Antakalnio Dvaro Istorija ir Koplyčios Likimas

„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš laikų milžinų…“ tokią mintį ant miškelyje paskendusios koplyčios sienos prieš 53 metus išraižė kažkoks Juozas. Jau tada koplyčia nebeatliko tiesioginės funkcijos, o dabar ją galima įsigyti vos už kelis tūkstančius eurų.

Štai toks yra pilnas ir dažniau sutinkamas objekto pavadinimas, nes Antakalnis mažai kam asocijuojasi su į tris dalis skilusios gyvenvietės pavadinimu Ukmergės rajone. Taip, yra Antakalnis I, Antakalnis II ir Antakalnis III, o visoje Lietuvoje Antakalnių net dešimt, neskaitant Vilniaus miesto dalies, taip pat vadinamos Antakalniu. Aprašoma koplyčia yra Antakalnio Nr. 2.

Bene vienintelis plačiau žinomas rašytinis šaltinis apie šią koplyčią ir dvarininkus Poklevskius-Kozelas yra 1991 metais Albinos Navickienės publikuotas straipsnis.

Kairėje Panevėžio - Vilniaus autostrados pusėje, apie puskilometrį nuo Žemaitkiemio plento, ant kalnelio, labai gražioje vietoje, stovi Antrojo Antakalnio koplyčia. 1912 metais ją pastatė grafo Kozielos paliepimu.

Tuo laiku ponas gyveno Panoteriuose, tik vasarą praleisdamas šiame dvare, kurį buvo pirkęs iš Vaitkuškio grafo Stanislavo Kosakovksio. Kozielai čia priklausė 150 ha žemės ir miško. Dar iki šių dienų yra išlikęs dvaro tvarkytojų namo galas, ponų „pakajaus“ žymė.

Dvaras buvęs labai gražiai sutvarkytas: parke tyvuliavo didžiulis prūdas (jo žymė likusi ir dabar), rikiavosi liepų alėjos, daug vietos liko sodui. Netoli nuo dvaro pastatyta minėtoji koplyčia. Ją juosė puikūs pušynai ir liepos (ne veltui Kazielos koplytėlę pasirinko amžinojo poilsio vieta).

1924-26 metais dvaras buvo išparceliuotas. Koziela išvažiavo į Angliją. Dvaro pakraščiai buvo išdalyti o patį centrą iš valstybės nupirko kažkoks Jonytis, vėliau jį pardavęs advokatui Dešriui.

Prasidėjus karui buvęs nacionalizuotas dvaras vėl grįžo Dešriams. Tačiau tuo metu labai stigo darbininkų, be to, per karą sudegė daug trobesių.

Taip ponas Dešrys liko visai biedniokas. Koplytėlėje iki 1949 metų būdavo laikomos mišios, švenčiamos Sekminės ir Velykos, vykdavo gegužinės pamaldos. Paskui ji buvo uždaryta.

Kažkokie piktadariai įsibrovė į koplyčią, išdraskė įmūrytus karstus. Matyt, ieškota brangenybių. Vietiniai žmonės kreipėsi į Pašilės bažnyčios buvusį kleboną Gylį. Šios koplyčios atstatymu pradėjo rūpintis buvęs lyduokietis fotomenininkas Julius Vaicekauskas. Bet remonto metu kažkas padegė koplyčią. Pastatas smarkiai nukentėjo.

Atgimimo laikotarpiu koplyčia Lyduokių apylinkės lėšomis užkonservuota, laukia, kada vėl bus prikelta gyvenimui. Albina Navickienė, „Gimtoji Žemė“, 1991 m.

Perskaičius šį straipsnį viskas atrodo aišku, kol nepradedi tikrinti faktų. 1937 m. Gana keblu buvo lokalizuoti realią koplyčios vietą, nes vietovė realiai yra maždaug ties keturių žemėlapio lapų susijungimu. Koplyčia žemėlapiuose nepažymėta, tačiau aiškiai nurodyti Fw. Antokol bei D. Antokol.

1932 m. Ką mums pasakoja žemėlapiai? O gi tai, kad gerb. Albinos straipsnis prilygsta folklorui. Jei šiuo metu apylinkėse yra trys Antakalniai ir, vadovaudamiesi straipsniu, važiuosite koplyčios ieškoti antrajame - nieko nerasite.

