Stasio Lozoraičio veikla Lietuvos diplomatinėje tarnyboje okupacijos metais (1940–1983 m.)

Pirmieji žinomi lietuvių diplomatijos žingsniai buvo žengti jau XIII-XIV amžių sandūroje, kai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovai mezgė ryšius ir vedė derybas su artimesnėmis ar tolimesnėmis šalimis. Tačiau, karų ir padalinimų metu, lietuvių diplomatija, kaip institucija, atgijo tik XX amžiaus pradžioje. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu apginti ir įteisinti savo, kaip valstybės, statusą - de facto, de jure - tarptautinėje arenoje, būti pripažinta.

Šiai buvo sudėtingi ir sunkūs, nes nuolat vyko nuožmus diplomatinis karas už Lietuvos valstybines sienas, už Vilnių, už Klaipėdą. Tad lietuvių diplomatai daugumai jos naujos profesijos pradedančiųjų mokėsi itin aktyvios derybinės kovos sąlygomis. Šiai, jos raida, istorija ir pati diplomatinė praktika šiandien pripažįstamos išskirtinėmis bei unikaliomis. 1940-1991 metais užsienyje veikusi Lietuvos diplomatinė tarnyba (toliau - LDT) buvo vienintelė po šalies okupacijos išlikusi ir savo veiklos nenutraukusi valstybinė institucija, o tiksliau - jos dalis. Tai savo rezidavimo vietose likę dirbti ir išlikę diplomatai.

Šios diplomatinės tarnybos, ir lietuvių išeivijos santykius. Nes jos pripažinimas, be ko praktiškai būtų neįmanoma institucinė veikla, buvo gyva ir vienintelė jungtis su Nepriklausoma Lietuva, jos valstybingumo tęstinumo įrodymas. Daugiau kaip keturiasdešimt metų trukusi LDT šefo veikla, pirmiausia, buvo skirta visos diplomatinės tarnybos išsaugojimui. Šiau ji neapsiribojo vien LDT kuravimu. S. Lozoraičio įtaka buvo juntama ir lietuvių išeivijoje. Laikydamasis diplomatui įprasto atstumo, jis rinkosi intelektualinio dialogo formą santykiuose su aktyviausiomis lietuvių išeivijos organizacijomis.

Pasirinktas tyrimo objektas yra Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo S. Lozoraičio veikla krašto okupacijos metais, kuri iki šiol nėra sulaukusi atidesnio ir skvarbesnio tyrinėtojo dėmesio. LDT šefo ryšiai ir santykiai su politinėmis lietuvių išeivijos organizacijomis bei pagrindiniais jos veikėjais yra dar viena jo veiklos dalis. Tyrimo tikslas: išanalizuoti Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo S. Lozoraičio veiklą, pristatyti bei išskirti svarbiausius jos etapus, atskleisti S. Lozoraičio vaidmenį tarptautinėje politikoje.

Darbo pavadinimas tiksliai apibrėžia tyrimo chronologines ribas: 1940 - 1983 metai. Tai yra nuo Lietuvos okupacijos (1940 m. birželio 15 d.), LDT šefo įgaliojimų veikimo pradžios, iki pat S. Lozoraičio mirties. Šiau tekste šios ribos yra logiškai peržengiamos. Pirmoje darbo dalyje grįždama į XX amžiaus pradžią ir trumpai pristatoma S. Lozoraičio biografija.

Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio veikla po Antrojo pasaulinio karo iki šiol nėra sulaukusi platesnio tyrinėtojo dėmesio. Iki šiol S. Lozoraičio biografija nėra sulaukusi ir didesnio Lietuvos tyrinėtojo dėmesio. Tiesa, šiuose straipsnių rinkiniuose didesnis dėmesys teikiamas 1918-1940 metų diplomatijai bei jos personalijoms, tarp jų ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui. Tai yra dvigubai trumpesniam, nei 1940-1991 metų, periodui. Atskirai galima paminėti Daivos Dapkutės straipsnius, kuriuose trumpai pristatoma LDT šefo ir VLIK santykių istorija.

