Šiame straipsnyje nagrinėjama ši tema, apžvelgiant įvairias perspektyvas - nuo religinių iki mokslinių. Aptarsime, kodėl žmonės gali manyti, kad mūsų planeta yra pragaras, ir kokie argumentai tai patvirtina arba paneigia.
Dante ir Vergilijus pragare. Autorius: William-Adolphe Bouguereau
Religinė perspektyva
Pažvelgus iš religinės pusės, galima pastebėti, kad visa žmonijos istorija - tai begalinė mėsmalė. Karas po karo, epidemija po epidemijos, badas, prekyba vergais, kankinimai, ligos, genocidas, nužudymai, prievartavimai. Ir tai pasaulis, kurį sukūrė gerasis Dievas? Ši aplinkybė glumina daugelį, kartu ir šventikus.
Populiariausi atsakymai į šį klausimą skamba ne visai įtikinamai: kalbama apie pasirinkimo laisvę, kad dėl visko kaltas pats žmogus, kad Dievas nubaudė nusidėjėlius, arba kad blogį kuria šėtonas. Bet už viso to jaučiasi kažkoks netikrumas, savo neteisumo jausmas. Jeigu šėtonas kankina žmones, tai kodėl visagalis Dievas jo nesustabdo? Jeigu taip baudžiami nusidėjėliai, tai kuo kaltas kūdikis, kuris, būdamas tokio amžiaus, tiesiog nespėjo niekuo nusikalsti? Žmonės patys kuria blogį? Galbūt. Bet juk iš tikrųjų blogų žmonių labai mažai, tai kodėl gi būtent jie nustato šio pasaulio formą, ir dar per visą šio pasaulio egzistavimą? Ir vėl, kaip Dievas tai leidžia?
Bet jeigu padarysime prielaidą, kad mes visi seniai mirę ir dabar esame pragare, tai viskas stoja į savo vietas ir atrodo kur kas logiškiau. Žemė - tai pragaras. Čia nenuodėmingų nėra. Atkreipkite dėmesį į žinomą tezę apie tai, kad po pirmo Adomo ir Ievos nuopolio nusidėjėliais tapo visa vėlesnė žmonija. Netiesiogiai tai liudija apie tai, kad Žemė - pragaras. Kodėl už Adomo ir Ievos poelgį turi atsakyti visi jų palikuonys? Šis klausimas glumina daugelį, bet, tarkim, kad Žemė - pragaras ir joje surinkti visi nusidėjėliai, tai prieštaravimų nėra jokių. Ir nėra nekaltų kūdikių, ir nėra neužtarnautų kančių.
Be to, mes žinome, kad šėtonas - šio pasaulio kunigaikštis. Būtent jis yra Žemės valdovas. Bet juk apie šėtoną taip pat žinoma, kad jis PRAGARO valdovas. Ir vėl tai mums netiesiogiai pasufleruoja, kad reikia sutapatinti žemę ir pragarą. Tada viskas rišasi tarpusavyje: šėtonas valdo Žemę, šėtonas valdo pragarą, reiškia, Žemė ir pragaras turi bendrą valdovą. Mažiausia, kas gali būti, tai, kad Žemė ir pragaras sudaro sąjungą, jei tai ne viena ir ta pati vieta.
Suprantamu tampa ir savižudybių pasmerkimas. Tai bandymas pabėgti iš “kalėjimo”, neatbuvus viso laiko. Pati baisiausia žmogaus kančia, yra nežinomybė kas jo laukia po mirties: tai yra, bus ten gyvenimas, ar priekyje nėra nieko. Tai jau tampa PRAGARIŠKA bausme. Ir, aišku, tikrasis pragaras ir bus toks. Logiškai galvojant negalima laikyti Dievo-Kūrėjo primityviu sadistu, kuris baudžia žmones kepindamas juos keptuvėje.
Žinodami, kad Žemė - pragaras, kitaip žiūrime į sutartį su šėtonu, kurios tikslas įgyti nemirtingumą. Įsivaizduokite, žmogus pats, savo valia, sutinka amžinai likti Žemėje, t.y. pragare. Ir suprantama, kodėl apie tokį sako, kad jis pražudė savo sielą. Žinoma, pražudė. Ir koks velniškas pasityčiojimas iš situacijos: šėtonas laimi visada ir visiškai, sudarydamas tokį kontraktą.
Tikėtina, kad už pragaro galibūti dar vienas pragaras. Priklauso nuo poelgių, nusikaltėliui gali pritaikyti amnestiją, o gali ir sugriežtinti režimą.
