Klaipėdos rajonas - tai vieta, kur susipina gamtos grožis, istorinė atmintis ir modernūs patogumai. Šiame straipsnyje apžvelgsime rajono dviračių takus, prisiminsime tremties aukas, apžvelgsime gamtos stichijos padarinius Dauparuose ir pasidomėsime Jokūbavo kaimo istorija.
Dviračių Takai Klaipėdos Rajone
Kada lepina šilti orai, rajono gyventojai ir turistai kelionėms dažnai renkasi dviračius. Klaipėdos rajonas siūlo įvairius maršrutus, pritaikytus tiek patyrusiems dviratininkams, tiek mėgėjams.
Šiuo metu Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis įrengtais dviračių takais Gargžduose galima važiuoti Užuovėjos, Alyvų, Gluosnių bei Pievų gatvėmis. Dar 2015 metų pabaigoje iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų įrengti dviračių takai Vyturių bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse.
Praėjusiais metais baigėme įrengti dviračių taką Gargždai-Dovilai. Šis 2016 metais pradėtas dviračių tako įrengimas iš viso kainavo 332 tūkst. eurų. Iš jų - 90,6 tūkst. eurų - Savivaldybės biudžeto lėšos.
Praėjusiais metais taip pat įrengėme dviračių ir pėsčiųjų taką Karklėje, vedantį nuo Pajūrio regioninio parko direkcijos link jūros. Šis 2016 m. pradėtas įrengti dviračių ir pėsčiųjų takas iš viso kainavo apie 90 tūkst. eurų, iš kurių beveik 76 tūkst. eurų - Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos, o 13,3 tūkst. eurų - Savivaldybės biudžeto lėšos. Šiuo metu jau baigiamas įrengti ir pėsčiųjų ir dviračių takas Karklėje palei Placio gatvę. 3,5 km tako įrengimas atsieis 1,132 mln. eurų.
Žinoma, dviračių takų dar daug kur trūksta, tačiau keliauti dviračiu galima ne tik dviračių takais, bet ir keliais, kurie numatyti maršrutuose. Siūlome po rajoną keliauti net 9 dviračių maršrutais. Keliaujant 5 iš jų aplankomos lankytinos vietos Klaipėdos rajone, o vykstant į kelionę likusiais 3 maršrutais bus apsilankoma net kitų savivaldybių teritorijose.
Vienas naujesnių maršrutų - „Lamatos žiedas“ (Gargždai-Vėžaičiai-Žadeikiai-Endriejavas-Judrėnai-Balsėnai-Veiviržėnai-Agluonėnai-Vanagai-Lankupiai-Svencelė-Dreverna-Priekulė-Šernai-Baičiai-Jurjonai-Maciuičiai-Gargždai). Jo ilgis - 140 km. Tai naujas dviračių turizmo maršrutas, leidžiantis susipažinti su istorinėje Lamatos žemėje esančiomis gamtos ir kultūros vertybėmis.
Maršruto lankytini objektai: Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia su šventoriumi, Gargždų krašto muziejus, Gargždų parkas ir Minijos slėnis, buvusio Vėžaičių dvaro ansamblis, Ablingos memorialas, Lakūno S. Dariaus gimtinė-muziejus, Šv. Antano Paduviečio bažnyčia su šventoriumi, Agluonėnų etnografinė sodyba, Lietuvininkų ąžuolynas, Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia, Lankupių šliuzas, Karaliaus Vilhelmo kanalas, J. Gižo etnografinė sodyba, Priekulės miesto istorinis centras.
Galima rinktis ir trumpesnius maršrutus. Pavyzdžiui, keliaudami maršrutu Gargždai-Vėžaičiai-Žvaginiai-Ablinga-Endriejavas-Gargždai numinsite apie 30 km, o kelionės metu aplankysite buvusį Vėžaičių dvarą, Ablingos memorialą, Švč. Trejybės bažnyčią Endriejave.
Savivaldybės deda daug pastangų, kad važiavimas dviračiu būtų saugus, patogus ir patrauklus, todėl dviračių tinklą reikėtų dar plėsti, tačiau Savivaldybės lėšos yra reikalingos ir kitoms reikmėms: keliams, apšvietimui, mokykloms, automobilių stovėjimo, sporto ir žaidimų aikštelėms - visoms sritims.
