Šiame straipsnyje panagrinėsime Alfonso Butės jaunimo teatro veiklą ir Vytauto Bogušio indėlį į disidentinį judėjimą sovietmečiu. Istorija yra atminties gaivintoja, liudijanti, kas iš tikrųjų vyko praeityje, ir mokanti suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai
Vytautas Bogušis: Disidentinės veiklos kelias
Būdamas vos septyniolikos, Vytautas Bogušis užsitraukė valdžios nemalonę patarnavimu bažnyčioje bei pažintimi su disidentais. Tačiau nei tardymai, nei persekiojimai, nei gąsdinimai, nei sugadinta gyvenimo istorija neatbaidė nuo tiesos žodžio, visais įmanomais būdais viešinant sovietinius nusikaltimus bei žmogaus teisių pažeidimus.
Sovietmetis nebuvo vienalytis - tarp Stalino ir, tarkime, Brežnevo laiko būta nemažai skirtumų. Aštuntojo dešimtmečio pradžia buvo susijusi su nauja represijų ir gniaužimų banga bei prasidėjusia brežnevine stagnacija. Atskaitos tašku galėtume laikyti Romo Kalantos susideginimą 1972 metais. Nors po šio tragiško įvykio ir nusirito nauja draudimų bei ribojimų banga, tačiau pokyčiai dalies žmonių sąmonėje jau tikrai vyko. Būtent tais metais pasirodė ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, persekiota, bet taip ir nenutraukusi savo veiklos iki pat 1989 m.
Besimokydamas devintoje Antano Vienuolio vidurinės mokyklos klasėje, Vytautas su draugais pradėjo patarnauti per šv. Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurioje grįžęs iš lagerio zakristijonu kiek anksčiau buvo tarnavęs Viktoras Petkus. Iš mokyklos buvo susidaręs nemažas patarnautojų būrelis, kuriame buvo Julius Sasnauskas, Andrius Tučkus, Algirdas Masiulionis, Regimantas Paulionis, Vytautas Bidlauskas ir kt.
Pirmasis tardymas vyko, rodos, 1975 metais Spalio rajono milicijos skyriuje. Vėliau jau tardydavo Valstybės saugumo komitete, dabartinėje Lukiškių aikštėje. Kas rytą prieš pamokas septyni aštuoni iš jų eidavome patarnauti per šv. Mišias ir tai, žinoma, atkreipė valdžios dėmesį. Netrukus prasidėjo persekiojimai - sykį į mokyklą atvažiavo kelios „Volgos“ ir mus visus išsivežė.
1976 metais Vytautas Bogušis suorganizavo keturiasdešimt trijų mokslo draugų pareiškimą su jų parašais, kad sugrąžintų iš mokyklos pašalintus draugus. Kilo didelis skandalas. Tuomet direktorius sukvietė visus mokinius į aktų salę ir pasakė: „Kas neatsiimate savo parašo, prašome palikti salę.“ Tik du mokiniai atsispyrė spaudimui ir parašo neatsiėmė. Visi kiti atsižadėjo parašų ir gavo nuo direktoriaus pylos. Šis pavyzdys dar kartą parodo, kaip žmones buvo sukausčiusi baimė.
Pašalinus iš mokyklos, prasidėjus naujiems mokslo metams, V. Bogušis suorganizavo keturiasdešimt trijų mokslo draugų pareiškimą su jų parašais, kad juos sugrąžintų į mokyklą. Apie pašalinimą iš mokyklos istoriją, rodos, rašė net „Tiesa“, o byla sulaukė Lietuvos Helsinkio grupės dėmesio.
Po vakarinių mokyklų baigimo visiems septyniems neleido tęsti studijų aukštosiose mokyklose, paėmė į sovietinę armiją ir išsiuntė po skirtingus kraštus.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis
1987m. rugpjūčio mėnesio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko Molotovo - Ribentropo pakto paminėjimas, kurį organizavo LLL disidentai - Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis ir kt. Šiame minėjime buvo reikalaujama išvesti tarybinę armiją iš Pabaltijo valstybių ir taip pat atkurti šių šalių nepriklausomybes.
1988 metais birželio 2-ą dieną Vilniuje, Mokslų Akademijos rūmuose, įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą“. To pačio mėnesio 3-ą dieną 18-tą valandą Lietuvos mokslų akademijos centrinių rūmų salėje prasidėjo susirinkimas, kuriame buvo diskutuojama apie tolesnį krašto likimą. Į susirinkimą atvyko apie pusė tūkstančio žmonių. Šiame mokslo, meno ir kultūros žmonių susitikime buvo numatyti aptarti tokie klausimai : kultūros likimas, ekonominės pertvarkos, politiniai pokyčiai ir kita.
