Ar sakinyje gali būti du veiksniai?

Šiame straipsnyje nagrinėsime, ar sakinyje gali būti du veiksniai, atsižvelgiant į sakinio dalių vaidmenį, gramatinę struktūrą ir pragmatinius aspektus.

Sakinio sandara ir sakinio dalys

Žodis ar keli žodžiai, sakinyje turintys tam tikrą vaidmenį jo visumos atžvilgiu ir atsakantys į tam tikrus klausimus, yra sakinio dalys. Sakinio dalimis eina tik savarankiškos reikšmės žodžiai - vieni arba kartu su tarnybiniais žodžiais (prielinksniais, dalelytėmis): Jonas (kas?) grįžo (ką veikė?) namo (kur?) po pietų (kada?).

Ne tik vienas, bet ir du ar daugiau savarankiškų žodžių gali sudaryti vieną sakinio dalį. Tokios sakinio dalys: papildinys sakinyje Vėl girdžiu griaustinį griaudžiant (ką girdžiu? - griaustinį griaudžiant), tarinys sakinyje Traukinys buvo bepradedąs važiuoti (Kas pasakyta apie traukinį? - buvo bepradedąs važiuoti), vietos aplinkybė sakinyje Gyvenu trys kilometrai už Vilniaus (Kur gyvenu? - trys kilometrai už Vilniaus). Taigi sakinio dalys gali būti vientisinės ir sudėtinės.

Sakinio dalis įprasta skirstyti į pagrindines ir antrininkes. Pagrindinės sakinio dalys nepriklauso kitoms sakinio dalims ir sudaro predikatinį sakinio centrą. Pagrindinėmis sakinio dalimis laikomi veiksnys ir tarinys, jiems priskiriamas organizuojamasis sakinio vaidmuo: veiksnys žymi predikatinio (su sakinio laiku, modalumu, kartais - ir asmeniu siejamo) požymio turėtoją, o predikatinis požymis pasakomas tariniu. Sakinyje Jonas buvo pavargęs norima pasakyti, kad Jonui priskiriama su praeitimi sietina ypatybė „būti pavargusiam“, sakinyje Jonas eina namo veiksnys Jonas turi šiuo metu realią ypatybę „eiti“ ir pan.

Predikatinį sakinio centrą išplečia antrininkės sakinio dalys. Papildinys priklauso nuo tarinio, neretai yra būtinas tariniu einančio veiksmažodžio reikšmei papildyti (Jonas pjauna žolę). Aplinkybės taip pat priklauso nuo tarinio, bet reiškiamos daugeliu įvairių žodžių ar jų formų (Jonas gyvena mieste, už miesto, prie miesto, šalia upės,..). Pažyminys priklauso bet kokiai daiktavardžiu pasakytai sakinio daliai, dažniausiai veiksniui ir papildiniui, hierarchiškai tai labiausiai nutolusi nuo tarinio, taigi žemiausio rango sakinio dalis (Matau mėlyną dangų).

Kaip ir visos gramatinės kategorijos, sakinio dalys turi turinį ir formą. Bet kurios sakinio dalies turinys - jos atliekamoji funkcija (vaidmuo) sakinyje, kuri reiškiama tam tikrų formų rinkiniu, būdingu tam tikrai (šiuo atveju - lietuvių) kalbai. Iš formų, žyminčių tam tikrą sakinio dalį, visumos galima išskirti būdingiausias - tipines (bazines) - formas. Formos požiūriu veiksnio pamatą (bazę) sudaro daiktavardžio ar jo atitikmens vardininkas, tarinio - veiksmažodžio asmenuojamosios formos, pažyminio - būdvardis ar kitas būdvardiškasis žodis (dalyvis, kai kurie įvardžiai ar skaitvardžiai), aplinkybės - prieveiksmis, papildinio - daiktavardžio netiesioginiai linksniai, pirmiausia - galininkas.

Sakinio dalių nesudaro vieni tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės) ir gramatiškai (sakinio dalių klausimais) su bet kuriomis kitomis sakinio dalimis nesusiję savarankiški sakinio žodžiai: įterpiniai (Žvirbliai, matyt, naudingi paukščiai), kreipiniai (Jonuk, nueik į parduotuvę).

Skiriant sakinio dalis taip pat atsižvelgiama į jomis einančių žodžių gramatinius ryšius, semantinius santykius, žodžių tvarką bei intonaciją, kartais į žodžių leksinių reikšmių ypatybes. Žodžiai, kurie sakinyje atsako į tam tikrus klausimus, keliamus iš kitų žodžių, vadinami sãkinio dalimis.

Veiksnỹs yra pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimą kas?

