Pilietybė nėra tik formali teisės kategorija, tai - asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Asmuo įsipareigoja būti lojalus valstybei, vykdyti piliečio pareigas, o valstybė privalo globoti ir ginti asmenį, teikti jam visokeriopą pagalbą. Nuo kitų asmens ir valstybės teisinių santykių pilietybė skiriasi tuo, kad tai yra nuolatinis teisinis ryšys, nenutrūkstantis nei laike, nei erdvėje.
Asmuo tampa piliečiu nuo savo gimimo arba įgijęs pilietybę natūralizacijos būdu; šis ryšys išlieka visą gyvenimą, jeigu pats žmogus neatsisako pilietybės. Asmuo išlieka savosios valstybės piliečiu, nesvarbu, kur bebūdamas, gyvendamas tėvynėje ar kitoje valstybėje. Tuo jis ir skiriasi nuo užsieniečio, kuris apsigyvena, tarkim, Lietuvoje.
Kiekviena valstybė pati apsibrėžia, kas yra jos piliečiai: apibūdina tokių asmenų kategorijas, nustato pilietybės įgijimo būdus. Pagal mūsų Konstituciją pilietybė įgyjama arba gimus, arba kitais įstatymo numatytais atvejais. Pilietybė (tą pabrėžia ir Lietuvos konstitucinis teismas, ir Europos konvencija dėl pilietybės) - suteikiama, neatsižvelgiant į asmens etninę kilmę.
Pilietybės santykiai būna ir horizontalūs, ir vertikalūs; tai nėra formalūs santykiai tarp asmenų; tokia narystė gali būti sukurta tik esant vienam kito pripažinimui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pilietybę apibrėžė kaip nuolatinį, nepertraukiamą asmens ir valstybės teisinį ryšį, o pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą pilietybė - tai asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos Respublika, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis (2 str. 8 p.). Šiuose apibrėžimuose kertinės sąvokos yra ryšio nepertraukiamumas, abipusiškumas.
Manau, kad pilietybės turinį galėtume apibūdinti trimis elementais: pilietis, valstybė ir santykis tarp jų. Kitaip tariant, pilietybės teisinis santykis nėra vien tai, kokias teises ir pareigas suteikia teisės normomis reglamentuotas santykis, atitinkamą reikšmę turi ir kiti du elementai - asmuo (pilietis) ir valstybė. Valstybė reglamentuotus santykius bėgant laikui gali koreguoti, keisdama pilietybės įgijimo ir netekimo taisykles, o asmuo turi teisę apsispręsti, ar nori ir gali pagal nustatytas sąlygas (išskyrus atvejus, kai pilietybė įgyjama gimstant) būti konkrečiai valstybei lojalus. Esminė savybė, kurios reikalaujama iš piliečio santykio su valstybe, yra lojalumas.
Paprastai mažos valstybės jautriau vertina į pilietybės klausimų reglamentavimą. Tačiau kiekviena turi savo istoriją, susiduria su tam tikrais iššūkiais. 1992 m., kai buvo priimta Lietuvos Konstitucija, skirtingai nei latviai ir estai, buvome labai liberalūs suteikdami pilietybę tiems, kurie tuo metu gyveno Lietuvoje ir kurie pareiškė norą ją įgyti. Tačiau prisiminkime, kokia buvo mūsų geopolitinė situacija 1992-aisiais. Tikrai turėjome pagrindo griežčiau reglamentuoti pilietybės santykius, negalėjome leisti, kad mus kažkas užtvindytų. Šiandien, kai esame ES ir NATO nariai, situacija visiškai kitokia, daug kas sako, kad taip gerai ir taip saugiai negyvenome nuo XVI a. Tad, matyt, yra pagrindo peržiūrėti pilietybės santykių reguliavimą.
Dvigubos pilietybės reglamentavimas Lietuvoje
Mūsų Konstitucijoje įtvirtintas viengubos pilietybės principas. Lietuvos pilietis gali būti tik Lietuvos piliečiu, o ne turėti kokios kitos šalies pilietybę. Pilietybės įstatymas Lietuvos piliečius skirsto į dvi grupes: į tuos, kurie išvyko iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos, ir į tuos, kurie ją paliko po 1990 metų kovo 11 - osios. Tie, kurie išvažiavo iki 1990 metų (traukėsi iš buvusios Sovietų Sąjungos, buvo ištremti ar pateko į Vakarų demokratines valstybes), gali turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę.
Dalis politikų pasisako už dvigubos pilietybės plėtimą - esą tą diktuojančios pakitusios šalies politinio ir ekonominio gyvenimo aplinkybės. Tapome ES, NATO nariais, dauguma žmonių emigravę, įgiję kitų valstybių pilietybes. Bet Konstitucija liko ta pati, nors aplinkybės ir pasikeitė. Ginčas turėtų vykti ne dėl to, kokiu būdu išspręsti problemą. Tą būdą daug kartų nurodė Konstitucinis teismas - tik referendumo keliu. Pilietybės įstatymu išplėsti dvigubos pilietybės teikimo sąlygų negalima.
