Ribnio naudingùmo teòrija, arba maržinalistinė ekonominė teorija, teigia, kad prekių ir paslaugų vertę bei rinkos kainą lemia jų ribinis naudingumas vartotojui. Ši teorija atmetė požiūrį, kad prekės vertės šaltinis yra darbo ir kitos sąnaudos, patirtos ją gaminant, ar kitos objektyvios savybės, būdingos pačiai prekei.
Ribinio naudingumo grafikas
Ribinio Naudingumo Teorijos Raida
Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius teiginius pirmasis 1854 m. suformulavo H. H. Gossenas (Gosseno dėsniai). Kaip savarankišką ekonominę teoriją 19 a. 8-9 dešimtmečiais ją išplėtojo Austrų mokyklos atstovai (C. Mengeris, E. von Böhm‑Bawerkas, F. von Wieseris).
Pagrindiniai Teiginiai
Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti. Vertę turi tik tos gėrybės, kurių kiekis pasaulyje yra ribotas ir nepakankamas visiems žmonių poreikiams patenkinti (kitaip nei, pvz., oras, kurio Žemėje užtenka visiems). Kiekybiškai prekės vertę vartotojo požiūriu ir kainą, kurią jis pasirengęs už ją sumokėti, išreiškia prekės ribinis naudingumas. Įvairiems žmonėms jis bus nevienodas, nes skiriasi jų gyvenimo prioritetai, poreikiai, skoniai. Netgi tam pačiam žmogui prekės ribinis naudingumas kinta atsižvelgiant į vartojamą jos kiekį: iš pradžių ji vartojama būtiniausiems, vėliau - vis mažesnės svarbos poreikiams, kol visi įmanomi poreikiai patenkinami ir toliau didinti prekės vartojimą tampa visiškai nenaudinga ar net žalinga.
Pavyzdžiui, maistas iš pradžių vartojamas, kad žmogus nemirtų badu, paskui sveikatai ir darbingumui išsaugoti, paskui dėl malonumo, kol pasiekiama tokia būklė, kai vartodamas daugiau maisto žmogus negauna iš jo jokios naudos ir gali tik susirgti nutukimu.
Mažėjančio Ribinio Naudingumo Dėsnis
Didinant prekės vartojimą jos ribinis naudingumas nuolat mažėja (vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis). Vadinasi, pirkti daugiau jos vienetų vartotojai sutinka tik tada, kai rinkoje mažėja jos kaina - taip formuojasi prekės paklausa.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia: didėjant gėrybių suvartojimui, kiekvieno papildomo vartojamo gėrybės vieneto ribinis naudingumas mažėja. Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas ekonominio ištekliaus vienetas bus panaudotas mažiau svarbiam asmens poreikiui tenkinti, t. y. kiekvienas papildomas ištekliaus vienetas suteiks jam mažiau pasitenkinimo.
Šis dėsnis teisingas, esant prielaidai, kad kitų produktų vartojimas nesikeičia, t.y. nėra substitucijos efekto. Tačiau reikia atsargiai taikyti šį dėsnį, nes gali būti eilė išimčių. Pavyzdžiui, antra slidinėjimo pamoka gali duoti daugiau naudos nei pirmoji (mažiau kritimų ir daugiau malonumų). Tačiau, kai vis daugiau ir daugiau turėsime pamokų, ribinis naudingumas turėtų mažėti.
Vartotojas geriausiai panaudoja savo ekonominius išteklius, pasiekia optimalią vartojimo struktūrą ir gauna didžiausią bendrąjį naudingumą, kai visų jo vartojamų prekių ir paslaugų rūšių ribinis naudingumas yra vienodas. Ribinio naudingumo teorijos pagrindu 19 a. pabaigoje-20 a. 20 a.
Naudingumo Samprata
Naudingumas - tai prekės ar paslaugos teikiamas pasitenkinimas vartotojui. Vartotojų norai yra subjektyvūs, susiję ne su prekės savybėmis, o su paties vartotojo asmenybe, dėl to įvairiems žmonėms tų pačių gėrybių teikiamas naudingumas bus skirtingas. Tos pačios prekės ar paslaugos teikiamas naudingumas gali būti skirtingas skirtingu metu (pavyzdžiui, būsto šildymas svarbesnis žiemą), jam taip pat įtaką daro mada, gamtinės, šeiminės ir kitos aplinkybės, veikiančios vartotoją.
