Metai, kai nebėra archeologo Algirdo Juknevičiaus, paliko gilų pėdsaką Kėdainių krašto istorijoje ir kultūroje.
Kėdainių panorama
Atminimo vakaras Kėdainiuose
Atminimo vakaras subūrė artimuosius, draugus, bičiulius, bendraminčius, kolegas pagerbti šviesų atminimą žmogaus, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė Kėdainių miestui. Skambėjo smuiko melodijos, atliekamos smuikininkės Barboros Valiukevičiūtės, ir Algirdo mėgstamos eilės, skaitomos aktorės Olitos Dautartaitės. Iš ekrano ir filmo „Kenotafas“ ištraukų į susirinkusius žvelgė Algirdas. Renginio metu kalbėjo Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, istorikas, atvykęs iš Vilniaus, prof. A. Aivas Ragauskas.
Audronė Pečiulytė, Daugiakultūrio centro vadovė, organizavusi jo atminimo vakarą rotušėje, sakė:
„Žmogus, kuris išėjęs neišeina. Kiekvienas miestas turi savo žmones, be kurių tas miestas būtų neatpažįstamas. Toks iš esmės buvo ir mūsų Algis, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs mūsų miestui, kurį kasinėjo nuo 1984 metų. Aš noriu palyginti mūsų Algį su Česlovo Milošo aprašytu Nevėžiu, kuris teka gilus, ramus, paslaptingas. Koks buvo mūsų Algis? Jis buvo ramus, jis buvo paslaptingas. Jis buvo be galo gilus savo mintimis, išmintimi, taktu, pasaulio suvokimu ir savo gyvenimo centro turėjimu. Nereikia turėti viso pasaulio, užtenka žinoti, kad tavo gyvenimas yra čia, mūsų krašte, Kėdainiuose, Tiskūnuose, prie Isos slėnio. Dar renesanso laikų išminčiai pasakė, kad į karstą tu nenusineši nei žemės, nei turtų, nei pinigų, o geri darbai išliks žmonių atminty. Apie Algio nuveiktus darbus, apie jo išmintį, apie jo nuoširdumą šiandien ir bus vakaras. Prisiminimų vakaras, pagarbos jam vakaras“
Profesinė veikla ir indėlis į Kėdainių kraštą
Istorikas, archeologas, knygų ir straipsnių autorius, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, Česlovo Milošo literatūrinės premijos laureatas Algirdas Juknevičius gimė 1954 m. gruodžio 20 d. Aukštųjų Kaplių kaime, Kėdainių rajone. Baigė Kėdainių antrąją vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete 1977-1982 metais studijavo istoriją ir archeologiją. Baigęs universitetą, archeologo karjerą pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, Kauno skyriuje. 1984 m. A. Juknevičius pradėjo kasinėti Kėdainių senamiestį, o nuo 1991 metų jį kasinėjo sistemingai.
A. Juknevičius dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse archeologų konferencijose, yra 50-ties mokslinių ir populiarių straipsnių autorius. Istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius daugiausia skelbė vietinėje žiniasklaidoje, nes buvo įsitikinęs, kad kėdainiečiai turi žinoti savo miesto ir krašto istoriją. Archeologas tikėjo, kad publikacijos iš dalies padeda ugdyti kraštiečių pilietinę savimonę. A. Juknevičius buvo kelių edukacinių projektų bendraautoris. 2015 m. parašė knygą „Škotų palikimas Kėdainiuose“, o 2017 m. ‒ „Senieji Kėdainiai. istorija ir įdomybės“.