Daugiau tyrinėtojo dėmesio yra sulaukusi Lietuvos diplomatijos istorija. Tam buvo kalbintas ir S. Lozoraitis, kaip tiesioginis įvykių dalyvis bei liudininkas. Tiesa, keli diplomatai yra publikavę ir aprašę atskirus diplomatijos įvykius ar epizodus. Įvairiuose archyviniuose ar memuariniuose tekstuose galima aptikti užuominų, kad dauguma jos buvo aprašę atskirus epizodus. Pavyzdžiui, S. Lozoraitis, pasak jo, buvo parašęs išsamų tekstą apie 1940 metų vasaros įvykius. Diplomatas Vladas Žilinskas buvo pradėjęs žymėtis pastabas apie savo paramą Lietuvos partizanams kovojusiems su sovietais.

Po S. Lozoraičio mirties LDT šefu tapęs dr. S. A. Bačkis faktografine prasme, knygoje Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15 - 1990 03 11). Daugiau nei penkiasdešimties metų istoriją autorius sutalpino į 50 puslapių knygelę. Knygoje S. Lozoraitis minimas tik epizodiškai. Šis S. Lozoraičio vaidmuo knygoje svarbus ir baigiasi 1940 metais. Akademinės literatūros apie tolimesnę XX amžiaus lietuviškosios diplomatijos raidą esama pastebimai mažiau. Todėl suprantama, kad istoriografijoje S. Lozoraičio asmuo ir jo veikla yra mažai tyrinėta.

Iki šiol Lietuvos diplomatinės tarnybos išeivijoje tema paskelbtu išsamiausiu tekstu lieka diplomato ir istoriko Lauryno Jonušausko knyga „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991)". Jo parašyta LDT istorija yra ir pirmas susistemintas bei chronologiškai sukonstruotas tekstas apie diplomats veikla Lietuvos okupacijos metais. L. Jonušauskas išnagrinėja sudėtingiausius jos istorijos momentus, trumpai pristato jos personalijas. Autorius remiasi gausiais ir iki tol nenaudotais archyvais, kurių dėka atsiveria pagrindinės diplomats veiklos gairės.

Kadangi LDT šefas yra neatsiejamas nuo diplomatinės tarnybos, L. Jonušauskas tyrinėja ir S. Lozoraičio veiklą. L. Jonušauskas daug dėmesio skiria LR Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegramos datavimui. Šiau iš esmės LDT šefo vaidmuo ir visa veikla daugiausiai atskleista tik per jo santykius su VLIK. Juos autorius išsamiai ištyrinėjo. Bet tai tik viena S. Lozoraičio veiklos dalis po Antrojo pasaulinio karo. Kita jo veikla - kaip, pavyzdžiui, diplomatinio darbo kuravimas ir santykiai su kolegomis ar santykiai su liberaliojo sparno atstovais - nesulaukė gilesnio knygos autoriaus dėmesio. Galiausiai, nuošaly liko S. Lozoraičio asmuo.

Greta L. Jonušausko yra parašyta ir Vytauto Vlado Žalio knyga „Lietuvos vyriausiasis išlaisvinimo komitetas. VLIK ir Amerikos lietuvių bendruomenės santykiai, 1949-1991". Autorius naudojosi ne tik išlikusiais lietuviškais archyvais, bet ir Vokietijos archyviniais fondais. Knygoje pateikiama įdomi informacija apie to laikotarpio įvykius, taip pat ir apie S. Lozoraitį - sprendžiant Lietuvos atstovavimo Bonoje klausimą. Tyrinėjant Lietuvis diplomatinės tarnybos veiklą dažniausiai apsiribojama tik problemos pristatymu „iš vidaus", tai yra iš lietuviškosios pusės.