Tremties Aukų Atminimas
1941 m. birželio 14 d. iš Klaipėdos rajono ištremti 57 gyventojai. Tai daugiausia mokytojai, tarnautojai, ūkininkai, darbininkai. Dešimt iš jų tremtyje mirė. Šie skaičiai apytiksliai. Trėmimo metu šeimos buvo atskirtos. Moterys, vaikai, senoliai keliavo į tremtį, o šeimų galvos - vyrai išsiųsti į lagerius. Daugiausia atskirtų nuo šeimų vyrų tremtinių atsidūrė Krasnojarsko krašto lageriuose.
Į Rešotų lagerį, buvusį Nižnij Ingašo rajone, Krasnojarsko krašte, pakliuvo Vaclovas Baipšys, Prano (Povilo), g. 1909 m., gyvenęs Veiviržėnuose, čia dirbęs mokytoju. Mirė lageryje 1941 m. gruodžio 14 d. Tame pačiame lageryje 1942 m. mirė Alfonsas Kiaunė, Viktoro, g. 1905 m., gyvenęs Gargžduose ir dirbęs mokyklos vedėju. Ten pat buvo ištremtas Juozas Trušys, dirbęs Gargžduose pašto viršininku. Šiame lageryje lietuvių mirtingumas siekė 61,7%. Dar didesnis mirtingumas buvo Molotovo sr. lageryje Usollage - 71,6%. Šiame lageryje 1941 m. mirė darbininkas Pranas Kardelis, Juozo, g. 1898, gyv. Endriejave, Kretingos apskr., išvežtas į lagerį 1941 06 13.
Ūkininkų Kalvaičių trijų asmenų šeimą ištrėmė iš Kiaulakių kaimo į Vorkutą, Komijos ASSR. Tremtyje mirė tėvas Jurgis Kalvaitis, mama Marijona Kalvaitienė. Išgyveno sūnus Petras Kalvaitis, kurį paleido 1958 m. Iš penkių Vaišvilų šeimos narių, ištremtų iš Sausių kaimo, gyvas liko tik tėvas Domininkas Vaišvilas, kalėjęs Rešotų lageryje. Tuo tarpu kiti - žmona Barbora, sūnūs Kęstutis ir Rimas - mirė Ust Nemo gyvenvietėje, Komijoje.
Endriejavo mokyklos direktorių Kazį Gudauską Rešotų lageryje Ypatingojo pasitarimo teismas 1942 m. rugsėjo 19 d. nuteisė mirti, sušaudytas 1942 m. Žmona Stanislava ir sūnus Gintautas, buvę tremtyje Komijoje, 1947 m. pabėgo į Lietuvą. Stanislava 1949 m. buvo suimta, nuteista trejiems metams lagerio, paskui - tremties. Į Lietuvą grįžo 1959 m. Bucevičių šeima, ištremta iš Šakinių kaimo, atsidūrė Komijoje. Mama Elena mirė 1943 m. Vaikai Bronislava ir Janas liko vieni. Janas atsidūrė vaikų namuose. Iš tremties Janas 1946m. emigravo į Lenkiją. Sesuo 1958 m.
Leidinyje „Bolševikų nužudyti šauliai“ minimas žymus mūsų kraštietis Stanišauskis Jokūbas, gimęs Pašlūžmio k., Švėkšnos valsč., Tauragės apskr. (dabar Veiviržėnų sen.). Buvo išsilavinęs - baigė mokslus Maskvoje ir tapo geodezijos inžinieriumi. Dirbo Dotnuvos žemės ūkio technikumo direktoriumi ir Žemės ūkio akademijos lektoriumi. Kilo karjeros laiptais: 1926-1927 m. ėjo Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pareigas, 1934-1938 m. - Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras. Vėliau dirbo mokslinį darbą, profesoriavo Vilniuje. Buvo Šaulių sąjungos narys. Jo pastangomis buvo pastatyta Pašlūžmių mokykla. 1941 m. birželio 17 d. iš Dotnuvos su žmona ištremti į Sibirą.