Kyla klausimas, o kaip atrodė tas pasaulis, kuriame mes gyvenome, kol numirėme ir patekome į pragarą? Jeigu ten, tikrame pasaulyje, buvo nusidėjėlių ir jie pateko į pragarą, tai yra Žemę, reiškia, ir ten buvo blogio. Gal tikrasis pasaulis - tai vieta, kur žmogus, kiekvienas žmogus, gali bendrauti su Kūrėju? Ir štai, tiksliai žinodamas, kad yra Dievas, kažkas vis tik įsigudrina daryti pikta.
Mokslinė perspektyva
Žinoma, mokslas turi savo paaiškinimus, kodėl Žemės centras toks karštas. Pirmiausia, visi skylantys atomų branduoliai skilimo metu išskiria šilumą. Antra - planeta dar neataušo nuo susiformavimo. Kai į vieną darinį susiklijavo visa mūsų planetą sudaranti materiją, visi tos materijos gumulai atkeliavo su savo kinetinės energijos komponentais. Ir pradėjus formuotis mūsų planetai tą energiją reikėjo kažkur padėti.
Tiesa, „truputis“ šiuo atveju yra labai švelnus žodis. Iš tiesų, Žemė spinduliuoja 46 teravatus kaitros, atsirandančios iš radioaktyvių medžiagų skilimo ir pradinės energijos. Mokslininkai tikisi iki 2025 metų nustatyti, kiek Žemės gelmėse dar yra likę energijos.
Tačiau, kalbant apie Žemės sandarą, geologija, seismologija ir fizika visiškai atmeta teoriją, kad Žemė yra tuščiavidurė. Moksliškai įrodyta, kad Žemės vidus yra sudarytas iš kelių sluoksnių: kieta išorinė pluta, klampi mantija, skystas išorinis branduolys ir kietas vidinis branduolys. Seisminės bangos sklinda skirtingu greičiu per įvairias medžiagas. Jei Žemė būtų tuščiavidurė ar turėtų didžiules ertmes, tai aiškiai matytųsi seisminių duomenų analizėje. Be to, jei Žemės viduje būtų gyvybei tinkama aplinka su saule, atmosfera ir slėgiu, tai turėtų matytis gravitaciniuose ir magnetiniuose matavimuose.
Žemės sandara
Žemės formavimosi istorija
Žemė susiformavo prieš maždaug 4,5 mlrd. metų. Pirmieji 500 mln. metų vadinami Hadėjaus epocha (eonas). Nors 500 mln. metų sudaro daugiau kaip 10 proc. Žemės istorijos, apie jį žinoma nedaug - mokslininkai yra radę tik kelis akmenis, kuriems yra daugiau nei 3,8 mlrd. metų. Kai Žemė buvo visai jaunutė, jos paviršių be perstojo talžė asteroidai ir kometos. Vis dėlto net ir pragariškais Žemės jaunystės metais mūsų planetoje galėjo būti vandens oazės, kuriose galėjo vykti gyvybės evoliucijos stebuklai, mano mokslininkai.
Tyrėjai nustatė, kad "Žemės paviršius Hadėjaus epochoje buvo smarkiai paveiktas didžiulės galios kosminių smūgių - į mūsų planetą trankėsi didesni nei 100 km skersmens asteroidai", - pasakoja amerikiečių planetologas. Šis atradimas leidžia manyti, kad Žemės paviršius buvo daugybę kartų klojamas iš naujo - kaskart vis nauju lydytų uolienų sluoksniu.
Nors, kaip byloja rezultatai, Hadėjus buvo išties pragariška epocha, vis dėlto mokslininkai pastebėjo, kad "tarp didžiųjų susidūrimų būta ir ramybės periodų. "Bendrai kalbant, per tuos 500 mln. metų įvyko 20-30 susidūrimų su kosminiais objektais kurių skersmuo viršijo 200 km, - teigia S. Marchi. "Vanduo tokių susidūrimų metu išgaruodavo, bet po kurio laiko grįždavo ant Žemės paviršiaus lietų pavidalu, - pridūrė mokslininkas.
Tyrėjai samprotauja, kad Hadėjaus epochoje užsimezgusi gyvybė galėjo būti pakantesnės aukštesnei temperatūrai.
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Teksaso technologijų universiteto muziejaus paleontologijos kuratorius prof. Sankaras Chatterjee yra įsitikinęs, kad rado teisingą atsakymą į gyvybės kilmės klausimą, mat sujungė gyvybės cheminės evoliucijos teorijas su duomenimis, pasakojančiais apie Žemės ankstyvąją geologiją.
Besiformuojant Žemei, prieš 4 mlrd. metų, ji buvo nuolat bombarduojama sunkių kometų ir meteoritų, kurie paliko didžiulių kraterių. Juose buvo ne tik vandens, bet ir esminių cheminių elementų, iš kurių sudaryta gyvoji gamta, taigi tie krateriai buvo idealūs indai cheminiams elementams koncentruoti ir virinti, kad susidarytų pirmi paprasčiausi organizmai.