Bendrasis Naudingumas
Bendrasis naudingumas (TU - total utility) - tai pasitenkinimas, kurį žmogus gauna suvartojęs visą jo turimą konkrečios prekės ar paslaugos kiekį. Bendrasis naudingumas tai naudingumas, kurį vartotojas gauna suvartojęs visus turimus produktus.
Ribinis Naudingumas
Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu mažiau ar daugiau. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto suvartojimas. Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą.
Pavyzdžiui, keturių obuolių bendrasis naudingumas yra lygus tam pasitenkinimui, kurį vartotojas patiria juos visus suvartodamas.
Kardinalistinis ir Ordinalistinis Požiūriai į Naudingumą
Yra du pagrindiniai požiūriai į naudingumo matavimą: kardinalistinis ir ordinalistinis.
Kardinalistinis Požiūris
Kardinalistai teigė, kad prekių ar paslaugų naudingumas išmatuojamas ir jį galima išreikšti kiekiniais skaičiais. Jie žinomi kaip kardinalistai (cardinal - kiekinis), nes tikėjo, kad vartotojai subjektyviai kiekybiškai vertina gėrybių naudingumą sąlyginiais vienetais - jutiliais.
Tačiau tai toli nuo tikrovės. Pvz., jūs svarstote, ką jums dabar geriau įsigyti - džinsus ar švarką. Aišku, kad jūs išsirinksite tą daiktą, kuris jums šiuo metu naudingesnis. Tarkime, jūs išsirinkote švarką. Tačiau vargu ar galėsite pasakyti, keliais procentais ar keliais kartais jis jums naudingesnis nei džinsai. Taigi išmatuoti konkrečios prekės naudingumą sudėtinga, nes tam nėra nei prietaisų, nei aiškių būdų, kaip jį apskaičiuoti ir pamatuoti.
Ordinalistinis Požiūris
Labiau priimtinas ne kiekinis, bet kelintinis gėrybių naudingumo vertinimas. Šį būdą pasiūlė italų ekonomistas V. Pareto. Jis ir jo šalininkai, pasiūlę vertinti vienų gėrybių (ar jų rinkinių) naudingumą lyginant su kitų gėrybių naudingumu, žinomi kaip ordinalistai (ordinal - kelintinis). Jų nuomone, ribinis naudingumas negali būti išreikštas kiekiniais skaičiais. Jie teigė, jog vartotojai tik gali pasakyti, kad pirmojo gėrybės vieneto teikiamas naudingumas didesnis nei antrojo vieneto, o antrojo - didesnis nei trečiojo ir t.t.
Realiame gyvenime vartotojas sprendžia, ne kiek to paties produkto vienetų vartoti, o perka įvairius produktus. Vertinant gėrybių naudingumą ordinaliniu požiūriu, laikomasi prielaidos, kad vartotojas perka įvairius produktų rinkinius, susidedančius iš dviejų prekių - A ir B. Šių rinkinių teikiamą naudingumą jis gali įvertinti. Suteikdamas rinkiniams prioritetus (sudėliodamas rinkinius į eilę pagal pirmenybes), vartotojas sprendžia, kuriuos iš jų vartoti.
Abejingumo Kreivės
Abejingumo kreivė rodo prekių derinius, kurie vartotojui teikia vienodą pasitenkinimo lygį. Kitaip tariant, vartotojas yra abejingas, kurį iš šių derinių pasirinkti.
Koordinačių sistemoje galima nubrėžti ne vieną, o keletą vartotojo abejingumo kreivių, rodančių skirtingus dviejų prekių rinkinius. Kiekviena tų kreivių rodo skirtingą naudingumo lygį. Grafikas, kuriame yra dvi ar daugiau abejingumo kreivių, vadinamas abejingumo kreivių žemėlapiu. Bet kuris taškas, esantis toliau į dešinę nuo koordinačių sistemos pradžios nutolusioje abejingumo kreivėje, rodo didesnį vartotojui teikiamą naudingumą, negu taškas žemiau esančioje abejingumo kreivėje.
Vartotojo abejingumo kreivės negali susikirsti. Jos dažniausiai turi koordinačių sistemos pradžios taško atžvilgiu įgaubtą formą. Taip yra tuomet, kai kreivės nuolydis (santykis DQB/DQA), judant abejingumo kreive iš viršaus į apačią, mažėja (abejingumo kreivės nuolydis matuojamas prekės, esančios ant vertikalios ašies, kiekio pokyčio santykiu su prekės, esančios ant horizontalios ašies, kiekio pokyčiu). Mat vartotojas, pasirinkdamas prekių kiekio derinius, kuriuos vaizduoja abejingumo kreivėje žemiau esantys taškai, turi atsisakyti vis mažesnio B prekės (bandelių) kiekio, norėdamas gauti papildomą A prekės vienetą (porciją ledų).
