Ar lietuviškos pavardės su galūne -a gali būti lenkiškos kilmės?

Asmenvardžiai, tokie kaip Edward Gierek, atspindi kalbų ir kultūrų sąveiką. Edward - tai anglosaksų kilmės vardas, kuris dažniausiai siejamas su angliškąja forma „Edvard“, o Gierek - lenkiškas pavardės elementas, būdingas šio regiono kalbai.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip skirtingų kalbų elementai persipina asmenvardžiuose ir kokią įtaką tam turi istorinis kontekstas. Taip pat aptarsime lietuviškų pavardžių formavimosi ypatumus ir galimą lenkišką įtaką.

Asmenvardžių kilmė ir struktūra

Edward kilmė siejama su senovės anglų kalba, kur „ead” reiškia „turtingas“, „laimingas“, o „weard“ - „saugoti“.

Gierek pavardė turi būdingą lenkišką struktūrą, būdinga Slaviškų kalbų regionui. Slaviškos kilmės pavardės dažnai turi priesagas ar galūnes, kurios nurodo vietą, kilmę arba profesiją. „-ek“ galūnė paprastai siejama su mažinamuoju vardu, kartais taip pat galinti rodyti šeimyninį ryšį ar vietovės pavadinimą.

Kalbos formavimosi atžvilgiu, šis asmenvardis yra įprasta anglo-lenkiška formų kombinacija, kur vardo ir pavardės struktūra skiriasi nuo lietuvių kalbos tradicijų.

Lietuviškos pavardės

Lietuvių kalboje, žinoma, pavadinimai dažniausiai turi kitokias galūnes, pavyzdžiui, „-aitis“, „-as“, „-ienė“, tačiau pavardės ir vardo atitikmenys tokiu atveju yra gerai atpažįstami ir pagal kitų kalbų analogijas.

Reikėtų pažymėti, kad nors „Edward Gierek“ asmenvardis nėra labai tipiškas lietuvių kalbai, jis yra labai plačiai žinomas dėl istorinių įvykių, kuriuose jis dalyvavo.

Tautinių mažumų padėtis ir kalbos politika

Pastaraisiais metais iš aukščiausio rango politikų lūpų ne kartą teko girdėti, jog Lenkijos lietuvių kai kurių problemų sprendimas priklausys nuo (ką tik įvykusių) rinkimų rezultatų Lietuvoje.

Lietuviai pagrįstai pasijuto įkaitais, nors žinojo, kad būdami viena negausiausių tautinių mažumų Lenkijoje niekada nevaidins šalyje jokio rimtesnio vaidmens, jų atstovai nebus senatoriai ar ministrai, dėl to nedarys įtakos dvišaliams santykiams.

Tačiau tokie pareiškimai buvo žalingi kita prasme - jie radikalizavo vietos visuomenės nuotaikas lietuvių atžvilgiu.

Kitaip sakant, tai buvo signalas, kad prisidengiant aukščiausių valdžių pareiškimais arba nutylėjimais galima ramiai tvarkytis vietoje.

Rinkimai Lietuvoje įvyko. Ar vienokie, ar kitokie Lietuvoje gyvenančių lenkų atžvilgiu bus priimami sprendimai, tai didesnės įtakos Lenkijos lietuviams jau neturės.

Šitai rodo kad ir Lenkijos švietimo ministerijos pozicija - trauktis nuo pažadų užtikrinti nuo 2013 metų tinkamą lietuviškų mokyklų finansavimą.

Neapykantos kurstymas ir netolerancija

Dar neseniai nacionalistiniai veiksmai ar pareiškimai buvo ignoruojami arba vadinami chuliganų išpuoliais, bet po asmens, kuris rengėsi susprogdinti Seimą, sulaikymo ir riaušių, švenčiant Lenkijos Nepriklausomybės dieną, pradėta kiek kitaip kalbėti.

Kodėl taip atsitiko? Manau, kad keletas veiksmų tam turėjo įtakos.

• Visų pirma per kelerius metus išaugo nacionalistinių veiksmų mastai, tie veiksmai įgavo organizuotą ir labiau masinę formą.
• Antra, išpuoliai jau neapsiriboja grasinimais tautinėms mažumoms ar svetimšaliams, o skverbiasi į politinę sistemą, tampa jos dalimi.