Prisiminimais apie A. Juknevičių pasidalijo Krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis: „Noriu kalbėti apie Algirdą dviem aspektais: kaip apie kolegą, specialistą ir kaip apie žmogų. Pirmą kartą jį sutikau 1988 metų spalio mėnesį tik pradėjęs dirbti Kėdainių krašto muziejuje. Algis atėjo pas Zitą Rutkauskienę, tuometę muziejaus dailininkę-restauratorę. Aš girdėjau jų pokalbį. Man buvo 21, o Algiui 34-eri metai. Algis kalbėjo apie Šardeną, o aš karpiau ausimis, kas tai yra. Vėliau susitikę žinojome, apie ką kalbėti. Buvo bendrų temų, bendrų idėjų. Nuo 1995 m. Algirdas pradėjo dirbti muziejaus patalpose. Visi iškasti eksponatai, visos žinios patekdavo į mūsų muziejų. Vėliau Algirdas tapo muziejaus etatiniu darbuotoju. Jis buvo be galo laisvas žmogus, laisvę labai vertino. Jo laisvė buvo absoliuti, nepriklausoma nuo transporto priemonių, mobiliojo telefono ir pan. Jis nenorėjo būti įsipareigojęs jokioms institucijoms. Algirdo dėka Kėdainiai pasidarė labiau žinomi. Algirdas buvo intelektualas, eruditas, apsiskaitęs, plataus akiračio žmogus, kinomanas, keliautojas, romantikas, pasakotojas. Su juo būti ir dirbti buvo malonumas. Jis kaip profesionalas buvo labai aukšto lygmens, o kaip žmogus sugebėdavo pavergti visokio amžiaus, išsilavinimo žmones. R. Apie 1997 metus mes su juo parašėme knygelę „Kėdainių kraštas“, vėliau parengėme kompaktinę plokštelę „Kėdainių istorija“. Mūsų bendravimas buvo vienas kito papildymas, praturtinimas. Aš kaip istorikas žinojau istorinius dalykus, jis kaip praktikas archeologas labai gerai išmanė Kėdainių archeologiją. Mes galėjome daug diskutuoti. Turėjome galimybę papildyti tai, kas apie Kėdainius jau buvo parašyta".
Algirdo dėka Kėdainiai pasidarė labiau žinomi. Algirdas buvo intelektualas, eruditas, apsiskaitęs, plataus akiračio žmogus, kinomanas, keliautojas, romantikas, pasakotojas. Su juo būti ir dirbti buvo malonumas. Jis kaip profesionalas buvo labai aukšto lygmens, o kaip žmogus sugebėdavo pavergti visokio amžiaus, išsilavinimo žmones. Mokėjo puikiai bendrauti su vaikais, su kolegomis, su senyvais žmonėmis, moterimis. Tai buvo ypatingas žmogus. Didelis humoristas. Savo žiniomis jis buvo daktaro ar net profesorius lygmens. Nors neturėjo prieš savo pavardę dr. ar prof. Žmogus aristokratas. Neturėjo jokio miesčioniškumo, jokio pižoniškumo. Važinėjo dviračiu, mobilųjį telefoną įsigijo tik tada, kai atsirado bėdų su sveikata. Buvo be galo kantrus, didelis optimistas. Kęsdamas didžiulius skausmus, piešė Kėdainius. Piešė XVII amžiaus Kėdainius. Tų piešinių pagrindu dabar muziejuje įrengtoje ekspozicijoje turime 3D būdu animuotą miestą. Tai Algirdo nuopelnas. Jis nuolat lankydavosi muziejuje, dalindavosi planais. Ir tada prasideda linksmas gyvenimas, nes tada kasdien kažkokios naujienos, jo pasakojimai, pokštai. Ateina ruduo ir Algis vėl išvyksta į Kauną.
Algirdas buvo iškilus Isos slėnio, Milošo aprašyto, gyventojas. Jo pojūtis genus loci, gimtosios vietos ir dvasios buvo pats puikiausias. Jis matė Kėdainius ypatingai. Jautriai reaguodavo, kai matydavo, kad kažkas vyksta ne taip. Ne visiems patiko tai, ką jis kalbėjo, ne visi sutiko su tuo, ką jis rašė. Jis turėjo labai principingą, nekintamą poziciją ir jos laikėsi. Nebuvo konfliktiškas žmogus, bet buvo nuoseklus ir principingas. Žmogus, kuris išėjęs neišeina. Kiekvienas miestas turi savo žmones, be kurių tas miestas būtų neatpažįstamas. Toks iš esmės buvo ir mūsų Algis, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs mūsų miestui.
