Jono Apučio kūryboje svarbią vietą užima kaimo žmonių gyvenimo vaizdavimas. Jo novelės atskleidžia ne tik kasdienius rūpesčius, bet ir dvasinius išgyvenimus, žmogaus santykį su gamta bei praeitimi.
Lietuvos etnografiniai regionai.
Gamta ir žmogus Jono Apučio kūryboje
Apučio kūryboje gamtos grožis dažnai kontrastuoja su vaizduojamais įvykiais, pabrėždamas žmogaus vidinę būseną ir konfliktus. Novelėje „Horizonte bėga šernai“ gamtos detalės (žydintys dobilai, besileidžianti saulė) nužymi bendrą kūrinio nuotaiką, žadina liūdesį ir ilgesį.
Pagrindinis kūrinio veikėjas, traktorininkas Gvildys, jaučiasi keistai, nes suvokia, kas yra šalia jo: besileidžianti saulė, artėjanti tamsa, miškas, durpynas, žydintys dobilai. Visa tai, ką mato horizonte Gvildys, lyg kokia būsiančios nelaimės nuojauta. Gal todėl Gvildys aplinką stebi nuo kalnelio, kad toliau įsižiūrėtų, daugiau pamatytų ir visam gyvenimui įsidėmėtų.
Vidinis konfliktas ir kasdienybės inercija
Gvildį slegia kasdienybės inercija. Darbas kolūkio laukuose ir buitiniai namų rūpesčiai - štai ir visas gyvenimo turinys. Tačiau pagrindinis personažas ne tokios prigimties, kuri pasitenkina darbu ir sočiu kąsniu. Gvildžio užkopimas į kalnelį gali simbolizuoti ir jo norą pakilti virš kasdienybės, pilkos ir slegiančios sielą. Kilnesnio tikslo, gilesnės gyvenimo prasmės troškimas ištraukoje suvokiamas iš poetiškai nusakytų traktorininko apmąstymų.
Stipriai veikiamas gamtos grožio, vakaro ramybės, skaudžiai ilgisi kitokio, gražesnio ir prasmingesnio, gyvenimo. Ir tada Gvildį, kaip ir daugelį J. Apučio novelėse vaizduojamų kaimiečių, ima draskyti dvi jėgos: gyvenimo būdas ir savo veiklos aukštesnio tikslo pasiilgimas, noras likti taikoje su likimu, su sąžine. Ypač stipriai žmogų veikia sąlytis su gamta ir įsiklausymas į save, savo gyvenimo, vidinės būsenos analizė.
Vaikystės ilgesys ir ateities nuojauta
Tą liūdesį dar labiau stiprina grįžimas mintimis į kasdien tolstančią vaikystę, kuri “persekioja kiekvieną liūdesio ar ilgesio valandą”. Galbūt Gvildžio kopimas į kalnelį irgi gali būti siejamas su vaikystės prisiminimais: atsigręži nuo pasiektos gyvenimo aukštumos į praeitį ir pamatai ten save. Apie vaikystę J. Aputis kalba metaforiškai kaip apie šaltinį, kuriame netrūksta tyro vandens ištroškusiai širdžiai pagirdyti.
Ištrauka baigiama užuomina apie Sizifo akmenį. Iš legendos žinome, kad Sizifui sunku ritinti akmenį į kalną, nėra jokios vilties pasiekti kalno viršūnę ir baigti kančias, kasdien vėl būtina pradėti viską iš naujo. Taip prakeiktas Sizifas. Panaši ir Gvildžio dalia.
Kaimo tradicijų nykimas
Novelės epigrafu paimta ištrauka iš liaudies dainos. Pati to trijų žodžių junginio prasmė byloja apie nepasitenkinimą esama padėtimi, norą sugrįžti ten (pas artimuosius ar į vaikystę), kur ramu, jauku, kur tikimasi rasti paguodą, užuovėją nuo gyvenimo negandų. Tačiau tokia liaudies dainoje pabrėžta liaudies viltis yra visiškai priešinga tam, kas Gvildžio laukia jo namuose.
Vadinasi, nebėra senojo kaimo, senų bendravimo tradicijų, senos sampratos apie šeimą. Senojo kaimo griovimas, jo gražiųjų tradicijų nykimas - viena iš J.Apučio kūrybos problemų, kuri novelėse vaizduojama tiesiogiai arba išryškėja iš potekstės, iš atskirų užuominų.
Kūrėjų likimai sovietmečiu
XX a. viduryje, artėjant sovietų frontui, didelė inteligentijos dalis pasitraukė į Vakarus, pasiimdama liudijimus apie permainų ir lūžių laikotarpį. Rašytojų Antano Vaičiulaičio ir Alfonso Nykos-Niliūno prisiminimai apie Petrą Cvirką ir Salomėją Nėrį atskleidžia sudėtingus kūrėjų likimus sovietinėje Lietuvoje.
A. Vaičiulaitis ir A. Nyka-Niliūnas pasakoja apie P. Cvirkos asmenybę, jo santykį su kūryba ir politika. Jie atskleidžia, kad Cvirka buvo paprastas, talentingas žmogus, tačiau paveiktas skurdo ir ideologijos. A. Nyka-Niliūnas teigia, kad Cvirka buvo papirktas, nes jam davė duonos ir leido gyvent. Jis buvo nepaprastai biednas! Kilęs iš nepaprastai tokių nuskurdusių žmonių!
Prisiminimai apie Salomėją Nėrį atskleidžia, kad giesmę apie Staliną jai pasiūlė parašyti Kazys Boruta, kuris pats atsisakė. Šis faktas rodo sudėtingą to meto kūrėjų situaciją, kai reikėjo laviruoti tarp ideologinių reikalavimų ir asmeninių įsitikinimų.
| Rašytojas | Kūrinys | Tema |
|---|---|---|
| Jonas Aputis | Horizonte bėga šernai | Kaimo žmogaus dvasinė tragedija, santykis su gamta |
| Petras Cvirka | Žemė maitintoja | Kaimo gyvenimas, socialinė nelygybė |
| Salomėja Nėris | Giesmė apie Staliną | Ideologiniai reikalavimai kūrybai |
Apibendrinant, Jono Apučio kūryba atspindi apleistos sodybos istoriją kaip metaforą nykstančiam kaimui ir žmogaus dvasiniam ištuštėjimui. Rašytojo novelės, kartu su kitų kūrėjų prisiminimais, leidžia giliau suprasti sudėtingą kaimo žmogaus likimą ir jo santykį su gamta bei praeitimi.