Pastarasis dalykas ypač pavojingas, kadangi pasireiškia labiau rafinuotomis formomis.

Pavardžių rašymo klausimai

Kalbos komisija pareiškė atlikusi Vyriausybės, ministerijų ir joms pavaldžių institucijų bei įstaigų apklausą, kuria norėta išsiaiškinti realią kitų kalbų asmenvardžių vartojimo oficialiuose dokumentuose praktiką.

VLKK konstatuoja, kad kitų kalbų asmenvardžių vartojimas oficialiuose Lietuvos institucijų ir įstaigų dokumentuose didelių sunkumų nekelia, jie rašomi pagal bendruosius kitų kalbų asmenvardžių vartojimo lietuvių kalboje principus, nustatytus Kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d.

Kalbos komisijos teigimu, sulietuvinti pagal tarimą asmenvardžiai vartojami retai, dažniausiai tai būna antrinis pavartojimas, pavyzdžiui, politinių iniciatyvų, visuotinai žinomų dokumentų pavadinimuose.

Tačiau daugelis įstaigų nurodė, kad rišliame tekste kitų kalbų asmenvardžiai gramatinami - jiems pridedamos lietuviškos galūnės, nors kartais kyla klausimų, kokią galūnę parinkti.

Pasak VLKK pirmininkės Irenos Smetonienės, komisijai kliūva ir dėl to, kad ji esanti pernelyg liberali, ir dėl to, kad per daug griežta.

Pasipiktinimo priežasčių esama įvairių - vieniems nepatinka, jog pavardės adaptuojamos, nes tai - iškraipymas ir nepagarba užsieniečiams.

Be to, įpratus prie adaptuotų ir aptikus jos autentišką formą, būna sudėtinga suprasti, jog tai ta pati pavardė.

Tačiau I. Smetonienė pabrėžia, kad pridėti galūnę - įprasta praktika visų fleksinių kalbų, t. y. "Žodžių santykiai reiškiami galūnėmis, todėl visiškai originali pavardė likti negali, nes bus neaišku, kas kam ką padarė.

Visos fleksinės kalbos turi tą patį - linksnių galūnes prie originalių pavardžių prideda lenkai, suomiai, estai, slovakai, čekai ir t.t.

Kitų kovotojų už lietuvių kalbos grynumą netenkina autentiškų formų rašymas pridedant tik lietuvišką galūnę.

Iš to kylančios problemos, kad jaunimas nebemoka ištarti netgi klasikų pavardžių - Froidas tampa Freudu, Bizė - Bizetu ir pan.

Pasak I. Smetonienės, tiesiog reikia atsižvelgti į auditoriją, kuriai skiriamas tekstas.

Vaikų literatūroje geriausia naudoti adaptuotas pavardes, vadovėliuose taip pat naudojamos adaptuotos, nors, anot I. Smetonienės, būtų gerai skliausteliuose rašyti ir originalias.

Beje, anot I. Smetonienės, čia kalbama apie užsieniečių pavardžių rašymą plačiajai visuomenei.

Laikraščiams bei žurnalams suteikiama pasirinkimo laisvė - jeigu manoma, kad skaitytojas ne itin išprusęs, galima užsieniečių pavardes adaptuoti, jeigu išsilavinęs - palikti autentiškas su lietuviška galūne.

Diskusijos dėl užsieniečių pavardžių rašymo vyksta jau ne vieną dešimtmetį.

Pasak I. "Liaudžiai skiriamuose leidiniuose pavardės būdavo visiškai adaptuojamos. Iki tokio lygio, kad Ana Karenina netgi tapdavo Ona Kareniniene. Dar V. Kudirka sakė, kad liaudis tamsi, jai reikia visiškai adaptuoti", - pasakojo I.

"Adaptuoti reikėjo tam, kad būtų galima sekti, iš kur ateina informacija. Tuomet buvo aktualu, kad viskas ateitų iš Rusijos. Iš ten gaudavome į kirilicą transliteruotas formas, turėjome taisykles, kaip jas versti", - sakė I.