Šiau didelę ir neretai lemiamą įtaką LDT likimui turėjo ir tarptautinė situacija, užsienio valstybių politika bei atskirs šalis santykiai su Sovietų Sąjunga, Baltijos kraštų okupacijos nepripažinimo politikos linija. Ramojaus Kraujelio knyga „Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais" atskleidžia šį mažiausiai tyrinėtą aspektą, parodo atskirs šalis požiūrį į Baltijos kraštų padėtį. Reikia pastebėti, kad trijų Baltijos kraštų diplomatinės tarnybos, veikusios okupacijos metais šiandien sulaukia ir užsienio tyrinėtojo dėmesio, pavyzdžiui, autoris James T. McHugh ir James S. Pacy knyga Diplomats without a country - Baltic diplomacy, International law, and the Cold War.

Šiuo klausimu buvo paskelbti keli leidiniai bei straipsniai apie atskiras LDT atstovybes, konsulatus, taip pat biografinės istorijos apie kai kuriuos LDT narius. Apie diplomat Bronis Kazį Balutį yra parašytos net kelios knygos. Ne viena knyga ar straipsnis yra skirti dr. Stasiui Antanui Bačkiui. Dėmesio sulaukė ir diplomatai dr. Antanas Gerutis, Petras Klimas, pulkininkas Kazys Škirpa, Julius Jonas Bielskis, Ignas Šeinius (Jurkūnas), Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis), Anicetas Simutis. Visuose šiuose leidiniuose pristatomi svarbiausi LDT ir atskirs diplomats veiklos epizodai.

Kaip diplomatinės tarnybos šefas minimas ir S. Lozoraitis, taip pat atskleidžiamas kai kuris diplomats, pavyzdžiui, B. Balučio požiūris į LDT šefą ir jo įgaliojimus bei Kybartų aktus. Šiau, suprantama, šiuose darbuose S. Lozoraičio vaidmuo yra tik epizodinis. Tyrinėjant S. Lozoraičio veiklą naudingi tampa ir įvairūs, daugiausiai lietuvių išeivijos politinės veiklos tyrimams skirti darbai. Pavyzdžiui, VLIK-LDT šefo santykis rėmuose S. Lozoraitis minimas istoriko Juozo Banionio parengtoje „Lietuvos laisvės byla Vakaruose 1940-1975 metais". Kitur S. Lozoraitis ir LDT pristatomi tyrinėjant paties VLIK istoriją ir atskirs lietuvių politiks veikla egzilyje.

D. Dapkutės knygoje „Liberaliosios minties genezė" analizuojamos išeivijos liberaliosios srovės organizacijs struktūros ir jos veikla išeivijoje. Šiame tyrime S. Lozoraitis pristatomas kaip asmuo, turėjęs nemenką įtaką lietuvių išeivijos liberalizmo raidai, nemažai prisidėjęs prie Lietuvių rezistencinės santarvės (toliau - LRS) susikūrimo. Taip pat atskleidžiamas liberals požiūris į S. Lozoraitį ir pastangos jį įtraukti į savo organizacijs veiklą. Šia politine lietuvių išeivijos dalimi tyrimuose. Tyrinėjant LDT ir jos šefo veiklą naudingi tampa ir darbai, kuriuose tyrimu objektu yra ne diplomatai, bet kitos to laikotarpio aktualijos, pavyzdžiui, lietuvių-lenkų santykiai ar išeivijos politinė antisovietinė veikla.

Įvairiuose leidiniuose domėjosi pagrindiniais lietuvių išeivijos politiniais veikėjais, tame tarpe ir Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais. Atkurtos nepriklausomybės metais paskelbtame istoriko Arvydo Anušausko straipsnyje „Taikinys - Lietuvos diplomatinė tarnyba", parengtame remiantis Lietuvos Ypatingojo archyvo dokumentais, tyrinėjamas būtent sovietų saugumo požiūris į LDT ir S. Lozoraitį. Įvairiuose žvalgybiniuose tinkluose buvo įsipainiojęs Jonas Deksnys, kurio biografiją tyrinėjo Likantas Mockūnas knygoje „Pavargęs herojus. Jonas Deksnys trijose žvalgybos tarnyboje". Šiame biografiniame tekste S. Lozoraitis yra pristatomas kaip aktyvus to meto įvykis dalyvis, domėjęsis krašto likimu, bandęs per atskirus asmenis palaikyti paties prioritetiniais laikytus ir vertinamus ryšius su pasipriešinimu krašte.