Ribinė Pakeitimo Norma
Ribinė pakeitimo norma (MRS) rodo, kokio vienos rinkinio prekės kiekio atsisakoma mainais už įsigyjamą papildomą kitos rinkinio prekės vienetą, išsaugant tą patį dviejų prekių rinkinio naudingumą vartotojui. Pagal mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį, mes visada labiau vertiname tai, ko turime mažiau.
Biudžeto Apribojimai
Vartotojo pasirinkimą, kokį kiekvienos prekės kiekį pirkti, priklauso nuo ekonominių veiksnių ir pirmenybių. Tarkime, kad vartotojas visas savo pajamas išleidžia x ir y prekėms pirkti ir nei skolinasi, nei taupo. Išlaidų x prekei ir išlaidų y prekei suma turi būti lygi vartotojo pajamoms.
Tarkime, kad M yra vartotojo mėnesio pajamos, Px - x prekės kaina, o Py - y prekės kaina. Qx yra suvartotos x prekės kiekis, o Qy - suvartotos y prekės kiekis. Taigi QxPx - pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia x prekei pirkti, o QyPy - pinigų suma, kurią vartotojas išleidžia y prekei pirkti. Taigi biudžeto apribojimai gali būti užrašyti taip: M=PxQx + PyQy.
Kiekvienas tiesės AB taškas rodo, kokį maisto ir drabužių kiekį (rinkinį) gali nusipirkti vartotojas, esant pastovioms prekių kainoms ir pajamoms, jei visas pajamas išleis šioms prekėms pirkti. Taškas C rodo prekių rinkinį, kurio vartotojas nepajėgus nusipirkti, o taškas D žymi rinkinį, kurį gali nusipirkti, neišleisdamas visų pajamų.
Jeigu abiejų prekių kainos kinta proporcingai, o pajamos lieka tokios pat, biudžetinė tiesė pasislenka kainoms mažėjant A linkme, o joms didėjant - AjBj, linkme. Tačiau gali būti, kad mažėja ir kainos, ir pajamos. Biudžetinės tiesės pasislinkimai, kintant kainoms ir pajamoms, pagrindžia kainų indeksavimo būtinumą infliacijos sąlygomis.
Galimas variantas, kai kainos kinta neproporcingai, tuomet yra santykinis dviejų kainų kitimas. Dalinis šio kitimo atvejis, kada vienos prekės kaina kinta, o kitos yra pastovi. Esant pastovioms pajamoms, santykinis kainų kitimas keičia biudžetinės tiesės pasvirimo kampą.
Vartotojo Pusiausvyra
Vartotojas paprastai pasirenka tokį dviejų gėrybių santykį, kuris labiausiai atitinka jo norus. Vartotojo pusiausvyra pasiekiama tada, kai ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra vienodas visoms prekėms ir paslaugoms. Tai reiškia, kad vartotojas negali padidinti savo pasitenkinimo, perskirstydamas savo išlaidas.
Rinkoje visos prekės ir paslaugos turi savo kainą, išreikštą tam tikra pinigų suma. Jei visų produktų kainos būtų vienodos, vartotojas visada siektų įsigyti tą gėrybę, kuri jam teikia didesnį ribinį naudingumą. Tačiau prekių ir paslaugų kainos skiriasi. Todėl vartotojas turi palyginti naudingumą, gaunamą vartojant vieną ar kitą gėrybę, su išlaidomis jai įsigyti.
Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes - ledus ir bandeles. Ledų ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, yra didesnis negu bandelių teikiamas ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, t. y. MUledai/Pledai > MUbandeles/Pbandeles. Aišku, kad vartotojas pirks ledus. Įsigytų ledų kiekis didės, lyginant su nupirktų bandelių kiekiu. Tada ledų ribinis naudingumas (prisiminkite mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį), tenkantis vienam litui, ims mažėti. Kadangi bandelių perkama ir vartojama mažiau, bandelių ribinis naudingumas vartotojui padidės. Vartotojas pakeis savo elgseną ir pirks daugiau bandelių ir mažiau ledų: MUledai/Pledai < MUbandeles/Pbandeles. Taip kartodamas procesą, galiausiai vartotojas pasieks maksimalų poreikių patenkinimą. Tai atsitiks, kai perkamų prekių ribinis naudingumas, tenkantis vienam litui, bus vienodas, t. y. MUledai/Pledai = MUbandeles/Pbandeles. Ši lygybė tinka perkant bet kokį prekių ir paslaugų kiekį. Kaip matote, lygybė gali būti pertvarkyta MUledai/MUbandeles = Pledai/Pbandeles. Taigi įsigyjamų prekių ar paslaugų ribinių naudingumų santykis lygus jų kainų santykiui. Esant šiai lygybei sakoma, kad pasiekta vartotojo pusiausvyra.