A. Aivas Ragauskas šviesaus atminimo Algirdą Juknevičių prilygino lietuviškajam Odisėjui: „Vyrą pašlovinki, mūza, per negandas ėjusį drąsiai“, ‒ tai gerai žinoma Homero „Iljados“ eilutė, tačiau ji tinka ne tik žinomam Antikos herojui, bet ir šviesaus atminimo Algirdui Juknevičiui. Jis buvo įspūdingo stoto vyras, išskirtinis mokslininkas, paveldo saugotojas, nuostabus švietėjas, asmenybė, žmogus iš didžiosios raidės. Jis buvo lietuviškas Odisėjas, migravęs daugiausia tarp Kauno, Panevėžio, Kėdainių, Tiskūnų. Netgi netekęs kojos, jis buvo gana mobilus. Tai tikras mokslo Odisėjas, pratęsęs iškilių kultūrininkų Stasio Tijūnaičio Henriko Grinevičiaus ir kitų veiklą. Tai buvo žmogus - didžiulė dovana Kėdainiams. Tai nacionalinio lygio žmogus. Tam tikri atsitiktinumai lėmė, kad Algirdas liko Kėdainiuose. Jo vieta, ko gero, turėjo būti Vilniuje, jis turėjo nagrinėti pačius fundamentaliausius Lietuvos istorijos ir archeologijos klausimus. Jis turėjo milžinišką potencialą. Daktaras, profesorius - neabejotinai. Taigi, Kėdainiai turėjo nuostabų mokslininką. Bet ir Kėdainiai nuostabūs. Neeilinis miestas turėjo neeilinį tyrėją. Algirdo mylimi XVII amžiaus Kėdainiai - įspūdingas miestas, Radvilų miestas. Mūriniai, vakarietiški Kėdainiai, turintys savo mediką, kurio neturėjo Vilnius tuo metu, turintys nuostabią gimnaziją. Tai yra labai gražiai sutvarkytas miestas. Evangelikų reformatų centras. Kėdainiai - miestas, kuriame ne gėda būti lietuviu.
1982 metais Algirdas baigė archeologijos studijas Vilniuje. Savo karjerą pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, Kauno skyriuje. Tai buvo centralizuota institucija, ūkiskaitinio pobūdžio. Užsiiminėjo senamiesčių, istorinio, kultūrinio paveldo tyrimais. Ten dirbo iškilūs istorikai, archeologai, menotyrininkai. Ir Algirdas pateko į šitą terpę. Tai turėjo didelės įtakos. Tuo metu miesto archeologijos buvo nedaug, daugiau buvo lauko archeologijos. Algirdas susidūrė su viešųjų, privačių pastatų, aikščių, gatvių archeologija. Gaila, kad tada tie tyrimai nebuvo padaryti kompleksiniais. Prof. Algirdas išmanė archeologiją, istoriją, urbanistiką labai gerai. Jo kompetencijos buvo neeilinės. Tai buvo susiję su jo intelektualiniu potencialu. Jis tiesiog turėjo nuostabią galvą. Tai Dievo dovana. Gebėjo analizuoti, sintezuoti. Jam buvo duota labai daug. Tas institutas, kuriame dirbo Algirdas, tyrinėjo Kauno senamiestį, Šeduvos miesto centrą, Kleboniškio etnografinį centrą. Tačiau šis institutas nusikalstamu būdu buvo sunaikintas, archyvas išdraskytas, tyrėjai palikti be darbo. Tyrėjams iškilo klausimas, kur panaudoti savo kompetencijas. Algirdas, kadangi kilęs iš Kėdainių krašto, atvyko čia dirbti. O Kėdainiai juk ne kaimas, čia gali kaip mokslininkas matyti savo darbo erdvę, prasmę. Jis save paskyrė Kėdainių miestui, išsiskiriančiam savo vakarietiškomis struktūromis, su vienu žymiausių istoriniu senamiesčiu. Algirdas puikiai žinojo S. Tijūnaičio, H. Grinevičiaus darbus. Jam pavyko atskleisti Kėdainių gimimo ir vystymosi iki XVII a. pradžios, o ir vėliau procesus ir aspektus, nekalbant jau apie daugybę Kėdainių senamiesčio istorinio kultūrinio paveldo dešiniakrantėje miesto dalyje objektų tyrimus.
