Ar Gali Būti Apklausiamas Nepilnametis Teisme Lietuvoje?

Teismo procesas gali būti ypač bauginantis vaikui. Todėl yra specifinių reikalavimų, susijusių su vaiku, teisminio nagrinėjimo metu. Vaikas negali inicijuoti teismo proceso ar savarankiškai dalyvauti šiame procese iki jis sulauks pilnametystės. Tai atlieka vaiko teisinis atstovas, paprastai tėvai arba teisėtas globėjas.

Vaikas turi teisę būti išklausytam prieš visų rūšių teismus tais atvejais, kai tai turi įtakos jo interesams. Tai taip pat taikoma tiems atvejams, kai procesą pradėjo ne vaikas ar jo teisinis atstovas. Teismas atsižvelgia ir įvertins vaiko geriausius interesus kiekvienu atskiru atveju.

Lietuvoje vaikas (nepilnametis) gali būti baudžiamas nuo keturiolikos metų. Nepilnamečiui gali būti taikomos visos Baudžiamojo proceso kodekse išdėstytos kardomosios priemonės, pavyzdžiui, suėmimas. Lietuvos teisėje yra ribojamos aplinkybės, kuriomis nepilnametis gali būti suimtas. Apribojimai yra susiję su nusikalstamos veikos sunkumu ir nepilnamečio ketinimus ar elgesį baudžiamojo proceso metu. Teismas gali atleisti nepilnametį nuo bausmės ir taikyti privalomas auklėjimo pobūdžio priemones, tuo atveju, jei yra konkrečių aplinkybių, kuriomis galima jas taikyti.

Vaiką gali apklausti tik asmuo, turintis žinių apie bendravimą su vaiku baudžiamojo proceso metu. Vaikas taip pat, esant poreikiui, gali būti apklausiamas dalyvaujant psichologui arba tiesiogiai paties psichologo. Tokioje situacijoje psichologas formuluoja klausimus tokiu būdu, kuris tinka vaiko psichikai ir amžiui.

Kiek daugiau nei prieš dešimt metų Lietuvoje buvo atliktas vaiko teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu auditas (Valstybinio audito ataskaita: ar efektyviai organizuota vaiko teisių apsauga 2012), kurio metu nustatyta, jog vaikai retai apklausiami įrengtuose vaiko apklausos kambariuose; neapibrėžta vaiko teisių apsaugos specialistų procesinė padėtis; ne visų vaikų apklausose dalyvauja vaiko teisių apsaugos specialistai; neaiškios Vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau - VTAS) funkcijos vaiko apklausose; VTAS formaliai atstovauja vaikui baudžiamajame procese (Valstybinio audito ataskaita: ar efektyviai organizuota vaiko teisių apsauga 2012).

Iš esmės analogiškas problemas, susijusias tiek su VTAS dalyvavimu vaikų apklausose, tiek bendrai kylančias baudžiamajame procese dalyvaujant nepilnamečiams, nustatė ir vėliau gana plačius mokslinius tyrimus atlikusios Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė (Kavoliūnaitė-Ragauskienė 2016) bei Dovilė Murauskienė (Murauskienė 2017). Dar anksčiau baudžiamąjį procesą, kuriame dalyvauja vaikai, nagrinėjo Rima Ažubalytė (Ažubalytė 2011; Ažubalytė 2010; Ažubalytė 2009) ir Antanas Jatkevičius (Jatkevičius 2001).

Svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į Valstybės kontrolės išvadas, iš dalies į minėtų mokslinių tyrimų rekomendacijas, įstatymo leidėjas 2017 metais priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 186, 188, 272, 280 ir 283 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo iš esmės pakeista nepilnamečių nukentėjusiojo ir liudytojo apklausos tvarka, taip pat iš dalies patobulintas nepilnamečių įtariamųjų ir kaltinamųjų apklausų teisinis reguliavimas.

Pakeitimai buvo orientuoti į apklausos atlikimo vietą, minimalų apklausų skaičių, apklausoje dalyvaujančių proceso dalyvių skaičių, jų vaidmenį ir funkcijas. Minėtas įstatymas įsigaliojo nuo 2018 metų, todėl tikslinga išanalizuoti pasikeitusio teisinio reguliavimo įgyvendinimo praktiką, galimas problemas ir sunkumus, su kuriais tenka susidurti ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams ir teismams.

