Nuosavybės Teisių į Žemę Atkūrimas: Teismų Praktikos Apžvalga

Nuosavybės teisių atkūrimas yra laikmečio aktualija, nulemta tam tikrų istorinių aplinkybių, todėl ją spręsti tenka toli gražu ne visoms valstybėms, o ir sprendžiama ji įvairiai. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą. Siekiant šio tikslo, buvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys restitucijos įstatymais įtvirtintų teisių įgyvendinimo tvarką ir mechanizmus.

Šiame straipsnyje aptariamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, jo istorinė raida, taikymas ir kylantys klausimai.

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimas ir Nuosavybės Teisių Atkūrimo Įstatymai

Siekiant šio tikslo buvo priimti:

• 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-1454 “Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”
• 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359.

Šiais įstatymais buvo siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas.

Aktualumas Ir Problemos

Nors po minėtų teisės aktų įsigaliojimo praėjo daug laiko, taip pat pakankamai dažnai teisės aktai buvo koreguoti, tačiau restitucijos klausimas iki šių dienų dar nėra galutinai išspręstas ir vis dar sukelia daug atgarsių visuomenėje. Daug diskusijų, ypač tarp užsienio šalių piliečių, susilaukė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo sąlyga, jog Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš nustatytų prielaidų, kad asmuo galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.

Pagal susiformavusią praktiką, “žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.“ Taigi, ar šis konkretus ribojimas yra būtinas ir, ar nesusidaro įspūdis, „kad atėjo metas gilesnei viešai diskusijai dėl restitucijos ir pilietybes institutų atribojimo?“

Tyrimo Tikslas Ir Hipotezė

Šio tyrimo tikslas yra įvertinti, ar LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nėra diskriminuojanti. Turint omenyje tai, kad ne visais atvejais nevienodas teisinis reguliavimas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą, darytina hipotezė, kad įvardinta nuostata nėra diskriminuojanti.

Uždaviniai

Nurodytam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

• Aptarti nuosavybės teisių ir asmens santykių sampratą.
• Aptarti nuosavybės teisių atkūrimo ir sampratos suvokimo istorinę raidą Lietuvoje.
• Tyrimo ribose atlikti nacionalinės teismų praktikos analizę.
• Nustatyti argumentus pagrindžiančius ar paneigiančius iškeltą hipotezę.
• Pateikti ir įvertinti Europos žmogaus teisių teismo praktiką bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto išvadas.

Tyrimo Metodai

Pateikiant atsakymą bus naudojami šie metodai: istorinė, loginė, palyginamoji analizės, kokybinė ir sisteminė teisės aktų, teismų praktikos analizė.

Tyrimo Rezultatai Ir Išvados

Tyrimo metu nustatyta, kad:

• Nuosavybės teisė - viena iš prigimtinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos pagrindas.
• Nors LR Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta nuostata, numatanti teisę atkurti nuosavybę, sistemiškai nagrinėjant Konstituciją, įstatymų leidėjas saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, t. y. atviros, darnios pilietinės visuomenės tikslų užtikrinimą, moralinių normų ir teisingumo principo įgyvendinimą. Priešingu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo išbraukimas ar apribojimas neatitiktų LR Konstitucijos dvasios, Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto ir teisėtų lūkesčių principo.
• Palyginamoji Europos žmogaus teisių teismo bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto bylų analizė atskleidė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucijos sugebėjo išvengti problemų, susietų su restitucija, teigdami, kad restitucijos teisė nėra garantuojama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį.

Tokio pobūdžio bylose ne kartą buvo akcentuota, kad institucijos nėra kompetentingos nagrinėti prašymus ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str., kuriame yra įtvirtintas nediskriminacijos principas, kadangi jis tik papildo kitus minėtos Konvencijos straipsnius ir pats savaime nėra savarankiškas. Priešingai, Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas jau yra pasirinkęs poziciją, kad bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu restitucijos įstatymuose laikytina Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str., numatančio visų asmenų lygybę prieš įstatymus, pažeidimu.

Todėl pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimas kaip būtina restitucijos ar kompensacijos už nacionalizuotą nuosavybę sąlyga nėra pagrįsta. Atlikus nacionalinę teismų praktikos analizę, galima teigti, kad nuostata dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik Lietuvos Respublikos piliečiams yra grindžiama šiais principais: teisėtumo, viešojo intereso viršenybės. Teigiama, kad tokia pozicija buvo pasirinkta siekiant likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir būtinybe atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius-ekonominius santykius.

