Miškai nuo seno traukia žmones savo ramybe ir paslaptimis. Tačiau gūdumoje slepiasi ne tik gamtos grožis, bet ir apleistos sodybos, menančios praėjusių kartų gyvenimus. Šios vietos alsuoja istorijomis, kartais šiurpiomis, kartais nostalgiškomis, tačiau visada - įtraukiančiomis.
Jau kyla mėnulis, tamsa apgaubia mišką ir paslaptingą ežerą... Trys draugės per pižamų vakarėlį nutaria pažaisti su dvasių kvietimo lenta. Adomas vieną rytą pasijunta keistai, bet niekaip negali prisiminti, kas jam nutiko su draugu po pamokų klaidžiojant miške. O Jonas, užklydęs į apleistą sodybą, randa kai ką, ko geriau būtų iš viso neaptikęs. Ir tai tik pradžia... ar išdrįsi leistis į baugius nuotykius? Dvylika puikių, tarpusavyje susijusių siaubo istorijų drąsiems, nuotykių ir po kūną bėgiojančių šiurpuliukų ištroškusiems vaikams.
„Siaubo istorijų knyga jauniesiems skaitytojams, kurios jau seniai reikėjo! Vaikų literatūroje debiutuojanti rašytoja Aušrinė Tilindė puikiai pažįsta savo skaitytoją ir jam pasakoja prikaustančias šiuolaikiškas istorijas, bet kartu panašias į tas, kuriomis per amžių amžius šiurpinosi daugelis vaikų. Turbūt dėl to jos tokios artimos ir įtaigios.“ Vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė
Tragiškos Istorijos ir Įtartini Padegimai
Kartais apleistų sodybų istorijos įgauna tragišką atspalvį. Štai, pavyzdžiui, keista istorija prasidėjo dar balandžio mėnesį, kai kartu su drauge Matas už miesto, į mišką, išsivežė pabėgioti du savo šunis. Nustebino keistas vairuotojo elgesys „Atvažiavom į mišką, kur nėra sodybų, nes nesinori incidentų su vietinių gyventojų šunimis ar jų vištomis. Sustojom miške ir paleidom palakstyti šunis. Tačiau vos paėję apie du šimtus metrų pamatėme miško keliuku gana greitai važiuojantį automobilį. Jis sustojo. Pasirodė keistas vairuotojo elgesys. Iš pradžių - agresyvus važiavimas pro bėgančius šunis nemažinant greičio, o po to - staigus stabdymas prie pat mūsų“, - pasakojo Matas.
Atsidaręs langą vairuotojas paklausė, ar pora - vietos gyventojai bei ką čia veikia. Matas pasakė, kad jie - ne vietiniai, o į mišką pabėgioti atvežė šunis. „Tada jis pasakė, kad maždaug už pusantro kilometro yra apleista raudona sodyba ir ten bėgioja pusantrų metų mergaitė. Prašė neiti ten. Ir prisirišti šunis. Atsakiau, kad palei sodybas nevaikštom. Jo veidas, išraiška mums pasirodė neadekvatūs. Kelis kartus aiškino apie tą sodybą. Toks jausmas, kad bandė kantrybę ir provokavo didesnį incidentą. Netrukus išlipo iš mašinos, pradėjo fotografuoti palaidus šunis“, - kalbėjo kaunietis.
Vyras iškvietė policiją Matas teigė bandęs nesivelti į jokius konfliktus ir pasuko toliau mišku. Tačiau tada pastebėjo, kad automobilis važiuoja paskui juos, o vairuotojas toliau bandė užmegzti pokalbį. Pora pasuko per miško šabakštynus - kad vyras negalėtų paskui juos važiuoti automobiliu. Kauniečiai dar spėjo išgirsti jo žodžius, kad jis iškvietęs policiją.
„Mes nežinojom, ar jis išties iškvietė policiją. Kas atmes versiją, kad jis galėjo pasikviesti savo draugus su, pavyzdžiui, lazdomis? Situacija buvo labai nemaloni, todėl sėdom į automobilį ir išvažiavom“, - kalbėjo Matas. Tąsyk kaunietis grįžo į namus, o po kelių dienų sulaukė policijos pareigūnų skambučio. Vyro asmenybę pareigūnai nustatė pagal automobilio numerius, mat jiems buvo pateiktos nuotraukos. Nuvykęs į policijos nuovadą vyras sutiko su jam skiriama bauda, o gavęs protokolą sumokėjo 25 eurus dėl to, jog šunys lakstė be pavadėlio.