Tačiau sovietų spaudimui adaptuoti pasidavė ne visi - estai net ir sovietmečiu užsieniečių pavardes rašė originalo kalba.

Vis dėlto troškimas sekti tarpukario Lietuvos pavyzdžiu mūsų šalyje buvo ir tuomet.

Pasak I. 1986 metų VLKK protokolas informuoja, kad nė vienas komisijos narys nepakėlė rankos prieš siūlymą pavardes rašyti originalo kalba.

Pasak I. "Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos 19 puslapyje, kur pateiktas alfabetas, yra ir išnaša, nurodanti, kad pavardės gali būti rašomos ir kitais rašmenimis. Tai patvirtinta aukščiausio lygio mokslininkų. Vien dėl to, kad Švarcnegerio pavardę rašysime su "Š", o ne "Sch", ji lietuvišku žodžiu netaps", - aiškino I.

Pavardės, užrašytos ne lotyniškais rašmenimis, transkribuojamos.

Jis taip pat giria "Respublikos" praktiką.

Dėl pritaikymo lietuviškai vartosenai jokių problemų jis teigia nematantis - nei lenkų, nei vokiečių ar kitų tautų atstovų neprašome keisti jų kalbos taisyklių, todėl ir mūsų šalyje užsieniečiai turėtų taikytis prie mūsų.

Vis dėlto V. "Teko girdėti siūlymą netgi versti pavardes. Pavyzdžiui, Brown - Rudys, Sotnikov - Šimtininkas, slaviškas vardas Neboiša - Drąsutis. Absurdas.

Lietuvių kalbos gynimo draugija į užsieniečių pavardes pernelyg nesigilina.

Anot V. Kristina GONTIER, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Rinkodaros skyriaus viršininkėNepatogumų dėl savo pavardės Lietuvoje esu patyrusi - kartais žmonės ne taip ištaria, ne taip užsirašo.

Iš pradžių turėjau ketinimų pavardę sulietuvinti, pridėti galūnę -ienė, bet paskui tos minties atsisakiau.

Mano nuomone, užsienietiškos pavardės turėtų būti rašomos originalo kalba lotyniškais rašmenimis.

Nieko tokio, jeigu taip užrašytą pavardę ne visi mokės perskaityti. Tarimas galėtų būti nurodytas skliausteliuose.

Nereikėtų pridėti ir lietuviškų galūnių, netgi prie vyriškų pavardžių.

Jeigu pavardė yra tokia, tai ji ir turi likti tokia.

David'as HOLLIDAY'US, visuomenininkasKiek esu matęs, mano pavardė Lietuvoje visada buvo rašoma angliškai - David Holliday, kokia ir yra originali.

Gali būti ir su apostrofu bei pridėta lietuviška galūne.

Man tai niekada nebuvo problema.

Sakote, kad žiniasklaidoje pasitaikydavo ir sulietuvinta forma - Deividas Holidėjus?

Neteko pastebėti. Bet rašyti reikia taip, kaip jūs norite.

Aš čia esu svečias, todėl reikia daryti taip, kaip norite jūs. Dėl pavardės rašymo nesirūpinu.

Jolita SKINULYTĖ-NIAKŠU, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Mano vyro pavardė Lietuvoje - jau seniai, čia atkeliavo po karo.

Ji buvo sulietuvinta dar sovietmečiu.

Rumuniškai rašoma visiškai kitaip.

Buvo vienas niuansas, kai tvarkėme vaiko gimimo dokumentus. Tuomet tarnautojams iškilo klausimas, kaip užrašyti dukters pavardę. Norėjo pridėti galūnę. Tada suveikė argumentas, kad jau daug kartų moterų pavardės rašomos būtent taip - Niakšu. Kaip ir vyrų.

Aš pritarčiau tam, kad pavardė turi būti rašoma taip, kaip tariama, nes taip suteikiama galimybė žmonėms ištarti ją bent jau panašiai. Rumuniškai mano pavardė rašoma su "ę", paskui - raidė c taip pat su nosinėle.

Cibulskų giminės istorija

Vievyje iki šiol gyvena vyriausi garsiųjų brolių Cibulskų pali­kuonys, o ir tie jau senokai peržengę 80 metų ribą.