Leidinyje Lietuvos g yventojų genocidas, I tome rašoma: „Stanišauskis Jokūbas, Antano, g. 1892, gyv. Dotnuvoje, Kėdainių apskr. ir r., inžin. Išv. į lag. 1941 06 18 - Tugučas (Bolšaja Rečka), Sajano r., Krasnojarsko kr. - Rešotai, Nižnij Ingušo r., Krasnojarsko kr.; išv. į kal. - 1942 01 02 Kanskas, Krasnojarsko kr.; mirė kalinamas 1943 04 15. Buvęs susisiekimo ministras, prof., geodezininkas.“ Žmona Ona Stanišauskienė buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau į Jakutiją. 1956 m.
Daug kalinių lageriuose mirė pirmaisiais metais. Ištremtų iš Kretingos apskrities ir atskirtų šeimų nariai - moterys, vaikai, seneliai - pateko į Komijos ASSR, pavieniai - į Altajaus kraštą. Tie, kurie ištvėrė šaltį ir badą, grįžo į Lietuvą. Kiek grįžo, duomenų neturime. Žinomo pedagogo ir prieškario visuomenės veikėjo Alfonso Kiaunės šeima - žmona mokytoja Jadvyga, dukra Julija Laima Kiaunytė-Mickienė ir sūnus Rimvydas 1957 m. iš Komijos grįžo į Gargždus.
Muziejaus archyve turimuose tremtinio Antano Daugėlos prisiminimuose aprašomi Rešotų lageryje patirti išgyvenimai. 1941 m. birželio mėnesį iš Zarasų rajono, Puslių kaimo, jis pateko į Rešotų lagerį Nr. 7. Iš pradžių plyname lauke statė barakus ir kitus pastatus, vėliau kirto mišką. Į darbą varydavo 15 kilometrų. Nusilpusius kalinius nešdavo iš beržiukų surištais neštuvais. Lagerio valdžia kalinių koloną ryte išleisdavo ir vakare pasitikdavo linksmu maršu, kurį atsivežtu akordeonu turėjo groti tremtinys kaunietis Zauka. Naktimis kaliniai buvo tardomi. Per parą lageryje mirdavo nuo dešimties iki dvidešimties žmonių. Nurengtus mirusiuosius tarsi malkas sukraudavo į sandėliuką. Už lagerio ribos kaliniai iškasdavo dideles gilias duobes. Tada į šiukšlių vežimą sukraudavo lavonus ir išveždavo. Prie duobės krašto vežimą apversdavo - lavonai nusirisdavo žemyn. Vasarą kiek geriau apkasdavo, o žiemą tik šiaip taip. Pavasarį, kai sniego nelikdavo ir žemė suslūgdavo, paviršiuje matydavosi kūnai. Tada atvaryta kalinių brigada laidojimo vietas apipildavo kalkėmis, apkasdavo žemėmis, supildavo kauburėlius.
1941 m. birželio 14 d. Altajaus kr.. Krasnojarsko kr. Minimu laikotarpiu Pozingių kaimas, Agluonėnų seniūnijoje, priklausė Vokietijai. Galima spėlioti, kad Sapetkų šeima - 3 asmenys (vyras, žmona, dukra) iki 1939 m. gyveno Pozingių k. Šeimos galva Antanas Sapetka dirbo policininku. Matyt, Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, kaip rašoma, dirbo policininku Kaune, iš kur 1941 m. birželio 14 d. ištremtas kartu su šeima.
Pasibaigus karui kai kurie tremtiniai bandė pabėgti. Tai pavyko Barborai Vainienei, g. 1906 m., iš Patyrių kaimo, ištremtai į Kazachijos respublikos Kokčetavo sritį. Į Lietuvą pabėgo 1946 m. Laisvėje pagyveno iki 1949 m., kai vėl buvo suimta ir įkalinta.