„Man skyrė baudą, nes šuo nepririštas, o draugei - įspėjimas, nes parašė, kad šuo agresyviai elgėsi. Nė vienas iš šunų nebuvo agresyvus. Bet tiek to. Nesiginčijau. Dar tas žmogus norėjo, kad man būtų skirta bauda už įžeidimą, mat incidento metu draugei patariau nesivelti į pokalbius su juo ir pavadinau nelabai gražiu žodžiu. O jis išgirdo. Tačiau už įžeidimą mūsų nenubaudė“, - šyptelėjo Matas.
Tąsyk vyras pamanė, kad tuo istorija ir baigsis, tačiau kiek vėliau, jau gegužės mėnesį, sulaukė skambučio iš policijos ir prašymo atvykti. „Kas nutiko, gal namas sudegė?“ - telefonu policijos pareigūnės paklausė Matas, o netrukus suprato, kad, savo nelaimei, spėjimas buvo teisingas. „Turiu šunišką nuojautą“, - nelinksmai juokavo kaunietis.
Pasirodė, kad tai nebuvo paprastas gaisras, o padegimas. Apleistos sodybos savininkas - tas pats vyras, kuris iškvietė policiją dėl palaidų šunų - įtariamuoju įvardijo Matą. Pranešimas apie įtariamą padegimą užfiksuotas ir Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, tačiau jį tirti ėmėsi policija - ugniagesiai tik užfiksavo faktą.
„Belieka save pasveikinti, nes esu pagrindinis įtariamasis padegimo byloje. Mat tas pilietis mane įvardijo kaip potencialų priešą, o kitų neturi“, - sakė Matas. Matas sako, kad netrukus po pasivaikščiojimo miške jis susilaužė koją, o tuo laiku, kai sodyba buvo padegta, sako straksėjęs su ramentais. Tačiau sodybos savininkas iškėlė dar vieną versiją, kad jei sodybą padegė ne Matas, tai galbūt jis galėjo kažką pasamdyti.
Kaip rašoma Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos įvykių suvestinėse, įtariama, kad sodyba sudegė įvykus sprogimui, o įvykio vietoje buvo rasti balionai. Apie įvykį tarnyboms jau po fakto pranešė pats šeimininkas.
„Tyrėjai pasakiau visas smulkmenas. Man iš burnos paėmė DNR mėginius, sakė, kad gali būti likę įkalčiai. Tad dabar laukiu rezultatų. Neabejoju, kad jie bus mano naudai, tačiau iš visos bylos eigos matau, kad man tada gali būti priskirtas užsakovo vaidmuo. Tas žmogus incidento metu susigalvojo susirasti oficialų priešą, ant kurio galima būtų suversti kaltę. Mano manymu, jis pats padegė tą apleistą sodybą, kurią, kiek žinau, nusipirko neseniai, ten negyvena, o tik kartais atvažiuoja. Tyrėjos paprašiau patikrinti tokią versiją. Labai viliuosi, kad taip bus padaryta“, - kalbėjo Matas.
Ikiteisminį tyrimą atliekantys Kauno policijos pareigūnai daugžodžiauti nelinkę. „Gegužės 20 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 2 d., už tai gresia laisvės atėmimas iki penkerių metų“, - rašoma 15min Kauno policijos pateiktame komentare.
Pareigūnų teigimu, šiuo metu tikslinamos įvykio aplinkybės, tyrėjai aiškinasi visas su įvykiu susijusias detales. „Tyrimo metu įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo niekam nėra pareikšti“, - informavo tyrėjai.
Menininko Palikimas Miško Glūdumoje
Tačiau ne visos istorijos tokios niūrios. Sodyba gražioje vietoje, miško apsuptyje, prie buvusios Turistinės bazės - a. a. rašytojo Vytauto ir jo žmonos Raisos Petkevičių šeimos ramybės oazė ir rašytojo kūrybos liudininkė. Šiandien sodybą stengiasi prižiūrėti ir išsaugoti čia vasaras leidžianti rašytojo našlė, retsykiais atvažiuojantys vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai.
