Alės Podėnienės sodyba ir kitos įdomybės: kelionė po Biržų krašto istoriją ir kultūrą

Biržų kraštas, garsėjantis savo gamtos grožiu ir turtinga istorija, kiekvienais metais pritraukia vis daugiau turistų. 2021 metų vasaros sezonas Biržuose žadėjo daug naujienų ir staigmenų, tad išskirtinės vietos atvykti vilios net ir neseniai čia besilankiusius.

Šiame straipsnyje kviečiame pasidomėti ne tik Alės Podėnienės sodyba, bet ir kitomis įdomiomis vietomis, kurias verta aplankyti Biržų krašte. Leiskitės į kelionę po istoriją, kultūrą ir gamtą, kuri paliks neišdildomą įspūdį.

Alės Podėnienės kaimo turizmo sodyba: muzikos istorijos prisilietimas

Alės Podėnienės kaimo turizmo sodyboje galėsite išvysti naują patefonų kolekciją, kartu vyks nauja edukacinė programa „Patefonų istorijos ir muzika, prie arbatos”. Šioje programoje Jums bus pristatyta įspūdinga, iš įvairių laikmečių surinkta patefonų kolekcija. Joje daugiau nei pusšimtis patefonų.

Ši sodyba - puiki vieta ne tik pasigrožėti unikalia kolekcija, bet ir sužinoti daugiau apie muzikos istoriją bei pasimėgauti jaukiu vakaru su arbata.

Kitos lankytinos vietos Biržų krašte

Be Alės Podėnienės sodybos, Biržų kraštas gali pasigirti ir kitomis įdomiomis vietomis, kurios vertos Jūsų dėmesio:

• Kirkilų pramogų parkas: 2021 metais lankytojus stebins iliuzijų tunelis, triušių sala, siaubo namas, šaudymas į taikinius Air Soft ginklais, keturračių trasa vaikams ir kt. Taip pat atsinaujins ir užkandinė, bus siūlomas 3 rūšių picos.
• Milišiūnų avių ūkis: Čia pamatysite įspūdingą aviukų ekspoziciją. Rasite virš 1000 eksponatų iš molio, stiklo, viskas susiję su avininkyste.
• Energetinis labirintas: Turintis aiškią pradžią ir pabaigą, o norint juo pereiti ir pajusti jo energiją, tereikia keliauti labirinto taku. Specialios formos labirinto paskirtis - leisti pabūti su savimi, pamąstyti, atsipalaiduoti, pamedituoti ir „pasikrauti“ teigiama energija. Eidami energetiniu labirintu pasigrožėsite lauko akmenų įvairove ir jų savitu grožiu. Labirinto ilgis - 307 metrai į vieną pusę.
• Žuvelių SPA studija: Pirmoji ir vienintelė žuvelių SPA studija Biržuose, siūlys atsipalaiduoti ir pasilepinti. Tai gydomoji procedūra žuvelėmis, dar kitaip vadinamomis „žuvelėmis daktarais″.
• Biržų krašto muziejus „Sėla“: Jūsų taip pat lauks naujos teminės ekskursijos: „Mirtis pilna ironijos“ (apie kunigaikščių Radvilų gyvenimus ir mirtį) bei 2 dalių ekskursija „Moters dalia istorijos kontekste“: I d. „Biržų valdytojų - Radvilų ir Tiškevičių moterys“, II d. „XX a. moterys, keitusios Biržų veidą“.
• Astravo dvaro parkas: Jūsų lauks vis gražėjanti parko aplinka ir krantinė.
• „Camino Lituano“ pėsčiųjų maršrutas: Turėsime ir naują, specialiais ženklais paženklintą „Camino Lituano“ pėsčiųjų maršrutą. Tai yra puikus pasirinkimas tiems, kurie mėgsta judėti. Galėsite ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai eiti pažinti pasaulio. Maršrutas Biržų rajone prasidės Germaniškyje, ir tęsis iki pat Pasvalio rajono (Germaniškis - Sodeliškiai - Kirkilai - Biržai - Likėnai - Pajiešmeniai). Jo trukmė - 3 dienos. Maršrute numatytos 2 nakvynės Sodeliškių kaime ir Biržų mieste.
• Žaidimas „Monteball“: Mėgstančius aktyvų laisvalaikį gamtoje užsukti kvies vienintelis toks Lietuvoje, žaidimas „Monteball“.
• Eko Basų kojų parkas: Norinčiųjų pasisveikatinti ir pasivaikščioti basomis su nekantrumu lauks Eko Basų kojų parkas su žirgynų šalia.
• „Levandų ūkis“: Pasimėgauti levandų romantika ir išbandyti čia gaminamą natūralią kosmetiką pakvies „Levandų ūkis“.
• Kulinarinis paveldas: Radvilų virtuvė, Tiškevičių koldūnai, Biržų duona, Žaldoko alus bei lankytini objektai, kurie yra tik Biržų krašte ir niekur kitur.

