Turto dalybų istorijų būna įvairių. Turto paveldėjimas galimas dviem būdais: pagal testamentą arba įstatymą, primena teisininkė Iveta Jarašiūnaitė. Pagal testamentą paveldi tie asmenys, kurie jame nurodyti, o pagal įstatymą paveldi įpėdiniai, kurių eilės nurodytos Civiliniame kodekse. Nepaisant to, dažnai kyla neaiškumų, ypač jeigu įpėdinių yra daug arba du žmonės nebuvo sudarę santuokos.
Pažvelkime atidžiau į tai, kas paveldi turtą pagal įstatymą.
Kas paveldi turtą pagal įstatymą?
Pagal įstatymą mirusio asmens turtą paveldi įpėdiniai, kurių eiliškumas yra numatytas Civiliniame kodekse. Įstatyme išskiriamos šešios įpėdinių eilės:
- Pirmoje įpėdinių eilėje rikiuojasi palikėjo vaikai (įvaikiai), kartu ir sutuoktinis, jei toks yra.
- Antroje eilėje yra palikėjo tėvai (įtėviai) ir anūkai.
- Trečioje eilėje rikiuojasi palikėjo seneliai ir proanūkiai.
- Ketvirtoje eilėje - palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės.
- Penktoje eilėje - palikėjo sūnėnai ir dukterėčios, dėdės ir tetos.
- Šeštoje eilėje - pusbroliai ir pusseserės.
„Penktai ar šeštai įpėdinių eilei palikimas retai kada atitenka. Dažniausiai turtą paveldi pirmos eilės įpėdiniai arba, jeigu pirmoje eilėje įpėdinių nėra, - antrosios eilės įpėdiniai“, - reziumuoja I. Jarašiūnaitė. Jeigu nėra visų šešių eilių įpėdinių, palikimas atitenka valstybei. Lietuva taip pat gauna turtą tų žmonių, kurių artimieji nesikreipė dėl palikimo priėmimo arba visi įpėdiniai jo atsisakė.
Paveldėjimas, jei nėra „vidurinės“ įpėdinių eilės
I. Jarašiūnaitė pasakoja dažnai susidurianti su atvejais, kai asmens tėvai miršta anksčiau senelių. Tuomet įpėdinių eilės šiek tiek persiskirsto. „Už mirusį tėvą ar motiną, kuris iš senelių būtų paveldėjęs turtą, paveldi jo vaikai. Kitaip tariant, jie „įstoja“ į savo tėvų vietą. Anūkai už mirusius tėvus paveldi senelių turtą ir tais atvejais, kai pirmoje eilėje yra kitų įpėdinių.
Pavyzdžiui, seneliai turi savo vaikų, iš kurių vienas ar keli mirę. Todėl pirmoje eilėje yra likę gyvi vaikai, o vietoje mirusiųjų į palikimą pretenduoja jų vaikai, kad ir kiek jų būtų“, - paaiškina I. Jarašiūnaitė.
Teisininkė pateikia dvi hipotetines situacijas:
- 1 situacija. Miršta močiutė arba senelis. Sutuoktinio jis/ji nebeturi. Velionis turėjo du vaikus - vienas gyvas, kitas miręs anksčiau. Tokiu atveju būtų buvę du pirmos eilės įpėdiniai, bet vienas iš jų jau yra miręs. Vadinasi, močiutės/senelio palikimą paveldi gyvas vaikas ir mirusiojo vaikai (anūkai). Tai vadinama paveldėjimu atstovavimo teise.
- 2 situacija. Miršta močiutė arba senelis. Sutuoktinio jis/ji nebeturi. Velionis turėjo du vaikus, bet nespėjus priimti palikimo vienas iš jų miršta. Tuomet palikimą paveldi gyvas vaikas, ir mirusiojo įpėdiniai, kurie šiuo atveju gali būti ne tik vaikai.
Žinoma, jeigu mirusio senelio arba močiutės sutuoktinis yra gyvas, turtą paveldi ir jis, ir kiti įpėdiniai pagal eilę.
Sugyventiniai negauna nieko - tai pakeistų partnerystės įstatymas
Partnerystės: apžvalga / apžvalga 2024 m. (Filipinai)
„Labai svarbu žinoti, kad sugyventiniai pagal dabartinius Lietuvos įstatymus nėra šeimos nariai ir įstatyminiai įpėdiniai. Todėl jeigu paveldėjimas vyksta pagal įstatymą, sugyventinis nepaveldi nieko“, - pažymi I. Jarašiūnaitė. Tokiu atveju su partneriu ne santuokoje gyvenusio asmens turtas pereina teisėtiems paveldėtojams. Jeigu asmuo gyveno su mylimuoju ir neturėjo vaikų, jo palikimas atitenka jo tėvams. Jeigu partneriai turėjo vaikų, turtas pereina vaikams. Kitais atvejais palikimą gauna tolimesni teisėti įpėdiniai, o jei tokių nėra nė vieno - valstybė.