Septyni broliai tryško gyvenimo energija ir buvo tarsi gimę lyderiauti: kurti, statyti, vadovauti.

Nelabai turėtume ką šiandien apie juos kalbėti, jei ne dabartinis kaunietis Juozas Cibulskas, vienas iš vyriausių palikuonių, pasišventęs ­istorijai išsaugoti dar palyginti neseną savo giminės istoriją - bent tą, kuriai jau beveik pusantro šimto metų.

„Tuo užsiimu labai seniai, keliasdešimt metų. Noriu išsaugoti savo giminės istoriją. Diena dienon rinkau ir teberenku visą papuolusią medžiagą apie septynių brolių gyvenimą ir likimus, - šiandien sako ­Juozas. - Paprašytas kaupiu medžiagą ir apie savo žmonos, jos artimiausių giminių istorijas.

J. Cibulskas yra aprašęs visus prosenelio Juozo Cibulsko berniukus: Praną (1892-1967), Vincą (1896-1951), Boleslovą (jį visi vadina Boliumi) (1895-1997), Joną (1903-1984), Mykolą (1905-n.

Pranas Cibulskis - bene žymiausias iš brolių. Jo vienintelio pavardės galūnė pakeista. Antraip okupacinė lenkų valdžia nebūtų leidusi jam mokytis kunigų seminarijoje. Kunigas Pranas kalėjo, tačiau apie tai daugiau žinių bent kol kas nėra. Po kalėjimo dažnai apsilankydavo Vievyje.

Apie Vinco Cibulsko mirtį „Elektrėnų kronikos“ skaitytojai jau šiek tiek žino iš straipsnelio 2024 m. Vincas rėmė partizanus, pirmiausia žemiečius iš Vievio. Gyveno Vilniuje, dirbo ekspeditoriumi ir dabar veikiančioje bei garsio­je „Literatų“ kavinėje. „Kažkas jį susekė, - pasakojo 98-erių Onutė.

Onutė Cibulskaitė prisimena, kad jos tėvelis su žmona Onute Vievyje gyveno iki 1936 metų, o paskui išvažiavo į Kietaviškes.

Iš vyresniųjų brolių mažiausiai žinoma apie Mykolą Cibulską. Jis nepriklausomoje Lietuvoje buvo savanoris. Iš kovų prieš lenkus grįžo smarkiai suluošintas, kontūzytas, taip ir nerado savo vietos tolesniame gyvenime, nors nepriklausoma (vadinamoji tarpukario) valstybė jam skyrė 9 ha žemės už savanorišką tarnybą.

„Mykolas buvo „keliauninkas“, visur vaikščiojo - jam niekas nerūpėjo, žiemą maudėsi, panašiai kaip dabartiniai „ruoniai“. Aš maža dar buvau. Jis mirė jaunas. Pynė krepšius, pardavinėjo.

Juozo Cibulsko žiniomis, Mykolas kurį laiką gyveno savo brolio Juozo namuose pas jo žmoną, tačiau vėliau vėl grįžo į Vievį. Tai pats mįslingiausias giminės asmuo ir nežinia, kada miręs. Nesulaukė jo aplankyti atvykusių brolių.

Juozas Cibulskas Kietaviškėms vadovavo ir Lietuvos valstybės pabai­goje, ir vokietmečiu per karą.

Jonas Cibulskas baigė Vilniaus Simono Daukanto mokytojų seminariją. „Sudėtingu valdžių pasikeitimų laiku sugebėjo laviruoti tarp įvairių pasaulėžiūrų žmonių ir išlikti geru pedagogu, mokyklos vadovu.

Buhalterio pareigas ėjęs Romas 1944 m., kad rusai neišvežtų, staiga paliko visus daiktus, pasiėmė vienturtį sūnų Romualdą ant rankų ir išėjo su žmona Marija.

Kaip ir daugelis lietuvių tremtinių, jis atsidūrė dipukų lageriuose Vokietijoje, kol sulaukė pakvietimo kurti gyvenimą tolimajame penktajame kontinente Australijoje.