Algirdas buvo labai geranoriškas. Netgi kojos amputavimas jo nepalaužė. Jis buvo tikras lietuviškas ąžuolas. Liga neatėmė jo optimizmo, jo iškilaus proto. Algirdo mirtis yra baisus ir neatlyginamas nuostolis. Sako, nepakeičiamų nėra. Jis yra nepakeičiamas. Buvo planuota išleisti Kėdainių miesto istorinį atlasą. Darbas jau buvo pradėtas. Be Algirdo šis darbas nebus kokybiškas, nebus gilus. Algirdo niekas nepakeis.
Pagerbiant Algirdo Juknevičiaus atminimą, derėtų jam ne tik suteikti Krašto garbės piliečio vardą, bet ir sukurti materialinį ženklą. Taip pat reikėtų išleisti jo bibliografiją, tekstų rinkinį, surengti jo garbei mokslinę konferenciją. Tai garbės reikalas. Kėdainiams Algirdas paskyrė savo kaip tyrėjo, švietėjo gyvenimą. Jis rašė išskirtinės vertės archeologines ataskaitas. Vienos jų yra Istorijos institute, kitos Kėdainių krašto muziejuje. Dauguma jų nepaskelbtos. Tad turime didelį uždavinį jas paskelbti. Taip pat jis yra parašęs daugybę straipsnių, mes net nežinome kiek, nes kol kas nėra Algirdo bibliografijos. Algirdas parašė kelias knygas. Gaila, kad išėjo tik plokštelė „Kėdainių istorija“, reikėjo ją išleisti išspausdintą. Iki pat savo mirties Algirdas buvo aktyvus, dalyvavo diskusijose, duodavo interviu.
Norint įvertinti Algirdo darbus, reikia atlikti nemenkus tyrimus. Nes tai yra didžiulis paveldas paveldo tyrinėtojo. Tebūnie šviesa. Būdamas tik žmogus, Algirdas padarė daug, kad būtų daugiau šviesos. Reiktų lygiuotis į jį, klausytis jo, tęsti jo darbus. Tai prisidėtų ne tik prie Algirdo atminimo išsaugojimo, bet ir prie paties miesto, jo visuomenės auginimo. Tai svarbus uždavinys, netgi grįžimas prie radviliškų ištakų, kurių pamokų mes dar nesam išmokę. Tas potencialas gali būti panaudojamas netgi dabartinėje politikoje. Kas gi mes esame galiausiai, jeigu ne nykštukai ant kalnus nuvertusių milžinų pečių.
Šalia istorinių asmenybių ir įvykių prisiminimo, verta paminėti ir šiuolaikinius Kėdainių krašto žmones, kurie savo darbais garsina šį regioną.
Algirdo sodyba Paobelyje - meno ir ramybės oazė
Kėdainietis A. Granauskas - žinomas auksinių rankų menininkas. Vyras jau keturis dešimtmečius laisvalaikiu raižo verpstes, kurių viena siekia net jo ūgį. Namo rūsį jis pavertė tikru muziejumi, mat visos sienos išpuoštos neapsakomo grožio verpstėmis. Ir visai neseniai paaiškėjo, kad vyriškis kartu su žmona savo sodyboje Paobelyje sukūrė tikrą meno meką - įrengė apmąstymų kampelį, pastatė paminklą, sukūrė žaidimų oazę vaikams. Ir visa tai - kėdainiečio hobis. Drožybos meno jis niekur nėra mokęsis, niekas jo to ir nemokė.
Algirdo sodyba Paobelyje
Su Algirdu ir Danute nutariame susitikti jų išpuoselėtoje sodyboje. Algirdas vis pabrėžia, kad daug laiko praleidžia sodyboje Paobelio kaime, ten jis turi daugybę darbų, tad ir raižymui laiko pritrūksta. Ten jis taip pat viską sukūręs savo rankomis.