Jei esate Lietuvos Respublikos pilietis ir įgijote kitos valstybės pilietybę apie tai privalote per 2 mėnesius informuoti Migracijos departamentą arba Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą.
Migracijos departamentas nagrinėja pranešimus apie asmenų įgytą kitos valstybės pilietybę ir priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės palikimo, kuomet asmenys turi teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, arba teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priima vidaus reikalų ministras.
Nepranešimas apie įgytą kitos valstybės pilietybę užtraukia baudą nuo 300 iki 850 Eur baudą.
Asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę, gali pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, jei turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei. Prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turi būti paduotas per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog Lietuvoje dviguba pilietybė galima tik išimtinais atvejais. Tačiau Seime šį konstitucinį draudimą periodiškai mėginama apeiti. Vienas iš būdų - keisti Pilietybės įstatymą.
Dviguba pilietybe
Asmenys, turintys teisę į dvigubą pilietybę
Šiandien pilietybės santykių reguliavimas yra ydingas ir ta prasme, kad turime kelias skirtingas piliečių kategorijas, o tai nesukuria teisingumo jausmo. Vieni gali įgyti LR pilietybę vien todėl, kad yra LR piliečių iki 1940 m. Mano manymu, Seimas yra priėmęs protingą sprendimą leisti išsaugoti LR pilietybę ją turintiems vaikams, kurie išvykę iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11-osios. Jei esi LR piliečių palikuonis, bet išvykai, neprivalai atsisakyti LR pilietybės, nepaisant, kad turi kitos valstybės pilietybę. Anksčiau buvo nustatytas terminas apsispręsti, kurią pilietybę renkiesi. Tačiau kiti po 1990 m. Šiandien galime būti atsargesni dėl tų valstybių, kurios yra į rytus nuo Lietuvos ir kelia mums pavojų.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, teisę į dvigubą pilietybę turi:
- asmenys, ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m.
- asmenys, išvykę iš Lietuvos iki 1990 m.
- asmenys, kitos valstybės pilietybę įgiję laikotarpyje nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. galintys įrodyti savo ar savo tėvų, ar senelių arba prosenelių (ar vieno iš jų) iki 1940 m. birželio 15 d. savo lietuvių kilmę.
Kas gali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, tai yra asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
Asmeniu, ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. 1940 m. birželio 15 d. - 1990 m. kovo 11 d.
Asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jei 1990 m. kovo 11 d. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Tai reiškia, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos po 1940 m. birželio 15 d. į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
Išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. - kelionės sutartys, sudarytos iki 1940 m. birželio 15 d. Sąrašas nėra baigtinis, gali būti pateikti kiti turimi dokumentai.
Dokumentai, patvirtinantys Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m.
Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę:
- Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m.
- Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m.
- asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m.
Jeigu nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat gali būti pateikiamas užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai, pvz.: dokumentai apie turėtą nekilnojamąjį turtą ir (ar) žemę, apie dalyvavimą rinkimuose iki 1940 m. birželio 15 d.
Šių dokumentų pateikti nereikia, jeigu minėtų sąlygų (žr. Vaikų iki 18 metų, ir asmenų, teismo pripažintų neveiksniais tam tikroje srityje, pranešimus apie įgytą kitos valstybės pilietybę paduoda jų atstovai, t. y. Tokiu atveju prie pranešimo taip pat būtina pridėti galiojantį atstovo asmens tapatybės dokumentą ir atstovavimą patvirtinantį dokumentą.
Jungtinės Karalystės pilietybės įgijimą gimimu gali patvirtinti Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos (pavyzdžiui, HM Passport Office) išduota pažyma arba tėvų (vieno iš tėvų) Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės paso, galiojusio vaiko gimimo metu, kopija.
Užpildžius pranešimą per MIGRIS būtina asmeniškai atvykti į Migracijos departamentą arba Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą ir pateikti prie pranešimo pridėtų skaitmeninių dokumentų originalus. Į Migracijos departamentą pateikti dokumentų originalus gali atvykti ir Jūsų įgaliotas asmuo.
Jeigu dokumentų originalus Migracijos departamentui teikia asmens įgaliotas atstovas, jis, atvykęs į Migracijos departamentą, pateikia galiojantį asmens tapatybės dokumentą bei papildomai privalo pateikti atstovavimą patvirtinančius dokumentus, jei tokie nebuvo pridėti prie asmens pranešimo apie įgytą kitos valstybės pilietybę.