Galiausiai Zigmas Vaišvila pasiūlė įsteigti "Sąjūdžio iniciatyvinę grupę“, kuri vienytų jėgas. Į iniciatyvinės grupės sudėtį buvo siūlomi tie žmonės, kurie savo pasisakymais išreiškė asmenines pozicijas bei požiūrį dėl Lietuvos ateities. Už kiekvieną siūlomą kandidatą buvo balsuojama plojimais. Ne visi jų susilaukė tiek, kad galėtų tapti grupės nariu.
Buvo išrinkti trisdešimt penki nariai: Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas †, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda †, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas †, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba †, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius †, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečeliūnas, Vytautas Petkevičius †, Kazimira Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas †, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila, Arūnas Žebriūnas. O visi susirinkusieji salėje galėjo užsirašyti į Sąjūdžio rėmėjų sąrašus.
Ir taip 1988 metų birželio 3-ą dieną gimė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Joje nepriklausomybininkų branduolį sudarė prof. muzikologas V. Landsbergis, architektas A. Skučas, fizikas dr. Z. Vaišvila, kompozitorius prof. J. Juzeliūnas, filosofas A. Juozaitis.
Teatro darbuotojų draugijos pirmininkas R. Adomaitis pasiūlė Sąjūdžiui laikinai prisiglausti draugijos patalpose kampiniame Lenino (dabartinio Gedimino) prospekto name Nr. 1, priešais Katedrą.
Iniciatyvinė grupė nuosekliai laikėsi savo narių lygybės. Tarybinė valdžia ne kartą reiškė nepasitenkinimą, kad grupė neturi pirmininko ar kokio prezidiumo, su kuriuo galėtu vesti dialogą. Tam buvo sugalvota formuluotė „Iniciatyvinės grupės vardu“, o dokumentus pasirašinėdavo kaskart vis kitas asmuo.
Netrukus Sąjūdžio organizaciniai padaliniai ėmė kurtis ir kituose Lietuvos miestuose: birželio 10 dieną Sąjūdžio filialas įsikūrė Kaune, o liepos 10 dieną Klaipėdoje.
Jau pirmosiomis dienomis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veikla pateko į LKP - CK bei KGB akiratį. LKP propagandistai ėmė piršti visuomenei mintį, kad Sąjūdis skaldo visuomenę bei diskriminuoja rusakalbius.
Pirmasis Sąjūdžio laikraštis buvo pavadintas - „Sąjūdžio žinios“, jo pirmasis numeris pasirodė 1988 m. birželio 13-tą dieną.
Nepriklausomybės priešaušryje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasižymėjo mitingų ir viešųjų akcijų gausumu.
1988 metų birželio 14 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje, dalyvaujant Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams įvyko viešas masinių trėmimų minėjimas. Birželio 24 dieną, išlydint TSKP delegatus į XIX suvažiavimą, įvyko Sąjūdžio sušauktas mitingas Gedimino aikštėje, šio mitingo metu kalbėjo Sąjūdžio pakviesti TSKP delegatai: Algirdas Brazauskas, Kęstutis Zaleckas, LTSR užsienio reikalų ministras Vladislovas Mikučiauskas ir kiti.
Didžiausias Sąjūdžio surengtas mitingas įvyko 1988 metų rugpjūčio 23 dieną. Tą dieną mitinge dalyvavo apie 250 tūkstančių žmonių. 1988-aisiais - Sąjūdžio užgimimo - metais mitingai nuvilnijo per visą Lietuvą, neaplenkdami nė mažiausio miestelio. Šie mitingai turėjo ne tik politinį atspalvį, bet taip pat juose buvo gvildenami tokie klausimai kaip lietuviškos kultūros atgaivinimas, paminklų ir architektūrinių pastatų išsaugojimas. Taip pat buvo susirūpinta krašto ekologija.
Susikūręs žaliųjų judėjimas, morališkai palaikomas Sąjūdžio, nuolat rengdavo protestus prieš tuometinio Sniečkaus atominės elektrinės 3-ojo bloko statybą. Vienas iš didžiausių ekologinių mitingų, kurį organizavo Sąjūdis ir žaliųjų judėjimas, įvyko 1988 metų rugsėjo 3-ąją dieną prie Baltijos jūros. Šiame mitinge dalyvavo apie 100.000 žmonių.
