Žmogaus gyvenime senėjimas yra neišvengiamas procesas, tačiau kiekvienas žmogus sensta skirtingai. Vieni jau būdami penkiasdešimties tarsi nuleidžia rankas, o kiti ir toliau lieka aktyvūs ir pilni idėjų. Kas lemia šiuos skirtumus ir kokie iššūkiai kyla žmogui senėjant? Panagrinėkime, kodėl žmogui svarbu būti įvertintam ir kaip tai veikia jo psichologinę būseną.
Senėjimas iš biologinės perspektyvos
Senėjimas yra sudėtingas biologinis procesas, vykstantis skirtinguose hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda anksčiau, nei mes jį pastebime. Su amžiumi kaupiasi DNR pažaidos, šalutiniai metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos ir vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai. Mokslininkai ieško už senėjimą atsakingų genų ir tyrinėja veiksnius, lemiančius ilgą ir kokybišką gyvenimą. Iki trečdalio senėjimo proceso ypatumų lemia genetika, tačiau svarbi ir sveikata bei gyvenimo būdas.
Senėjimas iš psichologinės perspektyvos
Iš psichologinės perspektyvos senėjimas gali būti tyrinėjamas įvairiais aspektais. Raidos psichologijoje senatvė apibrėžiama pagal amžių, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Neuropsichologijoje senėjimo procesai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius, lėtėja informacijos apdorojimas, sunkiau išmokti naujų dalykų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai ir išlaikomi įgyti įgūdžiai. Svarbu kalbėti apie normalų, patologinį ar optimalų senėjimą, nes žmonės sensta labai skirtingai.
Optimalus senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau žmogus, turintis vidinių psichologinių resursų, gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų iššūkių ir atradimų bei išminties. Senstant mažėja mūsų pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje žmonės siaurina savo interesus ir perskirsto turimą psichologinį rezervą. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė.
Iššūkiai senstant: matomumas ir įvertinimas
Mūsų visuomenėje labai stiprus jaunystės ir kūno kultas, todėl iššūkiai vyresniame amžiuje yra du - būti matomam ir būti įvertintam. Vyresni žmonės rečiau patenka ant žurnalų viršelių ir tampa gyvenimo būdo laidų herojais. Kai kuri nors visuomenės grupė yra nepakankamai matoma, sunkiau pastebėti ir suprasti jos poreikius.
Dar didesnė problema - galimybė būti įvertintam ne tik dėl humanistinių paskatų, bet ir dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas ir gali pasiūlyti sprendimą. Šiuo metu ne vienoje organizacijoje vadovai yra jaunesni už pavaldinius, skatinama lyderystę atiduoti jaunimui, kuris yra veržlus, inovatyvus, drąsus, tačiau dažnai neišnaudojantis vyresnių bendradarbių potencialo.
Lyčių skirtumai senėjant
Senatvė atneša pokyčių abiem lytims, keičiasi socialiniai ir šeimos vaidmenys bei su lytimi susiję lūkesčiai. Tam tikra prasme vyresnis amžius vyrus ir moteris sulygina - pensininko statusas yra vienodas, išnyksta su lytimis susijusi socialinio statuso ir pajamų nelygybė. Visgi net ir vyresniame amžiuje moterų statusas visuomenėje išlieka mažiau palankus, nes vyresnio amžiaus moterys susiduria tiek su diskriminacija dėl amžiaus, tiek su diskriminacija dėl lyties.
Santuoka ir senėjimas
Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Santuoka ir senėjimas yra nuolatinis procesas - gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Šis suvokimas, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir atvirumas jiems, yra vienas pagrindinių laimingos santuokos veiksnių. Porai reikia nuolat ieškoti naujų būdų žaisti ir keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu.
Jeigu dar iki senatvės buvo padėti tvirti santykių pamatai, sukurtas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir draugystė, tai senatvėje ji tampa nepaprastai stipriu resursu, padedančiu ištverti senatvės negandas ir praradimus.
Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Tradiciškai manoma, kad vyresnės moterys yra aseksualios, menopauzė siejama su lytinio gyvenimo pabaiga. Tačiau tai nėra norma, o problema, apie kurią vertėtų pasikalbėti su ginekologu ir pabandyti rasti sprendimą. Bėgant laikui, keičiasi ir vyrų seksualiniai poreikiai bei pajėgumas.
Vienišumas senatvėje
Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę. Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius, o tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus ir didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką.
Sumažinti vienišumą sunku, nes vyresniame amžiuje siaurėja veiklų ir interesų, todėl prikalbinti vyresnį žmogų bandyti kažką naujo nėra lengva. Bandant įtraukti vyresnio amžiaus žmogų į naujas veiklas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas žmogų iš tikro domina, o tada padėti rasti grupelę, kursus ar veiklą, kur tai galėtų būti realizuota. Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano.