Migracijos departamentui paštu atsiųsti dokumentai negrąžinami, išskyrus atvejus, kai asmuo išreiškė rašytinį pageidavimą dėl šių dokumentų grąžinimo ir pats apmokėjo saugų jų siuntimą bei pateikė tokį apmokėjimą patvirtinančius įrodymus (pvz.: pašto siuntos apmokėjimo kvitą).
Papildomi dokumentai negali būti pateikti Lietuvos Respublikos konsulinei įstaigai.
Teisė į nekilnojamąjį turtą
Nesu girdėjęs apie tokį mokestį niekur, labai nustebčiau, jei toks būtų, nes piliečiai turi vienodą statusą ir pareigas.
Jei asmuo nemoka mokesčių, jis negali gauti ir socialinių išmokų, nebent būtų kažkokių, kurios nepriklauso nuo pajamų ir mokesčių. Lietuvoje yra žmonių grupių, kurios draudžiamos privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, pavyzdžiui, studentai, vaikai, tad jie, nors nemoka mokesčių, gali gauti tam tikrų paslaugų.
Visi LR piliečiai turi vienodą statusą, nepaisant, kad turi ir kitos valstybės pilietybę.
2019 m. referendume pilietybės klausimu dalyvavo 53,16 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių, jis įvyko. Tačiau pateiktas klausimas teigiamai išspręstas nebuvo: nors beveik 74 proc. dalyvavusių referendume pasakė „taip“, bet tai nebuvo daugiau kaip pusė visų turinčių rinkimų teisę. Tad šįsyk, jei rinkėjų aktyvumas būtų didesnis, nemaža tikimybė, kad sprendimas referendume būtų teigiamas.
Taip, o Referendumo įstatyme kartelė iškelta labai aukštai: referendume turi dalyvauti daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkiminę teisę. Ne atėjusių į rinkimus, o turinčių rinkiminę teisę. Ir jie turi pasisakyti už pakeitimus Konstitucijoje.
Neužmirškime, kad tuo metų vyko ir Sovietų Sąjungos nacionalizuoto turto grąžinimo, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje vyko didžiulė diskusija: leisti nuosavybę atkurti tik Lietuvos piliečiams ar ir tiems, kurie yra kitų valstybių piliečiai? Nuspręsta ją atkurti tik Lietuvos piliečiams.
Žinoma, galima ginčytis, ar pasirinktas principas buvo teisingas. Nuosavybės turėtojo teisės juk privalo būti ginamos, nepriklausomai nuo to, kokios valstybės pilietis jis yra. Šią nuostatą įteisino tauta, tuo metu balsavusi už Konstituciją.
Pavyzdžiui, dabar yra nustatyta, kad Seimo nariu gali būti renkamas tik asmuo, kuris yra Lietuvos pilietis, bet neturi kitos valstybės pilietybės. Jeigu dvigubą pilietybę įteisintume, turėtume keisti ir tą nuostatą. Su panašia problema jau susidurta Moldovoje.
Kas valdys mūsų šalį ateityje, ar sprendimus dėl mūsų valstybės gyvenimo Seime priiminės tik Lietuvoje gyvenantys mūsų šalies piliečiai, ar ir tie, kurie su Lietuva mažai susiję ir turi dar ir kitos šalies pilietybę? Tokie „dvigubi piliečiai“ mums rinks Seimą, kurio sprendimai jiems jokios įtakos neturės. Kaip matome, yra daugybė dalykų, dėl kurių turime rimtai pamąstyti.
Problema egzistuoja, ir ji labai rimta. Iš vienos pusės, nieks nenori prarasti ryšio su savo tautiečiais, išvykusiais svetur. Antra vertus, negalima remtis ta piliečių mase, kuri tikrai neprisiims atsakomybės už mūsų likimą ir šalies ateitį. Šį klausimą sprendžiant, be tautos balso neišsiversime, tačiau tautą būtina supažindinti su visais šios sudėtingos problemos aspektais.
Konstitucinio Teismo pozicija
Pilietybės įstatymu esą galima nustatyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, iš Lietuvos išvykę po 1990 m. kovo 11 d. Diskusija, ar Lietuvos piliečiai gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiai, nėra nauja.
Pilietybės įstatymo pakeitimo projektas ir dėl jo kilusi diskusija rodo, kad jo iniciatoriai, o jų, kaip minėta, labai daug - net 114 Seimo narių, - akivaizdžiai ignoruoja Konstitucinį Teismą, nes visiškai nepaiso jo pateiktos Konstitucijos 12 straipsnio sampratos.
Visiškai nekreipiama dėmesio ir į tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, kad Seimui draudžiama įveikti Konstitucinio Teismo nutarimus, t. y. draudžiama vėliau priimtais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurį Konstitucinis Teismas buvo pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reikštų, kad galima nepaisyti ir pačios Konstitucijos.
Minėta, kad nurodytą konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas aiškina kaip reiškiančią, kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti labai reti (išimtiniai), kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys, ji turi būti ribojama.
