Apie sveikatą rašyta jau senuosiuose lietuviškuose leidiniuose. Štai terminologė Palmira Zemlevičiūtė yra surinkusi faktų, kad jau metraščiuose nuo 1310 metų aprašyta daug epidemijų ir kaip su jomis kovojo tuometinė Lietuva, o apie XVIII a. vidurį atsirado spaudinių, kuriuose rašoma apie kai kurias ligas.
Tai buvę įvairūs Karaliaučiuje išleisti įsakai ar nurodymai, pavyzdžiui, neįsileisti į Prūsų žemę pirklių bei kitų asmenų iš užkrečiamų ligų ir maro apimtų kraštų; Prūsijos vyriausiosios gydytojų kolegijos nurodymai dėl kovos su raupais ir kt. Apie ligas nuo 1846 m. rašyta ir L. Ivinskio „Metskaitliuose“, 1848 m. pasirodė J. Ugianskio iš rusų kalbos versta knygelė, kaip apsisaugoti nuo choleros ir kaip nuo jos gydytis, 1862 m. išleistas G. Beržansko leidinys, kaip žmonėms patiems apsisaugoti ir gyvulius apsaugoti nuo maro ir kitų užkrečiamų ligų.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ėjo gana daug laikraščių, tokių kaip „Auszra“, „Dirva-Žinynas“, „Lietuviszkasis Balsas“, „Naujienos“, „Szviesa“, „Tėvynės Sargas“, „Tilźės Keleiwis“, „Ukinįkas“, „Varpas“, „Vilniaus Žinios“, „Viltis“, „Šaltinis“ ir kt., išspausdinta įvairių kalendorių, atskirų autorių (J. Basanavičiaus, A. Vileišio, P. Vileišio ir kt.) knygelių, kur rašoma apie ligas. 1909 m. (ėjo iki 1928 m.) pradėtas leisti „Lietuvos ūkininko“ priedas „Sveikata“, redaguojamas daktaro K. Griniaus ir skirtas, anot paties redaktoriaus, sveikatos žinioms platinti. Nepriklausomoje Lietuvoje medicinai buvo skirtas ne tik šis priedas, pasirodė ir atskirų knygelių kai kurioms medicinos sritims: infekcinėms ligoms, akušerijai, odontologijai, pediatrijai ir kt.
Nuo 1920 m. Sovietmečiu paplito biomedicininiu principu pagrįsta sveikatos samprata. Sveikata buvo suprantama kaip organizmo būklė, kai nesama psichinių ir fiziologinių sutrikimų, kurie gali būti nustatyti objektyviais moksliniais metodais. Vyravo profilaktinė medicina, dispanserizacija atliko ne tik medicininę (profilaktinę ir gydomąją), bet ir auklėjamąją funkciją, nes veikė tiek organizmą, tiek pačią asmenybę (Petrauskienė: 2007).
Sveikatos Samprata Lietuvių Kalboje
Lietuvių etimologinio žodyno bazėje pateikiama ne vedinio sveikata, o pamatinio žodžio sveikas etimologija. Manoma, kad žodžiai, žymintys sąvoką sveikas, indoeuropiečių kalbose dažniausiai semantiškai siejami su gyvybingas, stiprus, šviežias, tvirtas, pilnas ir t. t. Reikia pažymėti, kad šis įvardis indoeuropiečių kalbose dažnai gauna reikšmę ‘malonus, naudingas’. Nors visų etimologų greta teikiami ir lietuviškas sveikas, ir latviškas sveiks, tačiau latvių etimologė V. Rūķe-Draviņa teigia, kad kai kuriose Latvijos dalyse žodis svèiks iš viso nepažįstamas ir ši izoglosa skiria ne rytų Prūsiją bei Lietuvą, o Latvijos ir Lietuvos tarmes. Latviškas pasisveikinimo žodis sveiks! yra gana vėlyvas skolinys iš lietuvių kalbos (1963, 98).
