Antalieptės apžvalga: gamta, istorija ir pramogos

Artėjantis savaitgalis - puikus metas pakeliauti po Lietuvą ir aplankyti dar neatrastas vietas. Viena tokių daugeliui yra Salako seniūnijoje, Daneikių kaime esanti pažintinė trasa. Daugiau nei 10 kilometrų besidriekiantis žiedinis maršrutas palei Antalieptės marias stebina supančios gamtos grožiu, tačiau labiausiai daugeliui įsimena viena detalė - savarankiškas persikėlimas pontoniniu keltu.

Šventosios aukštupio pažintinė trasa

Šventosios aukštupio pažintinė trasa (Salako sen., Daneikių k.) - tai išskirtinis 10,5 km ilgio žiedinis maršrutas, vingiuojantis per pievas, miškus, vaizdingomis Antalieptės marių pakrantėmis. Pačioje trasos pradžioje, ant vienos iš marių pakrantėje pūpsančių kalvų, galima rasti 26 akmenis su iškaltais pavadinimais - kiekvienas jų simbolizuoja Antalieptės mariose paskendusį ežerą. Greta yra įrengta sėdima regykla su nuostabia panorama į marių pusę, o pasisupti galima valties stiliaus sūpynėse.

Be gražių Aukštaitijos kraštovaizdžių ir pakeliui aplankomų Galminų senųjų kapinių bei pilkapynų, Šventosios aukštupio pažintinėje trasoje laukia ir viena atrakcija, kurios daugiau Lietuvoje daugiau niekur nerasite - siauriausioje Antalieptės marių vietoje iš vieno kranto į kitą reikia savarankiškai persikelti pontoniniu keltu.

Trasos pradžioje įrengtas stendas su schema, o keliaujant informacija pateikiama 7 informaciniuose stenduose. Nepasiklysti padės ir pastatytos nuorodos su stilizuotu laiveliu, kur rašomas atstumas iki artimiausių objektų, papildomai įrengtos rodyklės bei ant medžių esančios mėlynų dažų žymės. Tako pradžios koordinatės: 55.629977, 25.976974 (WGS).

Antalieptės marių hidrografinis draustinis

Šventosios aukštupio pažintinėje trasoje ne tik atrasite, bet ir pažinsite Antalieptės marių hidrografinį draustinį bei jo gamtines ir kultūrines vertybes. Keliaujant pažintine trasa Jus lydės rodyklės - mitologiniai laiveliai. Ėjimą ar važiavimą dviračiu trasoje paįvairins 7 informaciniai stendai su senovę menančiomis fotografijomis.

Jie Jums padės pažinti Šventosios aukštupio gamtinį ir kultūrinį paveldą, pažers įdomių faktų apie Antalieptės HE ir marių atsiradimo istoriją, atskleis marių salų ir biologinės įvairovės paslaptis, papasakos apie „dingusius ežerus“, senųjų kaimų likimą. 10,5 km trasoje paženklinti medžių kamienai padės lengviau orientuotis. Trasos pradžioje esančioje apžvalgos platformoje galėsite pasigrožėti marių kraštovaizdžiu.

Be to, iš įvairaus dydžio lauko riedulių ekspozicijos ir informacinio stendo sužinosite apie 1957-1959 m. užlietus 26 ežerus skirtingų laikotarpių tėkmėje besikeitusiais pavadinimais. Šiek tiek susipažinę su naujausiųjų laikų palikimu - Antalieptės mariomis, už 1,5 km įžengsite į žalvario ir vėlyvojo geležies amžiaus artefaktų - I tūkst. pr. Kr. Galminių piliakalnio ir IX-XII a. Galminių pilkapynų - buveinę. Į šią įsiterpusios XIX a. kryždirbystės tradicijas menančios senosios Galminių - „Laimingosios kapinės“.

Galminių kultūros paveldo komplekse rasite ir atokvėpio vietelę, kurioje dar kartą galėsite pasimėgauti Antalieptės marių kraštovaizdžiais. Pailsėję ir užliūliuoti pušų lopšinių kelionę tęsite… Išduosime jaudinančią paslaptį - už 3 km, Blėkiškių kaime, Jūsų lauks atrakcija - savarankiškas persikėlimas pontonine perkėla per siauriausią Antalieptės marių vietą. Taip pasieksite Daneikius ir atrasite dar vieną senąjį kaimą, kupiną biologinės įvairovės.