Sodybos apžvalga
Nusprendžiame nuvykti, o nuvykę apstulbstame - jei jis nebūtų pasakęs, kad tai sodyba, tikrai pamanytume, jog čia koks liaudies buities muziejus. Pasirodo, Algirdas moka apdirbti ir akmenį, gamina lauko baldus, sūpynes, kėdutes, suolelius, vaikų žaidimų namelius.
Algirdo sodybą nuo kelio pamatysite labai nesunkiai - ji apsodinta puošniais augalais. Vos atvykus, išvystame akmeninį graviruotą paminklą.„Norėjau įamžinti datą, kada mes čia atsikėlėme. Dirbu ir su akmeniu, tad nėra sunku, tik kantrybės, noro ir įrankių reikia“, - juokiasi vyras, savo rankomis pažabojęs net akmenį.
Sodyboje daug įvairių kūrinių iš medžio: drožinių, skulptūrėlių, kitų gražių dalykėlių. Algirdas net lauko baldus ir išmaniąsias medines kėdes pasigamino savo rankomis.„O kas čia yra? Nieko sunkaus! Sugalvoji ką nors gražaus ir darai. Svarbu, kad medienos būtų. Štai ir kėdutės sulankstomos, bet ne bet tokios, jos specialios, labai patogios nugarai, tik sunku po to atsistoti, ir štai staliukai, suoliukai...“ - vardija ir rodo Algirdas, o mums nuo visko jau ima raibti akys.
Žaidimų oazė vaikams
Algirdas labai myli vaikus. Savo anūkams jis sumeistravo medinį žaidimų namelį, sūpynes, mažus suoliukus, kėdutes, smėlio dėžę. Ir viskas - iš natūralaus medžio, tik paties Algirdo rankų darbas. Žodžiu, veiklos ir užsiėmimų vaikams tikrai netrūksta, vyriškis čia jiems įrengęs tikrą žaidimų oazę.
Apmąstymų kampelis
Tačiau būna tokių dienų, kai Algirdui pritrūksta minčių. Kad tokios dienos nebūtų slegiančios, jis sugalvojo šalia tekančio mažyčio upelio įsirengti minčių kampelį, o ten - apmąstymų suolelį.„Su žmona nusprendėme sutvarkyti šį kampelį. Aš užsiėmiau labiau vyriškais darbais, o ji - moteriškais. Čia buvo tikras šabakštynas, o dabar puikus kampelis pasėdėti, pamąstyti, paklausyti, kaip teka upeliūkštis. Nors joks čia upeliūkštis, čia nuo seno šaltinėlis teka, bet vis tiek labai ramina tas vandens čiurlenimas“, - atskleidžia Algirdas.
Vyriškis su žmona įdėjo daug pastangų, kad upelio krantus paverstu tikru rojaus kampeliu. Šeima upelio krantus išklojo akmenimis. Vyriškis pristatė savo gamybos suoliukų, sumeistravo krioklius, kad vanduo dar įspūdingiau čiurlentų. Danutė įrengė nuostabius gėlynus, kurie nuolat traukia prašalaičių žvilgsnius. Šeima sako, kad darbai jau visiškai baigti ir rojaus kampelį belieka tik prižiūrėti, kad žolės neužželtų.
„Viską kūrėme būtent dėl šio mažyčio bevardžio upelio. Jei ne jis, čia nebūtų taip gražu. Aš sugalvojau upeliui vardą suteikti. Mano anūkės vardas Milda, tai upelį pavadinau jos garbei - Mildupis. Atsinešiau akmeninę lentą ir iškaliau šį pavadinimą. Pastačiau prie upelio, įamžinau, labai gražu“, - šypsosi vyriškis.