Lietuviškuose leksikografijos šaltiniuose, t.y. „Lietuvių kalbos žodyne“ (toliau LKŽ) ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (toliau DLKŽ), sveikata turi kelias leksines reikšmes. LKŽ teikiamos dvi: 1. organizmo būklė, kai normaliai veikia visi organai; bendra organizmo būklė ir 2. fizinis pajėgumas, stiprumas, jėgos. DLKŽ šios dvi reikšmės išskaidytos į tris, tačiau lieka tos pačios: 1. normalus organizmo veikimas; 2. bendra gyvo organizmo būklė; 3. jėga, stiprumas.
Sveikatos Sinonimai ir Antonimai
Lietuvių kalboje sveikata turėjo nemažai sinonimų, kai kurie jų vartojami ir šiandien, jie susiję su antrąja LKŽ reikšme: jėgà (galėjimas, įstengimas ką nors veikti, daryti: Netekti jėgų. Sukaupti, įtempti jėgas), pajėgà (Pamėgimas auga bevalgant, o pajėgos bedirbant), núojėga, galià (Smogė iš visų galių), galýbė, i̇̀šgalė (Stengiasi visomis išgalėmis), į̇́stanga (Po pastangos ateina įstanga. Neturiu įstangos dirbti), poteñcija; ‖ apie organizmą: sveikatà (Jis daug sveikatos turi), stiprùmas, tvirtùmas, stiprýbė, tvirtýbė, drū̃tis šnek., spėkà, viẽkas, vė́nios (Pasibaigė jo vėnios). Tai rodo, kaip lietuviui svarbu galėjimas dirbti fizinį darbą, būti stipriam, turėti daug jėgos, nes tai susiję su išgyvenimu, šeimos išmaitinimu, turtiniu statusu.
Sveikatos antonimai žymi normalios organo ar organizmo veiklos sutrikimus, kai žmogus negali dirbti fizinio darbo: liga, negalia, nesveikata.
Taigi sveikata lietuviams yra vertybė, didžiausias turtas (1, 2, 13), tokia ji yra tiek mažam, tiek suaugusiam. Sveikata labai susijusi su amžiumi - jos daugiausiai turi jauni žmonės, o kuo žmogus senyn, tuo sveikatos mažėja, kol visai jos nelieka (3, 7). Sveikatos praradimas į sentavę atrodo toks natūralus, kad jeigu senyvas žmogus dar jos turi, stebimasi (8). Be sveikatos nebėra ir prasmės gyventi (4), be sveikatos žmogus jaučiasi niekam nebereikalingas (5, 9), nesveikas žmogus tampa našta aplinkiniams (11). Sveikata susijusi su darbu, kuris yra gyvenimo, statuso visuomenėje pagrindas (6, 12), tačiau dabartiniai žmonės jau dirba kitaip, nebereikia jėgos, stiprumo, tam pačiam išgyvenimo ir statuso tikslui tarnauja protas (10). Nors pavyzdžiuose justi darbo svarba žmogaus gyvenime, tačiau tas pats darbas ir atima žmogui sveikatą (14), tiesa, sveikatai kenkia ne tik jis, bet ir žalingi įpročiai (15, 16), stresas (18). Sveikata lietuviui ne tik abstraktas, ji gali būti susijusi su konkrečiu organu - jeigu vienas organas negaluoja, tai dar nelaikoma sveikatos praradimu (17). Jeigu įvardijami veiksniai, kurie menkina sveikatą, natūralu, kad bus paminima, kas ją stiprina - grynas oras (19), miško ir laukų gėrybės (20). Iš pavyzdžių taip pat matyti, kas lietuviams atrodė labai stiprus, turintis daug sveikatos, o kas jėgų neturintis.