Tarpukario žemėlapiuose D. Antokol reiškia Antakalnio dvaras, o Fw. Antokol (Folwark Antokol) - Antakalnis palivarkas. Palivarkas, tai - dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas. Nuo Antakalnio dvaro keliu, kuris anksčiau kirto Vaisgeliškį, o dabar yra pasislinkęs porą šimtų metrų į rytus, iki palivarko - gana nemažas atstumas, apie 5,5 kilometrai.

Tad natūraliai kyla abejonė, kurioje vietoje vasaras leisdavo dvarininkas? Logiška - ne palivarke. Vieta koplyčiai parinkta tik dėl išskirtinio reljefo - tuo metu nuo kalvos į Ukmergės pusę turėjo atsiverti patraukli akiai panorama. Tikiu, kad nuo koplyčios kalvos buvo galima matyti ir kitame Šventosios krante esančių Ukmergės pastatų siluetus, piliakalnį - tuo metu žvilgsnio nekliudė miškai. Šis neribojamo žvilgsnio „koridorius“ iš dalies matomas ir dabartiniame žemėlapyje.

Dar daugiau sumaišties ir klausimų kelia pačių dvarininkų minėjimas koplyčios istorijoje. Morališkai pasenusioje Kultūros Vertybių Registro dosjė nurodoma 1912 m. koplyčios atsiradimo data, tikėtina, buvo pasiskolinta iš to paties Albinos straipsnio. Fundatoriumi nurodomas Otto Jonas Poklevskis-Kozela. Kaip prie Rusijos imperijos išeivių kilmės prilipo vokiškas vardas nerandu jokio loginio ryšio, tokio vardo nėra ir giminės medyje. Kitas Jonas Poklevskis-Kozela, kuris iš kavos tirščių yra priskiriamas tikėtinu Antakalnio I paveldėtoju, gyveno dar anksčiau - kažkada XVIII amžiuje ir koplyčios neregėjo net sapnuose.

O apie Antakalnio Nr. Kreivų veidrodžių karalyste virtusi Wikipedia tvirtina, kad šeimos nariai čia buvo laidojami iki pat 1949 m., kai ją uždarė. Albina pasakoja, kad 1924-26 metais dvaras buvo išparceliuotas, o Koziela išvažiavo į Angliją. Kiek bajorų giminės atstovų čia galėjo būti palaidota, jei koplyčia pastatyta 1912 metais, o jau 1924 dvaras išparceliuotas? Nepamirškime, kad iki 1918 metų vyko I-asis pasaulinis karas, po to - laisvės kovos su bolševikais. Atmetus šių įvykių laikotarpius belieka vos keli metai.

O jei dvarininkas emigravo, kyla klausimas, ar tokiu neramiu laiku būtų laidojęs artimuosius apiplėšinėjamose koplyčiose. Dar neįtikinamiau skamba teiginys, kad palaikai iš rūsio 1971 m. buvo išgabenti kitur. Kitur. Kur kitur?

Štai, vardu neprisistatantis urbanistikos tyrinėtojas Pamirsta, turi nežinomos kilmės duomenų: „visi palaikai iš rūsio buvo perlaidoti į greta koplyčios esančias kapinaites, kurių dabar neliko nei pėdsako. Dabar žemė priklauso savininkų šeimos anūkei Z. Gražulienei, o pastatas - valstybei ir yra saugomas.“ Apie prie koplyčios buvusias kapines nėra jokių duomenų, net žemėlapiuose jos nebuvo pažymėtos.

Koplyčia 2012 metais buvo pripažinta bešeimininkiu objektu ir perduota Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybėn. Kaip bešeimininkis objektas gali atsidurti privačiame sklype, Pamiršta autorius nekelia klausimų. Aplink koplyčią buvo suformuotas sklypas su trumpu kelio servitutu iki gretimo lauko, jai suteiktas adresas - Kalno g. 6. Tačiau dėl būtent šio kuriozo su niekur nevedančia gatve 2017 m. Ukmergės raj. sav. administracija turėjo parengti aiškinamąjį raštą, nes gatvė neatitinka jai nustatytų reikalavimų.

Ukmergės rajono laikraštis „Gimtoji žemė“, nevengdamas kopijuoti nepatikrintų duomenų iš Wikipedia, 2019 metais publikuotame straipsnyje pateikia ir 83 metų ukmergiškės atsiminimus, kuriuose ji teigia, kad koplyčioje buvo altorius, varpas, čia aplinkiniai gyventojai susirinkdavo ir į gegužines pamaldas. Ji taip pat tvirtina, kad prie koplyčios buvo nedidelės kapinaitės, kuriose palaidoti ir jos senelis, prosenelis, pusseserės, kiti vietos gyventojai.