Per pastaruosius penkerius metus naujų mokslinių tyrimų, nagrinėjusių nepilnamečių apklausų ypatumus pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste, iš esmės nėra, todėl šis tyrimas yra reikšmingas tiek naujumo, tiek aktualumo prasme. Nors kai kurios straipsnyje analizuojamos problemos buvo nagrinėjamos ir anksčiau, tačiau tuo metu galiojęs baudžiamojo proceso įstatymas nenustatė šiuo metu taikomų nepilnamečių apklausų (iš esmės kitokių) atlikimo taisyklių, todėl šių problemų analizė naujo teisinio reguliavimo kontekste įgauna kitokią, naują ir aktualią reikšmę. Be to, šiame straipsnyje siekiama parodyti, ar ankstesniuose tyrimuose identifikuotos kai kurios (praktinės) problemos buvo išspręstos patobulinus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau - BPK), ar situacija pasikeitė ir kokiu mastu, taip pat nagrinėjamos ir naujos problemos.

Straipsnio tikslas - išanalizuoti nuo 2018 m. liepos 1 d. teisėsaugos institucijų praktinėje veikloje, atliekant nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausas, kylančias problemas ir šiuo klausimu besiformuojančią (ar susiformavusią) teismų praktiką. Autorius kelia hipotezę, jog anksčiau atliktuose tyrimuose identifikuotų problemų šiuo metu yra mažiau, o nukentėjusieji ir liudytojai nepilnamečiai baudžiamajame procese yra saugomi labiau.

Tyrime naudojami metodai: analizės, loginis, sisteminis, empirinis-anoniminis anketavimas. Autorius išanalizavo apie 50 pastarųjų 5-6 metų teismų sprendimų, kuriuose įvairiais aspektais buvo keliami skirtingi klausimai dėl nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausų. Straipsnyje detaliau analizuojami tik tie teismų sprendimai, kurie aktualūs ir reikšmingi autoriaus tyrimui. Taip pat buvo pasirinkta straipsnį iliustruoti ir papildyti empiriniu tyrimu, nors tokie tyrimo metodai baudžiamosios teisės ar proceso srityse taikomi gana retai.

Autorius siekė atskleisti realią baudžiamojo proceso įstatymo normų, reguliuojančių nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausų atlikimą, taikymo praktiką ir nustatyti, ar prieš kelerius metus pakeistas BPK atitinka šiandieninę teisėsaugos institucijų praktiką.

Respondentais tikslingai buvo pasirinkti Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - VTAT) darbuotojai. Tokį sprendimą lėmė kelios priežastys. Pirma, VTAT atstovai nėra atsakingi už baudžiamojo proceso eigą bei rezultatą ir jame dalyvauja tik kaip tam tikras konkrečias funkcijas atliekantys asmenys, todėl gali labiau „iš šalies“ stebėti, kaip vykdomas baudžiamasis procesas ir kaip jame užtikrinamos nepilnamečių teisės (ši funkcija - tai pagrindinės jų pareigos). Toks statusas gali lemti didesnį atvirumą ir informacijos suteikimą, aiškinantis galimus baudžiamojo proceso pažeidimus. Antra, jie paprastai dalyvauja daugelyje (kai kuriais atvejais visuose) baudžiamojo proceso veiksmų (apklausų), kurie yra atliekami su nepilnamečiais liudytojais ir nukentėjusiaisiais. Trečia, buvo galimybė apklausti didžiąją daugumą šių specialistų, dirbančių visoje Lietuvoje, todėl anketavimo rezultatai yra maksimaliai reprezentatyvūs ir pakankamai tikslūs.

Tyrimo metu buvo apklausti 103 respondentai, iš kurių net 101 sudarė VTAT darbuotojai ir 2 psichologai. VTAT duomenimis, Lietuvoje baudžiamajame procese dalyvauja apie 160 VTAT darbuotojų, todėl 101 darbuotojas sudaro apie 63 procentus visų darbuotojų. Klausimai buvo pateikti visiems VTAT darbuotojams, o atsakymus pateikė didžioji jų dalis. Svarbu ir tai, kad atsakymai buvo gauti iš visų Lietuvos regionų, todėl galima daryti pagrįstas išvadas dėl susiklosčiusios praktikos visoje Lietuvoje, o ne atskiruose regionuose.