Šį rudenį sukako 36 metai, kai Vytautas ir Raisa Petkevičiai įsigijo apleistą sodybą. Miške skendinti sodyba su mediniu drožiniu „Kodėlčiaus dvaras“ prie įvažiavimo - ramus užutekis, kuriuo sutuoktiniai džiaugdavosi savaitgaliais ir vasaromis. Ten užaugino dukrą Liudmilą ir sūnus Vytautą bei Petrą, ten glaudė atostogauti atvykusius anūkus.
Jau ketvertą metų be vyro čia šiltuoju metų laiku apsistojanti našlė pasakoja, kad sodyba buvusi visiškai apleista, pro šabakštynus ir krūmynus praeiti nebuvo galima. O kai aplinką sutvarkė, net kaimynai ateidavo pažiūrėti. Plika akimi matosi, kad kiekvienas, net ir mažiausias kampelis buvo sutuoktinių širdžių šilumos sušildytas.
Netoli nuo paminklo broliui stovi net6,1 maukščio1982 m. pastatyta skulptūra rašytojo tėvams. Trečioji, pati aukščiausia, siekiant beveik7 m, skirta V. Petkevičiui. Taip įamžinti rašytoją, pasak našlės, norėjęs I. - Ipolitas labai gerbė Vytautą, visas jo knygas perskaitydavo. Vasaromis, kai atvažiuodavo pailsėti į sodybą, čia dirbdindavo medžio skulptūras. Abu jie buvo kažkuo panašūs: išore - tvirti, aukšti - vyrai ąžuolai, o širdyje - jautrūs žmonės.
Vieną vasarą, po to, kai buvo pastatyta skulptūra Vytauto tėvams, nuo vėžio mirė jo sesuo. Vytautas paprašė Ipolito pastatyti paminklą ir seseriai, sakė: „Aš noriu, kad visiems atmintis būtų“. Skulptorius sutiko, paprašė fotografijos.
R. Kitame, naujame pastate ji apsigyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nes pastatas nešildomas. Ant jo sienos atminimo lenta - „Pavyzdinga sodyba“. Šalia pritvirtintas Kauno herbas, kurį padovanojęs Kauno meras, kiti draugų ir menininkų dovanoti darbai. Tebestovi tuščias stiebas, ant kurio kiekvieną dieną šeimynykščiai keldavo Petkevičių šeimos vėliavą.
Prie namo, kieme - metalo skulptoriaus V. Jaručio V. Petkevičiui jo 70-mečio jubiliejui dovanota skulptūra, vaizduojanti gėlę. Pasak p. - Tėvelio jau nebėra ketveri metai, mes vis kažkuo skulptūrą padengdavome, kad nerūdytų, bet šiemet kažkaip užsiliko.
Vyras, pasak p. Raisos, labai bičiuliavosi su medžio drožėjais, skulptoriais iš visos Lietuvos. - Kai jie atvažiavo pas mus į Birštoną, ant kalnelio, prie kaimo, buvo Turistinės bazės pastatai. Ten suvežė ąžuolus, su kuriais dirbo drožėjai. O kur gi Petkevičius bus nuošalyje! Jis su vyrais diskutuodavo, ginčydavosi, kalbėdavo ir apie literatūrą, ir apie skulptūrą, dailę, teatrą… Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia kūrybos žmonės! O vakarais jis visus pakviesdavo į pirtį. Po pirties - ir alutis, ir ginčai…
Menininkai pasakė, jog ši skulptūra skirta jam už menininkų globojimą, - rodydama skulptūrinę kompoziciją pasakoja našlė. - Po kažkurio laiko Petkevičius vaikščioja, vaikščioja aplink, galvoja, o paskui imasi drožti. Išdrožė kryžių, pastatė už Rūpintojėlio ir pasakė: „Va, dabar kompozicija baigta. Atrodo, Rūpintojėlis ir sako: žmonės, ar vertėjo man lipt už jus ant kryžiaus?“. Na, tikrai, ar vertėjo?! Kiek neteisybės, kiek melo, kiek purvo išpilta. Nunyko tautos moralė, kultūra, garbinti šventi dalykai nuėjo kažin kur…
Kaip neatvers, sako p. - Vytas pats labai daug dirbo su medžiu, darė viską. Sako, tu labai mėgsti raganes, aš tau padarysiu tvorelę. Įrengė dailią tvorelę, su stogeliu, prikarstė įvairių daikčiukų. Pasodino rūtų, daugiamečių gėlių, kad raganės šaknys neišdžiūtų. Kiek jis po savo tvirta, geležine išore slėpė švelnumo, romantizmo! - švelniai sutuoktinį prisimena našlė.
