Apgaulės Būdu Įsigytas Svetimas Turtas: Teisiniai Aspektai ir Teismų Praktika Lietuvoje

Šiame straipsnyje nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje asmenys kaltinami apgaulės būdu įgiję svetimą turtą. Analizuojami teisiniai aspektai, susiję su tokiais nusikaltimais, ir pateikiama teismų praktika.

Bylos Aplinkybės

Nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. Proceso Nr. 2015 m., kurioje Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio.

Baudžiamoji byla iškelta pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį G. P. Š. ir D. Š. atžvilgiu. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas A. K., baudžiamoji byla uždarosios akcinės bendrovės „S.“ atžvilgiu nutraukta. Civiliniais ieškovais byloje pripažinti UAB „V.“, UAB „L.“, UAB „A.U.“, UAB „L.C.“, UAB „E.“, UAB „A.“, „O. B.“ (šiuo metu - UAB „I.“) ir UAB „E.P.“.

Kaltinimai

G. P. ir D. Š. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad G. P. ir D. Š. subūrus ir vadovavus organizuotai grupei, susidedančiai iš jų pačių, E. L. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jo mirties), A. P. ir D. Š., turėdami tikslą daryti kelis nusikaltimus, subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jų pačių bei vykdytojų E. L., A. K., ir kartu iki 2008 m. vasario 28 d. vadovaudami šios grupės nusikalstamai veiklai, organizuodami ir koordinuodami jos narių veiksmus, veikdami išankstine tiesiogine tyčia kartu su kitais minėtais organizuotos grupės nariais, turinčiais joje skirtingus vaidmenis bei atliekančiais atskiras užduotis, turėdami bendrą organizuotos grupės tikslą apgaule savo, kitų minėtų organizuotos grupės narių bei juridinio asmens UAB „V. E.“ naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą - statybos ir remonto prekes, su minėtais grupės nariais susitarė realizuoti ir realizavo šį nusikalstamos veiklos planą.

G. P., būdamas direktoriumi UAB „V. E.“, turėdamas bendrą organizuotos grupės narių tikslą šios įmonės naudai neteisėtai neatlygintinai įsigyti statybos ir remonto darbams naudojamų prekių ir jas realizuoti UAB „V. E.“ aptarnaujamuose objektuose, su D. Š. paskirstė vaidmenis nusikaltimo bendrininkams - organizuotos grupės nariams E. L. ir A. K.. G. P. nurodė organizuotos grupės vykdytojui E. L. įsigyti įmonę, ketindamas ją panaudoti kaip nusikalstamos veiklos priedangą, šios įmonės vardu sudaryti sutartis su statybos ir remonto prekių tiekėjais dėl statybos ir remonto prekių įsigijimo su mokėjimo atidėjimu, iš anksto žinodamas, kad už tiekiamas prekes nebus atsiskaityta, ir šias neteisėtai neatlygintinai įgytas prekes panaudoti UAB „V. E.“ aptarnaujamuose objektuose.

Organizotos grupės narys vykdytojas E. L., vykdydamas G. P. ir D. Š. nurodymą, gavęs iš D. Š. 1 500 Lt įmonės įsigijimui, įsigijo iš N. K. 100 proc. akcijų ūkinės komercinės veiklos nevykdžiusios UAB „P. O.“ pagal 2007 m. liepos 9 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2007 m. liepos 27 d. akcininko sprendimu nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskyrė šios įmonės direktoriumi organizuotos grupės narį vykdytoją A. K. bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. įregistravo VĮ „Registrų centras“ pakeistą šios įmonės pavadinimą „S. V.“.

G. P., įgyvendindamas tolimesnius parengiamuosius sukčiavimo veiksmus, pavedė D. Š. paiešką įmonių, sutinkančių parduoti prekes su mokėjimo atidėjimu, bei derybas su jomis, o sutarčių ir PVM sąskaitų-faktūrų pasirašymą su įmonėmis tiekėjomis bei prekių priėmimą ir transportavimą - organizuotos grupės nariams vykdytojams E. L. ir A. K..

G. P. ir D. Š. nurodžius, 2007 m. vasarą E. L. išsinuomojo garažo patalpas, esančias Vilniuje, turėdamas tikslą sandėliuoti bei pergabenti į UAB „V. E.“ statybines prekes, įsigytas UAB „S. V.“ vardu. Bendrininkų G. P., D. Š., E. L. ir A. K. susitarimu, šios prekės turėjo būti panaudotos UAB „V. E.“ objektuose, neatsiskaitant nei su UAB „S. V.“, nei su šių prekių tiekėjais, tokiu būdu paliekant skolų už gautas prekes naštą realios ūkinės veiklos nevykdžiusiai organizuotos grupės nario vykdytojo A. K. vadovaujamai įmonei UAB „S. V.“.