Veiksnio raiška

Veiksnys gali būti reiškiamas įvairiomis kalbos dalimis:

• Daiktavardžio vardininku: Ant mokytojos stalo gulėjo knyga.
• Įvardžio vardininku: Visi laukė ekskursijos.
• Būdvardžio vardininku: Bailus pirmiausia gelbsti save.
• Veiksmažodžio bendratimi: Prisipažinti - nelengva užduotis.
• Žodžių junginiu: Jie visi žiūrėjo pro langus ir norėjo į kiemą.

Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimus ką veikia, veikė, veikdavo veiks veiksnys? kas jis yra? koks jis yra? Tariniu pasakomas ne tik aktyvus veiksmas, bet ir būsena.

Pagal tai, kuo reiškiamas tarinys, skiriamos kelios tarinių rūšys.

Papildinys - labiausiai su tariniu susijusi antrininkė sakinio dalis. Jo vaidmenį sakinyje atskleidžia keturi pagrindiniai klausimai, keliami iš tarinio: ko? kam? ką?

Aplinkýbė - antrininkė sakinio dalis, rodanti įvairias sąlygas, kuriomis reiškiasi tariniu pasakytas požymis. Aplinkybės atsako į klausimus kur? kada? kaip? kodėl? dėl kokios priežasties? kokiu tikslu?

Pažyminys yra antrininkė sakinio dalis, paaiškinanti kurią nors daiktavardžiu, kartais įvardžiu išreikštą sakinio dalį. Sakinyje pažyminys susijęs ne su tariniu, o su veiksniu, papildiniu ar aplinkybe. Žodis, kurį paaiškina ir kuriam priklauso pažyminys, vadinamas pažymimúoju žodžiù.

Sakinyje pažyminys atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? keli? kelios? kelintas? kelinta? kieno?

Pagal ryšį su pažymimuoju žodžiu pažyminiai skirstomi į derinamúosius ir nederinamúosius. Su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi ir linksniu suderintas pažyminys yra derinamasis. Nederinamasis pažyminys su pažymimuoju žodžiu nesuderintas.

Veiksmažodžio rūšis ir argumentų vaidmuo

Kaip matome, sakinys (1) yra tipiškos SVO struktūros. Sakinio centre veiksmažodis su dviem argumentais: veiksniu, išreikštu daiktavardžio vardininku, ir tiesioginiu papildiniu, išreikštu daiktavardžio galininku.

Pirma, konstatuojame, kad veiksmažodžio gramatinės struktūros keitimas leidžia perskirstyti sakinio dalių vaidmenis. Taigi, kalbame ne apie vienos leksemos kaitybinėmis formomis reiškiamą kategoriją, o apie viso sakinio kategoriją, reiškiamą priešinamomis veiksmažodžių formomis ir veiksmažodiniais junginiais.

Antra, šie gramatiniai pokyčiai daromi pragmatiniais sumetimais: keičiamas veiksmažodžio argumentų pragmatinis rangas. Sakinyje (1) subjektas turi aukščiausią pragmatinį rangą. Sakinyje (2) jo pragmatinis rangas yra pažeminamas, kartu pakeliamas objekto pragmatinis rangas.

Kategorinės reikšmės - sakinio dalių vaidmens paskirstymo sakinyje - atžvilgiu rūšies raiškos priemonės lietuvių kalboje sudaro dvejopas priešpriešas: vienos neasmenuojamosios veiksmažodžio formos (dalyviai) priešinamos kitoms (skaitantis : skaitomas) arba asmenuojamosios veiksmažodžio formos priešinamos veiksmažodiniams junginiams su neveikiamosios rūšies dalyviais (skaito : yra skaitomas).

Sakiniuose (3) ir (5) paprastas asmenuojamasis veiksmažodis priešinamas su sangrąžiniu ir pašalinama po vieną argumentą: tai gali būti ir papildinys, ir veiksnys. Sakinyje (3) pašalinamas papildinys, tačiau tai nereiškia, kad objekto apskritai atsisakoma: sangrąžinis veiksmažodis nukreipia veiksmą atgal į subjektą, todėl subjektas kartu tampa ir objektu (subjektas ir objektas sutapatinami, perkeliami į vieną argumentą). Aišku, subjekto pragmatinis rangas tik padidėja.

Skirtis tarp (1) ir (3)/(5) sakinių remiasi tais pačiais principais, kaip ir aktyvo/pasyvo atveju: veiksmažodžio formų priešinimu, veiksmažodžio argumentų sintaksinių funkcijų kaita, semantinių vaidmenų perskirstymu ir pragmatinio rango aukštinimu/žeminimu - vadinasi, tai yra tos pačios srities - rūšies - gramatinės kategorijos požymiai.

Sakinių (4) ir (5) sintaksinę/semantinę struktūrą lemia ir sangrąžinis veiksmažodis, ir veiksmažodžio argumentų vienatipiškumas. Papildiniai (objektai) su Petru (1) ir su vaiku (2) semantiškai yra lygiai tokie patys veikėjai kaip ir veiksniais išreikšti subjektai, tik jų pragmatinis rangas labai sumažintas per sintaksines funkcijas.