Pagal įstatymą žmogus savo partnerio turto negali paveldėti ir kitu, teisėtiems įstatyminiams įpėdiniams populiariu būdu - faktiniu valdymu, t. y. net jei jį valdė, juo rūpinosi.
Vadinasi, jeigu pora gyveno vieno iš partnerių bute, o tas asmuo turėjo vaikų iš ankstesnių santykių, pagal įstatymą po jo mirties viskas, įskaitant ir butą, atitenka vaikams. Yra buvę situacijų, kad vaikai ilgametę tėvo ar motinos antrąją pusę tiesiog išvaro iš namų.
Dėl tokių ir panašių situacijų teisininkė pataria kartu gyvenančioms poroms susimąstyti ir aptarti, kas po kiekvieno iš jų mirties paveldės turtą. Ir, jeigu nenori savo partnerio palikti be skatiko kišenėje, priimti sprendimą: arba sudaryti santuoką, arba parašyti testamentą.
„Pabrėžiu, kad kartu nesantuokoje gyvenantiems žmonės reikėtų reikėtų aptarti tą nemalonią temą apie mirtį ir palikimo paveldėjimą. Pasverti visus atvejus, kas būtų, jeigu vienas iš partnerių mirtų, o kas būtų - jeigu kitas. Taip pat apsvarstyti ir sudaryti bent asmeninį testamentą“, - sako I. Jarašiūnaitė.
Pakeisti situaciją galėtų partnerystės įstatymas. Nors visuomenėje priimta manyti, kad jis išspręs homoseksualių porų problemas, anot I. Jarašiūnaitės, partnerystės įstatymas padėtų daugeliui heteroseksualių porų.
„Žmonės labai priešinasi partnerystės įstatymui, nes į jį žiūri per homoseksualių asmenų partnerystės prizmę. Tačiau teisiškai partnerystės įstatymas duotų daug naudos ir heteroseksualiems asmenims, kurie gyvena kartu ne santuokoje. Dabar problemų kyla ne tik paveldėjimo klausimais - teisiškai sugyventiniai negali nei turėti turto bendrąja jungtine nuosavybe, nei jo paveldėti be testamento iš savo antrosios pusės, nei priimti svarbių medicininių sprendimų ir pan.“, - paaiškina teisininkė.
Testamentas: dvi rūšys - skirtingi niuansai
Turtą dalintis paprasčiau, kai žmogus palieka testamentą - tada palikimą gauna tie asmenys, kurie nurodyti dokumente. Tačiau ir testamentų būna skirtingų, todėl reikėtų žinoti tam tikrus niuansus.
Testamentai būna dviejų rūšių: asmeninis ir oficialusis.
- Asmeninis testamentas parašytas ranka. Tokiame testamente turi būti nurodyta: testatoriaus vardas ir pavardė; testamento sudarymo vieta; testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena); išreikšta aiški testatoriaus valia (nurodyta, apie kokį turtą kalbama, tiksliai ir suprantamai parašyta, kokiems asmenims jis paliekamas); testamentas turi būti pasirašytas. Toks testamentas gali būti saugumas namie ar patikėtas saugoti kam nors iš pažįstamų žmonių. Žmogus taip pat savo noru gali perduoti saugoti testamentą notarui. Svarbu, kad po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus asmeninis testamentas turi būti pateiktas teismui patvirtinti.
- Oficialusis testamentas sudarytas raštu dviem egzemplioriais ir patvirtintas notaro arba kitos valstybės konsulinio pareigūno, kai asmuo yra ne Lietuvoje.
Abiejų rūšių testamentai yra teisėti, bet oficialusis yra geriau apsaugotas. Kadangi vienas oficialiojo testamento egzempliorius laikomas pas notarą, mažesnė tikimybė, kad jis bus sunaikintas arba sugadintas.
Oficialusis testamentas turi ir daugiau privalumų. Pavyzdžiui, jei žmogus ranka parašo asmeninį testamentą, o vėliau pas notarą sudaro oficialųjį, laikoma, kad oficialusis yra aukštesnės galios. Be to, oficialųjį testamentą sunkiau nuginčyti teisme.