Buvo sukurta ir pateikta anoniminė anketa, kurią sudarė 19 uždarų, pusiau uždarų ir atvirų klausimų, susijusių su nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausomis baudžiamojo proceso metu. Straipsnyje analizuojami tyrimo rezultatai ir pateikiama respondentų atsakymų (tik reikšmingų nagrinėjamai problemai) interpretacija, daromos išvados.

1. Įvade minėtu baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimu buvo nustatyta, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Skirtingai nei dėl nepilnamečio apklausoje dalyvaujančių asmenų kvietimo privalomumo priklausomai nuo tiriamos nusikalstamos veikos pobūdžio ar sunkumo, ši baudžiamojo proceso įstatymo nuostata taikoma visais atvejais, nepriklausomai nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio. Būtent toks ir buvo įstatymo leidėjo tikslas, kadangi naujoje BPK 186 straipsnio 2 dalies redakcijoje neliko žodžio „paprastai“ (apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose).

Tokią išvadą patvirtina ir Generalinio prokuroro rekomendacijos, reguliuojančios nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos tvarką (Rekomendacijos 2009), kurių 29 punkte nurodoma: „Nepilnametis ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausiamas specialiai įrengtoje ir nepilnamečio apklausai pritaikytoje patalpoje. Jei teisme nėra vaikų apklausoms pritaikytos patalpos, būtina ikiteisminio tyrimo teisėją informuoti apie galimybę atlikti apklausą artimiausioje įstaigoje (pvz., apygardos teisme, kituose apylinkės teismo rūmuose, policijos komisariate, visuomeninėje organizacijoje), kurioje yra įrengta ši patalpa.

Įdomu tai, kad analogiškos nuostatos, įpareigojančios nepilnametį apklausinėti specialioje patalpoje, nėra BPK 280 ir 283 straipsniuose, reguliuojančiuose nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausų tvarką teisme. Todėl gali kilti abejonių dėl to, ar nepilnametis gali būti apklausiamas teismo posėdžių salėje. Tokių abejonių realumą patvirtina ir gana nauja (nors ir retai pasitaikanti) teismų praktika.

Štai apeliacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje kilo ginčas dėl nepilnamečių liudytojų apklausos vietos. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai apklausiant nepilnamečius liudytojus, nes nepilnamečiai asmenys buvo apklausiami dalyvaujant kaltinamajam toje pačioje patalpoje. Tačiau, apygardos teismo vertinimu, „BPK 280 straipsnyje įtvirtintos normos yra rekomendacinio pobūdžio ir taikomos įvertinus nepilnamečio liudytojo socialinę ir psichologinę brandą. Kadangi dėl nepilnamečių liudytojų (kurių amžius buvo nuo 14 iki 18 metų) socialinės ir psichologinės brandos nei teismui, nei proceso dalyviams jokių abejonių nekilo, o tokio asmens apklausa teisiamojo posėdžio metu priklauso išskirtinai teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, diskrecijai, todėl nebuvo būtina šių liudytojų apklausa iš kitos patalpos“ (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2022).

Galime pastebėti, kad šiuo atveju apygardos teismas citavo (galimai vadovavosi anksčiau suformuota teismų praktika, nors to nutartyje nenurodė) gana seniai priimtą kasacinio teismo nutartį, kurioje tuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) pažymėjo: „Teisiamajame posėdyje apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį R. B. baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, nustatyti BPK 280 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pažeisti. Minėta BPK 280 straipsnio 1 dalies nuostata yra rekomendacinio pobūdžio ir taikoma įvertinus nepilnamečio asmens socialinę ir psichologinę brandą. Kadangi dėl nukentėjusiojo socialinės ir psichologinės brandos nei teismui, nei proceso dalyviams jokių abejonių nekilo, todėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo ir psichologo dalyvavimas jo apklausoje nebuvo būtinas“ (LAT 2007).

Viena vertus, LAT buvo analizuojamas ne apklausos atlikimo vietos klausimas, o apklausoje privalančių dalyvauti asmenų kiekis ir statusas. Kita vertus, nuo 2007 metų, kai buvo priimta ši LAT nutartis, BPK 280 straipsnio nuostatos keitėsi du kartus, o BPK 283 straipsnio - net tris kartus. Kaip teisingai pažymėjo E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, galima kelti hipotezę, kad 2007 metais, kai buvo nagrinėjama ši byla, teismuose kildavo sunkumų užtikrinant vaiko teisių apsaugos skyrių atstovų bei psichologų dalyvavimą, ir toks išaiškinimas pateiktas atsižvelgiant į faktines galimybes užtikrinti šių specialistų dalyvavimą teismo procese.