Algirdo žmona džiaugiasi turėdama auksarankį vyrą. Pasak jos, jis viską sutaiso, sutvarko, pagamina ir pastato, ką reikia.„Reikia stalo - bus, reikia kėdės - bus... Na, žodžiu, viską jis sugeba, šaunuolis. Mes taip pat puoselėjame sodybą, čia, kur dabar apmąstymų kampelis, buvo tikras dilgėlynas. O dabar čia prisodinome įvairių augalų, medelių. Čia nuolat čirškia paukšteliai. Čia būti labai gera. Svarbiausia, visko neapleisti, prižiūrėti, ir bus nuostabu“, - šypsosi auksarankio žmona, kuri atsakinga už sodyboje esančias gėles, aplinkos priežiūrą.
Verpsčių muziejus rūsyje
Algimanto rūsys labiau primena muziejų nei rūsį daržo gėrybėms ar nereikalingiems daiktams susidėti. Čia kiekvienas daiktas turi savo vietą. Bent jau taip pasakoja pats vyriškis ir vedasi mus apsidairyti. Tai, ką išvystame rūsyje, priverčia aiktelėti. Viso rūsio sienos nukabinėtos skirtingų raštų verpstėmis, kurios yra viena už kitą gražesnės. Negalime atsistebėti. Ir stebina ne tik verpstės, bet ir taip pat idealiai sutvarkytas daugiabučio rūsys, kurį prižiūri Algirdas.
Vyriškis pasakoja, kad raižyti verpstes pradėjo sugrįžęs iš kariuomenės. O istorija labai įdomi. Na, juk vieni ėjo žvejoti, kiti medžioti, kiti kažką kolekcionavo, dar kiti turėjo kitų hobių, o aš pabandžiau raižyti ir man labai patiko. Taip ir raižau jau kokius keturis dešimtmečius, vis negaliu sustoti“, - šypsosi gerai nusiteikęs Algirdas.
Kiek per tą laiką sukūriau kūrinių - niekaip nesuskaičiuočiuoja: „Vienas verpstes laikau čia, rūsyje, kitas - kambaryje, kitas sodyboje, o kiek jų dar padovanota! Nesu nė vienos verpstės pardavęs - arba pasilieku sau, arba padovanoju. Taip pat kilo mintis išraižyti labai didelę verpstę, raižiau labai ilgai, o kokio ji ilgio - taip ir nežinau, maždaug mano ūgio, tai gal apie 170 centimetrų.
Pats Algirdas sako, jog raižyti nėra sunku, sunkiausias darbas - nusipiešti verpstės kontūrus būsimam kūriniui.„Piešiu tikrai ilgai, o raižymas užima kiek mažiau laiko. Raižau vakarais, po darbo ir savaitgaliais. Neseniai buvau susižeidęs, tad turėjau nedarbingumo pažymėjimą, negalėjau dirbti savo tiesioginio darbo, tad sėdėjau ir raižiau. Mane tai atpalaiduoja, be to, jaučiu, kad darau kažką gražaus. Labai malonus užsiėmimas“, - teigia vyriškis.
Algirdas net rėžtukus naudoja savadarbius. Vyras pirktiniais nepasitiki, esą jie neilgalaikiai.„Buvau vieną kartą nusipirkęs rėžtuką, buvo labai nepatogus, labai sunku su tokiu raižyti. Labai nepatiko man. O čia aš pasidarau iš paprasto metalo gabaliuko, medienos ir izoliacinės medžiagos. Išėjo puikiausiai, pagal ranką, kaip aš sakau“, - šypteli vyriškis.
Vyriškis savo darbų nelinkęs vežioti į parodas, eksponuoti ar jais girtis. Jo darbus mato kaimynai, pažįstami žmonės.„Esu per visą gyvenimą tik vieną kartą buvęs parodoje. Ten tikrai mane vertino puikiai. Bet nežinau, na, man nelabai patinka rodytis, eksponuoti, girtis. Juolab kad žmonės prašo parduoti, o aš neparduodu. Gyvenimas toks...
Šiandien Algirdo sodyba - tai ne tik jauki vieta gyventi, bet ir tikras meno muziejus po atviru dangumi, kuriame kiekvienas gali rasti įkvėpimo ir ramybės.