Antalakajų kaimo sodyba: Kovos už laisvę Utenos apylinkėse prisiminimai (1944-1954 m.)

Šiame straipsnyje pateikiami pasakotojų atsiminimai apie kovą už laisvę Utenos apylinkėse 1944 - 1954 metais.

Pasakojimai užrašyti prieš 10-20 metų. Daugelis pasakotojų nebesulaukė spausdinto savo žodžio.

Čia rasite tokių žmonių kaip Povilas Gasiūnas, Adelė Miškinytė, Antanas Musteikis, Emilija Vaišnoraitė, Ona Ramanauskaitė, Juozas Inčirauskas, Stasys Buitvydas, Aleksandras Prokopjevas, Stasė Jakštonytė, Valė Tumienė, Elena Keraitė, Aleksas Šimelis, Vladas llčiukas, Aldona Liuimaitė, Vytautas Krugiškis, Vytautas Ruzgas, Juozas Veteikis, Ona Putrimaitė, Valė Kalytytė, Juozas Žibėnas, Balys Barysa, Vytautė Čipkutė, Emilija Musteikytė, Vytautas Jasiunevičius, Elena Tarulytė, Elena Labuckaitė, Marijona Ryliškytė, Jonas Graužinis, Bronius Dijokas, Vaclovas Viburys, Aleksas Pajeda, Jonas Tutinas, Vytautas Braukyla, Stasė Daujotytė, Bronė Šatkutė, Edvardas Švaikauskas, Elvyra Petrulionienė, Jonas Marganavičius, Balys Juodzevičius, Jonas Vanagas, Ona Leiputė, Elvyra Medinytė, Antanas Vaškelis, Valerija Pladaitė, Adelė Dūdėnaitė, Jeronimas Laurinėnas, Mykolas Balčiūnas, Alfonsas Pelėda, Emilija Godaitė, Paulina Gaidelytė, Antanas Dikmanas, Bronius Baliūnas, Bronius Judickas, Eleonora Lauciūtė, Bronė Petronienė atsiminimus.

Štai vieno iš jų, Balio Juodzevičiaus, gimusio 1927 m., pasakojimas:

„Turėjom 11,5 ha žemės. Buvau augalotas. Brolį Petrą, gimusį 1923 metais, skrebai paėmė. Antanas buvo 1915 metų ir slapstės. Juozapas buvo Vokietijoj darbuos. Antaną ir mane suėmė Daugailių skrebai. Pralaikė 6 savaites milicijos rūsy. Brolį Petrą buvo nuvežę į Vilnių, bet iš ten pabėgo. Grįžusį vėl suėmė. Policijos rūsy susitikom. Brolis Petras buvo mažesnis, liesesnis. 4 metais vyresnis, bet jį pripažino jaunesniu, o mane vyresniu. Varant per Aušros vartus, du pabėgo. Liko 1 užpalėnas ir 1 molėtiškis. Pabėgom, paskui mieste vėl susitikom. Žiūrim - ateina skrebai. Atvarė į miliciją. Išlaikė 3 paras. Ruošiamės į pirtį. 1945 m. gruodžio 23 d. beeinant į stotį, vėl sulaikė skrebai ir atvarė į dalinį. Nuėjau į Gaižiūnų geležinkelio stotį. Sutikau atvarant pulką žmonių. Kubiliuos sužinojau, kad mūsų namai iškonfiskuoti. Dirbom iš pusės žemę. 1948 m. užrašė ir mus. Paskui taip ir trynėmės apie namus. Padėjo gydytojas Garalis. Tada išdavė ir pasą, ir karinį. Brolis Antanas buvo jau lagery. Bunkerį surado, bet tuščią."

Malvina Gurkšnienė, gimusi 1914 m., gyvenusi Drobų kaime, Degučių valsčiuje, prisimena:

„Gimiau Drobų kaime, Degučių valsčiuje. 1936 metais ištekėjau. Mano vyras Albertas Gurkšnys turėjo 12 hektarų žemės. Turėjom, sugyvenom gražiai, vienas kitam pikto žodžio nepasakėm. Gaidžiuos, prie Pagrabių. Gasiūnas, bet partizanus rėmė beveik visi kaimo žmonės. Vytautas Miškinis, Edvardas ir Aleksas Juodvalkiai, Vajasiškio Alfonsas Dumbrava. Kiek vien Kubiliuos iššaudė! O Gaidžiai - kaip šventa žemė. Net svetimtaučio nerasi palaidoto. Labai vieningi buvo. Antilgėj tai nušovė Adolfą Miškinį iš Papiliakalnės, dar Praną Vaitiekūną. Sirvydžių ruskiai mūsų labai nepuolė. Sužinojau kartą, kad nušovė Antilgės Antaną Jackūną. Nuskubėjau pranešt, o ten namie tik vaikai. Suradau tas aveles. Vaišnoraitė mane ir suvedė su partizanais. Pakalbėjom. Grįžom namo, o juos palikom. Ne kartą Vajasiškin nešiau ir jų laikraštėlius. Kvailai buvo padaryta: visas kalnas dirvonuoja, o apie bunkerį suarta. Pranešėm tiems vyrams, jie ir išbėgo. Skrebai pabadė strypais ir tą bunkerį surado. Parsivarė mane namo. Mane suėmė ir jau varys į Tauragnus. Metai, o paskutinis buvo dar visai mažutis. Nuvarė į Tauragnus. Reikėjo išsigint: nemačiau, nežinau... Daužė, mušė ir vis: „Kas buvo? Sumušė, sudaužė kaip obuolį. Nuvarė į sandėliuką. Ruduo, šalta, vėjas pučia. Ir pasnigo. Nei kam pasiskųsti. Guliu ir drebu susitraukus. Tardymas, vėl mušimas."