Kultūros kelias: „Penkių kūrėjų pėdomis“

Keliauti po Panevėžio, Biržų ir Rokiškio kultūros objektus pakvietė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, Panevėžio apskrities Gabrielės-Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka bei Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras.

Pirmoji kultūros kelio stotelė buvo Panevėžyje režisieriaus Juozo Miltinio memorialiniame bute. Toliau kultūros kelias vedė į Juozo Miltinio dramos teatrą. Kitas kelionės tikslas - Biržai. Kelio dalyviai lankė Evangelikų reformatų bažnyčią, stabtelėjo prie klebonijos, kurioje gyveno reformatų kunigas Povilas Jašinskas, Jono Meko mamos brolis. Kultūros keliui pasukus link Mekų gimtųjų Semeniškių, čia pasitiko skrybėlėtas akmuo, įamžinęs Mekų gimtosios sodybos vietą. Semeniškių kapinaitėse aplankytas Mekų šeimos kapas, kur palaidotas ir Jonas Mekas. Toliau „Penkių kūrėjų kelio“ maršrutas vedė į Rokiškį.

Europos paveldo dienoms „Kultūros paveldas: ryšiai, įtakos, keliai“ paminėti skirtas sertifikuoto regioninio kultūros kelio „Penkių kūrėjų kelias“ vyko š.m. rugsėjo 6 d. Kultūros kelio sertifikatas suteiktas kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos 2024 m. Bib­lio­te­ka li­te­ra­tū­ri­nes pa­žin­ti­nes ke­lio­nes or­ga­ni­zuo­ja nuo ge­gu­žės 1-osios iki rug­sė­jo 30 die­nos. Eks­kur­si­jų su­ma­ny­to­ja L. L.

Literatūrinės kelionės po Biržų kraštą

Iš Bir­žų su­ka­me į se­ną­jį Rin­kuš­kių kai­mą. Ana­pus Šir­vė­nos eže­ro iš­ky­la baž­ny­čių bokš­tai, Bir­žų pi­lies sto­gas. Šir­vė­nos eže­ras įkvė­pė ne vie­ną poe­tą. L. Pruns­kie­nė prie Šir­vė­nos daž­niau­siai pri­si­me­na bir­žie­čiams ge­rai ži­no­mą vie­tos li­te­ra­tą Jo­ną Ku­gi­nį.

Rin­kuš­kiai - ka­ri­nin­ko Jo­no Va­ria­ko­jo gim­ti­nė. Tė­viš­kė­je, bu­vu­sio gy­ve­na­mo­jo na­mo vie­to­je, gi­mi­nai­čių ini­cia­ty­va pa­sta­ty­tas pa­mink­las. L. Pruns­kie­nė trum­pai pri­sta­to ka­ri­nin­ko biog­ra­fi­ją. Išė­jęs į at­sar­gą, J. 1944 me­tais, ži­no­da­mas kas lau­kia, pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, po ke­le­rių me­tų - į JAV. J. Va­ria­ko­jo sū­nus, taip pat Jo­nas, kar­tais at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą ir tė­vo tė­viš­kę. Bir­žuo­se gy­ve­na gi­mi­nai­tė, bu­vu­si Va­ria­ko­jy­tė - Ma­ri­ja Da­gie­nė.