Cibulskų šeima Australiją pasiekė 1949 m. birželio 22 d. Čia atlikę dvejų metų darbo duok­lę Australijai, Cibulskai apsigyveno Sidnėjuje. Aktyviai įsitraukė į bendruomeninį gyvenimą. Marija drauge su bendramintėmis moterimis įsteigė Sidnėjaus lietuvių mote­rų socialinės globos draugiją. Romas kartu su žmona Marija sukūrė firmą „Palanga“.

Ši firma padėjo ne tik lietuviams, bet ir visiems, išsprukusiems nuo sovietinių spąstų, atnaujinti ryšius su artimaisiais tėvynėje.

„Mūsų tėvelį dvi savaites kankino, tardė ir Vievyje, ir Trakuose. Vis norėjo išgauti, kad jis į Vokietiją žmones trėmė, - pasakoja Boliaus dukra Apolonija Granickienė. - Pirmą kartą, kai sulaikė, jis buvo mane pasiėmęs pasivaikščioti.

„Jiems buvo, matyt, nurodyta ­pakeliui visus sušaudyti kaip bėglius, - atpasakoja Juozas savo tėvelio ­Boliaus prisiminimus. - Privažiavus mišką, stribai imdavo šaukti: „Bė­kit, partizanai puola!“. Jie norėjo šaudyti kaip į bandančius pabėgti, bet vienas kartu vežtas vyras perspėjo, kad ­niekas nebėgtų.

Amžininkai pasakoja, kad Bolius buvęs labai tikintis žmogus, itin griežtas ir reiklus saviems. Namie po vakarienės skaitydavo litanijas, visi kartu melsdavosi. Bent kartą per savaitę visi susirinkdavo ir kalbėdavosi moralės temomis, kiekvienas turėdavo išsakyti savo nuo­monę. Valgydavo visi susėdę kartu.

Įgulą sudarė septyni žmonės: kapitonas Butkus, adjutantas Bolius ir dar penki kariai. 1920 metais teko susiremti su lenkais. Dalis jų pro Žaslius ėjo į Kaišiadoris. Buvo nurodymas lenkus sulaikyti prieš jiems įeinant į miestą. Vieną karį pastatė prie lieptelio ir nurodė nepraleisti. Priekyje buvo matyti, kaip kelias dulka. Priešakyje jojo generolai.

Lenkams priartėjus, prie lieptelio pastatytas įgulos karys liepė jiems toliau nejudėti. „Dabar tai būtų neįmanoma. Anksčiau kariai buvo džentelmeniški, klausydavo nurodymų.

Sovietiniais laikais tėvas Bolius buvo Kalinino vardo kolūkio brigadininkas.

Cibulskų giminė galėjo tapti vieno pirmųjų Lietuvoje žemės ūkio kooperatyvų įkūrėja. Visa giminė turėjo apie 150 ha žemės ūkio paskirties žemės viename plote. Tai buvo didžiulis plotas. Visas šis plotas susidarė sujungus visiems broliams Cibulskams priklausiusius sklypus ir kaimyno Jurgio Milančiaus sklypą.

Boleslovas Cibulskas išgyveno 102 metus ir mirė 1997 metais.

J. Milančių su Cibulskais siejo ­tolimi giminystės ryšiai. Mat jo žmona buvo brolių Cibulskų močiutės sesers dukra.

Bet kokioms mintims apie koo­pe­­ratyvą nebuvo lemta išsipildyti. „Įvykiai susiklostė taip, kad valdžiusi didžiulius plotus giminė liko visiška bežeme.

Cibulskų namas visada buvo ­Vievio centre. Vienu metu kaimynystėje buvo žydų barakas. Čia buvo daug žydų, prekiavo skolon („ant barzdos“).

Ateina žmonės iš kaimo ir paima kam ko reikia: vienas gauna grandinę karvutei pririšti, kitas - šakes, grėblį, pieno bidonėlį ir vis užsirašydavo skolon. Žydas žinojo, kur kas gyveno, tai ir nesivargindavo reikalauti atlygio iš karto - juk tada mašinų nebuvo, niekas niekur nepabėgs. Sakydavo, kai parduosi karvutę, atsiskaitysim.