1988 metais Lietuvoje įsisteigė daug draugijų ir organizacijų, kurios sprendė vienokius ar kitokius visuomeninius ir politinius klausimus. Lietuvos Sąjūdis iki 1988 metų rudens taip pat gerokai buvo išaugęs, antai rugsėjo mėnesį praktiškai visi Lietuvos rajonai ir miestai turėjo Sąjūdžio štabus.
Tačiau tarp šių rajoninių štabų beveik nebuvo koordinacijos, jie veikė nepalaikydami grįžtamojo ryšio su centriniu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio štabu. Šalis skendo įvairių visuomeninių grupelių kakofonijoje.
Todėl buvo nutarta rudenį sušaukti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, kuriame bus patvirtinta Sąjūdžio programa, įstatai, struktūra ir kita. LPS suvažiavimas turėjo ryškiai skirtis tuo tuometinių tarybinio stiliaus suvažiavimų.
Vienas iš sudėtingesnių darbų buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programos parengimas ir suderinimas.
Sąjūdžio suvažiavimas prasidėjo 1988 metų spalio 23 dieną gausiomis saliutų salvėmis iš Gedimino pilies bokšto. Didžiajam suvažiavimui pirmininkauti pradėjo M. Lukšienė ir J. Marcinkevičius. Pačią pirmąją kalbą per suvažiavimo atidarymą pasakė J. Marcinkevičius.
Lietuvos istorija XX a.
Lietuvos istorija XX a. yra sudėtinga ir kupina iššūkių. Štai svarbiausi etapai:
- 1904 m. Panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.
- 1914-1918 m. Pirmasis pasaulinis karas nualino Lietuvą.
- 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje priimtas Vasario 16 Aktas.
- 1940-1941 m. SSRS okupacija.
- 1941-1944 m. Nacių Vokietijos okupacija.
- 1944-1990 m. Stalininės SSRS okupacija.
Lietuvos padėtis Europoje
Julius Sasnauskas: Kovotojas už laisvę
2024 metų Laisvės premiją Lietuvos Respublikos Seimas paskyrė Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, pogrindinės spaudos leidėjui ir publicistui, Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo rengėjui ir signatarui, politiniam kaliniui, pirmojo viešo nesankcionuoto mitingo, vykusio 1987 m. rugpjūčio 23 d. Šis Seimo sprendimas dėl Laisvės premijos mums dar kartą primena XX amžiaus 8-9 dešimtmečių Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo istoriją.
Julius Sasnauskas buvo vienas jauniausių šio pasipriešinimo dalyvių ir vienas aktyviausių radikalios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekius kėlusios pogrindinės tautinės politinės organizacijos Lietuvos laisvės lygos narys. Dvylika metų paskyręs kovai už Lietuvos laisvę, J. Sasnauskas už ją sumokėjo savo laisvės kainą: užbrauktą galimybę baigti mokyklą ir studijuoti pasirinktus mokslus, KGB persekiojimą, kratas ir tardymus, galiausiai - kalėjimą ir tremtį. Šių biografijos įrašų Julius sulaukė būdamas vos 21-erių.
J. Laisvės premijos kontekste taip pat svarbu atminti, kad nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išliko aktyvus kovotojas už tikėjimo, minties ir asmeninę laisvę, šią misiją jis nuosekliai vykdo kaip kunigas ir pranciškonų ordino vienuolis, publicistas, pokalbininkas, konferencijų dalyvis ir radijo laidų vedėjas.
Kunigo J. Julius Sasnauskas gimė 1959 m. kovo 18 d. vilniečių Eugenijaus ir Dalios Sasnauskų šeimoje, augo su broliu Sigitu ir dviem seserimis Jolanta ir Leonora. Jau vaikystės ir paauglystės metais Julius patyrė sovietinės ideologijos ir tikrovės neatitikimus. Vienas pirmųjų sukrečiančių įvykių, turėjusių įtakos Juliaus pažiūroms, buvo 1968 metų Prahos pavasaris, kai komunistinės Čekoslovakijos demokratinės pertvarkos buvo nutrauktos, o taikūs visuomenės protestai numalšinti Varšuvos sutarties valstybių tankais.
Kartu su bendramoksliais Antano Vienuolio vidurinės mokyklos moksleiviais Julius pradėjo patarnauti Mišių metų Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Draugystė su disidentais, mokykloje viešai reiškiami įsitikinimai greitai atkreipė partinių funkcionierių ir valstybės saugumo (KGB) dėmesį. Prasidėjo pirmosios represijos: 1976 m. kovo 19 d. ir balandžio 4 d. Julių kartu su keliais bendramoksliais tiesiai iš pamokų išsivežė ir tardė valstybės saugumo darbuotojai.