Tačiau Lyduokių seniūnijos seniūnas jai prieštarauja - jokiuose dokumentuose kapinės nėra pažymėtos. Ar gali kapinės išnykti be pėdsakų, jei žemė prie koplyčios nebuvo dirbama?

Rajono savivaldybės pastangomis buvo paremontuotas kiauras stogas, skydais uždengti atviri langai. 2015 m. pavasarį buvo bandoma parduoti koplyčią, likutinė jos vertė - 4807,69 €.

2019 m. Nusigauti iki koplyčios nebuvo paprasta. Išsukus iš greitkelio apie kilometrą automobilis kiusnojo lauko keliuku, na, o toliau - tik pėsčiomis arba visureigiu. Visureigio nebuvo, tad teko kelis šimtus metrų plaukti šlapių grikių jūra. Ar tai kažkoks bajorų simbolis, ką ji reiškia negaliu atsakyti.

Pirmiausia, ką pastebėjau būdamas vietoje - niekur neužsimenama apie sovietinės okupacijos laikotarpiu pakeistą koplyčios paskirtį. Akivaizdu, kad vieno tūrio koplyčios erdvė tuo metu buvo padalinta į du aukštus - tą aiškiai rodo vienodame lygyje išlaužtos plytos prie langų ertmių perdangos įrengimui. Spėju, kad koplyčia buvo perduota kolūkio reikmėms ir naudojama kaip trąšų, sėklų ar kitų ūkio reikmenų sandėlis.

Tuo pačiu metu koplyčios gale pradėjo rastis ant plytų išraižyti užrašai, kurių pirmieji atsirado maždaug 6-ame XX a. Keletą įdomių faktų iš šio laikotarpio galima rasti Tarybų Lietuvos enciklopedijoje.

Antakalnis - Pivonijos tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Iki 1940 m. priklausė grafo Krasausko dvarui. Buržuazinio valdymo metais dvare buvo Ukmergės kalėjimo pagalbinis ūkis. Kyla daug klausimų. Kas tas grafas Krasauskas, kur dingo Poklevskiai-Kozelai ir kaip tada su Albinos minimu dvaro išparceliavimu 1924 metais? Neminimas nei Dešrys, nei Jonytis.

Jei atidžiai skaitėte, jau žinote, kad ilgą amžių nugyvenusi ukmergiškė užsiminė apie varpą koplyčioje. Varpinės nėra, tad tinkamiausia vieta jam - palėpė, su didesniu langu pietvakarių pusėje, bet čia patekti būtų pernelyg sudėtinga tokio paprasto veiksmo kaip paskambinti varpą atlikimui.

Kriptos plotas - maždaug 2/3 pačios koplyčios. Joje, po laiptais, sumūrytos penkios nišos palaikams. Dvi iš jų įgriuvusios kartu su laiptais. Kas konkrečiai buvo palaidoti, ar karstai buvo laikomi ne tik nišose, ar išvis buvo laidojama kriptoje galima tik spėlioti. Absoliučiai jokių palaidojimo pėdsakų nėra likę.

Norėdamas susidaryti pilną vaizdą ir turėti geresnį įsivaizdavimą kokį kelią dvarininkas keliautų iki koplyčios kitą dieną dar kartą sėdau į automobilį ir nuo dabartinio Antakalnio III, pro Antakalnį II nuvažiavau iki tarpukario žemėlapyje pažymėto palivarko vietos. Mane iš tiesų maloniai nustebino vaizdas, kurį išvydau. Į palivarką vedė įspūdinga medžių alėja, besileidžianti į raguvą. Palivarko teritorijoje - keli apleisti pastatai: senas medinis gyvenamasis namas, mūrinis vasarnamis.

Kryptį link koplyčios nurodo senų aukštų medžių juosta. Galimai pagal šią juostą iki koplyčios ėjo Albinos minimas žvyruotas keliukas mediniais barjerais. Tik klausimas, kaip jis kirto upelį-kanalą, skiriantį palivarką nuo koplyčios? Buvo tiltas, o gal kelias vedė aplink?

Pabaigai besidominčius istorija norėčiau paraginti būti labai reikliems informacijos šaltinių patikimumui. Wikipedia nėra patikimas šaltinis. Dar mažiau patikimas šaltinis - socialiniai tinklai. Net iš to duoną valgantys žurnalistai straipsnius lyg kalakutus padėkos dieną kemša tuo, kas po ranka papuola.