Už 13 ki­lo­met­rų - Pur­viš­kių kai­mas - di­džio­jo knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio gim­ti­nė. J. Bie­li­nis, sa­ko L. Apie jo moks­lus - dvi­ly­pės ži­nios. Su­si­ti­ko su vys­ku­pu M. Va­lan­čiu­mi - gal­būt krei­pė­si pa­gal­bos. Šią veik­lą J. Bie­li­nis pra­dė­jo bū­da­mas 27 me­tų, po sū­naus Jo­no Ado­mo ir pir­mo­sios žmo­nos mir­ties. J.

Ži­no­ma dau­gy­bė pa­sa­ko­ji­mų, kaip J. "Kas keis­čiau­sia, la­biau­siai rei­kė­jo sau­go­tis sa­vo kraš­to žmo­nių. Sa­ky­da­vo: pi­ni­gė­lį duo­si, neaiš­ku, kur pa­liks, gal ko­kio­je kar­čia­mo­je prau­lia­vo­tas, o kny­ga yra kny­ga, ją jei ne pa­ts, bent jo vai­kai pa­skai­tys", - pa­sa­ko­ja L. So­dy­bo­je sto­vin­čio­je skulp­tū­ro­je pa­vaiz­duo­tas J. Bie­li­nis, ant­ro­ji jo žmo­na Ona, su ku­ria au­gi­no 5 vai­kus, ir bro­lis And­rius.

So­dy­bo­je te­beo­šia se­nie­ji me­džiai. Se­na­sis tro­be­sys su vi­sais rank­raš­čiais, kny­go­mis su­de­gė 1917 me­tais. Kai 1904 me­tais spau­dos drau­di­mas bu­vo pa­nai­kin­tas, J. Bie­li­nis, 31 me­tus ati­da­vęs knyg­ne­šys­tei, li­ko kaip ir be dar­bo. J. Bie­li­nis la­bai do­mė­jo­si Lie­tu­vos rei­ka­lais. "Jo už­si­brėž­tas tiks­las kaip ir bu­vo įgy­ven­din­tas: J. Bie­li­nis bu­vo pa­sa­kęs: ne­mir­siu tol, kol Lie­tu­vo­je nors vie­nas mas­ko­lis bus", - sa­ko L.

Pie­vos ke­liu­kas ve­da J. Bie­li­nio ąžuo­lo link. Ąžuo­las - gam­tos ir is­to­ri­jos pa­mink­las. Iš už ąžuo­lo žiū­rė­da­vo, kas de­da­si kie­me. Prie ąžuo­lo ak­me­ny­je skulp­to­rius Ar­nol­das Šven­čio­nis iš­ka­lė žmo­gų, ne­šan­tį ug­nį. Eks­po­zi­ci­ja, skir­ta J. Bie­li­niui, yra "Sė­los" mu­zie­ju­je. Kam­pe­lį gar­sia­jam knyg­ne­šiui įren­gė ir J. J. Bie­li­nio gi­mi­nė, sa­ko L.

Kitas su­sto­ji­mas - Suos­te, prie Šv. J. Bie­li­nis su žmo­na pa­lai­do­tas šven­to­riaus ka­pi­nė­se. 1932 me­tais vie­tos šau­lių, atei­ti­nin­kų rū­pes­čiu ka­pa­vie­tė bu­vo su­tvar­ky­ta - to­kią ją ma­to­me ir šian­dien. Nuo šven­to­riaus žvel­gia­me į neap­rė­pia­mus lau­kus.

B. Kri­vic­kas 1919 me­tais gi­mė prie Pas­va­lio, Per­val­kų kai­me. Jau gim­na­zi­jo­je pa­si­reiš­kė kaip li­te­ra­tū­ros žmo­gus. Nuo 1935 me­tų B. Kri­vic­ko pa­var­dė ži­no­ma Lie­tu­vo­je, nes sa­vo li­te­ra­tū­ri­nius ban­dy­mus spaus­di­no to me­to pe­rio­di­niuo­se lei­di­niuo­se. B. Kri­vic­kas, pa­sa­ko­ja L. Pruns­kie­nė, at­si­sa­kė trauk­tis į Va­ka­rus. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį dar ban­dė mo­ky­to­jau­ti "Sau­lės" gim­na­zi­jo­je. Sup­ra­tęs, kad yra se­ka­mas, išė­jo par­ti­za­nau­ti.