Tikslesnius duomenys apie ištremtuosius ir represuotus asmenis rasite prisegtuke - statistinėje lentelėje, į kurią papildomai įtraukti 1941 m. birželio 14 d. tremtiniai.
| Metai | Įvykis | Vieta |
|---|---|---|
| 1941 m. birželio 14 d. | Tremtis | Klaipėdos rajonas |
| 1941-1958 m. | Tremtis ir lageriai | Krasnojarsko kraštas, Komijos ASSR, Altajaus kraštas |
Gamtos Stichija Dauparuose
Antradienį, rugpjūčio 3 d. apie 18 val. Liūtis, žaibas, griaustinis truko kelias minutes, o po to Šlapšilės kaimo, kuriame buvo įsisukęs viesulas, gyventojai pamatė, anot jų, tikrą pragarą. Kelio Gargždai-Dauparai atkarpa buvo užblokuota galingų topolių, išverstų su šaknimis. Dalis nuvirto į kelių gyventojų sodybų teritorijas. Sutriko ne tik eismas - dingo elektra. Kai kuriose sodybose stipriai apgadinti pastatų stogai.
Gargždų PGT viršininko pavaduotojas Alvydas Končius pasakojo, jog antradienį ugniagesiai gelbėtojai pirmiausia gavo pranešimą vykti į Kiškėnus nuo kelio nutraukti užvirtusį medį. „Smarkiai lijo, žaibavo, griaudėjo, - sakė A. Končius. - Nupjovus medį Kiškėnuose, apie 18 val., buvo nurodyta vykti Dauparų link. Ten reikėjo nuo kelio Gargždai-Dauparai nustumti suverstus medžius, kad jie netrukdytų eismui. Netrukus čia atvažiavo ir VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ darbininkai. Jiems reikėjo tvarkyti šį valstybinės reikšmės krašto kelią ir atidaryti eismą medžių priverstoje atkarpoje. Tačiau ir trečiadienį kelininkams, elektrikams netrūko darbo Šlapšilės kaime.
„Neturime elektros - pasiutiškai stiprus vėjas net elektros stulpą išvertė. Dabar elektrikai pakeis“, - kalbėjo vienos sodybos gyventoja Regina Kreišmonienė. Ji rodė su šaknimis išverstą storakamienį topolį, o kito buvo nulaužta viršūnė, dar vieno - susukta tarsi lizdas. „Pamačiusi pagalvojau, kad tai tarsi pragaras“, - prisipažino moteris. Ji buvo susirūpinusi, ar nereikės prašyti leidimo į sodybą nuvirtusiems medžiams nupjauti. Į jos kaimyno sodybos teritoriją viesulas nuvertė 4 galingus medžius.
„Turime darbo, - trečiadienį sakė Vakarų skirstomųjų tinklų elektromonteris Antanas Gedgaudas. - Po šio viesulo be elektros liko apie 20 sodybų. Šiemet jau nebe pirmą kartą dėl šios priežasties kaimo žmonės lieka be elektros.
Rūpestingai tvarkomos sodybos šeimininkas Valdemaras Alksnys, į kurio teritoriją su šaknimis nugriuvo keli galiūnai medžiai, užtvėrę įvažiavimą, guodėsi, jog išvengta aukų. Prieš kelias minutes toje vietoje buvo sustojusi jo duktė su automobiliu, kuriame buvo mažų vaikų. Taigi suniokoti keli dekoratyviniai medeliai, nuo stogo nuplėštos kelios čerpės jo beveik nejaudino.
Tiesa, vyriškis pasidžiaugė, kad šalia augę beržai nuo viesulo apsaugojo apie 150 tūkst. eurų vertės turtą. V. Alksnys su dėkingumu kalbėjo apie Dauparų-Kvietinių seniūnę Aušrą Norvilienę, tą patį vakarą atvykusią pasiteirauti apie nuostolius. V. Alksnys, nestokojantis humoro, kalbėjo, kad išvydus, ką pridarė viesulas, ištiko šokas, bet tik trumpam.
Dauparų-Kvietinių seniūnė Aušra Norvilienė pasakojo, kad nuo šio gamtos siautulio labiausiai nukentėjo palei kelią Gargždai-Dauparai Šlapšilės kaime gyvenantys žmonės. Į jų sodybas nuversta keliasdešimt galingų topolių. „Antradienį atvykau pasiteirauti gyventojų, kiek jie nukentėjo. Be to, nuvykau į Dovilų seniūniją, nes pavaduoju atostogaujančią seniūnę“, - kalbėjo A. Norvilienė.