Paukščių rojus

1959 metais suformavusios Antalieptės marios per 65-erius metus tapo namais daugeliui paukščių. Specialistai čia jų yra suskaičiavę net 138 rūšis, o perėjimo metu prieglobstį mariose ir jos pakrantėse randa 20 paukščių rūšių. Lietuva yra miškų zonoje, todėl nešienaujamos pievos užželia krūmais, o paskui - ir medžiais, todėl paukščiams, kurie peri atvirose buveinėse, perėjimui ima trūkti vietų. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, kai kuriuose Gražutės ir Sartų regioninių parkų ežeruose ekologai kasmet upinėms žuvėdroms įrengia specialius plaustus.

Specialistai teigia, kad kai kurios paukščių rūšys pasirenka perėti atvirose vietose todėl, kad sekliose vandens telkinių pakrantėse, smėlio ar žvyro salose, pievose ar pelkėse ne tik lengviau pastebėti artėjančius plėšrūnus ir apginti kiaušinius ir jauniklius, bet ir yra daugiau vietos lizdams, paukščiai gali perėti kolonijomis, o tai suteikia galimybę dar geriau apsiginti nuo plėšrūnų. Be to, tokios buveinės dažnai yra arti vandens telkinių, o ten lengva rasti maisto - žuvų, bestuburių, vabzdžių.

Paukščiai apsigyveno prieš keliolika metų 1,1 hektaro dydžio Paukščių saloje, kai ekologai joje išpjovė krūmus ir pradėjo salą kasmet šienauti. Iš pradžių specialistams atrodė, kad jų darbas veltui, tačiau vieną pavasarį salą surado rudagalviai kirai. Nuo to laiko, kirų kolonija didėjo. Užpernai čia perėjo net 500 porų. Deja, pernai dėl ištikusio paukščių gripo daug kirų žuvo. Dabar kolonija palengva atsikuria.

Ekologė A. Jasinskytė sako, kad kirai nėra saugomi paukščiai, tačiau šalia jų glaudžiasi kiti retesni vandens paukščiai, kuriems didelis kirų būrys padeda apsiginti nuo plėšrūnų. Tarp šių paukščių yra upinės žuvėdros ir į Raudonąją knygą įrašyti paprastieji griciukai. Tai - ilgomis kojomis ir tiesiu ilgu snapu, maždaug karvelio dydžio paukščiai.

Griciuko patelei priklauso ilgiausio skrydžio rekordas. Stebimas paukštis iš Naujosios Zelandijos be atokvėpio nuskrido į Aliaską. Iš viso ore paukštis išbuvo 9 paras ir nuskrido 11 668 kilometrų. Šioje saloje gyvena ir kiti Raudonosios knygos paukščiai. Raudonkojis tulikas lizdą suka duobutėje, kurią iškloja sausų žolių stiebeliais. Sudeda 4 kiaušinius ir dienomis peri abu porelės nariai, o naktį - tik patelė.

Tuo tarpu kitas Raudonosios knygos paukštis gaidukas elgiasi kitaip. Lizdą negilioje duobutėje įruošia ir sudžiūvusių žolių stiebeliais iškloja patelė. Ji sudeda 3-4 kiaušinius, kuriuos peri tris savaites ir kol peri, yra beveik bebalsė, tik susijaudinusi neramiai skraido, nusileidžia ant žemės ir lyg viliodama priešą greitai bėgioja.

Ekologė sako, kad salą šie paukščiai, tikriausiai, pamėgo dėl to, kad čia nėra žemės plėšrūnų - lapių, kiaunių, usūrinių šunų... Kasmet, rugpjūčio antrojoje pusėje, salą šienauja Gražutės regioninio parko grupės darbuotojai. Jie nupjauna ne tik žolę, bet ir išpjauna krūmų atžalas, o visą nupjautą augmeniją sugrėbia į salos kraštus, kad liktų kuo mažiau organikos ir ji pūdama netręštų dirvožemio.

„Geriausiai šį darbą padarytų kelios avelės ir ožkos. Jau tariamės su ūkininkais kaip saloje apgyvendinti šiuos gyvulius“, - sako Gražutės regioninio parko grupės patarėjas Vytautas Eidėjus.