1948 me­tais slap­ta ve­dė mo­ky­to­ją Ma­ry­tę Zie­me­ly­tę iš Smil­gių. 1950 me­tais gi­mė sū­nus Min­dau­gas, pa­krikš­ty­tas to­je pa­čio­je baž­ny­čio­je. B. Ši ru­de­nį, lapk­ri­čio 17 die­ną, bus mi­ni­mas B.

Ke­lias su­ka pa­lei Apaš­čios upę. 1894 me­tais, pa­sa­ko­ja L. Pruns­kie­nė, bu­vo įkur­tas slap­tas "Ne­mu­nė­lio ir Apaš­čios su­si­vie­ni­ji­mas", skir­tas drau­džia­mai lie­tu­viš­kai spau­dai pla­tin­ti. "Ko­dėl toks pa­va­di­ni­mas? Prie Apaš­čios dau­giau gy­ve­no re­for­ma­tai, prie Ne­mu­nė­lio - ka­ta­li­kai, bet šio­je veik­lo­je jie drau­giš­kai su­si­vie­ni­jo var­dan lie­tu­vy­bės iš­sau­go­ji­mo ir kal­bos", - sa­ko L. Į su­si­vie­ni­ji­mą ne­bu­vo leng­va pa­tek­ti, rei­kė­jo bent ke­lių re­ko­men­da­ci­jų, kad esi pa­ti­ki­mas, ne­gir­tuok­lis, ne­tu­ri il­go lie­žu­vio.

Prie ke­lio, tarp aukš­tų žo­lių - kaž­ka­da bu­vęs gra­žus, da­bar - ap­leis­tas me­di­nis na­mas. Gim­to­ji tro­ba, ro­do L. Kie­me te­be­si­rai­to apy­niai. J. "Vis­kas ap­leis­ta, nors, įsi­vaiz­duo­ju, kiek čia daug ga­lė­tų bū­ti!" - sa­ko L. J. Šer­nas, bai­gęs Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio pra­džios mo­kyk­lą, tę­sė moks­lus Sluc­ko gim­na­zi­jo­je. Bū­da­mas 6 kla­sė­je, pa­ša­lin­tas už po­li­ti­ka­vi­mą.

1917 me­tais bu­vo vie­nas Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jos Vil­niu­je or­ga­ni­za­to­rių. Iš­rink­tas į Lie­tu­vos Ta­ry­bą, jos ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius. J. Šer­nas bu­vo du kar­tus ve­dęs. Su pir­mą­ja žmo­na J. Šer­nas iš­si­sky­rė. "Mei­lė bu­vo la­bai gra­ži. J. Šer­nas pa­lai­do­tas Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je. Iš Kau­no iki Bir­žų jo pa­lai­kus at­ve­žė trau­ki­niu, o li­ku­sius 30 ki­lo­met­rų ve­žė ark­li­niu ve­ži­mu. 2004 me­tais pir­mą kar­tą su­si­ti­ko po pa­sau­lį iš­bars­ty­ta J. Šer­no gi­mi­nė.

Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kis, sa­ko L. Pa­žin­tį su Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kiu pra­de­da­me mo­kyk­los mu­zie­ju­je. Ko­dėl ver­ta at­va­žiuo­ti į Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kį? Mu­zie­ju­je gau­sūs eks­po­na­tai iš­dės­ty­ti dvie­jo­se pa­tal­po­se. Sten­dai skir­ti sig­na­ta­rui J. Šer­nui, jo bro­liui evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų ku­ni­gui, su­pe­rin­ten­dan­tui Ado­mui Šer­nui - šie­met mi­ni­mos jo 135-osios gi­mi­mo me­ti­nės. Ti­mu­kas pa­ro­do mal­dak­ny­gę su au­ten­tiš­ku A. Ori­gi­na­lių J. Uni­ka­li kok­lių, ke­ra­mi­kos, mo­ne­tų ko­lek­ci­ja me­na Rad­vi­las. Vi­si ra­di­niai su­rink­ti E.