Paleontologas, ištyrinėjęs tris planetos vietas, kuriose rasta pačių seniausių fosilijų, yra įsitikinęs, kad žino, kaip hidroterminiuose kraterių baseinuose gimė pirmieji vienaląsčiai organizmai.
„Kai maždaug prieš 4,5 mlrd. metų susiformavo Žemė, tai buvo sterili planeta, nesvetinga visiems gyviems organizmams. Tai buvo kunkuliuojantis katilas, kuriame vienas po kito sproginėjo ugnikalniai, lijo meteorais, o planetos paviršių gaubė karštos, nuodingos dujos. Bet jau prieš milijardą metų tai buvo rami, vandeninga planeta, kurioje knibždėjo mikrobinė gyvybė - visų dabartinių gyvių protėviai“, - pasakojo mokslininkas.
Dauguma mokslininkų mano, jog gyvybė atsirado giliai po vandeniu esančiuose hidroterminiuose šaltiniuose. Maždaug prieš keturis milijardus metų Žemė jau buvo vandeninga planeta: vandenynai tyvuliavo nuo vieno ašigalio iki kito. Bet tokiu atveju bet kokia gyvybės susidarymui reikalinga aplinka būtų smarkiai praskiesta. Taigi, tam reikėjo nuo vandens telkinių atskirto baseino.
Ištyręs seniausių uolienų su fosilinėmis liekanomis aplinkas Grenlandijoje, Australijoje ir Pietų Afrikoje, S. Chatterjee pareiškė, jog tai galėtų būti senovinių kraterių liekanos ir būtent tie taškai, kur tamsioje, gilioje karštoje aplinkoje gimė gyvybė.
Dėl nedidelio atstumo tarp Žemės ir Saulės, mūsų planetoje nukritusios kometos ištirpdavo ir užpildydavo kraterius vandeniu bei kitomis medžiagomis. Tokiu būdu prasidėjo geologinis gyvybės atsiradimo etapas.
„Geologinis etapas nusako ypatingas tamsias, karštas, izoliuotas kraterių baseinų aplinkas, kuriose veikusios geizerių sistemos atliko gyvybės inkubatorių vaidmenį. Tose vietose vyko organinių molekulių segregacija ir koncentracija, skatinama konvekcinių srovių - panašių, kokias dabar galime aptikti vandenynų dugne, bet tuo pačiu ir visai kitokių. Tai buvo labai keistas, izoliuotas pasaulis, kuris vertinant iš dabartinės pozicijos galėjo atrodyti kaip dvokiantis pragaras, pilnas vandenilio sulfido, metano, azoto oksido ir garų, kurie teikė gyvybinę energiją“, - tęsė S. Chatterjee.
Galutinis biologinis gyvybės raidos etapas nusako besidalinančių ląstelių kilmę, joms pradėjus saugoti, apdoroti ir perdavinėti genetinę informaciją dukterinėms ląstelėms.
Filosofinė perspektyva
Žvelgiant iš filosofinės pusės, galima kelti klausimus apie pasaulio pažinimo pilnumą ir subjektyvumą. Ar mūsų mąstymas prieštaringas? Ar galime pilnai pažinti save ir pasaulį? Gamta mėgsta slėptis, o mūsų žinios apie save ir pasaulį visada bus dalinės.
Gyvybės Žemėje kilmė
Subjektyvumo teorijos pagrindimas toks: pasaulio aprašymas iš neutralaus, už pasaulietiško požiūrio taško, neatskleidžia visos tiesos. Pilnas pasaulio aprašymas iš išorės būtų nenaudingas ištraukiant „daiktą“ iš jo dublikatų kiekio. Kiekvienas iš mūsų esame unikalus, ir tai, kas susiję tik su juo, o ne su manimi ar kokiu kitu dvyniu, yra svarbu.
Pragaro idėjos nutylėjimas
Romano Amerio teigimu, Vatikano II Susirinkime pragaro idėja buvo beveik visiškai nutylėta. Susirinkimo tekstuose niekur nesutinkamas žodis „pragaras“, ir tik vieną kartą apie jį užsimenama netiesiogiai, „amžinosios ugnies“ terminu. Popiežius Paulius VI skausmingai apgailestavo, kad „apie pragarą jau niekur nekalbama“.
Išnykęs iš doktrinos, pragaras dingo ir iš daugumos tikinčiųjų sąmonės. Dogma apie pragarą čia vienareikšmiai parodoma kaip primityvių arba vaikiškų žmonių prasimanymas, kurį atmeta šiuolaikinė katalikybė.