Gražutės regioninio parko darbuotojai turi svajonę - ant kranto jie nori įrengti apžvalgos platformą, kad į marias galėtų dairytis ir sveikieji, ir judėjimo negalią turintys žmonės. Priešais Paukščių salą, Polivarko kaime, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija turi suformuotą sklypą, nuo kurio atsiveria puiki marių ir salos panorama. Gamtininkai ketina visuomenei rengti edukacijas, paukščių pažinimo kursus, paruošti ornitologinius maršrutus, išleisti Aukštaitijos paukščių gidą.

Antalieptės marių susiformavimas

Antalieptės marios susiformavo, kai buvo patvenkta Šventosios upė, kad Antalieptės hidroelektrinėje būtų galima gaminti elektrą. Tada vietovės kraštovaizdis neatpažįstamai pasikeitė. Kur buvo kaimai, slėniai ir kalvos, dabar tyvuliuoja vanduo. Septynis metrus pakilęs vandens lygis užliejo 26 ežerus, iš kurių didžiausias - Dusetas buvo 519 hektarų ploto. Šventosios vandenims užliejus slėnius, susiformavo įlankos ir pusiasalių virtinės, o buvę aukščiausi kalnai virto salomis. Dabar mariose yra 52 salos.

Prieš užliejant marias, iš būsimo dugno iškelti 226 statiniai, iš jų 44 - gyvenamieji namai, 60 pirčių, 2 vandens malūnai ir net Kruopelių cerkvė. Buvo išskirsti beveik 400 ha miškų. Po vandeniu liko ir dalis Šventosios vagos. Šitaip suformavo reto grožio antrasis pagal dydį Lietuvoje po Kauno marių, dirbtinis vandens telkinys. Antalieptės marių plotas - net 1911 hektarų, o ilgis - nuo Antalieptės miestelio iki Bikėnų yra 16 kilometrų. Dabar, jei norėsite apžiūrėti Antalieptės marias, pakrantėmis teks nuvažiuoti 168 kilometrus.

Pramogos ir lankytinos vietos

Pakeliui yra įdomių gamtos ir kultūros paminklų. Marios - rojus ne tik paukščiams, bet ir vandens turistams, mat marios per upes susisiekia su kitais ežerais, mariose galima plaukioti valtimis, burlentėmis, jėgos aitvarais. Marias mėgsta žvejai, nardytojai.

2011 metais atidarytas Zarasų apžvalgos ratas iki šiol traukia smalsuolius, norinčius ne tik pamatyti šį neįprastą statinį, bet ir atsipalaiduoti gamtos apsuptyje. Teigiama, kad nuo 17 metrų aukščio apžvalgos rato atsiveria kerinti Zaraso ežero panorama. Zarasų apžvalgos rato panduso skersmuo yra 34 metrų, o statinio tako ilgis siekia 100 metrų. Nusileidus žemyn, galima pasivaikščioti palei ežerą 1,4 km ilgio taku. Žygiuojant verta prisėsti ant įrengtų suoliukų ir pasigrožėti vaizdu, kuris atsiveria kitu kampu.

Lankantis Zarasų apylinkėse, taip pat verta užsukti į Degučių, Ilgašilio, Jaskoniškių, Salako pažintinius takus. Be to, šiame krašte yra ir išskirtinė Šventosios aukštupio pažintinė trasa, kuria žygiuojant, laukia staigmena. 10,5 km ilgio žiedinis maršrutas vingiuoja per pievas, mišką, kartas nuo karto atsiveria vaizdas į Antalieptės marias. Visgi pagrindinė traukos vieta yra maždaug įpusėjus žygiui laukianti atrakcija - žmonės savarankiškai turi persikelti pontonine perkėla.

Jei lepina šiluma, galite apsvarstyti ir apsilankymą bent keliuose paplūdimiuose, kuriuose galima pailsėti, pasideginti, išsimaudyti. Norintys kultūros, gali aplankyti Antazavės, Kamariškių, Vasaknų dvarus. Ieškantys vaizdo iš aukščiau, gali užlipti į Pakačinės (Dembų), Pakalniškių, Ivoniškės, Maniuliškių, Vosgėlių piliakalnius.

tags: #antaliepte #nekilnojamas #turtas