Pastatė naują didelį pastatą, norėjo atidaryti dirbtuves medžio drožėjams mokyti. Bet… kai prasidėjo persitvarkymas, visos svajonės sužlugo. Niekam nereikėjo. Ir dabar čia guli tvarkingai apdengti keturi ąžuolai, laukiantys drožėjų. Birštono drožėjas Venckus, dabar išvažiavęs į užsienį, buvo pradėjęs dirbti. Čia guli nepabaigtas ir pats Ipolitas su pakelta ranka. Pusė darbo guli, bet kai Venckus išvažiavo į užsienį, viskas liko.
Vytauto Petkevičiaus sodyba
Anot moters, dar gyvas būdamas sakęs: „Atiduok avilius tiems, kurie myli bites. Liūdna ir graudu V. Petkevičiaus našlei matyti nykstantį vyro gyvenimo įdirbį, pastangas ir viltį, kad visa tai liks vaikams ir vaikaičiams. Jie, anot našlės, neturi tiek lėšų, kurių reikėtų restauruoti daugybę statinių, skulptūras. Tačiau ir parduoti sodybos neketina, sako, buvo norinčiųjų, bet visi kalba apie restoranus ir viešbučius. Sako, jeigu parduosianti, išduosianti vyro atminimą.
- Jeigu valstybė norėtų, galima būtų įrengti muziejų. Vyras norėjo išnaudoti didelį sodybos plotą visų savo knygų vaikams herojams, galima būtų ir jų skulptūras čia patalpinti. Su Petkevičiaus knygomis užaugo ne viena vaikų karta. „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, „Sieksnis Sprindžio vaikas“, „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“, „Kodėlčius“ - šios knygos auklėjo ištisas kartas.
Labai skaudu, kad šiandien nurašoma žmogaus, kurio vardą kartais bijoma garsiai ištarti, kūryba, kai žinai, kiek jis atidavė tam jėgų ir sveikatos, - sako R.
Gyvenimas Atokiau Nuo Civilizacijos
Ir taip didžiąją savo gyvenimo dalį. Tokį atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinko Kėdainių rajono miškuose jau daugybę metų gyvenantys ir aštuntą dešimtį metų skaičiuojantys Jonas ir Zoja. Žmonės visai nesilanko pas gydytojus, turi savo ilgo ir sveiko gyvenimo receptą, turi patarimų ir miestiečiams, norintiems ilgai gyventi.
Keliai ir bekelėsPas Joną ir Zoją patekti ne taip jau lengva. Tiesą sakant, be patyrusių miškininkų pagalbos - tiesiog neįmanoma. Iškritus pirmajam sniegui traukiame aplankyti kitokį gyvenimo būdą pasirinkusių žmonių. Mums į pagalbą mielai suskumba ir miškininkai. Kelionės tikslas - Ąžuoloto girininkijos glūdumoje esanti trobelė. Miško keliai - sunkiai išvažiuojami, bet miškininkų „Niva“ riaumoja klaidžiais miško keliukais be didesnių problemų. Jie puikiai pažįsta savo prižiūrimus miškus, tad pažįsta ir ten gyvenančius Joną bei Zoją. Žino, kur jie gyvena.