Prancūzijos vyskupai išdrįso nueiti net taip toli, kad atmetė bet kokią teoriją, kurioje pragaras užima savo teisėtą vietą. Prancūzijos episkopato atstovas spaudai pareiškė: „Mums nepriimtina matyti pragare bausmę, kurią Dievas skiria tam, kas, sąmoningai suvokdamas savo nuodėmes, už jas nesigaili. Nepriimtina taip pat ir baimė, kylanti iš mokymo apie tai, koks pasmerkimas mūsų lauktų, jeigu mirtis mus užkluptų mirtinos nuodėmės būklėje“.
Tačiau tai, kam priešinasi vyskupai, yra pažodžiui kartotas visuotinių Bažnyčios Susirinkimų mokymas, todėl, pasisakydami prieš tą mokymą, vyskupai tiesiogiai iškelia abejonę Bažnyčios neklystamumu apskritai.
Klaidos, lyg kirminas graužiančios eschatologinį mokymą, paskatino Tikėjimo mokymo kongregaciją išleisti dokumentą, adresuotą vyskupų konferencijoms, siekiant paneigti tas klaidas. Tame dokumente kalbama, kad tikinčiųjų sąmonėje vyksta „lėtas kai kurių tikėjimo išpažinimo punktų supratimo iškreipimas ir vis didėjantis pakrikimas“.
Teisingumo triumfas ir pragaro apologija
Katalikybė suvokia amžinąjį gyvenimą - arba amžinąjį pasmerkimą - kaip aukščiausią absoliutaus teisingumo išraišką. Tačiau mūsų valios pasipriešinimą sukelia būtent bausmių amžinumas.
Kadangi dieviškosios Apvaizdos planas visatai priima tam tikro blogio galimybę, daroma išvada, kad visa sistema yra bloga ir todėl nesuderinama su Dievo meile, kuri gali suteikti būtį kam tik panori ir yra gera visuose savo darbuose. Tačiau net ir pragaras yra meilės darbas, ir Dantė nesvyruodamas susieja „amžinąsias kančias“ su „amžinąja Dievo Meile“.
Kadangi kiekvienas blogis egzistuoja sąryšyje su baigtiniais dalykais, o Dievas yra begalinis ir nepriklauso nuo nieko, išskyrus save patį, jame negali būti jokio blogio. Jis yra geras pats savyje ir visų sukurtų būtybių atžvilgiu. Todėl netgi mirtis ir pragaras nėra kažkas blogo Dievo plane.
Man atrodo, kad labai tiktų pabaigti šią trumpą pragaro apologiją pastebėjimu, kuris turėtų, kiek tai apskritai įmanoma, pakeisti su pragaro sąvoka susijusius sunkumus. Katalikiškas mokymas nevaizduoja pragaro kaip nuolatinės priespaudos, „kur kiekvienas kenčia visą įmanomą blogį ir nepatiria jokio gėrio“, kaip tai išdėsto kai kurie katekizmai, bet ne kard. Gaspario katekizmas. Tokia būklė yra metafizinis absurdas, nes ji neatkreipia dėmesio į Dievo gailestingumą, kuris veikia net ir pragare, ir neįžvelgia prasmės tvarkoje, paremtoje faktu, kad pasmerktoji siela užima teisingai jai priderančią vietą moralinėje visatos tvarkoje.
Pragaro neigimo šaknys glūdi antropocentrizme ir kyla, kaip sako Abbadie, iš žmogaus savimeilės. Žmogus pamiršta, kad Dievas negali nustoti egzistuoti vien todėl, jog kai kurie žmonės pražus. Žmonija pati savaime nepražus, nes ji yra atpirkta Kristaus.
Liekant dar vienam priekaištui pragaro amžinumui, galima atsakyti, kad nors pasmerktieji pragaro bausmei nepasitaiso, teisingumo tvarka yra atstatoma. Reikia vėl prisiminti sunkią tiesą, kad žmogaus moralinis statusas egzistuoja kaip taškas laike, t. y. dabartyje. Kiekvieną gyvenimo akimirką žmogus privalo paklusti Dievui. Toje ypatingos trukmės būklėje, patiriant pragaro amžinybę, už kiekvieną akimirką atsisakymo ir maišto, kurį pasmerktojo bloga valia vis iš naujo kelia prieš neribotai privalomą Dievo teisę, iš karto paskiriama atitinkama bausmė - todėl ji trunka visą amžinybę.
Paskutinis Teismas yra tik pasaulio moralinės būklės atidengimas, tiesos apie patį save atskleidimas kiekvieno žmogaus sąžinėje - tiesos, kuri iki tol buvo užtemdyta jų pačių blogio.