1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą okupacinį laikotarpį. Šiandien vis pasigirstant konstatavimui (ar apgailestavimui), jog nėra įrodymų apie daugelį to meto įvykių (o ypač jautrius ir nevienareikšmius kolaboravimo su okupaciniu režimu atvejus), įdomūs yra amžininkų, pažinojusių tokius sovietinės Lietuvos rašytojus ir veikėjus kaip Petras Cvirka ir Salomėja Nėris, liudijimai.
Tokiais laikyčiau į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusių rašytojų Antano Vaičiulaičio ir Alfonso Nykos-Niliūno prisiminimus apie P. Cvirką ir S. Nėrį, kuriuos XX a. Nuo 1965 m. birželio iki 1977 m. lapkričio Mara ir Kazys Almenai įrašinėjo pokalbius su Amerikos lietuviais, dažniausiai DP emigracinės bangos atstovais.
Tarp kalbintųjų - Jonas Aistis, Kazys Bradūnas, Zinaida ir Marius Katiliškiai, Vytautas Volertas, Pranas Skardžius, Vanda Sruogienė, Kostas Ostrauskas, Vincas Trumpa, Titas Antanaitis, Valerija Tysliavienė ir kiti. Čia skelbiamas K. Almeno pokalbis su A. Vaičiulaičiu ir A. Nyka-Niliūnu įvyko 1971 m.
Prisiminimai apie Petrą Cvirką
Alfonsas Nyka-Niliūnas sako, kad niekas tiek daug nežino kaip Vaičiulaitis. Iš nieko jis neišgirdo tiek apie Cvirką kaip žmogų, kaip iš Vaičiulaičio. Pirmiausia jis labai nustebo, kad jie buvo geri bičiuliai.
Antanas Vaičiulaitis patvirtina, kad su Cvirka Lietuvoj tai iš rašytojų jie buvo geriausi draugai. Tačiau jie taip greit nesusitiko. Per tą laiką Cvirka parašė tą „Frank Kruką“. Vaičiulaitis gyveno ten Ugniagesių gatvėj, ir ten gyveno tarp kitų dailininkas Telesforas Kulakauskas. Jis maišydavosi tuose dailininkų būriuose, kurie po kavines vaikščiojo, bet Cvirka nelabai buvo tų kavinių lankytojas. Kulakauskas sykį suvedė juos toj Ugniagesių gatvėj, savo kambary. Cvirka tuoj tokius juokelius ėmė pasakot, o jis buvo meistras ant tų visokių tokių gudrių dalykėlių išsigalvot. Iš to pirmo susitikimo Vaičiulaitis atsimena tiek, kad buvo elektrinė lempa su tokiu gobtuvu žibančiu, atsispindinčiu, ir Cvirka ten žiūrėjo, žiūrėjo į tą ir sako: „Žinai, ką? Aš moku, kaip padaryt raudoną nosį!“ Ir žiūrėdamas į tą, jis savo nosį taip sutraukė, kad ji ėmė ir paraudo!
Paskui nuo to laiko jie dažnai susitikdavom, pasišnekėdavom. Cvirka gyveno pas tą profesorių Račkauską, tai kartais jie nuo Laisvės alėjos per Žaliąjį tiltą nueidavo. Jis dažniausiai pasakodavo visokias istorijas ir mėgdavo pasakot įdomius dalykus, ir savo kai kurių rašomų, ypač novelių, kol jos dar neparašytos, turinius. Atsimena, vieną sykį ten netoli universiteto ėjom, ir jis pakely susistabdė kažką ir ėmė šnekėt. Paskui nuėjom toliau, ir klausiu: „Nu, kas ten buvo?“ „O, - sako, - tai jis man pasakojo tokią istoriją“, dabar jis rašo novelę, norėjo patikslinti ten kokią smulkmeną. Rodos, buvo iš miškininkų gyvenimo, kaip miškininkas kokį medžių vagį čiupo, nustvėrė jį už apykaklės, ir tas buvo toks biedniokas, kad kai griebė tą apykaklę, ta buvo visa sutrūnijusi, ir jis ištraukė to vagio apykaklę!
Tai yra tikras įvykis! Rodos, „Kasdienėse istorijose“ yra. Ir kitas įdomus dalykas: tai jis mėgdavo pasakot skaitytas knygas, ir jis kitoms pasiduodavo. Ar tų knygų įtakoj truputį rašydavo savo naują veikalą. Pavyzdžiui, kai rašė… Prieš rašant „Žemę maitintoją“, tai jis vis man pasakodavo labai detaliai tos Pearl Buck „Geroji žemė“! Anksčiau, mat, buvo Upton Sinclair! Tai tas „Frank Krukas“ yra, turbūt, truputį toj įtakoj. O po tos „Žemės maitintojos“ paskui man pasakodavo jis to Hemingvėjaus novelių turinius. Vaičiulaitis Hemingvėjaus nebuvo skaitęs, tai, atsimena. Ar tai čia buvo tiesioginė įtaka ar ką, bet po to naujas jo rinkinys „Kasdienės istorijos“, tai jos yra pasikeitusios savo stiliumi. Jos yra tokios santūrios. Kai tuo tarpu „Cukriniai avinėliai“ tai yra labai spontaniškos, tokios lyriškos. Tai jo rašymo technika pasikeitė.