A. Norvilienė pridūrė: „Daugiametis vidutinis rugpjūčio mėnesio kritulių vidurkis - 100 milimetrų. Taigi labai nustebino, kad rugpjūčio 3 d. per parą prilijo 32 milimetrus. Vien naktį į 4 d. Šiemet ir liepa buvo lietinga - iš viso iškrito 121,1 mm, o norma - 96 mm. Šios vasaros vidurys buvo karštas: vidutinė liepos temperatūra - 20,5 laipsniai šilumos, nors daugiametė vidutinė - 16,6.
Jokūbavo Kaimo Istorija
Jokūbavas - kaimas pietrytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, prie kelio 216 Gargždai-Kretinga ir kelio 217 Klaipėda-Jokūbavas , 10 km į pietryčius nuo Kretingos, abipus kelio į Gargždus. Seniūnaitijos centras. Veikia paštas (LT-97008), Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinė mokykla, mokyklos kraštotyros muziejus, Jokūbavo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, biblioteka.
Iš pradžių gyvenvietė vadinosi Babrūniai - vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Babrūnės upelio. XVIII a. Prie Babrūnės upelio žmonės apsigyveno I tūkstantmečio pradžioje. XVI a. susiformavo Babrūnių (Bobrunie) kaimas, kuriam vardą davė upelis. Jo pakrantės kalvoje XVI-XIX a. veikė kaimo kapinės, vadinamos Marų kapeliais. Kaimas buvo patogioje geografinėje padėtyje, palankioje prekybai vystyti. Pro jį ėjo kelias iš pajūrio į Žemaitijos gilumą, šalia buvo Prūsijos karalystė.
Todėl Kartenos ir Mišučių dvarų savininkas, Žemaičių kunigaikštystės pakamaris Jokūbas Nagurskis apie 1776-1780 m. kaimo žemėje įkūrė palivarką (Mišučių dvaro ūkinį padalinį) ir miestelį, kuriuos pavadino savo vardu - Jokūbavu. Oficiali miestelio įkūrimo data - 1777 m. birželio 8 d. Tą dieną J. Nagurskis pasirašė privilegiją dėl miestelio įkūrimo ir teisės miestelėnams rengti penktadieninius turgus suteikimo. Nuo 1777 m. Jokūbave jau vyko turgūs, kurie prekių gausa ir apyvarta lenkė kaimyniniuose miesteliuose vykusius turgus. XVIII a. pabaigoje miestelyje lankėsi vokiečių pirkliai iš Klaipėdos ir Karaliaučiaus, kuriems J. Nagurskis dvare prie kelio į Karteną pastatė mūrinį prekių sandėlį. Tartis su jais į Jokūbavą atvykdavo pirkliai iš Plungės, Telšių, Šiaulių ir kitų miestų. Prekybai palankios sąlygos XVIII a. pabaigoje į Jokūbavą pritraukė ir pirklius žydus.
Šalia miestelio ir palivarko J. Nagurskis 1778 m. pastatė koplyčią - pirmąją katalikų bažnyčią. 1846 m. miestelyje buvo 25, o kaime - 26 dūmai. Kaimas priklausė Kartenos, o miestelis - Kretingos parapijai. XIX a. Jokūbavas atiteko dvarininkams Parčevskiams. Iš jų sumaniu ūkininkavimu XIX a. II pusėje garsėjo Konstantinas Parčevskis, kuris be tradicinės šiam kraštui grūdininkystės plačiai vystė paukštininkystę ir veislinę gyvulininkystę. Į tėvą lygiavosi sūnus Vincentas Parčevskis, kuris nuomavo Lapių ir Gargždų dvarus. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. pavasarį Parčevskiai evakavosi į Rusiją, o dvare 1915-1918 m. šeimininkavo vokiečių kariuomenės daliniai.