Bet, autoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybes teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą, taip pat į tai, kad Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nacionalizacija ir privačios nuosavybės likvidavimas pažeidė žmogaus prigimtinę teisę į nuosavybę, galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisės turi būti atkuriamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų pilietybės, nes tik taip būtų atstatyta jų prigimtinė teisė į nuosavybę, kurią kiekvienas žmogus turi ipso fakto. Tokia išvada daroma vadovaujantis moralės, teisingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principu.

Teigiant priešingai - būtų pažeidžiamas asmenų teisėtų lūkesčių principas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darbe iškelta hipotezė buvo paneigta.

Valdas Adamkus pasirašo įstatymą

Pagrindinės Įstatymo Nuostatos

1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas:

• pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai - Atkuriamajam Seimui 1990 m. kovo 11 d. aktu paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvoje atkuriami nuosavybės santykiai;
• pabrėždamas, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Asmenys, Turintys Teisę Atkurti Nuosavybę (2 straipsnis)

1. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos: (1 str. 2 d. - LR 2010 06 19 įstatymo Nr. XI-877 redakcija)
   1. nuolatiniams Lietuvos gyventojams - Lietuvos Respublikos piliečiams;
   2. pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
2. Jeigu nuosavybės teisės atkuriamos keliems piliečiams, kiekvienam iš jų nuosavybės teisės atkuriamos lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai visi piliečiai notariškai patvirtintu susitarimu nustato kitaip. (2 str. 2 d. - LR 2000 10 10 Nr. VIII-2012 redakcija)
3. Nuosavybės teisė atkuriama ir įpėdiniams pagal įstatymą: tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. (2 str. 3 d. - LR 2002 01 18 įstatymo Nr. IX-702 redakcija)
4. Nuosavybės teisė atkuriama ir tėvams (įtėviams) į mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. (2 str. 4 d. - LR 2001 08 03 įstatymo Nr. IX-474 redakcija)

Atkuriamas Turtas (3 straipsnis)

1. Piliečiams, kurių nuosavybė nacionalizuota, nusavinta ar kitaip neteisėtai perimta, grąžinamas natūra arba kompensuojamas šis išlikęs arba neišlikęs nekilnojamasis turtas:
   1. žemė;
   2. miškai ir vandens telkiniai;
   3. pastatai, statiniai ir įrenginiai.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas grąžinamas natūra, jeigu jis išlikęs ir nepanaudotas visuomenės poreikiams. (3 str. 2 d. - LR 2001 08 03 įstatymo Nr. IX-474 redakcija)

Žemės Grąžinimo Tvarka (4 straipsnis)

1. Piliečiams grąžinama nuosavybė natūra: žemė, miškai ir vandens telkiniai. (4 str. - LR 2000 01 04 įstatymo Nr. VIII-1482 redakcija)
2. Žemė grąžinama natūra pirmiausia buvusioje vietoje, išskyrus atvejus, kai šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytais atvejais susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.
3. Jeigu žemė grąžinama ne buvusioje vietoje, žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais.
4. Žemė grąžinama natūra nedelsiant, kai priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises į žemę.
5. Už žemę, kurios negalima grąžinti natūra, kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus.
6. Grąžinant žemę natūra, pirmumo teisę turi piliečiai, dalyvaujantys žemės ūkio veikloje.
7. Grąžinant žemę natūra, piliečiams neatlygintinai perduodami pastatai, statiniai ir įrenginiai (išskyrus gyvenamuosius namus), esantys grąžinamoje žemėje ir reikalingi žemės ūkio veiklai, vadovaujantis šio įstatymo 16 straipsnį.
8. Žemė, buvusi melioruota valstybės lėšomis ir naudojama žemės ūkio veiklai, grąžinama natūra, jeigu piliečiai sutinka kompensuoti melioracijos išlaidas pagal žemėtvarkos projektą.
9. Žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Asmenys, naudojantys šią žemę (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus.
10. Žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. (4 str. 10 d. - LR 1999 05 13 įstatymo Nr. VIII-1183 redakcija)
11. Žemė, išnuomota pagal žemės nuomos sutartis, grąžinama natūra, jeigu nuomos sutartis įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju žemės nuomos sutartis galioja iki joje nurodyto termino. Pasibaigus nuomos sutarčiai, sudarytai iki 2003 m. liepos 1 d. su juridiniu asmeniu, išnuomota valstybinė žemė išperkama. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma Vyriausybės nustatyta tvarka. Išnuomota privati žemė, kurią savininkas pageidauja naudoti savo reikmėms, nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu.
12. Žemės sklypas, reikalingas pastatui eksploatuoti, grąžinamas ribotam tiksliniam naudojimui.
13. Laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. nuosavybės teise įsigijo asmenys, neturėję teisės jos įsigyti, iš jų paimama įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės Grąžinimas Miestuose (5 straipsnis)

1. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą miestams ir miesteliams, atkuriamos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.
2. Piliečiams miestuose grąžinami šie žemės sklypai:
   1. buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizuoti pastatai, kurie pagal galiojančius detaliuosius planus gali būti naudojami tik tiems pastatams eksploatuoti, bet ne didesnį kaip 0,3 ha Vilniuje ir Kaune ir ne didesnį kaip 0,2 ha Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, o kituose miestuose - ne didesnį kaip 0,1 ha žemės sklypą (išskyrus atvejus, kai piliečiai pageidauja susigrąžinti buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizuotą didesnį žemės sklypą).
   2. piliečiams, kurių pastatai buvo nacionalizuoti po 1940 m., grąžinami naudojami tiems pastatams eksploatuoti žemės sklypai, bet ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose.
   3. grąžinamas statybai pagal projektą suplanuotas, bet neužstatytas ne didesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai.
3. Jeigu piliečiui grąžinama mažiau žemės, negu jis turėjo iki nacionalizacijos, skirtumas kompensuojamas pinigais.
4. Žemė negrąžinama, jeigu ji priskirta valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, valstybinių parkų teritorijoms, rezervatams, draustiniams, valstybiniams kultūros paminklams, kapinėms, taip pat užstatyta pastatais, statiniais ir įrenginiais, kurie nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims.
5. Žemė, kuri buvo suteikta piliečiams individualinei statybai iki 1995 m. birželio 1 d., grąžinama tiems piliečiams, jeigu jie iki 1995 m. birželio 1 d. pradėjo statybą.
6. Žemė negrąžinama, jeigu ji priskirta valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, valstybinių parkų teritorijoms, rezervatams, draustiniams, valstybiniams kultūros paminklams, kapinėms, taip pat užstatyta pastatais, statiniais ir įrenginiais, kurie nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims. (5 str. 6 d. - LR 2000 01 04 įstatymo Nr. VIII-1482 redakcija)

Pastatų, Statinių Ir Įrenginių Grąžinimas (6-9 straipsniai)

Šie straipsniai reglamentuoja pastatų, statinių ir įrenginių grąžinimo tvarką, kompensacijas už neišlikusius pastatus ir kitus klausimus.

Prašymų Padavimas Ir Terminas (10 straipsnis)

1. Piliečiai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paduoda prašymus ne vėliau kaip iki 1997 m. birželio 1 d. (10 str. 1 d. - LR 2004 10 12 įstatymo Nr. IX-2504 redakcija)
2. Piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. birželio 1 d., prašymai nagrinėjami tik tuo atveju, jeigu piliečiams nuosavybės teisės nebuvo atkurtos iki 1993 m. birželio 1 d. (10 str. 2 d. - LR 2014 09 25 įstatymo Nr. XIII-328 redakcija)

Apribojimai Ir Išimtys (12 straipsnis)

1. Nuosavybės teisės neatkuriamos į:
   1. žemę, priskirtą miestų teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d., jeigu ji užstatyta arba yra numatyta užstatyti pagal detaliuosius planus, žemę (išskyrus žemę, kurioje yra buvusios kapinės), kurioje yra kapinės, vandenvietės, paplūdimiai ir kt.
   2. kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą miestų teritorijoms žemę, jeigu ji užstatyta arba yra numatyta užstatyti pagal detaliuosius planus, taip pat žemę, kurioje iki 1995 m. birželio 1 d. yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai.
   3. iki 1995 m. birželio 1 d. privatizuotą valstybinį turtą.

Kompensacijos Būdai (16 straipsnis)

1. Piliečiams už negrąžinamą natūra turtą kompensuojama šiais būdais:
   1. pinigais;
   2. valstybiniais vertybiniais popieriais;
   3. grąžinant natūra kitą lygiavertį turtą;
   4. suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę;
   5. parduodant valstybinį turtą lengvatinėmis sąlygomis;
   6. pinigais - išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.
2. Kompensacijos dydis už negrąžinamą natūra turtą nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.
3. Atsiskaitymas su piliečiais už negrąžinamą turtą pradedamas ne vėliau kaip 1995 m. ir vykdomas etapais pagal Vyriausybės patvirtintas programas atlyginimo metu.
4. Atsiskaitymas su piliečiais už negrąžinamą turtą gali būti vykdomas ir kitais įstatymų nenumatytais būdais, jeigu piliečiai sutinka.

tags: #ar #isvada #laikytina #sprendimu #atkurti #nuosavybes