Veiksniai, padedantys sveikai ir laimingai senti
Sėkmingas senėjimas galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Darniai būdami su savimi ir kitais kiekvieną dieną, laimingai ir senėjame. Moksliniai tyrimai randa ryšių tarp šeiminės padėties ir laimingesnės senatvės, aktyvios profesinės veiklos ir didesnio draugų būrio. Aktyvus sportas ir kitos stimuliuojančios veiklos padeda užtikrinti mūsų smegenų sveikatą ir sumažinti senatvinių ligų riziką.
Subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu.
Įvertinimo svarba
Jaustis, jog esi vertinamas ir būti įvertintam yra pagrindiniai žmogaus poreikiai, aiškina psichoterapeutai. Įvertinimas taip pat yra santykių pagrindas - tiek su partneriais ir sutuoktiniais, tiek su draugais. Tai yra dalis to, dėl ko norime bendradarbiauti ir kooperuotis su aplinkiniais. O jei susiduriate su iššūkiu, žinojimas, kad esate vertinamas, padeda norėti dirbti ir įveikti tą iššūkį.
Dėkingumo gestas
Komplimentai padeda mums išreikšti tą dėkingumą, kurį jaučiame vieni kitiems. Komplimentą apibūdinčiau kaip bet kokį nuoširdų žmogaus bruožo, elgesio ar išvaizdos įvertinimą. Mokslininkai nustatė, kad komplimentas iš tikrųjų įjungia tas pačias smegenų dalis, kurios suaktyvėja, kai gaunate piniginį apdovanojimą. Kiti tyrimai rodo, kad komplimentai ir pagyrimai gali padėti mums mokytis naujų motorinių įgūdžių ir elgesio. Taip pat komplimentai padeda mums parodyti, jog mums patinka kitas žmogus ar jo elgesys - jei pasakysime draugui, jog jo šypsena graži, tikėtina, kad tas žmogus dažniau pradės šypsotis.
Kaip tapti puikiu komplimentų dalintoju?
Vis tik ne visada komplimentai yra malonūs - kartais nuo jų imame jaustis keistai ir nejaukiai. Tad kaip dalinti tokius komplimentus, jog aplinkiniai gaudami juos jaustųsi puikiai? Dalinamės keletu patarimų:
- Komplimentai turi būti nuoširdūs.
- Būkite atidūs detalėms.
- Būkite konkretūs.
- Negailėkite komplimentų.
- Mokėkite priimti komplimentus.
Įvertinimas vaikystėje
Bet kuris darbas ar veikla, kuria vaikas užsiima nuo pat pirmųjų dienų, yra vertinama. Kai kada šie įvertinimai nėra išreiškiami garsiai, kai kurie yra per daug kritiški arba per daug giriantys vaiką ir taip galintys iškreipti jo realaus pasaulio suvokimą. Kai trūksta įsivertinimo įgūdžio, atsiranda siekis būti nuolat teigiamai įvertintam, lyg tai būtų vienintelis kokybės ir pasiekimų rodiklis. Kai pasitikime tik išoriniu vertinimu - tai trukdo mums auginti savo vidinę motyvaciją, savivertę.
Svarbiausias vaidmuo auginant vaiko savivertę ir teisingą pasitikėjimą savimi, be abejonės, tenka tėvams. Būtent padedant artimiausioje aplinkoje esantiems suaugusiesiems iki ankstyvosios paauglystės formuojasi vaikų savimonė - savęs išskyrimas iš aplinkos, santykio su pasauliu kūrimas, savojo „aš“ bei fizinių ir dvasinių savybių suvokimas bei vertinimas.
Aplinkiniai žmonės yra tarsi veidrodis, kuris atspindi vaikams juos pačius ir leidžia pamatyti, pajausti ir suprasti save. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai dar negeba įvertinti, kas iš to atspindžio apie juos yra tikra, o kas nevisai, mūsų, suaugusiųjų, vaidmuo formuojant vaikų savęs suvokimą, savivertę ir pasitikėjimą savimi yra itin svarbus. Tai, ką vaikai girdės mūsų lūpose ir matys mūsų veiksmuose, pasiliks juose kaip jų pačių savasties dalis.
Vaikus vertiname ne tik rašydami jiems pažymį, o kaskart su jais kalbėdami, skirdami arba neskirdami jiems individualaus savo laiko, paklausdami, kaip jie laikosi, paskatindami juos ir pastebėdami jų gabumus. Jei elgsimės su vaikais neteisingai, jų neišklausysime, kaltinsime - tai taip pat bus vertinimas.
Kaip vaikus vertinti tinkamai?
Tėvai formuoja savo vaiko suvokimą apie elgesio standartus, gyvenimo planus, vertybes, idealus, tačiau neretai, net ir patys to nesuvokdami, jie gali padaryti klaidų. Nuolatinės pagyros arba kritika iškreipia vaiko savęs atvaizdą. Nuolat giriamas, jis pripranta prie pagyrų - net ir tais atvejais, kai pagyros yra objektyvios, o nuolat kritikuojamas vaikas gali nebeturėti motyvacijos mokytis ar ko nors siekti, nes pripranta, kad vis tiek visuomet gauna neigiamą grįžtamąjį ryšį.