Aš­tuo­ne­rius me­tus mies­te­ly­je ku­ni­ga­vo Adol­fas Sa­ba­liaus­kas-Ža­lia Rū­ta (1873-1950), ka­nau­nin­kas, poe­tas. Jo me­tus Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je me­na XIX am­žiaus len­ta, ka­bė­ju­si prie ka­pi­nių. Sa­ba­liaus­kui bu­vo ap­si­reiš­ku­si Ma­ri­ja. Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ku­ni­gas Ne­mu­nė­lio pa­kran­tė­je įkū­rė Lur­dą. Iš­li­ku­si Ma­ri­ja da­bar įkom­po­nuo­ta į Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čios fa­sa­dą.

Aš­tuo­nio­li­ka me­tų Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je gy­ve­no ant­ra­sis Lie­tu­vos kar­di­no­las (tuo­met vys­ku­pas) Vin­cen­tas Slad­ke­vičius (1920-2000), į mies­te­lį ati­trem­tas so­vie­ti­nės val­džios. Ka­ta­li­kų baž­ny­čios vi­du­je yra V. Slad­ke­vičiui skir­ta at­mi­ni­mo len­ta. Bir­žų gat­vė­je iš­li­kęs 1934 me­tais sta­ty­tas dvie­jų ga­lų na­mas, ku­ria­me V. "Iki XX am­žiaus pir­mo­sios pu­sės mies­te­lis bu­vo va­di­na­mas Rad­vi­liš­kiu. 1919 me­tais per­va­din­tas į Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kį, kad at­si­skir­tų nuo di­džio­jo Rad­vi­liš­kio", - šim­ta­me­tę len­tą ro­do E. Ša­lia baž­ny­čios pa­žy­mė­ta bu­vu­sių XVIII am­žiaus evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ka­pi­nių te­ri­to­rija.

"Žiū­rint į ši­tą vaiz­dą, gi­mė ei­lė­raš­tis", - gė­rė­da­ma­sis Ne­mu­nė­lio ir Apaš­čios san­ta­ka dek­la­muo­ja E. "Ka­ta­li­kų že­mės - už mau­me­džio", - iš­la­kų me­dį ir ne­ma­to­mą li­ni­ją tarp re­for­ma­tų ir ka­ta­li­kų val­dų ro­do E. Ti­mu­kas. Ka­ta­li­kų baž­ny­čia pa­sta­ty­ta iš klin­čių ir do­lo­mi­to. Lei­džia­mės Ne­mu­nė­lio link. Ti­mu­kas mos­te­li ran­ka, kur tar­pu­ka­riu bu­vo vai­kų ir mo­te­rų mau­dyk­la. Ant šlai­to, prie klin­čių sie­ne­lės pri­si­glau­du­si so­dy­ba - bu­vęs var­pi­nin­ko na­mas. Me­di­niai pa­sta­tai sto­vi ant ma­sy­vių XVIII am­žiaus pa­ma­tų.

Svai­gi­na jaz­mi­nai, ke­ro­ja gar­duo­lė - re­tai beau­gi­na­mas se­no­vi­nis prie­sko­nis. Kait­rią die­ną at­gai­vi­na se­no­jo Rad­vi­lų lai­kų šu­li­nio van­duo. Na­mo šei­mi­nin­kui Pet­rui Vin­cui Deg­liui iki de­vy­nias­de­šimt­me­čio trūks­ta dve­jų me­tų. Deg­lis - A. "Pet­riuk, a ką ki­še­nėj tu­ri, žvirb­lį? Neg­ra­žu ki­še­nė­je ran­kos!" - at­kar­to­ja A. Šer­no pa­mo­ky­mą. Ku­ni­gas mo­kė ne tik kul­tū­ros, bet ir tai­syk­lin­gos kal­bos, kir­čia­vi­mo. P. V. Deg­lis pa­si­va­di­na vi­dun. Šei­mi­nin­kas iš­trau­kia bran­gų tur­tą - smui­ką.