Užbaigiant žvalgybinę temą, reikėtų paminėti ir Tom Bower knygą „Raudonasis voratinklis: M16 ir KGB žvalgybos veikla Baltijos šalyse", kur taip pat tyrinėjama užsienio slaptosios tarnybos veikla pokario metais, o tose istorijose, kad ir fragmentiškai, ašmėsteli ir S. Lozoraitis. Pristatyta istoriografija tik iš dalies atskleidžia LDT šefo veiklą 1940-1983 metais, todėl rašant darbą jos trūkumą kompensuoja šaltinis medžiaga.

Darbe naudotus šaltinius galima skirti į kelias grupes: archyvinius ir publikuotus šaltinius, periodinę spaudą bei interviu. Pats didžiausias ir tyrimui svarbiausias buvo LDT šefo S. Lozoraičio archyvas, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau - LCVA, f. 668). Šiame fonde saugomi dokumentai apima 1915-1987 m. laikotarpį. Yra šios laiaškos, atskirs diplomatinis atstovybis dokuments, archyve yra saugomi S. Lozoraičio dokumentai ar susirašinėjimo medžiaga su lietuvių išeivis organizacijomis, pavieniais asmenimis, taip pat įvairūs tarptautinis organizacijs (kaip Jungtinės Tauts, Europos Tarybos, Europos Sąjkūdžio bei Rytų ir Centrinės Europos komisijos) informaciniai biuleteniai ir keli lietuviški leidiniai (tarp jų „Pranckūzijos lietuvių žinios" ir ,,Lietuvių šalpos draugijos Pranckūzijoje biuletenis").

Iš S. Lozoraičio rašyts teksts yra likę juodraštiniai spausdinti ar ranka rašyti straipsniai, susirašinėjimas su įvairis leidinys redakcijomis, sveikinimo kalbs tekstai. Nešikrint tokio gausaus archyvo, prie jo apibkūdinimo reikts pridėti ir kelias pastabas. Pirmiausia tai yra diplomato archyvas, kuriame saugoma daugiausia oficiali korespondencija. Šia diplomato veikla, ryšiai su kai kuriomis organizacijomis yra siauresnė. Galbkūt dėl to kai kuris dalyks, kuris tikėtasi, šiame archyve beveik nėra (pavyzdžiui, apie S. Lozoraičio ryšius su kraštu, su J. Deksniu ar su slaptosiom užsienio tarnybom). Tai sritis, apie kurią buvo linkę nutylėti ne tik diplomatai. LDT šefo S. Lozoraičio archyvas į Lietuvą buvo pervežtas 2006 m. ir baigtas tvarkyti 2007 metais.

Siekiant kuo išsamiau ir tiksliau pristatyti LDT šefo veiklą, buvo naudoti ir kits diplomats archyviniai fondai: dr. Kazimiero Graužinio, A. Turausko. Pastarsjs dviejs archyvai yra „padalinti".

2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. Dr. I. II. S. 2. 1. 2. 2. 2. 3. III. 3. 1. 3. 2. IV. 4. 1. Tarp faktų ir interpretacijų: J. 4. 2. 4. 3. 4. 4. V. 5. 1. 5. 2. VI. S. 6. 1. 6. 1. 1. 6. 1. 2. 6. 1. 3. 6. 2. 6. 3. VII.

Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovai 1918-1940 m.

Šioje lentelėje pateikiami Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovai 1918-1940 m.

tags: #algirdas #liutkus #turto #deklaracija