Mokinių fizinio aktyvumo ir sveikos gyvensenos skatinimas
Jaunimo Požiūris į Sveikatą
Norint išsiaiškinti, kaip tiriamą sąvoką supranta ir interpretuoja jaunimas, buvo atlikta Vilniaus universiteto Matematikos, Fizikos, Ekonomikos, Gamtos mokslų, Filosofijos, Istorijos ir Filologijos fakultetų studentų apklausa (2023 m. rugsėjo-lapkričio mėn.). Ją apdorojus Liublino etnolingvistikos mokyklos sukurtu metodu paaiškėjo, kad sveikata studentams yra tam tikra būsena (41,5 %). Į šią sąvoką telpa ir fizinė, ir emocinė, ir psichologinė būsena ar būklė. Tą būseną studentai apibūdina kaip žmogaus kūno sugebėjimą atlikti funkcijas sklandžiai, be išorinės pagalbos; būsena, kai gerai jaučiuosi; norisi eiti, keistis.
Atkreiptinas dėmesys, kad jaunimo atsakymuose kalbant apie sveikatą nebeįvardijamas darbas - nei sunkus fizinis, nei protinis. Atvirkščiai - labiausiai akcentuojami teigiami dalykai, pavyzdžiui, gera savijauta (28,3 %), kai niekas neskauda, kai nereikia gerti vaistų; eiti pas gydytojus; galima aktyviai leisti laisvalaikį. Arba, kaip rašoma vienoje anketoje, kai gera gyventi. Studentams sveikata asocijuojasi ir su laime (15,2 %), greičiausiai tai susiję su gera savijauta. Tokie atsakymai dažniausiai lakoniški, neišplečiami (sveikata yra tiesiog laimė; tai laimė; sveikata - laimė), tik vienoje laimė turi paaiškinimą: sveikata tai laimė, bet ta laimė asocijuojasi su artimais žmonėmis. Vadinasi, laimingas žmogus yra tik tada, kai artimieji sveiki, kai pats jaučiasi gerai.
10 % jaunimo teigia, kad sveikata yra vertybė, tai buvo matyti ir LKŽ medžiagoje: tai vertybė, ji neįkainojama. Tik žodyne sveikatos kaip vertybės išryškinimas buvo susijęs su darbu, o studentų apklausose vertybės samprata nepaaiškinta, nors iš kai kurių anketų matyti, kad ji vertybe laikoma dėl geros savijautos, puikios vidinės ir išorinės organizmo būsenos, kuri leidžia aktyviai ir turiningai gyventi.
5% apklaustųjų įvardijo, kad sveikata jiems yra sveikas gyvenimo būdas. Šie atsakymai greičiausiai susiję su ypač aktyvia sveiko gyvenimo būdo propaganda žiniasklaidoje. Atsakymuose kartojami tokių straipsnių nuolat akcentuojami pasakymai: sveikata - tai geras / sveikas maistas; tai noras judėti, eiti; tai pasivaikščiojimai prie jūros, miške. Iš esmės atsakymai koreliuoja su žodyno pavyzdžiais, kuriuose sakoma, kaip sveikatą pataisyti arba kas ją stiprina.
Sveikata Tautosakoje
Tautosakoje užfiksuota visa lietuvių patirtis, jausena, papročiai, prietarai, kurie buvo nuolatiniai žmogaus gyvenimo palydovai. Smulkiojoje tautosakoje ypač koncentruotai pateikiamos senolių mintys, išmonė ir sugebėjimas per kalbą perteikti svarbias žinias tiek tuometinei visuomenei, tiek ateinančioms kartoms. Taigi matyti, kad sveikta yra didžiausia vertybė (25, 27, 30), brangesnė net už auksą (31), garbę, kuria bus galima pasirūpinti tada, kai sveikatos nebeliks (26), dėl sveikatos galima net gėdą ištverti (28).