Pilietybės reguliavimas 1918-1940 m.
Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kurioje buvo nustatyta, jog „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“ (§ 9). 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“ (10 str. 1 d.), tačiau kartu buvo nustatyta ir išimtis - „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“ (10 str.
Lietuvos žemėlapis
Iš dvigubos pilietybės teisinio reguliavimo 1919-1939 m. Konstitucijoje numatytos išimtys, kai Lietuvos pilietis kartu galėjo būti ir kitos valstybės pilietis, tik patvirtina bendrą dvigubos pilietybės draudimo taisyklę. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1990 m. kovo 11 d. priimtame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Laikinojoje Konstitucijoje) buvo įtvirtinta nuostata, kad „Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas“ (13 str. 1 d.), taip pat buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu“ (13 str.
Rengiant 1992 m. Konstituciją taip pat buvo vadovaujamasi nuostata, kad Konstitucijoje būtina įtvirtinti viengubos pilietybės principą, o dviguba pilietybė bus galima tik atskirais retais įstatyme numatytais atvejais. Tai atsispindi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1991 m. gegužės 1 d.
Todėl buvo apsispręsta Konstitucijoje įtvirtinti tik bendrą principą, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys. Tuo metu Lietuvos valstybingumas nebuvo toks stiprus, koks jis yra dabar. Antai, buvo baiminamasi, kad būdami ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitos valstybės piliečiai, ir turėdami teisę rinkti Seimą, Respublikos Prezidentą, savivaldybių tarybas, jie balsuos ne už tas politines jėgas, kurios buvo pasirengusios stiprinti Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą, o balsuos taip, kaip naudinga kitoms, Lietuvai priešiškoms valstybėms, kurių piliečiai jie yra, nes su tomis, Lietuvai pavojų keliančiomis valstybėmis, jie būtų susiję politinio ir kitokio lojalumo ryšiais.
Konstitucijos projektas buvo baigtas rengti 1992 m. spalio 12 d., kitą dieną jam pritarė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, jis buvo paskelbtas visuomenei, o 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame reguliuojami pilietybės santykiai, buvo išdėstytas taip:
- „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 d.);
- „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ (2 d.);
- „Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas“ (3 d.).
Tokios redakcijos šis straipsnis yra ir šiuo metu. Jis išdėstytas Konstitucijos pirmajame skirsnyje, kuris gali būti keičiamas tik referendumu (Konstitucijos 148 str.
Grįžkime prie Konstitucijos 12 straipsnio antrojoje dalyje vartojamų žodžių „atskiri atvejai“, kurie, kaip nurodoma Konstitucinio Teismo nutarimuose, reiškia, kad tokie atvejai turi būti labai reti (išimtiniai). Atskleidžiant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ sampratą, negalima apsiriboti vien lingvistiniu (gramatiniu) teisės aiškinimo metodu ir remiantis tik kurio nors vieno šios nuostatos žodžio - nagrinėjamu atveju žodžio „atskiras“ - lingvistine prasme aiškinti visos nuostatos turinį.
Konstitucijos 12 straipsnyje, kaip ir kituose Konstitucijos straipsniuose, nėra beprasmių žodžių, kiekvienas iš jų turi savo paskirtį ir reikšmę. Antai, analizuodamas Konstitucijoje įtvirtintą pilietybės reguliavimą, prof. dr. Tai rodo Konstitucijos žodžiai „išskyrus /…/ atskirus atvejus, niekas negali būti /…/ (12 str. 2 d.). Vadinasi, įstatymų leidėjas neturi galių iškreipti dvigubą pilietybę, kaip konstitucinę išimtį, t. y.
Paminėtina ir tai, kad Seimo 1996 m. gruodžio 19 d. priimtame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, kuriame buvo nurodyti Lietuvai gresiantys rizikos veiksniai ir pavojai, vienu iš tokiu veiksnių ir pavojų buvo laikomos „kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“ (II dalis, 9 skyrius, 1 skirsnis).
Būtent dėl to Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu atitinkamos Pilietybės įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas sukėlė didelį iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių ir tų valstybių pilietybes įgijusių Lietuvos Respublikos piliečių nepasitenkinimą. Ypač nepatenkinti buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie išvyko iš Lietuvos po 1990 m.
Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendime dar kartą konstatavo, jog Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos, kurias prašo išaiškinti Respublikos Prezidentė, „reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“.
Vis glaudesnė valstybių integracija, didelė Lietuvos piliečių emigracija, iš esmės nevaržomos galimybės įsidarbinti beveik visose Europos Sąjungos valstybėse, didėjantis Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais skaičius ir kitos aplinkybės sudaro prielaidas daugėti dvigubos pilietybės atvejams. Tai skatina valstybes naujai pažvelgti ir į dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą.