungę ne tik atskiras valstybės dalis, bet ir ją su kaimyninėmis šalimis. Todėl šio krašto žmonėms teko nemažai kentėti nuo svetimšalių: rusų, kryžiuočių (vokiečių riterių), mongolų totorių, lenkų antplūdžių.Kovos Ir Karai
Nuo priešų antpuolių kentėjo ir Šalčios žemės gyventojai. XI a. Kijevo Rusios metraščiai aprašė rusų žygius į Lietuvą. Metraščiuose paminėta, kad 1132 m. lietuviai pasiekė pirmąją pergalę prieš rusus. Ipatijaus metraštyje rašoma, kad 1258 m. jungtinės totorių ir rusų pajėgos įsiveržė į Eišiškių-Šalčininkų kraštą. Vadovavo žymus totorių karvedys Burundajus. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kryžiuočiai pirmą kartą Šalčininkų krašte pasirodė 1311 m. Tais metais kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis rašė: Henrikas, didysis komtūras, ir 150 riterių su stipria kariuomene ir 2000 pėstininkų atliko žygį į Lietuvą, į sritį, vadinamą Šalčininkais, kur niekad dar nebuvo matyta kryžiuočių kariuomenės… įsibrovė į minimą sritį viską naikindami ugnimi ir plėšimais. Sudeginę 3 pilis ir užmušę labai daug lietuvių, riteriai kitą rytą su didžiausiu grobiu ir 700 belaisvių grįžo namo. (Prūsijos žemės kronika. V., 1985.). Kryžiuočių aprašymuose pateikiami net devyni karo žygiai į Šalčininkų kraštą.| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1132 | Lietuviai pasiekė pirmąją pergalę prieš rusus. |
| 1258 | Totorių ir rusų pajėgos įsiveržė į Eišiškių-Šalčininkų kraštą. |
| 1311 | Kryžiuočiai pirmą kartą pasirodė Šalčininkų krašte. |
Švietimas Ir Kultūra
Jau Vytauto laikais prie bažnyčių ir vienuolynų atsirado mokyklos. 1524 m. prie Eišiškių bažnyčios veikė pirmoji parapinė mokykla, kurią lankė lietuviškai kalbantys Lietuvos bajorų vaikai (ponų vaikai buvo mokomi privačiai). Lotyniškas triviumas buvo mokomas lietuvių kalba. Vėliau mokykla buvo uždaryta. Žymus kultūros veikėjas Stanislovas Rapolionis (1485-1545 m.) - mokslininkas ir vienas lietuvių raštijos pradininkų - gimė Eišiškių krašte.
Stanislovas Rapolionis, vienas lietuvių raštijos pradininkų.
Lenkėjimas Ir Rusinimas
Šalčininkų kraštas pradėjo lenkėti XIV a. pabaigoje, kai su krikščionybe iš Lenkijos ėmė plisti lenkų kalba. XV a. mokyklose buvo mokoma lietuvių ir lenkų kalbomis. Vaikai mokėsi ir lotynų kalbos. Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo (1795 m.) Šalčininkų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, ėmė viešpatauti carinės Rusijos valdininkai. Kai lietuviškos žemės pateko į vadinamąjį „Rusijos šiaurės vakarų kraštą“, prasidėjo lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą. Tuo metu į Lietuvą buvo atkeliami rusų kolonistai. 1864-1865 m. buvo uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotynišku raidynu. Vietoj lotyniško raidyno įvesta „kirilica“(„graždanka“). Rusų valdininkai mokyklose uždraudė lietuvių kalbą. Jie steigė savo valdiškas mokyklas.Nepriklausomybės Kovos
1830-1831 m. Lietuvoje vyko antras sukilimas prieš carinę priklausomybę. Ruošiant naują sukilimą prieš carizmą, 1846 m. savo veiklą pradėjo pogrindinė Lietuvos jaunimo brolybės sąjunga. Jos vadovai buvo broliai Pranciškus ir Aleksandras Dalevskiai. 1863-1864 m. vyko sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. Svarbiausi 1863 m. sukilimo veiksmai Šalčininkų rajone susiję su Liudviko Narbuto asmenybe.1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas. Vėliau baigėsi ir lietuviškų mokyklų persekiojimas. Pirmojo pasaulinio karo metu (1914-1918 m.) traukdamiesi rusų kariai plėšė Šalčininkų krašto dvarus, kaimus, miestelius, valdininkų įsakymu vėl trėmė lietuvius į Rusijos gilumą. Kaizerinės okupacijos metu Šalčininkų kraštas kentėjo ir nuo kaizerinių žandarų, fronto kariuomenės savivalės.Lenkijos Okupacija
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. pabaigoje, Šalčininkų krašte pradėjo kurtis Lietuvos vyriausybei lojalūs valstiečių ir parapijos komitetai. 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta vadinamoji Suvalkų sutartis. Šalčininkų kraštas, kaip ir Lietuvos sostinė, devyniolikai metų atsidūrė Lenkijos okupacijoje.Sovietinė Okupacija Ir Pasipriešinimas
1944 m. vasara-1946 m. Pasipriešinimas užgrobėjui 1944-1953 m. visuma. Pasipriešinimo kovos mastus ir poveikį, slopinimo priemones ir būdus. Pasipriešinimui, ypač 1944-1946 m. laikotarpiui pažinti.Lietuvių tautos pokario ginkluoto pasipriešinimo kova prasidėjo 1944 m. Tautos laisvę ginant toji kova tęsėsi 8 metus, o joje dalyvavo visi tie, kurie turėjo karčių prisiminimų iš 1940-194I m. siautusio bolševikinio NKVD teroro, kurie pergyveno savo artimųjų trėmimus į Sibiro mirties lagerius, kuriems atrodė gresia panašus likimas grįžus tiems patiems "išvaduotojams", o taip pat ir tie, kurie nenorėjo būti mobilizuojami į Raudonąją armiją ir tarnauti okupantams.
Lietuvos partizanai, kovoję už Lietuvos laisvę.