Ribinio Naudingumo Teorijos Kritika ir Apribojimai
Ribinio naudingumo teorija turi tam tikrų apribojimų:
- Ji negalioja, esant produktų nedalomumui (pvz., automobilis).
- Yra naudingumo išmatavimo problema. Jo negalima įvertinti jokiais matavimo vienetais ir išreikšti kiekybiniais rodikliais.
Nepaisant šių paminėtų trūkumų, naudingumo teorija plačiai taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, jei nebūtų ribinio naudingumo mažėjimo dėsnio, vartotojas išleistų visus pinigus kuriai nors vienai prekei, kuri jam teikia didžiausią pasitenkinimą, pirkti.
Vandens ir Deimantų Paradoksas
Ilgą laiką ekonomistų bendruomenėje diskusijas kėlė vadinamasis vertės paradoksas. Tai tas pats Aristotelio klausimas: kodėl kai kurie būtini reikmenys (pvz., vanduo) yra pigūs, o prabangos dalykai (pvz., deimantai) - labai brangūs?
Šis paradoksas nebuvo išspręstas daugiau nei du tūkstančius metų. A. Smithas teigė, kad tik dėl vandens gausos jis yra toks pigus, jog gali būti naudojamas kaip pakėlimo jėga, o dėl deimantų retumo jie yra brangūs. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl deimantai kartais tampa ypač brangūs.
Paradoksas iš dalies paaiškinamas pritaikius mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį. Vandens pasiūla labai didelė, todėl jo kaina ir ribinis naudingumas yra maži. Tuo tarpu šampano ribinis naudingumas yra didelis, todėl jo kaina yra aukšta. Bendrasis vandens naudingumas labai didelis, o šampano daug mažesnis.
Tačiau mažėjančio naudingumo dėsnis ne visuomet tinka. Jo negalima taikyti vienetiniams ir nedalomiems objektams.
Vartotojo Elgsenos Teorija
Konkretaus produkto rinkos paklausą lemia to produkto individualios paklausos. O kokie veiksniai lemia individualią produkto paklausą? Nuo ko priklauso vartotojo pasirinkimas? Kiekvienas vartotojas prekes bei paslaugas vertina subjektyviai, tačiau kiekvienas įsigytas produktas tenkina vieną ar kelis jo poreikius, teikia tam tikrą pasitenkinimą. Tai vadinama produkto naudingumu.
Kadangi žmogaus piniginės pajamos ribotos, jis negali įsigyti visų norimų prekių ir paslaugų. Todėl visada tenka rinktis, kam jas išleisti. Pirmiausiai pirkėjas domisi produktų kainomis ir priima sprendimus dėl jų įsigijimo. Kai kalbame apie vienarūšes prekes ar paslaugas, tenkinančias tą patį poreikį, jų naudingumą galime be vargo palyginti ir vieną iš jų pasirinkti. Tačiau kai vertiname prekes ar paslaugas, tenkinančias skirtingus poreikius, pvz., mėsa ir bilietas į kino filmą, kyla sunkumų nustatant, kas daugiau, o kas mažiau naudinga. Vartotojo sprendimus, kokius produktus jam įsigyti ir kokį jų kiekį, nagrinėja vartotojo elgsenos teorija.
Vartotojo elgsenos teorijos prielaidos:
- vartotojas visada elgiasi racionaliai, t. y. siekia maksimalaus pasitenkinimo;
- „naudingumas“ yra subjektyvi sąvoka: tai, kas naudinga vienam, kitam gali būti visai nenaudinga; be to, žmonės žino, kokią naudą duoda konkrečios gėrybės vartojimas, lyginant ją su kitų gėrybių teikiama nauda.
- vartotojo piniginės pajamos norimiems produktams įsigyti yra ribotos, tačiau jis gali laisvai rinktis, kokias prekes ir paslaugas pirkti.