Antanas Vaškelis, gimęs 1915 m. Tauragnų vls., prisimena:

„Gimiau 1915 metais Tauragnų valsčiuj, Stūglių kaime ir dirbau žemės ūky. Mes į frontą niekas nėjom, tai reikėjo slėptis. Į mišką? Manęs tas nežavėjo. Karišku atžvilgiu jie buvo nepasiruošę. Klausdavau: kokia jūsų programa? Ar jūs kariškai pasiruošit? Nebuvo ir tvarkos. Stundžia buvo vietinis. Jį patys partizanai nušovė. Jis norėjo mane priverst miškan eit, tai aš net pabėgau. Vadas jis buvo menkas: turėjo gal apie šimtą vyrų, o liko tiktai keletas. Šeima išvežta buvo, o jis gyveno su kita moterim. Mums niekas daugiau neatneš. O rusam mašinom veža. Per mažas mūsų kraštas. Man baisiausia buvo pereit per saugumą. Apklausė centriniam Kauno pašte. Išsišnekėjo. Būč nesuėjęs. Dabar dirbu tenai. Mūsiškiai jokio ryšio neturi su niekuo. Aš susirišau, nes butą nuomavau iš švietimo skyriaus vedėjo. Sakau: sakyk, ar yra kur aukščiausia instancija, kad būt galima susižinot. Na tai gaunu raštelį nuo jo. Tada išėjom Laisvės alėjon. Vaikščiojam. Jis pasakė taip. Kovot su jais [rusų kareiviais] nėra prasmės. Žodžiu, jis aiškino, kad reikia saugot ir kitus. Jie buvo mano byloj. Jie patikėjo pažadais. Pasakyk viską, ir dovanosim. Jie ir išdavė mane. Tada mums duoda kailin. Aš tik bijojau susitikt pažįstamų. Suėmė mane darbe. Aiškinau, kad dirbu ir gydaus. Šiokio tokio darbo buvau gavęs pašte. per tardymus daug prišnekėjau, norėdamas laiko išlošt. Prirašė daug protokolų. Dieve, aplipdytas vata visas. Šitas pradėjo pasakot. Pradėjo kitaip sakyt. Matau, kad reikia kas daryt. Reikia man prisipažint. Kita bėda - ryšiai su Utena. Pamygo, jie nusileido, man rankas pririšę, pakėlė, suka ratu ir šveičia. Aš ir apalpau. Ir kelniotės nusmuko. Vežiojo dar studentą Balį Bikelį. Reikėjo rinktis: ar be garbės, ar be galvos. rado spaustuvę. Ten buvo visos žinios. Iš savo bylos dabar nežinau nė vieno. Visiems buvo duota po 25 metus. Man 10 metų paliko. Partizanaut darės vis sunkiau. Vienus pagavo, kitus nušovė. O Milašius Mykolas kitus skundė. Tai jo šeimą partizanai sušaudė. Paklausė ir leitenantas, ką ji sako. Ot, sako, ir įrodysiu. Aš, sakau, niekur nedalyvavau, nebuvau, aš įrodysiu. Pašto viršininko neužtenka. su šitais dokumentais, su seseria nueinam. Tai ką, sako, atsiradai? Ir anas įėjo NKVD kambarin. Paklausinėjo ir paleido. Tik Ribakovas sako: „Ne dėl ligos ten būvi. Aš juos mušdavau, o anys mus mušdavo. Azijonas ir pasakė, kai mama paklausė, kaip dabar bus. Sirvydžiuos suimtus žmones bulvių rūsy sumetę laikydavo. Norkūną užmušė. Smetonos laikais buvo agitatorius, komunistas. Agitavo ten Zizus, Semėnioką. Tėvas pats atsivertė. Mirė po karo. Va Bajorų Linkiokas Kaziukas. Jo brolis [Antanas] buvo studentas. Gaudavo pinigų ir ėjo mokslą. Pirmojoj ekskursijoj važiavo kaip delegacija Maskvon. O Linkų buvo visi broliai į kairę pakrypę. Partizanaudamas aš dar su Antanu susikirtau. Šunio vietoj, sako, nugnybt, ir viskas. Tai aš jam sakau: Antanai, tu važinėjai raudonu dviračiu mitinguos. Nesikarščiuok. paskui visą žiemą pas jį išmito, pas tą, kurį norėjo nušaut. Pats man sakė. Graužinis klausia, kur einu. Bet pasakė pasakė, keršyt negerai. Užeis pas turtingesnį. Va tave išveš, tave išveš. išsuksi, nei kitas. 1941 m. išvežė Stundžios (vėliau partizano) šeimą. Laurinavičių šeimą - 4 brolius ir seserį. Tauragnų inteligentus vežė su pirmu Romanovo ir Ruzgo parašu. Romanovas buvo žydas, daktaras."

Šie atsiminimai - tik nedidelė dalis to, ką išgyveno žmonės kovodami už laisvę Utenos apylinkėse. Jų patirtis yra svarbi mūsų istorijos dalis, kurią turime prisiminti ir gerbti.

Lietuvos partizanai 1947 m.

Pagrindiniai faktai apie partizaninį karą Lietuvoje:

tags: #antalakaju #kaimo #sodyba