Galiausiai miško keliais bei keliukais atvykstame prie sodybos. Iš mažyčio ir jau sukrypusio namelio kamino rūksta dūmai. Namelis aptvertas iš medžių šakų suręsta tvora. Aptvertas visas kiemas, visa teritorija. Kaip vėliau paaiškės - ne nuo žmonių, nes jų čia paprasčiausiai nėra, o nuo laukinių žvėrių. Namelio duris pravėrusi mus pasitinka Zoja ir pakviečia užeiti į vidų. Dar ir paragina, kad eitume greičiau, nestovėtume ir nešaltume. Užėjus į vidų kūną sušildo krosnies skleidžiama šiluma. Trobelė visai mažulytė - vienas kambariukas ir virtuvėlė.
Netrukus pasirodo ir namo šeimininkas Jonas, pakviečia prisėsti. Jonas stebisi, kaip mes iki miško sodybos atkeliavome. Vyriškis žodžių kišenėje neieško ir nori per kuo trumpesnį laiką kuo daugiau pasakyti. Jaučiasi, kad pasiilgę šie žmonės bendravimo. Juk trobelėje didžiąją savo gyvenimo dalį garbaus amžiaus žmonės nugyveno tik dviese. Vaikų nesusilaukė.
„Aš augau vaikų namuose, Zoja irgi. Tik aš Širvintose, o Zoja - Kryme. Po kiek laiko buvau perkeltas į vaikų namus Kėdainiuose. Kiek paaugęs eidavau dirbti pas ūkininkus, miškininkus. Į Lietuvą atvyko ir Zoja, ji taip pat dirbo miško darbus. Gyvenau Kėdainiuose. Po to ėjau tarnauti į kariuomenę, o po tarnybos ir vėl atsidūriau Kėdainiuose. Po to mano keliai atvedė į šią trobelę, mat čia prižiūrėjau tokį senuką, kol jis pasiligojo ir mirė“, - gyvenimo istoriją pasakoja Jonas.
Tiek Jono, tiek Zojos gyvenimas nelepino. Abu sunkiai dirbo, kad gautų bent pavalgyti, o apie geresnį gyvenimą galėjo tik pasvajoti. Abu visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbome. Daugiausia miške. Galiu pasakyti, kad gyvenimas mūsų nelepino. Bet dirbome ir tiek. Aš šioje trobelėje gyvenu jau penkiasdešimt metų, o Zoja - kiek mažiau. Bet mums abiems jau aštunta dešimtis ant nosies, o atrodome dar gerai. Aš niekad ligoninėje nesu buvęs. Niekad niekuo nesu sirgęs“, - porina miškų gyventojas.
Mums, gyvenantiems mieste, turbūt sunku suvokti, kaip žmonės gyvena be elektros, be buitinių prietaisų, be patogumų. O šiems žmonėms tai yra normalu. Jie niekada nesutiktų keltis į miestą, kur daug negerovių, kur žmonės gyvena susigrūdę, kur nėra miško, kur tik betonas ir metalas.
„Čia - nuostabu. Turime kaimyną barsuką, žinau, kur koks žvėris gyvena. Atsimenu kiekvieną medį. Stebiu visus augalus. Viską aš čia aplinkui žinau. Čia žmonių nėra, iki tokios glūdumos niekas nebrenda. Tik miškininkai užsuka mūsų aplankyti. Jie geriausi mūsų draugai ir pagalbininkai“, - dėsto garbaus amžiaus sulaukęs trobelės šeimininkas.
Jonas ir Zoja myli gyvūnus. Augina šuniuką ir pulką kačių. Kiekviena katė turi savo vardą. Taip pat augina ir keturias vištas, valgo jų dedamus kiaušinius. Žmonės taip pat turi daržą: užsiaugina bulvių, morkų, kopūstų ir kitų daržovių. Užsiaugina jie ir įvairių uogų, iš kurių prisiruošia daugybę uogienės žiemai. Miškų gyventojai renka ir grybus, žino pačias geriausias vietas. Kartais grybus parduoda ir už tai gauna pinigų.
Mažame kukliame, tačiau labai prižiūrėtame namelyje į akis krinta ant lentynų sukrauta daugybė knygų. Knygas labai mėgsta Zoja. Moteris jas skaito net ne po vieną kartą. Tačiau didžiausia pramoga jiems abiems - radijas. Tiesa, Zoja ir Jonas turi atskirus aparatus, mat mėgta klausytis skirtingų radijo stočių.