„Kadangi asmeniniai testamentai surašomi ranka, gali pasitaikyti klaidų ar kilti tam tikrų klausimų (pavyzdžiui, ar žmogus testamentą surašė pats savo valia, ar jam niekas nedarė įtakos). Tuo metu oficialusis testamentas surašomas pas notarą, todėl kyla mažiau dvejonių. Be to, tokio testamento surašyme gali dalyvauti ir liudininkai. Taigi vėliau šį dokumentą sunkiau nuginčyti“, - paaiškina I. Jarašiūnaitė.
Testamento pripažinimas negaliojančiu
Dėl palikimo šeimos dažnai susipyksta. Didžiausias nepasitenkinimas kyla tada, kai pagal velionio testamentą kas nors iš šeimos narių negauna turto. Kai kuriais atvejais giminės netgi ima bylinėtis, kad tik prisiteistų, jų nuomone, jiems priklausančią palikimo dalį. Vis dėlto teismai atskirų šeimos narių užgaidų netenkina. Kaip pažymi I. Jarašiūnaitė, dėl testamento pripažinimo negaliojančiu galima kreiptis tik su rimta priežastimi, pavyzdžiui, jei testamentą parašė neveiksnus žmogus arba testatorius buvo verčiamas, jei testamentas suklastotas ir panašiai.
Vien tai, kad kažkas iš šeimos narių negavo palikimo, nėra priežastis testamentą pripažinti negaliojančiu. Taigi ir grasinimai, kad kažkas testamentą nuginčys siekdami „atgauti“ savo dalį, neturi pagrindo, sako I. Jarašiūnaitė.
Gauti testamente neapibrėžtą turto dalį gali tik tie mirusiojo šeimos nariai, kuriems reikalingas išlaikymas. Tokiu atveju į teismą kreipiamasi dėl privalomosios palikimo dalies išskyrimo. Pagal Civilinį kodeksą teisę į privalomąją palikimo dalį turi palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, t. y. jie pensinio amžiaus, neįgalūs ar dėl kitų priežasčių negali savęs išlaikyti. Taigi, jei tėvas visą turtą paliko mylimajai, bet turi nepilnamečių vaikų, galima kreiptis į teismą dėl privalomosios palikimo dalies išskyrimo jiems. Nepaisant testamento turinio, jie paveldi pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
Nepražiopsokite priimti palikimo
Žmogus mirė, testamentas yra, įpėdiniai aiškūs - ką daryti toliau? I. Jarašiūnaitė primena, kad pirmasis ir labai svarbus žingsnis - kreiptis dėl palikimo priėmimo.
„Po žmogaus mirties per tris mėnesius reikia kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Toks laikotarpis numatytas tik kreipimuisi į notarą, o ne pačio palikimo priėmimui, nes kartais priėmimo procesas užtrunka, pavyzdžiui, jei dėl tam tikrų priežasčių reikia kreiptis į teismą. Kai asmuo per nurodytus tris mėnesius kreipiasi pas notarą, atliekamos visos kitos palikimo priėmimo procedūros“, - sako I. Jarašiūnaitė.
Jeigu turtas paliekamas nepilnamečiui, jo vardu palikimą priima vaiko tėvai arba globėjai. Jie tik išreiškia valią, tačiau turtas vis tiek atitenka nepilnamečiui. Nepriėmus arba atsisakius palikimo, jis atitenka kitiems paveldėtojams, o jeigu tokių nėra - valstybei.
Atsisakyti paveldėjimo galima neatliekant jokių veiksmų (niekur nesikreipiant) arba kreipiantis į notarą pranešti, kad paveldėjimo atsisakoma.
Jei žmogus dėl tam tikrų priežasčių nespėjo per tris mėnesius kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo, jis gali kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo termino atnaujinimo arba dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu.
Palikimas priimamas faktiniu valdymu tada, kai įpėdinis nors ir nesikreipia į notarą dėl palikimo priėmimo, bet vėlionio turtą valdo, rūpinasi ir disponuoja. Pavyzdžiui: gyvena velioniui priklausiusiame būste; prižiūri jo žemės sklypus, juose ūkininkauja ir pan. kitais būdais prižiūri, valdo velionio turtą. Tuomet reikia kreiptis į teismą, kad šis nustatytų, turtas buvo paveldėtas faktiniu valdymu.
Teismui turėsite įrodyti, kad nors ir nesikreipėte į notarą dėl palikimo priėmimo, jį priėmėte faktiškai valdydami turtą. Kitaip tariant, teismui reikės įrodyti, jog gyvenote velionio name, valdėte žemės sklypus, mokėjote mokesčius ir t. t.