"Mei­liai skam­bė­jo ta­vo žo­džiai, o aš klau­siau­si jų rim­tai..." - už­dai­nuo­ja smui­ki­nin­ko dai­ną. - Man bu­vo gal pen­ke­ri, ir to­kį įspū­dį pa­li­ko, kad po šiai die­nai! Il­gą lai­ką P. V. Pa­sa­ko­da­mas P. V. "Vi­so­kių paukš­te­lių man prie lan­go, - pa­ke­lia akis. Iš Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio ke­liau­ja­me į Dau­gu­vie­čius - Dau­gu­vie­ty­nę.

"Nuk­ri­tau į pa­va­sa­rio žo­lę, pie­nių žie­dais už­si­klo­jau, pa­mer­kiau de­be­siui akį ir sva­jo­jau, sva­jo­jau, sva­jo­jau", - sva­jin­gai sa­vo kū­ry­bos ei­les dek­la­muo­ja L. Pruns­kie­nė. Dau­gu­vie­ty­nė - gam­tos gro­žio ir ra­my­bės oa­zė prie Ne­mu­nė­lio. Dau­gu­vie­tis (1882-1949), pa­sa­ko­ja gi­dė, bu­vo Pa­ne­vė­žio tei­sė­jo sū­nus, jo vai­kys­tė bu­vo sma­gi, pa­to­gi.

B. Dau­gu­vie­tis bai­gė Pe­ter­bur­ge teat­ro stu­di­jas ir vie­nin­te­lis iš kur­so įgi­jo ne tik ak­to­riaus, bet ir re­ži­sie­riaus spe­cia­ly­bę. Ku­rį lai­ko dir­bo Ru­si­jos teat­ruo­se. Pir­mo­jo spek­tak­lio - Kar­lo Goc­cio "Prin­ce­sė Tu­ran­dot", re­ži­suo­ta Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio, - prem­je­ra įvy­ko 1931 me­tų rug­sė­jo 23 die­ną. Dau­gu­vie­čio šir­dis bu­vo Dau­gu­vie­čių kai­me, čia jis at­si­gau­da­vo. Ras­da­vo kal­bą ir su pa­pras­čiau­siu žmo­ge­liu, ir su mi­nist­ru.

Pri­si­me­na­ma, kad gry­bau­to­jai miš­ke­ly­je ant du­be­niuo­to ak­mens ras­da­vo pi­ni­gė­lių. So­dy­bo­je iš­li­kęs rū­sys su prie­pir­čiu, kur B. Dau­gu­vie­tis da­rė ir lai­kė alų, kur vyk­da­vo ba­liai su lat­vių pa­sie­nie­čiu, ku­ris at­bris­da­vo per upę. Va­sa­ras čia leis­da­vo ir B. Dau­gu­vie­čio duk­tė re­ži­sie­rė, sce­na­ris­tė, ak­to­rė Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė. Va­sa­ra, ato­sto­gos ir sie­los at­gai­va. Ar­ti­mie­ji iš­pil­dė pa­sku­ti­nį G. Dau­gu­vie­ty­tės no­rą - ur­na su jos ir vy­ro pe­le­nais pa­lai­do­ta po se­nuo­ju kle­vu.

Keliaudama su turistais, L. Mes su­ka­me tie­siai į Bir­žus. Grįž­ta­me per Bir­žų gi­rią, de­šim­tą pa­gal dy­dį miš­kų plo­tą Lie­tu­vo­je. Gi­rio­je, sa­ko L. Pruns­kie­nė, yra jau be­bai­gian­čių iš­nyk­ti au­ga­lų au­gim­vie­čių, gy­ve­na lū­šis, juo­da­sis gand­ras, pe­lė­dos. L. Ke­liau­da­mi "Pa­lat­vės di­džia­vy­rių pė­do­mis" nu­va­žia­vo­me apie 70 ki­lo­met­rų.

tags: #ales #podenienes #sodyba