Reikia nepamiršti, kad visi vaikai turi gabumų, bet susiduria ir su sunkumais. Net ir pats geriausias mokinys turi sričių, kuriose jam sekasi sunkiau. Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo suaugusiųjų - kaip mes suteiksime grįžtamąjį ryšį ir ar nepamiršime pirmiausia pasidžiaugti laimėjimais, o tik tada prabilsime apie tai, kur vaikui reikėtų padirbėti daugiau.
Penki pagrindiniai komponentai, kurie yra būtini teigiamai vaiko savivertei ugdyti:
- Pastebėkite vaiko individualius gebėjimus.
- Sakydami pastabas, paminėkite ir gerus dalykus.
- Nelyginkite vaiko gabumų.
- Vertinkite procesą.
- Žodžiai - labai svarbu.
Savižudybės Lietuvoje
Lietuva jau ne vieną dešimtmetį garsėja kaip savižudžių kraštas. Kasmet mūsų šalyje iš gyvenimo pasitraukia beveik tūkstantis žmonių. Pagrindinis kovos su savižudybėmis tikslas - neleisti žmonėms pasiekti tos kraštutinės ribos, kai kelio atgal nebėra. Tad būtina ieškoti priežasčių, kodėl žmones aplanko tokios mintys. Jeigu tai depresija, svarbu ją laiku pastebėti ir gydyti. Dažnai būna taip, kad nieko blogo nepastebi net patys artimiausi žmonės. Pasak profesoriaus, pirmiausia reikia, kad žmogus žinotų, jog gali sulaukti pagalbos, jis nėra vienas su savo bėdomis. Jis turi suprasti, kad gyvenimas čia ir dabar nesibaigia. Be abejo, labai svarbu, kad žmogus turėtų kažką, ką mylėtų, kuo galėtų rūpintis, o kartu jaustųsi mylimas.
Priimtiniausias ir greičiausias būdas išvesti žmogų iš rizikos - išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi savo aplinkoje, ar jis jaučiasi vertinamas ir reikalingas. Kai bus žinoma, kas labiausiai kelia nerimą, bus galima padėti. Tai ne tik medikamentinis gydymas, bet ir psichologinė, psichoterapinė pagalba.
Netikrumas dėl darbo yra vienas svarbiausių veiksnių, kuris veda prie savižudybės. Alkoholis, narkotikai, skyrybos - taip pat ženklai, bylojantys, kad žmogui reikalinga pagalba. Naikindamas save iš vidaus, žmogus bando užsimiršti ir taip savotiškai išspręsti problemas.
Jauni vyrai dažniausiai žudosi, nematydami perspektyvų darbe, jie jaučiasi nevertinami ir nelaukiami. Esant tokiai būsenai, juos apima gyvenimo beprasmybės jausmas. Į rizikos grupę patenka ir vyrai, kurie tarsi turi puikų pagrindą po kojomis, bet išėję į pensiją tampa niekam nereikalingi.
Šis įvaizdis po truputį kinta ir Lietuvos vyrams su tuo sunku susitaikyti. Galėtų vyrai pasistengti, kad moterys juos suprastų. Bet galima suprasti ir moteris, nes priimti tokį vyrą labai sunku. Vyras, kuriam kyla savižudiškų minčių, dažnai elgiasi neadekvačiai, būna piktas, irzlus, kelia ranką net prieš artimus ir mylimus žmones, įninka į alkoholį, narkotikus. Yra nemalonus visais įmanomais būdais ir nekyla net menkiausias noras tokiam žmogui padėti.
Psichiatrų ar psichologų kabineto durų nepraveria net ir suprasdami, jog vieni iš depresijos liūno nesugebės išbristi. Todėl Lietuvoje turi būti vykdomi projektai su tomis institucijomis, kurių Lietuvos vyrai bent šiek tiek bijo ar privengia.
Pasak psichiatro, kai politikas garsiai pradeda kalbėti apie tetai padarytą nevykusią operaciją, šį klausimą kelia viešai, bet jeigu teta nusižudo, apie tai nutylima. Turėtų būti atvirkščiai - tai būtų pavyzdys visiems, kad tai yra aktuali problema, apie kurią negalime nutylėti.
Net neabejoju, kad kiekvienas savo artimoje aplinkoje ar draugų rate turime žmonių, kuriems tokia pagalba reikalinga, tad pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs. O kai pradės kalbėti ir visuomenės autoritetai, visuomenė taps atviresnė.
Statistika
2021 m. pristatytas vienišų Lietuvos gyventojų portretas atskleidė, jog didžiąją laiko dalį ar visada vieniši jaučiasi net 7,8 proc. šalies gyventojų.
Mokslininkės daro išvadą, jog „vieniši asmenys dažniau negyvena su partneriu / sutuoktiniu, vaikystėje yra patyrę finansinį nestabilumą ir šiuo metu susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, dažniau savo sveikatą vertina kaip vidutinišką ar (labai) blogą“.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Vieniši Lietuvos gyventojai (2021 m.) | 7,8% |
| Savižudžių skaičius Lietuvoje (kasmet) | Beveik 1000 |