Hemingvėjų Cvirka rusiškai skaitė. Pearl Buck atėjo tik tada, kada jai buvo suteikta Nobelio premija! Tai man įdomu, kad toks socialistas, nu, jis tada partinis nebuvo, bet vis tiek, tokiam amerikiečių rašytojų šešėlyje rašė! Šiaip kaip toks prietelius, tai jis buvo labai puikus!
Kartais kalbėdavomės. Atsimena, ten buvo kilus šneka apie tuos koncentracijos lagerius Sovietų Sąjungoj. Cvirka aiškino pagal oficialią liniją, kokia tada buvo. Bet jie netikėjo! Ką čia, nepalįsi po jais ten! Gi Cvirka, atsiminkim… Pavyzdžiui, susitinki su Cvirka trisdešimt septintais, aštuntais, gi jis nebuvo jokiam… Kad reiškia, tikras komunistas Sovietų Sąjungoj to negali pasakyt, jis yra pavojuj! Bet Cvirka nebuvo. Man atrodo, kad jų ten liniją kas nors prižiūrėjo. Aš kažkur skaičiau, kad, pavyzdžiui, Cvirkos toks prižiūrėtojas buvo Jonas Šimkus.
Cvirka, jis buvo toks žmogus labai, žinoma, naivus! Už visus! Mano nuomone, ir už Leniną! Kas iš jų ten… buvo revoliucionierius tokia tikra prasme, tai Kazys Boruta! Jeigu jis išdrįso parašyt įžangą, reiškia, į „Straty“ vertimo į lietuvių kalbą proga, kur pavadino Sovietų Sąjungą, reiškia, „Tautų kalėjimu“! Tada jau jis blogai elgėsi.
Dabar dėl tų, kur nesilaikė linijos… Tai su Boruta aš pats tokį labai gražų momentą turėjau. Vot, keturiasdešimtų metų pradžioj man paskyrė Ukmergės premiją. Ir aš ten nuvažiavau. Ten buvo vakarienė, mus ten susodino už stalo, tai buvo ar vasario pabaigoj, ar kovo pradžioj. Ten sėdėjom aš, paskui sekantis, rodos, buvo toks Biliūnas, to Biliūno giminaitis, rašytojo, ir man taip atrodė, kad jau tas gerai buvo indoktrinuotas, ir paskui Biliūnienė, ir dar kas. Tai tas Biliūnas, maždaug pusiau nusigręžęs nuo manęs, ir užvedė šneką su Boruta. Ir tada buvo kaip tik tas Suomijos karas. Boruta kad puolė ir Staliną, ir sovietus, ir viską! Pagrindinai! Kaip jie gali užpult tokį kraštą ir t. t. Svarbu tai, kad Boruta puolė, o Biliūnas gynė oficialią Maskvos liniją!
Vis tiek tas asmuo kažkaip neaiškus. Atseit, dabar kai pasidaro toks sąmojingas kaimo bernas su neabejotinu talentu, ir nuoširdus, ir šposininkas, ir t. t., bet aiškiai čia nepilnas charakteris! Čia turėjo būt kažkas kito! Daleiskim, kad jei jis ir būtų į tą komunizmą įtikėjęs nuoširdžiai, kaipo tos sąlygos Lietuvoj beturčiams, be abejo, nebuvo per geros, ir daleiskim tą jo nuoširdumą - tas nepaaiškina tą jo žiaurumą, pasidarius valdininku, ir tą siekimą valdininkystės.
Jis nebegalėjo atsilaikyt! Jis pateko į srovę. Kitaip sakant, srovė buvo jau daug galingesnė negu kad jo pasipriešinimas. Reiškia, apskritai, jis jau tada priešintis nebegalėjo! Dėl to, kad jau buvo apskritai… jau ten partija buvo paėmusi į rankas viską, sakė, žinoma, ką jis turėjo daryt! Jeigu jis asmeniškai kur ką nors perdėjo, tai čia, žinoma, žmogus silpnas!