Kaip ir žodyno pavyzdžiuose, smulkiojoje tautosakoje akcentuojama, kad sveikata siejama su jaunyste - kuo žmogus senyn, tuo sveikatos mažyn (39). Jaunystė greitai praeina (35), o senatvė jau asocijuojasi su ligomis (32), tiesa, nors senas žmogus sveikatos nebeturi, tačiau jo patirtis ir gyvenimo išmanymas yra labai svarbūs (33). Taigi, sveikata yra susijusi su maistu (43, 49) - norėdamas jos turėti, turi sočiai valgyti (48), su darbu, nes ir jis kartais gydo geriau už vaistus (45). Geriau už vaistus yra higiena (44), juokas (46), emocijos (47). Sveikata lyginama su įvairių gyvių, kuriuos žmogus matė šalia, jėga, nes su jais dirbo sunkius darbus (54, 55), matė jų tvirtus raumenis (56) judrumą (53).
(67) Kai tam ūkininkui nusibodo gyventi, jis nuėjo į girią ir paleido giltinę, sakydamas, kad dabar jau galinti jį pjauti. (71) Nusičiaudėjus reikia sakyti „į sveikatą“. Jei niekas to nepasako, tai velnias atsako.
Pasakos ir tikėjimai atspindi, kas žmogui buvo svarbu, kuo jis gyveno, kokių prietarų laikėsi. Ir pasakose sveikata laikoma vertybe, brangesne už visa kita (65, 69), todėl žmogui rūpėjo, kaip jos įgyti (66, 70), kaip ją pataisyti (68). Sveikata, anot senovės lietuvio, buvo svarbi ne tik jam, bet ir mitologinėms būtybėms (67).
Sveikinimai ir Linkėjimai
Sveikata lietuviams yra tiek svarbi, kad pamatinis žodis sveikas vartojamas ir pasisveikinimuose, ir atsisveikinimuose tiek žodinėje, tiek rašytinėje komunikacijoje: Sveikas, kaip gyveni? arba tiesiog Sveikas! Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! ir t. t. Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu Sveiki atvykę! Atsisveikinama Lik sveikas! Pasilik sveikas! Likite sveiki! Lik sveika! Likite sveikos! Gyvenkim sveiki! Darbuokimės sveiki! ir t. t. Kaip buvo minėta, latvių mokslininkai net teigia, kad pasisveikinimas Sveiks! jų kalboje nusižiūrėtas iš lietuvių. Panašių pasakymų yra ir kitose kaimyninėse kalbose: lenkų kalboje yra pasisveikinimas ir atsisveikinimas Bądź zdrów! Bywaj zdrów!, jis paprastai vartojamas kalbant su artimais žmonėmis; baltarusių kalba gali būti pasisveikinama Добрага здароўя! Įdomu, kad yra paliudytas rusėnų kalbos pasisveikinimas Здоровъ! (ГСБМ T. 12, 184), kuris visiškai atitinka lietuvių kalbos Sveikas! O senojoje rusų kalboje vartotas ir lietuvių kalbai kiek neįprastas Cо здоровьемъ! Pažodžiui tai būtų „su sveikata“, tačiau iš esmės reiškė „su linkėjimais sveikinantis“ (Приходилъ ко св<ятому> патриарху со здоровьемъ на рождение… царевны (CPЯ T.
Sveikas yra būdvardis, bet vartojamas sveikinantis tampa artimas jaustukui. Greičiausiai jau sveikinantis tikima, kad sutiktam žmogui viskas gerai, tikimasi malonaus pokalbio. Atsisveikinat linkėti sveikatos, ko gero, kultūriškai atsirado iš sveikatos kaip didžiausios vertybės, didžiausio turto sampratos, be to, sveikata susijusi su galėjimu dirbti, todėl ir linkima darbuotis sveikiems.
