Ne paslaptis, kad bet kuris pardavėjas, parduodamas prekę, turėtų garantuoti, jog parduodamas daiktas atitinka kokybės reikalavimus ir yra tinkamas naudoti pagal paskirtį.
Civilinis kodeksas nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą.
Todėl neretai ir verslo subjektai, norėdami paskubinti procesus, atlikdami pirkimo-pardavimo sandorius, nesudaro rašytinių sutarčių arba jose neaptaria perkamo daikto kokybės garantijos.
Žinoma, svarbu žinoti, kad įstatyme yra numatyta ir įstatyminė garantija. Tai pardavėjo garantija dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta, ar ne.
Vis dėlto įstatyminės garantijos atveju yra vienas esminis aspektas - pardavėjas laikomas nepažeidusiu įstatyme nustatytos garantijos pareigų, jeigu perduoti daiktai atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.
Taigi, jei tikimasi garantijos pagal įstatymą, kilus ginčui dėl daiktų kokybės, pirkėjas privalo įrodyti:
- parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y., kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra - įprastų reikalavimų tokiems daiktams, ir
Tuo tarpu, pirkimo-pardavimo sutartyje turėtų būti tiesiogiai nustatyta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas, ir nurodyta, kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų. Kai pardavėjas sutartyje tiesiogiai garantuoja daiktų kokybę (vadinama - sutartine garantija), pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad tie trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl pirkėjo netinkamo daikto naudojimo ar saugojimo arba dėl kitų asmenų kaltės ar dėl nenugalimos jėgos.
Taigi sutartinės garantijos atveju pirkėjas turi įrodyti tik parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y., kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra - įprastų reikalavimų tokiems daiktams.
Tarkim, pavyzdys neretai pasitaikantis statybų srityje: rangovui įsigijus tam tikras statybines medžiagas iš pardavėjo, jas panaudojus, po kurio laiko „išlenda“ trūkumai (pvz. blokeliai sutrūkinėja, dažai pradeda luptis) - taigi, nesant sutartinės garantijos, rangovas (pirkėjas) siekdamas gauti žalos atlyginimą (ar kitaip apginti savo teises) turi įrodyti ne tik įsigytų medžiagų nekokybiškumą, bet ir tai, kad jos buvo jau nekokybiškos dar iki pirkimo-pardavimo.
Neretai šias abi sąlygas pirkėjui įrodyti būna gana sudėtinga. Tuo tarpu, esant sutartinei garantijai, pirkėjui pakanka įrodyti tik, kad medžiagos yra nekokybiškos.
Taigi, pirkėjui siekiant tinkamai apginti savo interesus komerciniuose santykiuose, visada rekomenduotina „nepatingėti“ ir pirkimo-pardavimo sutartyje aptarti įsigyjamų daiktų garantiją.
Šilumos tiekimo sutarties ypatumai
Šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už sutartyse nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo-vartojimo ribos.
Šilumos pirkimo-pardavimo vieta ir tiekimo-vartojimo riba nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais. Atsiskaitomieji apskaitos prietaisai įrengiami šilumos pirkimo-pardavimo vietoje.
Jeigu nėra techninės galimybės atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus įrengti šilumos pirkimo-pardavimo vietoje, šilumos nuostolius atkarpose tarp šilumos pirkimo-pardavimo vietos ir apskaitos prietaiso apmoka vamzdynų savininkas.
Sutartimis tiekimo-vartojimo riba gali būti nustatyta kitoje vietoje negu šilumos pirkimo-pardavimo vieta. Tokiu atveju vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais šilumos pristatymo iki tiekimo-vartojimo ribos papildomas sąnaudas apmoka šie vartotojai.
Už šio straipsnio 4 dalyje numatytų šilumos skaitiklių arba daliklių įrengimą ir eksploatavimą vartotojams, kuriems įrengti šilumos skaitikliai arba dalikliai, yra nustatomas atskiras mokestis. Šilumos skaitiklių arba daliklių aptarnavimo mokestį nustato savivaldybės taryba pagal Tarybos patvirtintą metodiką.
Įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų ir šio straipsnio 4 dalyje nurodytų apskaitos prietaisų rodmenis turi būti galima nuskaityti nuotoliniu būdu.