Šis straipsnis apžvelgė Antakalnio dvaro ir koplyčios istoriją, atskleidė netikslumus istoriniuose šaltiniuose ir parodė, kaip svarbu kritiškai vertinti informaciją.

Ukmergės rajono žemėlapis

Dvarininkai Poklevskiai-Kozelai

Šiame skyriuje aptarsime dvarininkų Poklevskių-Kozelų įtaką Antakalnio dvarui ir koplyčiai.

Grafas Koziela pastatė koplyčią 1912 metais. Tuo laiku ponas gyveno Panoteriuose, tik vasarą praleisdamas šiame dvare, kurį buvo pirkęs iš Vaitkuškio grafo Stanislavo Kosakovksio. Kozielai čia priklausė 150 ha žemės ir miško.

Dvaras buvęs labai gražiai sutvarkytas: parke tyvuliavo didžiulis prūdas (jo žymė likusi ir dabar), rikiavosi liepų alėjos, daug vietos liko sodui.

1924-26 metais dvaras buvo išparceliuotas ir Koziela išvažiavo į Angliją. Dvaro pakraščiai buvo išdalyti, o patį centrą iš valstybės nupirko kažkoks Jonytis, vėliau jį pardavęs advokatui Dešriui.

Kyla klausimų dėl dvarininkų paminėjimo koplyčios istorijoje. Morališkai pasenusioje Kultūros Vertybių Registro dosjė nurodoma 1912 m. koplyčios atsiradimo data, tikėtina, buvo pasiskolinta iš Albinos straipsnio.

Fundatoriumi nurodomas Otto Jonas Poklevskis-Kozela. Kaip prie Rusijos imperijos išeivių kilmės prilipo vokiškas vardas nerandu jokio loginio ryšio, tokio vardo nėra ir giminės medyje.

Genealogijos schema

Koplyčios Likimas Sovietmečiu ir Atgimimo Laikotarpiu

Šiame skyriuje aptarsime, kaip koplyčia buvo naudojama sovietmečiu ir kas vyko atgimimo laikotarpiu.

Koplytėlėje iki 1949 metų būdavo laikomos mišios, švenčiamos Sekminės ir Velykos, vykdavo gegužinės pamaldos. Paskui ji buvo uždaryta.

Kažkokie piktadariai įsibrovė į koplyčią, išdraskė įmūrytus karstus. Matyt, ieškota brangenybių. Vietiniai žmonės kreipėsi į Pašilės bažnyčios buvusį kleboną Gylį. Šios koplyčios atstatymu pradėjo rūpintis buvęs lyduokietis fotomenininkas Julius Vaicekauskas. Bet remonto metu kažkas padegė koplyčią. Pastatas smarkiai nukentėjo.

Atgimimo laikotarpiu koplyčia Lyduokių apylinkės lėšomis užkonservuota, laukia, kada vėl bus prikelta gyvenimui.

Akivaizdu, kad vieno tūrio koplyčios erdvė sovietmečiu buvo padalinta į du aukštus - tą aiškiai rodo vienodame lygyje išlaužtos plytos prie langų ertmių perdangos įrengimui. Spėju, kad koplyčia buvo perduota kolūkio reikmėms ir naudojama kaip trąšų, sėklų ar kitų ūkio reikmenų sandėlis.

Tuo pačiu metu koplyčios gale pradėjo rastis ant plytų išraižyti užrašai, kurių pirmieji atsirado maždaug 6-ame XX a.

Sovietinė okupacija

Informacijos Šaltinių Patikimumas

Pabaigai besidominčius istorija norėčiau paraginti būti labai reikliems informacijos šaltinių patikimumui. Wikipedia nėra patikimas šaltinis. Dar mažiau patikimas šaltinis - socialiniai tinklai. Net iš to duoną valgantys žurnalistai straipsnius lyg kalakutus padėkos dieną kemša tuo, kas po ranka papuola.

Šiame straipsnyje aptarėme Antakalnio dvaro ir koplyčios istoriją, atskleidėme netikslumus istoriniuose šaltiniuose ir parodėme, kaip svarbu kritiškai vertinti informaciją.

Lentelė: Svarbiausi Antakalnio dvaro ir koplyčios įvykiai

tags: #antakalnio #butu #ukis