Net pasisveikinus Sveikas! ar panašiai dar teirautasi apie sveikatą (Kaip laikotės? O sveikatėlė? („Dienovidis“, 1996); tik įkišdavo galvą, klausdavo iš tolo: - Kaip sveikata, Kazimierai? (Granauskas Romualdas, „Raudoni miškai“); Kaip sveikata, kaimyne? - pasiteiravo Danielius, norėdamas nusukti kalbą (Bubnys Vytautas, „Žmogus iš tenai)“ ir t. t.). Sveikatos buvo linkima ne tik atsisveikinant, įprasta jos linkėti ir nusičiaudėjus. Nors kalbos etiketo tyrinėtojai (G. Čepaitienė, A. Kučinskaitė) siūlo Į sveikatą nusičiaudėjus sakyti tik artimame rate (draugų, šeimos), nepažįstamiems esą nemandagu, tačiau ir paremijose, ir tikėjimuose matyti priešinga tradicija (jau teiktas tikėjimas, kad nusičiaudėjus reikia sakyti „į sveikatą“. Jei niekas to nepasako, tai velnias atsako. Tada žmogus nemiršta gera mirtim: ar pasikaria, ar nuskęsta).
Geru etiketu laikyta apie sveikatą parašyti laiškuose (Gyvena savo namuose, tėviškėje. Bobutėms dideli miestai netinka. Žmonės gyvena gerai, tik daug pijokų. Sveikata šiaip sau. Laukia vasaros, anūkėliai atvažiuos (Marės Sasnauskienės (Krasnava, Kupiškis, Lietuva) laiškas Elenai Balienei (Merilandas, JAV) 1976)), dažnai ir dabar ne tik laiškuose, bet ir trumposiose žinutėse pirmiausia pasiteiraujama, kokia adresato sveikata (Sveikas! Kaip gyveni?
Be leksemos sveikata neapsieina ir linkėjimai įvairiomis progomis (Gimtadienio proga linkiu tvirtos sveikatos, ilgų metų, kantrybės, meilės, vilties, tikėjimo ateitimi ir daug pergalių; Linkime Jums geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų, aplinkinių pagarbos ir artimųjų meilės; Gera nuotaika, saulės šviesa, grynas oras ir mankšta - pats efektyviausias būdas išlikti tvirtiems! Linkime būti sveikais!; Galvoju apie tave ir linkiu stiprios sveikatos šiuo neramiu metu! ir t. t.). Tiesa, sveikatos linkima dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms.
Iš ankstesnių laikų (19 a.-20 a. pr.) mus pasiekia posakiai, kuriuose leksema sveikata yra pagarbus kreipimasis į vyresnį ar kilmingesnį asmenį. Dabar ši tradicija išnykusi, bet senuosiuose raštuose vietoj tamsta vartojami junginiai jūsų sveikata, tamstos sveikata: Jo sveikatai kalbininkui Jonui Jablonskiui šį darbą skiria. Bet ir drąsumas jūsų sveikatos neregėtas. Jūsų sveikata norėtų man padėti (LKŽ).
Apibendrinimas
Išanalizavus surinktą medžiagą, galima teigti kad lietuviui sveikata - vertybė, fizinė, emocinė ir psichologinė būsena, kai fiziniams veiksmas atlikti nereikia išorinės pagalbos; kai gerai jaučiamasi, norima judėti, veikti. Iš surinktos medžiagos matyti, kad sveikatos galima netekti, čia akcentuojami tam tikri veiksniai: gėrimas, rūkymas, sveikatos netausojimas, prastas maistas. Sveikata lyginama su kitų gyvų padarų pajėgumu: gera su dideliais, stipriais, maža - su menkais, silpnais.
LITERATŪRA
- Petrauskienė, Alina. 2011. Sveikatos ugdytojai mokykloje. Tiltai. Nr. 35, p.
- Zemlevičiūtė, Palmira. 2011. „Keleivio“ straipsnių apie sveikatą terminai. Terminologija Nr. 18, p.
- LKŽ Lietuvių kalbos žodynas, e.
- DLKŽ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, e.
- Горький, Максим. Финоген Ильич. E.
- ГСБМ Гістарычны слоўнік беларускай мовы, 12.
- CPЯ Cловарь русского языка XI-XVII вв, 5.