„Dar Smetonos laikais tėvas ir mane pasiųsdavo į žydo parduotuvę parnešti buteliuką. Tada buteliukai buvo mažiukai, 250 gramų. Keliems vyrams pavakaroti ir užtekdavo, - pasakoja Juozas. - Visiškai čia pat vokiečiai su motociklu atvažiuodavo ir duodavo nurodymus seniūnui, ką daryti, kokius sąrašus sudarinėti dėl išvežimo darbams į Vokietiją. Vaikams jie padalindavo šokolado, tad ir prisiminimai apie juos ganėtinai saldūs išliko.

Šalia buvo vilnos karšykla. Mes, vaikai, buvome karšyklos „inžinieriai“.

Akyse išliko ir patys baisiausi Vievyje įvykiai. Neįmanoma užmiršti dienos, kai iš barako buvo išvedami žydai į Panerius sušaudyti.

Ko gero, kiekvieno miesto istorijoje yra žmogus, kurį gyventojai ypatingai gerbia. J. Milančius gimė 1869 m. balandžio 18 d. Punske, Navintykų kaime, o mirė 1956 m. Vievyje. Mokėsi Suvalkų gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, jos nebaigęs, studijavo farmaciją Varšuvos universitete. Vaistininko diplomą gavo 1902 m., o 1903 m.

Savo vaistinėje platino ir apylinkės knygnešių Motiejaus Grybausko bei Petro Gudelio atgabentą lietuvišką spaudą. Prisidėjo prie lietuvių kalbos įvedimo Vievio ir kitose Lietuvos bažnyčiose. Glaudžiai bendravo su Lietuvos patriarchu Jonu Basanavičiumi. Bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Kova“ ir „Lietuvos ūkininkas“.

1907-1910 m. suteikė prieglobstį rašytojai Sofijai Pšibiliauskienei-Lazdynų Pelėdai, kuri J. Savo vaistinėje jis buvo provizorius, taigi, gamino vaistus pats.

Anks­čiau dauguma vaistininkų buvo provizoriai, patys vaistus gaminda­vo, o dabar tai daugiausia vaistų par­davėjai. J.

Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegus jo vaistinei, atidarė vaistinę Kietaviškėse. Nuo 1921 m. vėl tęsė vaistininko veiklą Vievyje.

„Tokių, kurie buvo pažinoję Jurgį Milančių, jau nėra, išmirę. J. Milančiui nesisekė gyventi šei­moje.

„Mano brolis nori, kad Cibulskų giminės istorija išliktų, kad visi ją žinotų. Jam tai labai svarbu. Kruopš­čiai rinko ir renka visą medžiagą, ką tik aptikęs. Jo pomėgiu užsikrėtęs ir sūnėnas, Apolonijos sūnus, Boliaus anūkas Viktoras.

Susitikti su šių eilučių autoriumi ir jis atėjo su storu segtuvu, panašiu į tą, kurį suse­gęs jo dėdė. Dabar jis dirba Vievio vežėjų įmonėje „MP prekyba“, vežioja krovinius daugiausia į Vakarų Europą. Atradęs laisvo laiko, propaguoja­ labiau ekstremalų gyvenimo būdą: dalyvauja žiemos žygiuose su pala­pinėmis, dalyvauja kasmečiuose plaukimo baidarėmis maratonuose, skirtuose dipolio idėjai, kuri pagrįsta Vilniaus ir Kauno sujungimu į vieną darinį. Šių metų lapkričio pradžioje vyko jau dešimtasis dipolio iššūkis.

Apibendrinant, lietuviškų pavardžių su galūne -a kilmė gali būti įvairi, įskaitant ir lenkišką įtaką. Istorinės aplinkybės, kalbos tradicijos ir tautinių mažumų padėtis daro įtaką pavardžių formavimui ir vartojimui.

Lietuvių kalbos gramatikos ypatumai

Lietuvių kalba, kaip ir kitos fleksinės kalbos, naudoja galūnes žodžių santykiams reikšti. Tai reiškia, kad užsienietiškos pavardės adaptuojamos pridedant lietuviškas galūnes, siekiant užtikrinti gramatinį ryšį sakinyje. Ši praktika yra įprasta ir kitose šalyse, tokiose kaip Lenkija, Suomija, Estija, Slovakija ir Čekija.

tags: #ar #gali #buti #lietuviskos #pavardes #su