G. P. ir D. Š., veikdami jų suburta ir vadovaujama organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nariais vykdytojais E. L. ir A. K. laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d. tęstiniais veiksmais apgaule organizuotos grupės narių G. P., D. Š., E. L. ir A. K. bei UAB „V. E.“ naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą.

Uždaroji akcinė bendrovė „V. E.“ buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, tuo, kad ji savo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. P., būdamas UAB „V. E.“ direktoriumi, veikdamas kartu su D. Š., E. L. ir A. K., laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d. tęstiniais veiksmais apgaule savo ir kitų asmenų (organizuotos grupės narių D. Š., E. L., A. K. ir UAB „V. E.“) naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą.

Teismo Sprendimas

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu G. P., D. Š. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius jiems veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius, UAB „V. E.“ išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius jai veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kaltinamasis A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius; baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos 24 straipsnio 4 dalį 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį G. P. atžvilgiu, pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį D. Š. atžvilgiu, pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį UAB „V. E.“ atžvilgiu, pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio 1 dalį UAB „S.“ atžvilgiu nutraukta.

Apeliacinis Skundas

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendį. Prokurorė prašo panaikinti teismo nuosprendžio dalį, kuria G. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį; pripažinti kaltu G. P. Taip pat prašo panaikinti teismo nuosprendžio dalį, kuria D. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį; pripažinti kaltu D. Š. Be to, prašo panaikinti teismo nuosprendžio dalį, kuria UAB „V. E.“ išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį; UAB „V. E.“ pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas G. P., D. Š. išteisinimą pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį grindė tuo, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „S. V.“ buvo panaudota sukčiavimui, tuo, kad UAB „S. V.“ ir UAB „V. E.“ siejo realūs ūkiniai komerciniai santykiai bei tuo, kad UAB „V. E.“ realiai įsigijo prekes iš UAB „S. V.“ ir už jas apmokėjo, todėl pastarosios įmonės neatsiskaitymą su prekių tiekėjais teismas įvertino kaip civilinius santykius.

Tačiau, prokurorės nuomone, kaltinamųjų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip sukčiavimas, piktnaudžiaujant pasitikėjimu: kaltinamieji G. P., D. Š. bei E. L. įsigijo UAB „S. V.“, kad šio juridinio asmens vardu būtų galima neatlygintinai įgyti prekių, reikalingų UAB „V. E.“ užsakovams; nukentėjusiųjų įmonių (prekių tiekėjų) atstovai neturėjo pagrindo abejoti UAB „S. V.“, nes A. K. ir E. L. pasirašė sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atskirais atvejais sumokėjo avansus, kurie nukentėjusiųjų įmonių atstovams sudarė pagrindą pasitikėti šia įmone.

Prokurorės teigimu, veikos apgaulingumą patvirtina aplinkybė, jog UAB „S. V.“ nevykdė realios ūkinės komercinės veiklos, nuo pat įsigijimo momento buvo kontroliuojama oficialiais teisiniais santykiais su šia bendrove nesusijusių asmenų - G. P. ir D. Š., bendrovės oficialiu vadovu buvo paskirtas „statytinis“ direktorius A. K. - asmuo, neturintis jokios patirties verslo srityje, kuris tik pasirašinėjo jam pateiktus dokumentus, neįsigilindamas į jų turinį ir vykdydamas E. L. nurodymus.

Anot prokurorės, UAB „S. V.“ G. P., D. Š. ir E. L. buvo naudojama tik tam, kad iš prekių tiekėjų, sutinkančių teikti prekes avansu, be išankstinio apmokėjimo, imti prekes be atsiskaitymo bei panaudoti jas UAB „V. E.“ objektuose, todėl UAB „S.V.“ laikytina „priedangos“ įmone, naudota sukčiavimui įgyvendinti, klaidinti įmones - prekių tiekėjas, imituojant normalius ūkinius- komercinius santykius.

Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino G. P. ir D. Š. veiksmų reikšmingumą ir vaidmenį UAB „S. V.“ veikloje, nes įrodymai patvirtina, kad G. P. ir D. Š. ne tik organizavo UAB „S. V.“ įsigijimą, bet ir koordinavo visą tolimesnę jos veiklą: G. P. nurodydavo, kokias prekes reikia įsigyti, D. Š. ieškojo įmonių, teikiančių prekes be išankstinio apmokėjimo, nurodydavo E. L. įmones, iš kurių įsigyti prekes, bei reikiamų prekių duomenis, o šis nurodydavo A. K. pasirašyti prekių įsigijimo dokumentus su D. Š. parinktais prekių tiekėjais.