Sakiniuose (4) ir (5) papildiniai transformuojami į veiksnius, tačiau sangrąžinis veiksmažodis ne nukreipia veiksmą atgal į veiksnį kaip papildinį (nesutapatina subjekto su objektu), o rodo nuolatinę subjekto ir objekto vaidmenų kaitą: Petras muša Joną / Jonas muša Petrą = Petras ir Jonas (abu jie) mušasi. Tas pats ir su kalbėjimusi: abu veikėjai veiksmą atlieka paeiliui.

Aktantinė derivacija - predikato leksinės reikšmės transformacija, dėl kurios padaugėja arba pamažėja aktantų - kartu gali keistis sintaksiniai vaidmenys ir pragmatinis rangas. Tai labai artima rūšies gramatinei kategorijai. Pagrindinis skirtumas yra semantinis poslinkis: rūšies kategorijos gramemų kaita niekada neliečia situacijos aktantų kiekio (nedidina ir nemažina jų), apsiriboja tik sintaksinių vaidmenų ir pragmatinio rango kaita.

Tarp rūšies ir aktantinės derivacijos nėra griežtos ribos (arba bent jau šiuolaikinė kalbotyra jos neveda). Pagrindinis rūšies ir aktantinės derivacijos skirtumas toks: rūšies transformacijos keičia gramatinę situacijos interpretaciją (kartu ir aktantų pragmatinį rangą), bet niekada nepaveikia semantinės interpretacijos. Situacijos dalyvių rinkinys ir jų semantiniai vaidmenys (ne sintaksiniai), pereinant nuo aktyvo prie bet kurios kitos išvestinės rūšies, nepakinta, ir tai galioja visų tipų rūšinėms sistemoms. Netgi pasyvinės konstrukcijos su nuliniu agentu nagrinėtinos kaip išvestos iš pradinių konstrukcijų su tuo pačiu nuliniu agentu, tik jis netenka veiksnio pozicijos.

Nebūtų klaidinga manyti, kad rūšies kategorija ― tai tam tikras, labiau gramatinis aktantinės derivacijos atvejis, o ji pati apima plačią klasę reiškinių, aprašomų kaip „aktantinės struktūros keitimas“.

Neveikiamoji rūšis reiškia daikto ypatybę ar patiriamą būseną, kylančią iš kito veikėjo veiksmo (skaitoma knyga) - t.y. Pusiau predikatiškai vartojamų dalyvių rūšies narių priešprieša lieka iš esmės ta pati kaip ir atributiškai vartojamų - Visą semestrą prasnaudęs, prieš egzaminus pradėjo mokytis. Gandras parlėkė pavargęs.

Dalyviai prototipiškai reiškia iš veiksmo kylančią kintamą ypatybę, tačiau neveikiamieji dalyviai dažnai gali reikšti ir pastovią, nekintamą reiškinio ypatybę - tai galima įvardinti kaip terminologinę neveikiamojo dalyvio vartoseną (paprastai ir įvardžiuotinės formos): sudedamoji kėdė, rūkyta dešra, miegamasis kambarys, skalbiamoji mašina. Aišku, giluminėje struktūroje opozicija su veikiamąja rūšimi egzistuoja (kitas veiksmo atlikėjas): rūkantis dešrą žmogus, sudedantis kėdę žmogus, miegantis kambaryje žmogus, skalbiantis žmogus., nors tas ryšys dažnu atveju ne toks ryškus ir akivaizdus, todėl šiuolaikiniam žmogui kartais kyla nepagrįstų klausimų dėl tokios neveikiamosios rūšies vartosenos.

Technikoje esama griežtų dalyvio rūšies opozicijų, kai aiškiai išskiriamas veiksmo patyrėjas ir veiksmo atlikėjas: varantieji/varomieji ratai, varantysis/varomasis skriemulys (diržinės pavaros). Tokiose opozicijose dar svarbus ir atskaitos taškai, mat ne visada akivaizdu, kas aktyviai veikia ar ką aktyviu veikėju skelbia kalbėtojas.

Jei aš sėdžiu savo automobilyje, tai važiuojantis paskui mane, sekantis mane bus sekantis automobilis, lygiai kaip jei aš sėdžiu stotelėje, troleibusai važiuoja vienas paskui kitą, vienas seka kitą - tai man jie sekantys, o kaip troleibuso vairuotojui?

Apibendrinant, sakinio dalys gali būti vientisinės ir sudėtinės, o veiksmažodžio rūšies transformacijos keičia gramatinę situacijos interpretaciją ir aktantų pragmatinį rangą. Taigi, atsakant į klausimą, ar sakinyje gali būti du veiksniai, reikia atsižvelgti į sakinio struktūrą, veiksmažodžio rūšį ir kontekstą.

tags: #ar #gali #buti #2 #veiksniai #sakinyje