Jis iš pradžių, tai aš manau, kad jis tuo tikėjo! Ir kaip paskui buvo, tai tu ten pasidarai šriubas ir tu absoliučiai! Ir kaipgi buvo nusivylęs! Vaičiulaitis mano, kad Cvirka nusivylė per pirmą okupaciją, ir jis dar per karą buvo nusivylęs. Tai aš galėjau pasakyt, bet kad jau po karo, sugrįžus, jis nusivylė, tai man jau beveik aišku! Dabar pažiūrėkim, ką jis rašė! Nu, ėmė rašyt pasakas ten, teisybė, buvo pradėjęs ir tokių didesnių dalykų, romaną… Bet iš to nieko neišėjo. Jis ne visiškai tą darė… Ką rodo, sakysim, jo raštų leidimas. Jisai perredagavo savo raštus, pritaikydamas juos režimui. Koregavo, taip sakant.
Sruogos laiškai yra, kur jis labai arogantiškai laišku atsako Sruogai, kai Sruoga, reiškia, maždaug maldauja, prašo laiko, kad, girdi, per anksti, aš negaliu. Tas buvo jau antro bolševikmečio metais. Pirmo bolševikmečio metais tai Sruoga jokio pasipriešinimo nerodė, o kaip tik atvirkščiai, jisai bendradarbiavo, reiškia!
Aš atsimenu, aš pats dalyvavau tokiam teatro atidaryme, kur Sruoga parašė tekstą, kur buvo, aš nežinau, ar dabar yra tas atspausdinta, ar ne… tenai, kur pradeda „Iš rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliais ėjo…“ Ir užbaigia, kad Kremliaus išminčiaus galva viską, taip sakant, sprendžia, galvoja už mus. Tenais turbūt atspausdino!
Kad kiek aš esu girdėjęs apie jį, sakysim, iš tokio Pulgio Andriušio, kuris atvažiavo tuo pačiu beveik metu į Kauną ir gyveno taip vadinamam „Žiburėlio“ bendrabuty, kurį Antanas žinai, tai jisai, reiškia, pirmiausia buvo ne… Jis buvo papirktas, kitaip sakant! Nes jam ten davė duoną ir leido gyvent. Jis buvo nepaprastai biednas! Kilęs iš nepaprastai tokių nuskurdusių žmonių!
Jis toks tikras. O! Nu, tai ką? Jis tenai mažažemį tokį, savanorį vaizduoja, reiškia, jo skurdą. Praktiškai taip ir buvo! Šiaip Cvirka buvo žmogus gan paprastas, nekomplikuotas. Jis gabumo gabus buvo labai, bet kiek mes ten buvom, tai, taip sakyt, nu, nosies nerietė. O kartais mes užsukdavom ten, ir kur jis gyveno, pas uošvį Račkauską, ten jis turėjo tokį gražų sodą obuolių. Tai rudenį tie obuoliai, vyniniai obuoliai, kvepėdavo, ir ten jis savo palėpėj turėdavo. Nu, taip, kaip sakyt, jis tokia romantiška figūra tai nebuvo. Žodžiu, kad ten damų atžvilgiu ar ką… Bet ten per to sodo tvorą buvo vienas pulkininkas, ir tas pulkininkas turėjo jauną dukrą ir, matyt, jam ta dukra atrodė labai graži… Tai jis man vis šnekėdavo apie ją. Ir sykį buvo pas tą pulkininką koks tai baliukas ar priėmimas, tai jis mane nusitempė. Tai aš pamačiau ir tą jo gražuolę. Nu, nieko sau, tokia labai tęva, plonutė, šoko su kokiu ten karininku.
Bet graži ir talentinga - svarbiausia! Nyka užsiminė, kad jis gyveno iš pradžių tam bendrabuty, tai dabar mat viską reikia pagražint… Ten rašo, kad o, jis ten taip gyveno! Sleževičius, sako, savo palociuky, o jis ten Sleževičiaus požemy kambarėlį turėjo! Tai aš esu buvęs tam Sleževičiaus požemy, tai visai švarus, gražus kambarys buvo, ir jis ten, kaip tik tam kambary, netoli universiteto, jis ten savo „Frank Kruką“ parašė.
Aš pats savo akimis… O pas uošvį tai teisybė, jie palėpėj turėjo vienam gale kambarį, nu, gal kaip dviem, tai ir per ankšta, bet paskui jau užleido uošvis visą viršų - du kambarius.
Cvirka pasidarė baisiausias buržujus! Matai, su juo kas buvo… Reiškia, jisai kada iš to „Žiburėlio“ bendrabučio išsikėlė, kada jis pradėjo uždirbt pinigą, jau jam pradėjo duot pinigų, ir jis labai suburžuazėjo! Pasidarė… Nu, įsivaizduok Cvirką! Tai Cvirką būtum matęs, nu, gal ne tikros elegancijos, truputį tokios perdėtos, tokios rėkiančios elegancijos pavyzdys Kaune būt buvęs. Būtų kaklaraištis perdėtai čia milžinišku mazgu, tuo metu buvo madoj dideli, švarkas tas… pečiai bus! Reiškia, jis savo išore priminė… nu, ką?
Buržuazinės vertybės stovėjo labai aukštai, reiškia! Tai nėra kalbos! Dėl to čia nėra… Bet kai paskui, kada jisai suėjo į kontaktą su sovietų atstovybe, su Pozdniakovu, nu, tai tą aš iš Skardžiaus esu girdėjęs… Tai Cvirka, sakysim, ateina į „Konrado“ kavinę ir tenai sėdi, sakysim, Krėvė, Skardžius, Augustaitis, Sruoga ir t. t.
Aš galiu papasakoti vieną epizodą. Tai buvo trisdešimt septintais ar aštuntais metais, gal greičiau aštuntais. Ir iš Sovietų Sąjungos atvažiavo maršalas Jegorovas, ir tada Pozdniakovas susikviesdavo ten į pasiuntinybę tuos ištikimuosius. Ir dabar, aš negalėčiau tiksliai pasakyt, ar ta proga, ar per sovietų tą valstybinę šventę, Cvirka irgi buvo pakviestas. Nu, ir pakviestas, kad reikėjo su fraku būt. Tai kaip šiandien atsimenu, vieną tokį gan ūkanotą ir jau šaltoką sekmadienio rytą mes kažin kur apie Kauną ėjom su juo pas tokį jo draugą ieškot to frako.
Cvirkos atveju dabar, bet ir bendriau tų kairiųjų rašytojų, kaip jie žiūrėjo į tą tautinį klausimą? Visgi Lietuvoj, kad ir trisdešimt penktais ar panašiai, gi ta rusų priespauda dar buvo labai gyva kiekvieno atminty! Ar jie tą pajėgė atjungti nuo dabartinės sovietinės imperijos?!
Čia mat Cvirka nepasidavė! Cvirka buvo paprasčiausiai… Viską sąlygojo tai jo skurdas, biednumas, reiškia! Dėl to nebuvo klausimo, kad Cvirka būtų kitoj pusėj tvoros. Bet kad Cvirka yra buvęs kitoj pusėj tvoros! Jis vidurinėj mokykloj ar kur, jis buvo ateitininkas!
Bet vis tiek nuo kokių dvidešimt septintų metų jis jau buvo įsitikinęs. Jam atrodė, kad tvarkoj ir gerai. Jis važinėjo po Sovietų Sąjungą ir, jeigu norėjo, galėjo ir pamatyt ten ar ką… Bet nu, nieko ten neišėjo. Ir paskui jis vis tiek tikėjo ta revoliucija, mat Lietuva, ta „Žemė maitintoja“… Pabaiga tai biškį kitaip buvo. Kai išvertė tuoj į rusų kalbą, tai ten pasibaigė taip, kad jau maždaug ten, Suvalkijoj, buvo girdėt ūkininkų revoliucijos garsai.
Motyvas buvo ne ideologija, bet buvo toksai keršto… Aš galiu duot tokią iliustraciją. Reiškia, vėl toj pačioj „Konrado“ kavinėj ateina Cvirka, tas buvo jau kokiais trisdešimt aštuntais metais, ir jisai vėl visiems girdint, tai rodo, kad tos „nelaisvės“ Lietuvoj nebuvo, galėjai kalbėt ką norint, nieks nesuėmė, jis viešai sako. „Dabar, sako, tai vot, jūsų laikai… sako, čia vot, tas pats Skardžius, Krėvė, Augustaitis, Sruoga…“ Sako: „Jūs dabar… bet, sako, kai ateis, kai čia bus įvesta tarybinė santvarka, tai, sako, aš būsiu aukštai, jūs būsit žemai.“ Sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos pirmininkas.“ Konkrečiai sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos pirmininkas.“ Tai Krėvė atsistojo ir pasakė: „Cvirka, jau jeigu tu būsi Rašytojų draugijos pirmininkas, tai aš jau narys nebūsiu.“ Taip ir buvo.
Gi tai atsitiko per pirmąją okupaciją.
Klausyk, Kazy, pasikeičia. Pavyzdžiui, ar žinai istoriją, kaip atsirado ta giesmė apie Staliną Salomėjos Neries? Istorija tokia. Buvo partijos įsakyta giesmę apie Staliną parašyt Borutai. Tai Boruta surado kažkokį motyvą, kad jis negali. Jisai pasiūlė Salomėją Nerį, o pats parašė tokį penkių eilučių neva eilėraštį, kurie buvo kartu atspausdinti.
Salomėja Nėris I LITERATŪROS AKCENTAI
tags: #andrius #almanis #turto #deklaracija