Prokurorė teigia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog teisiniai santykiai peržengė civilinės teisės ribą, kadangi kaltinamieji, veikę UAB „S. V.“ vardu bei nusikalstamos veikos organizatoriai G. P. ir D. Š. panaudojo šią įmonę tik pirkimo-pardavimo sandorių imitavimui, realiai niekas neketino atsiskaityti su įmonėmis tiekėjomis. UAB „S. V.“ per trumpą laikotarpį įgijo be apmokėjimo, avansu itin didelės vertės prekes, neturėdama jokių įplaukų iš ūkinės veiklos.

Pasak prokurorės, liudytojais apklausti V. P. ir J. K. patvirtino dirbę UAB „S. V.“, kad jie negavo atlyginimo už darbą, nežino, kur buvo šios įmonės biuras, nebuvo jokios apskaitos, kiek ir kokių prekių priimta į sandėlį, o tai, anot prokurorės, rodo, kad UAB „S. V.“ buvo fiktyvi įmonė, įsteigta tik nusikalstamai veiklai vykdyti.

Prokurorės nuomone, šioje byloje nustatytas ir toks sukčiavimo požymis, kaip kreditorių padėties pasunkinimas, nes kaltinamųjų G. P., D. Š. ir E. L. pastangomis sukurtas toks nusikalstamos veikos mechanizmas, kuris nukentėjusiąsias įmones, siekusias savo pažeistų teisių atkūrimo, galėjo atvesti tik į aklavietę: realaus prekių įgijėjo - UAB „V. E.“ ir šią įmonę atstovavusių G. P. ir D. Š. civilinės teisės priemonėmis, be teisėsaugos įsikišimo, niekaip nebūtų galima susieti su prekių įsigijimu UAB „S. V.“ vardu.

Anot prokurorės, ūkio subjektas „S. V.“ - fiktyvus juridinis asmuo, neturėjęs jokio turto ir nevykdęs jokios pajamas užtikrinančios veiklos, kuris buvo panaudotas tik neatlygintiniam avansiniam prekių įgijimui. Prokurorės teigimu, inicijavus bylas, teismo siunčiami procesiniai dokumentai, siųsti UAB „S. V.“ grįždavo su nuoroda „nerastas“; civilinių bylų, kurias inicijavo UAB „V.“, procesiniai dokumentai grąžinami su nuoroda, jog nurodytu adresu adresato nėra, tokie duomenys patvirtina, kad UAB „S. V.“ veikė kaip fiktyvi įmonė.

Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus dėl prekių įgijimo už 134 535,19 Lt, konstatavo, kad tarp bendrovių „V. E.“ ir „S. V.“ buvo susiklostę ūkiniai finansiniai santykiai, sprendžiami civiline tvarka, tačiau teismas nepagrįstai vertino santykius tarp UAB „S. V.“ ir UAB „V. E.“ kaip realią ūkinę komercinę veiklą.

Prokurorė nurodo, kad ūkiniai komerciniai santykiai tarp minėtų įmonių negali būti laikomi realiais jau vien dėl to, kad šie santykiai buvo užfiksuoti suklastotais dokumentais, ką patvirtina A. K. parodymai bei 2011 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-1291(11); šie įrodymai patvirtina, kad buhalterinės apskaitos dokumentais buvo tik imituojami komerciniai santykiai tarp minėtų bendrovių, tačiau tokie santykiai negali būti laikomi realia ūkine komercine veikla; UAB „S. V.“ ir UAB „V. E.“ turėjo tikslą apgaule įgyti svetimą turtą.

Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas kaltininkų veiklos subjektyviuosius požymius (tyčią sukčiauti) turėjo vertinti visų bylos aplinkybių kontekste, nors kaltinamieji nepripažino savo kaltės, tačiau įtariamuoju apklaustas D. Š. parodė, kad retrospektyviai vertindamas savo ir G. P. veiką, suvokė jos neteisėtą pobūdį, D. Š. parodė, kad vykdydamas G. P. nurodymus, siekė tik padėti savo tėvui išvengti nemalonumų, tuo metu nesuprato, kad su UAB „S. V.“ nebus atsiskaityta.

Išvados

Ši byla iliustruoja sudėtingus sukčiavimo atvejus, kai naudojamos fiktyvios įmonės ir piktnaudžiaujama pasitikėjimu siekiant įgyti svetimą turtą. Prokurorės apeliacinis skundas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ir įrodymų, kurie patvirtina kaltinamųjų tyčią sukčiauti ir jų vaidmenį organizuojant nusikalstamą veiką.

Ši lentelė apibendrina turtą, kurį UAB „V. E.“ įgijo apgaule:

Ši informacija gali būti naudinga norint suprasti, kokios žalos buvo padaryta įmonėms dėl apgaulės būdu įgyto turto.

tags: #apgaules #budu #isigydavo #svetima #turta