Abu miškų gyventojai nė už ką nesikeltų gyventi į miestą. Jie tai pakartoja net kelis kartus. Žmonėms čia gerai, jie gyvena ramybėje. „Ramybė - sveikata. Taip pat reikia daug dirbti. Darbas žmogų puošia. Tad daug ir sunkiai dirbsi - ilgai gyvensi. Na, ir išduosiu paslaptį, dar gyvendamas vaikų namuose valgiau žuvų taukus, valgiau juos kasdien. Valgiau ir vėliau, kai nebegyvenau vaikų namuose. Galiu pasakyti, kad žuvų taukai davė man daug sveikatos. Patariu visiems valgyti žuvų taukus, daug dirbti, nesipykti ir nepykti, nesigadinti sau nervų. Tuomet gyvensite ilgai ir laimingai. Gyvenimas per trumpas, kad jį išnaudotume pykčiams“, - palydėdamas mus iki pat vartelių pataria Jonas.
Ilgo Gyvenimo Receptas
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Ramybė | Gyvenimas be streso ir triukšmo. |
| Darbas | Fizinis aktyvumas ir pastangos. |
| Žuvų taukai | Kasdienis vartojimas sveikatai stiprinti. |
| Pozityvumas | Vengimas pykčio ir negatyvių emocijų. |
Jonas ir Zoja
Kūrybingumas ir Rankų Darbas
Dmitrijus Kurpijanovas Tirkšlių seniūnijoje važiuojant Balėnų link pasukame siauru keleliu į mišką. Vingiuotas keliukas nuveda tolokai į miško gilumą. Netikėtai atsiradęs aikštelės su sodyba vaizdas nustebino. Dar prie vartų pasitiko pirmasis šeimininkų sargas - šuo Čikis.
Šiame name šeima įsikūrė prieš geras dvi dešimtis metų. Kai atsikėlė čia gyventi, kaip sako Algis, tai buvo sena, apleista sodyba, tiesiog per kiemą iškastas griovys. Namą šeimininkai pirko iš jau Anapilin išėjusių senukų, už jautį pardavus gautus 1000 rublių.
Miškų ūkis padėjo privesti ir elektrą, kai netoliese gyvenę, taip pat elektros neturėję pensininkai pakėlė triukšmą. Vaikai - keturios dukros - mokyklą lankė Balėnuose, iki kurių pėstute kelio mišku palei kanalą - 15-20 minučių. Kol buvo maži, palydėdavo tėvai, vėliau keliaudavo savarankiškai.
Aplink sodybą pamiške auga vien maumedžiai (tad gali būti aktuali ir maumedžio mediena). Algis sako, kad sovietmečiu čia kažkokius bandymus darė miškininkai. Pačioje sodyboje augalų įvairovė: išvaizdžios tujos, eglės, paparčiai, keleto žmonių ūgio kadagiai, kurie, kai juos Algis sodino, buvo dar visai mažyčiai.
Iš vienos pusės palei sodybą iškastas tvenkinukas su nedidele sala, kurioje puikuojasi dvi išdrožtos ir išdažytos gulbės. Ir jos, ir tvenkinys - taip pat Algio rankų darbas. Iš to “balkono” į tvenkinį galima užmesti meškerę. Medinėmis skulptūrėlėmis papuošti vartai, vedantys į sodybą, į daržą, į ūkinius pastatus.
Šeimininkei atitenka visi moteriški darbai, kurių pagrindinis - rūpintis, kad aplink netrūktų gėlių, kad jos būtų prižiūrėtos, nuravėtos. Paklausti, ar dažnai sulaukia svečių, šeimininkai atsakė neigiamai. Kartais pasirodo iš miško išlindę grybautojai. Kiek dažnesni svečiai - žvėrys. Netrūksta šernų, pasirodo viena kita stirna, lapė. Piktų dvikojų lankytojų nepasitaikė, niekas dar neišgąsdino. Didžiausias darbas, dabar laukiantis Algio - pastatyti priepirtį. Namas, kuriame gyvena šeimininkai, medinis, statytas prieš gerą pusšimtį metų, bet dar gana tvirtas.