1976 metų vasarą, pabaigę 10 klasių Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus ir Algirdas Masiulionis buvo pašalinti iš Antano Vienuolio vidurinės mokyklos be teisės toliau mokytis dieninėse mokyklose. 1976 m. lapkričio 4 d. už Vėlinių žvakučių uždegimą Rasų kapinėse ant 1920-aisiais žuvusių Lietuvos karių kapų ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus kapo J. Sasnauskas buvo milicininkų sulaikytas ir sumuštas.
1977 metais J. Sasnauskas įsijungė į pogrindinės spaudos leidybą, ėmėsi redaguoti ir perspausdinti tekstus, kartu su A. Terlecku ir K. Jokubynu leido tautinės minties pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“.
1979 m. vasario 7 d. Angelės ir Romualdo Ragaišių bute Vilniuje Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas dalyvavo spaudos konferencijoje su užsienio informacinių agentūrų „Reuters“, „France Presse“, laikraščio „Los Angeles Times“ žurnalistais, kurios metu informavo apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų teisių pažeidimus bei piliečių persekiojimą dėl politinių įsitikinimų.
Nuo 1979 m. kovo iki suėmimo 1979 m. gruodžio 11 d., Šv. Jonų bažnyčia naktimis tapdavo pogrindinių leidinių spausdinimo vieta. Muziejaus direktoriaus Vinco Žilėno kabinete Julius Sasnauskas redagavo, rašė ir daugino pogrindžio Lietuvos laisvės lygos leidinio „Vytis“ numerius, rengė ir spausdino kitus pogrindžio leidinius, informaciją apie Lietuvos disidentų teismus, atvirus laiškus Lietuvos SSR aukščiausiems pareigūnams apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.
1979 metais Tartu mieste Julius Sasnauskas su Antanu Terlecku parengė kreipimąsi į laisvąjį pasaulį - Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą, raginantį pasmerkti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Dokumento tekstas buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ radiją ir platinamas kitais užsienio žiniasklaidos kanalais.
1980 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas Julių Sasnauską nuteisė vieniems metams ir šešiems mėnesiams lagerio ir penkeriems metams tremties. 1981 m. gegužės 28 d. Julius Sasnauskas buvo ištremtas į Parabelės kaimą, Tomsko sr., Vakarų Sibire. 1986 m. gegužės 29 d. išleistas į laisvę J.
1987 m. liepos 4 d. Lietuvos laisvės lygos narių pasitarime, kuriame dalyvavo Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Jonas Protusevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Volungevičius, Julius Sasnauskas ir Leonora Sasnauskaitė, nuspręsta 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengti mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo pakto metinėms paminėti.
Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo žymėjo J. Sasnausko disidentinės veiklos pabaigą ir naujo gyvenimo etapo pradžią - 1987 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. Mintys apie kunigystę neapleido visus 10 metų. Grįžęs iš tremties 1986 metų rugpjūtį Telšiuose įstojo į pranciškonų ordiną, tuomet dar veikusį pogrindyje. 1992 m. 1994-1997 metais J. Sasnauskas gyveno ir mokėsi Kanadoje. 1995 m. birželio 4 d. Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijoje, per Sekmines, diakoną Julių Sasnauską vysk. Paulius Baltakis OFM, pranciškonų provincijolas Placidas Barius OFM ir kun.
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kunigas Julius Sasnauskas išlieka svarbi Lietuvos viešojo gyvenimo figūra: Šv. Pranciškaus ir Šv.
1998 m. J. Sasnauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2000 m. - Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2005 m. - Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2009 m. - Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, 2013 m. apdovanotas Marijos žemės kryžiaus 4 laipsnio ordinu (Estija), 2016 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Juozo Tumo-Vaižganto premija, 2018 m. - ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. 2012 m. J. Sasnauskui įteikta Šv. Kristoforo statulėlė, o 2020 m.
Apibendrinimas
Šiame straipsnyje apžvelgėme Alfonso Butės jaunimo teatro veiklą ir Vytauto Bogušio indėlį į disidentinį judėjimą sovietmečiu. Taip pat aptarėme Juliaus Sasnausko veiklą ir jo kovą už Lietuvos laisvę.
Tremties traukiniai į Sibirą: prarastos Lietuvos gyvybės Stalino šešėlyje
| Asmuo | Veikla | Apdovanojimai |
|---|---|---|
| Vytautas Bogušis | Disidentas, kovotojas už Lietuvos laisvę | - |
| Julius Sasnauskas | Disidentas, pogrindinės spaudos leidėjas, kunigas | Vyčio Kryžiaus ordinas, Lietuvos nepriklausomybės medalis, Sausio 13-osios atminimo medalis |