Su velionio palikimu galite gauti ir jo skolas
Kartu su palikimu paveldėtojai kartais net patys to nežinodami gauna papildomą „dovanėlę“ - skolas. Tuomet jas tenka padengti iš savo kišenės, nepriklausomai nuo paveldėto turto dydžio. Dėl to I. Jarašiūnaitė pataria palikimą priimti pagal apyrašą ir už palikėjo skolas atsakyti tik paveldėtu turtu. Kitaip tariant, jeigu skolos bus didesnės už palikimą, paveldėtojams nereikės jų padengti patiems.
„Jeigu miręs žmogus turėjo turto už 50 tūkst. eurų, o skolų už 60 tūkst. eurų, priėmus palikimą pagal apyrašą už skolas reikės atsakyti tik paveldėtu turtu, t. y. tik 50 tūkst. eurų. Likę 10 tūkst. skolos nebus išieškoti iš įpėdinio. Todėl jeigu asmenys priima palikimą ir nėra visiškai tikri, kad miręs žmogus neturėjo skolų, vertėtų priimti paveldimą turtą pagal apyrašą. Kas paskui nebūtų taip, jog gavote daugiau skolų nei palikimo“, - teigia I. Jarašiūnaitė.
Bendrasis sutuoktinių testamentas
Lietuvoje galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia galimybę sutuoktiniams pasirūpinti vienas kitu po savo mirties sudarant bendrąjį sutuoktinių testamentą, tačiau daugelis visuomenės narių apie šį testamentą nėra girdėję, arba nežino šio testamento sudarymo sąlygų ir ypatumų.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) bendrąjį sutuoktinių testamentą priskiria prie oficialaus testamento rūšių, kuris išreiškia bendrą sutuoktinių valią, kad kiekvienas sutuoktinis po savo mirties palieka kitam, pergyvenusiam sutuoktiniui, visą savo turtą, įskaitant ir savo bendrosios jungtinės nuosavybės dalį.
Bendruoju testamentu sutuoktiniai vienas kitam turi palikti visą savo turtą be jokių išlygų. Tai reiškia, kad sutuoktiniai vienas kitam po mirties turi palikti ne tik savo bendrosios jungtinės nuosavybes teise turimą turtą, bet ir sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, pavyzdžiui, sutuoktinio turėtą turtą iki santuokos sudarymo ir kt. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad sutuoktiniai, sudarę bendrąjį testamentą, nepraranda teisės disponuoti jiems asmeniškai priklausančiu turtu.
Įstatymas suteikia teisę sutuoktiniams bendruoju testamentu paskirti ir savo bendrą įpėdinį, kuris paveldės sutuoktiniams priklausiusį turtą po pergyvenusiojo sutuoktinio mirties. Taigi, bendrasis sutuoktinių testamentas užtikrina ne tik kiekvieno sutuoktinio teisę po sutuoktinio mirties paveldėti visą mirusiam priklausantį turtą, bet ir sudaro galimybę abiem sutuoktiniams, dar esant gyviems, nuspręsti dėl turto paveldėjimo (įpėdinio paskyrimo) po abiejų sutuoktinių mirties.
Bendruoju sutuoktinių testamentu gali būti paskirtas ir ne vienas įpėdinis, o ir keli, pavyzdžiui, jeigu sutuoktiniai turi keletą vaikų.
Būtina pažymėti, kad bendruoju sutuoktinių testamentu paskirtas įpėdinis, paveldėsiantis turtą, po paskutinio iš sutuoktinių mirties, neturi jokių teisių į turtą iki pergyvenusio sutuoktinio mirties. Tokio įpėdinio teisinė padėtis yra lygiai tokia pati, kaip ir pagal vieno asmens sudarytą testamentą. Taigi, toks įpėdinis paveldi tik tą turtą, kuris lieka po pergyvenusio sutuoktinio mirties.
Įstatymas suteikia teisę sutuoktiniams bendruoju testamentu nustatyti ir testamentinę išskirtinę kitų asmenų naudai, t.y. sutuoktiniai vienas kitą gali įpareigoti po vieno iš sutuoktinių mirties vykdyti tam tikrą prievolę kitam asmeniui, pavyzdžiui, teikti materialinę paramą testamente nurodytam asmeniui.
Pergyvenęs sutuoktinis, paveldėjęs mirusiojo turtą, gali paveldėtą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo savo nuožiūra.
Bendrąjį sutuoktinių testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai, t.y. asmenys, įstatymo nustatyta tvarka sudarę civilinę ar bažnytinę santuoką. Tai yra vienintelis atvejis, kada įstatymas leidžia testamentą sudaryti dviem asmenims kartu.