Vis dėlto aktualioje pastarųjų metų teismų praktikoje kasacinis teismas pakankamai vienareikšmiškai ir aiškiai išdėsto savo poziciją šiuo klausimu. Vienoje iš nutarčių pažymėta, kad apklausos metu buvo laikytasi BPK nuostatų, reglamentuojančių nukentėjusiojo apklausos teisme tvarką: „Paauglės R. M. apklausa vyko nepilnamečių apklausos kambaryje, joje privalomai dalyvavo psichologė J. J. ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos - globos namų direktorius V. P.; kaltinamoji ir kiti proceso dalyviai, išskyrus psichologę ir nepilnametės nukentėjusiosios atstovą, nebuvo patalpoje, kurioje atliekama apklausa, privalomai buvo daromas garso ir vaizdo įrašas. Taigi BPK 283 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos tvarka teisme pažeista nebuvo“ (LAT 2K-229-1073/2019).

Štai kitoje baudžiamojoje byloje LAT pabrėžia, jog „nagrinėjančiam bylą teismui nustačius būtinybę apklausti nepilnametį teisme, tokia apklausa galima, tačiau būtina laikytis taisyklių, skirtų nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui, jo parodymų patikimumui ir gynybos teisei užduoti klausimus užtikrinti. Taisyklės numatytos BPK 283 straipsnio 3 dalyje“ (LAT 2K-95-976/2019). Taigi pastaruoju metu kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa teisme turi vykti laikantis BPK 283 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, kuriomis, be kita ko, siekiama užtikrinti nepilnamečio saugumą.

Tokios pačios taisyklės numatytos ir BPK 280 straipsnyje, kuris skirtas nepilnamečio liudytojo apklausos ypatumams teisme. Skirtingai nei nurodė apygardos teismas minėtoje byloje, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės teismui pasirinkti, kur apklausti nepilnametį liudytoją ar nukentėjusįjį, net ir atsižvelgiant į nepilnamečio emocinę ar socialinę brandą. Todėl galima pagrįstai teigti, jog nepilnametis liudytojas ar nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme privalomai turi būti apklausiamas specialioje vaiko apklausos patalpoje, užtikrinant tik įstatyme nurodytų asmenų dalyvavimą toje pačioje patalpoje. Tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų pavyzdžių, šių privalomų taisyklių ne visada laikomasi.

Pavyzdžiui, 283 straipsnis numato tam tikras procedūras, kurių reikia laikytis apklausiant nepilnametį teisme:

• Visuomet, o nepilnametį nukentėjusįjį dėl tam tikrų nusikaltimų privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iš kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės.
• Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali užduoti apklausiamam asmeniui klausimų ir reikšti prašymus dėl apklausos.
• Kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus psichologą ir nepilnamečio nukentėjusiojo atstovą, neleidžiama būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa.
• Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per teisėją ar teismą užduoti apklausiamam asmeniui klausimų.
• Nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas tik įvertinus, ar jis nedarys poveikio nepilnamečiui.

Teismo posėdis

Teismo posėdžiai dažniausiai yra vieši, siekiant užtikrinti, kad teismai dirbtų atvirai ir kad jų sprendimai būtų prieinami viešai. Lietuvoje teismo posėdžiai visada uždari bylose dėl tėvų valdžios ir bendravimo teisių, tėvystės nustatymo, vaiko neteisėto perkėlimo į kitą valstybę, taip pat kai tai susijuę su įvaikinimu.

Bylos, turinčios įtakos vaiko teisėms ir interesams, turėtų būti nagrinėjamos kuo greičiau ir turėtų būti prioritetinės, palyginti su kitais atvejais. Pavyzdžiui, teismo sprendimas, susijęs su tėvų valdžios teisių naudojimu, turėtų būti priimtas ir vykdomas kuo greičiau, nes ilgesnis vykdymas gali turėti nepataisomų padarinių tėvų ir vaikų santykiams.

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami BPK straipsniai, reglamentuojantys nepilnamečių apklausą:

tags: #ar #gali #buti #apklausiamas #nepilnametis