1919 m. Jokūbavas prijungtas prie Kretingos valsčiaus ir tapo seniūnijos centru. 1923 m. jame buvo 37 kiemai, o miestelis vadintas bažnytkaimiu. 1919 m. pabaigoje Jokūbave apsistojo Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų pulko husarai, saugoję Lietuvos ir Klaipėdos krašto sieną. 1926 m. pravesta žemės reforma, kurios metu išparceliuotas dvaras, o bažnytkaimis išskirstytas į vienkieminius ūkius. Dalis dvaro žemių priskirta Petrikaičių kaimui, o kita pavadinta Suktinių kaimu ir išdalinta Lietuvos kariuomenės kariams savanoriams ir dvaro kumečiams. Parčevskiams likusią dvaro sodybą 1926 m. nupirko kunigas Pranciškus Žiogas. Tarpukariu Jokūbavo, žmonių vadinto Jokūbiške, bažnytkaimyje veikė pieninė, motorinis malūnas, pašto agentūra, pora krautuvių, Kretingos vartotojų bendrovės skyrius (nuo 1926 m.), valdiška pradinė mokykla (nuo 1919 m.), Jaunųjų ūkininkų ratelis, pavasarininkų (nuo 1930 m.), blaivybės draugijos ir vaikų Angelo Sargo sąjungos (nuo 1928 m.) kuopos, tretininkų kongregacija. Veiklumu pasižymėjo Jokūbavo šaulių būrys, kuriam vadovavo mokytojas Petras Bortkevičius. Šauliai 1931 m. surengė Lietuvoje leidžiamų laikraščių parodą, 1935 m. pastatė paminklą Vytautui Didžiajam.
Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, Jokūbavas vėl tapo pasienio gyvenviete. Ypač žmonės tai pajuto į apylinkes įžygiavus raudonosios armijos ir NKVD pasienio kariuomenės daliniams. Raudonarmiečiai statė betoninius pasienio įtvirtinimus, kuriems kasdami žvyrą sunaikino dalį Jokūbavo (Babrūnių) senųjų kapinių. Kovai prieš okupantus mokytojas P. Bortkevičius kartu su bendražygiais Kretingos apskrityje 1940 m. įkūrė pogrindinę organizaciją, kurią enkavedistams pavyko susekti. P. Bortkevičius buvo suimtas, kalintas Kretingoje, Kaune. Besiruošdami karui su Vokietija, enkavedistai iš pasienio zonos 1941 m. evakavo Jokūbavo gyventojus. 1941 m. birželio 14 d. iš Jokūbavo buvo ištremta prezidento A. Stulginskio šeima.
1944 m. priartėjus frontui, sudegė katalikų bažnyčia ir žydų maldos namai. Po karo aplinkiniuose miškuose veikė Kardo rinktinės partizanai. Jie nukovė stribus Antaną Slušnį ir Antaną Šeputį (1948 m.), Jokūbavo apylinkės pirmininką Praną Jomantą (1949 m.), kitus sovietų aktyvistus. 1948 m. spalio 19 d. Jokūbavo apylinkėje įvyko MGB vidaus kariuomenės 24-ojo pasienio pulko kareivių susirėmimas su Kardo rinktinės partizanais, kurio metu žuvo 4 ir buvo sužeistas 1 partizanas.
1945 m. Jokūbavo dvaro žemėse pradėjo veikti Kretingos tarybinio ūkio padalinys. 1948-1951 m. iš Jokūbavo buvo ištremti V. Bundulienė, K. Vižintienė bei kiti ūkininkai su šeimomis. 1950 m. įkurtas kolūkis „Raudonasis artojas“, kuris 1975 m. prijungtas prie Kretingos tarybinio ūkio. 1950-1992 m. Jokūbavas buvo centrinė ūkio gyvenvietė. 1958 m. atidaryta biblioteka, vėliau - kultūros namai, pirminės sveikatos priežiūros centras. Pradžios mokykla 1953 m. tapo septynmete, aštuonmete, 1989 m. - devynmete, o 1991 m. - pagrindine. 1991 m. rugsėjo 29 d. Jokūbavui grąžintas kaimo statusas.
Prasidėjus atgimimui, jokūbaviškiai išsikovojo leidimą atstatyti bažnyčią. Ant 1991 m. gegužės 15 d. Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pašventintų pamatų iškilo mūrinė bažnyčia, kurios projektą parengė architektas Edmundas Giedrimas. Suniokotoje dvaro teritorijoje Klaipėdos Aukuro draugijos rūpesčiu 1991 m. rugsėjo 29 d. pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskio (architektas E. Andriuškevičius).