Bendrasis sutuoktinių testamentas yra sudaromas tik kaip oficialusis, todėl šis testamentas gali būti sudarytas tik nuvykus pas notarą arba konsulinį pareigūną, jeigu sutuoktiniai yra užsienio valstybėje. Vadinasi, sutuoktiniams testamentą surašius ir jį pasirašius patiems ranka, testamentas būtų laikomas negaliojančiu.
Atkreiptinas dėmesys, kad sudarius bendrąjį sutuoktinių testamentą pas notarą, ar konsulinį pareigūną, sutuoktiniams atsiranda įstatyme įtvirtinti ribojimai dėl kitų testamentų sudarymo. Įstatyme yra numatyta, kad sutuoktinių sudaryti individualūs testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. Be to, įstatyme yra numatyta, kad mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis neturi teisės pakeisti bendrojo testamento, nes priešingu atveju būtų paneigta mirusiojo sutuoktinio valia. Tačiau pergyvenęs sutuoktinis turi teisę atsisakyti priimti mirusiojo sutuoktinio palikimą.
Bendrasis sutuoktinių testamentas leidžia sutuoktiniams iš anksto pasirūpinti vienas kito materialine gerove po vieno iš sutuoktinių mirties, t.y. abu sutuoktiniai iš anksto žino, kad vienam iš jų mirus, pergyvenęs sutuoktinis paveldės visą mirusiajam priklausantį turtą.
Atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus
Dažnai kyla klausimų dėl įpėdinių teisių ir terminų. Pateikiame atsakymus į kelis dažniausiai užduodamus klausimus:
- Ar jie tikrai gali išreikalauti paveldėjimo kada užsimanys vėliau? Ar didelė tikimybė, kad jie per teismą išreikalautų palikimo, ar yra terminas, kuriam pasibaigus jie jau tikrai negalėtų kreiptis dėl palikimo. Civilinis kodeksas nenumato jokių naikinamųjų terminų, tad su prašymu dėl termino palikimui priimti pratęsimo galima kreiptis neribotą laiką. Tačiau, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų sprendimų analizė leidžia teigti, jog teismai „lengva ranka“ nepratęsia termino palikimui priimti.
- Ar reikia rinkti ir kaupti kažkokius įrodymus (kažkokie laiškai, sms žinutės), kad su jais buvo bendrauta, kad jie buvo informuoti, jog norint gauti palikimą, reikia per tris mėnesius kreiptis. Nes jie po to nurodys tą „svarbią“ priežastį, kad nežinojo. Žinoma, kaip teisingai pastebėjo DELFI skaitytoja (-as), gerai būtų rinkti ir kauti įrodymus apie tai, kad įpėdiniai buvo informuoti apie palikimo atsiradimą.
- Kas turi su anūkais bendrauti, nes notaras, tarsi įpareigojo kitus 2 močiutės vaikus, juos pristatyti į notaro biurą, kad jie pasirašytų atsisakymą dėl palikimo. O jie vis randa priežasčių neatvažiuoti. Tad, notaras neturi nei teisės, nei pareigos reikalauti, kad įpėdiniai būtinai atvyktų ir atsisakytų nuo palikimo.
Paveldėjimas, kai nepriėmus vieno sutuoktinio palikimo, miršta kitas sutuoktinis
Neretai pasitaiko situacijų, kai vienam iš sutuoktinių mirus, niekas nesikreipia dėl palikimo priėmimo, ir, jau praėjus terminui priimti vieno sutuoktinio palikimą, miršta kitas sutuoktinis.
Pavyzdžiui, sutuoktiniai gyveno bendrame bute, mirus vyrui, niekas nesikreipė dėl palikimo priėmimo, žmona ir toliau liko gyventi tame bute, juo naudojosi, rūpinosi, mokėjo mokesčius, tačiau po kurio laiko ji mirė. Tokiu atveju teoriškai egzistuoja galimybė bandyti atsinaujinti procesą dėl anksčiau mirusiojo sutuoktinio palikimo priėmimo, tačiau praktiškai naudingiau yra įrodyti palikimo priėmimą faktiniu užvaldymu.
Įpėdiniai turėtų kreiptis į teismą, prašydami nustatyti juridinį faktą, kad po tėvo mirties pergyvenusioji motina priėmė palikimą faktiniu užvaldymu.
Vilniaus universiteto Teisės klinika pažymi, kad pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytina individualiai pritaikoma kiekvienam atvejui. Konkrečios situacijos aplinkybės ar pasikeitęs teisinis reguliavimas gali lemti kitokį teisinį vertinimą bei atsakymą.