Jau kurį laiką Laisvės partija siekia dekriminalizuoti narkotikus. Iki šiol jos bandymai tai padaryti buvo nesėkmingi, tačiau dabar, panašu, kad toks planas gali ir išdegti, nes „laisviečiai“ sulaukė socialdemokratų, į kurių partiją neseniai įstojo ir Kėdainių meras Valentinas Tamulis, pagalbos.
Praėjusią savaitę Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete socialdemokratai nubalsavo už tai, kad lengvi narkotikai būtų dekriminalizuoti. Tačiau ne visi pritaria tokiam žingsniui.
A. Bilaitytė teigia: „Kartais aš šiame komitete sėdėdama to valstybinio mąstymo labai gaila, bet nematau. Matau jo kiekvieną kartą vis mažiau ir mažiau. Vis dėlto kviečiu pagalvoti apie atsakomybę, prisiminti, kas toje pačioje Estijoje nutiko, kuri irgi į tą patį dekriminalizavimo liūną pateko nepasirengusi tinkamai ir vis dėlto neskubėti su tais sprendimais“.
G. Ivanauskas išsakė savo poziciją: „Pagal dabartinę patvirtintą narkotikų prevencijos programą, yra Seimo patvirtinta tvarka, kad siekiame visuomenės sveikatos. Mes sakome, kad toks narkotinių medžiagų dekriminalizavimas, kurio link einama, toli gražu nepadės to siekti."
G. Ivanauskas tęsia: „Mūsų argumentai yra labai paprasti: kalbant apie prevencines, reabilitacines ir kitas gydymo programas plėtra yra numatyta per trejus penkerius metus. Taip pat kalbama apie jaunimą, kokios yra prevencinės programos. Anksčiau buvo pasakyta, kad jeigu reikia, tokias parengsime, nes šiandien dienai jų nėra. Todėl pradžiai gal sukurkime geras prevencines programas jaunimui, pažiūrėkime, ar tai veikia. Padarykime administracinę baudžiamąją atsakomybę, skatinančią gydytis ir reabilituotis, naudoti prevencines programas. Mes tikrai turime galimybę ir pasiūlymų, kaip tai sureguliuoti.“
Visiems gerai pažįstama plačių pažiūrų vienuolė Viktorija Voidogaitė, kuri daug dirba su vaikais ir jaunimu, paprašyta pakomentuoti stumiamą narkotikų legalizavimą, į ilgas diskusijas veltis nenorėjo: „Su jaunimu reikia dirbti, juos mylėti ir pasitikėti.“
A. Bilaitytė dar kartą akcentavo: „Vis dėlto kviečiu pagalvoti apie atsakomybę, prisiminti, kas toje pačioje Estijoje nutiko, kuri irgi į tą patį dekriminalizavimo liūną pateko nepasirengusi tinkamai ir vis dėlto neskubėti su tais sprendimais.“
Už kanapių gaminimą, perdirbimą, įsigijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą be tikslo parduoti ar platinti šiuo metu baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kanapių laikymas su tikslu platinti baudžiamas nuo 2 iki 8 metų laisvės atėmimu. Esant dideliems (>500 g) arba labai dideliems kiekiams (>2 500 g), bausmė didėja atitinkamai iki 8-10 ir 10-15 metų.
Nesutarimai dėl narkotikų dekriminalizavimo: valdantieji teigia, kad tvarka neveikia, opozicija laik
Romų Bendruomenės Iššūkiai ir Socialinė Atskirtis
Menininkės, žmogaus teisių aktyvistės Vilmos Fioklos Kiurės pažintis su romais užsimezgė beveik prieš dvi dešimtis metų Panevėžyje. Menininkė iš labai arti pamatė kelių romų šeimų gyvenimus: susidūrė su policijos reidais, vaikų namais, įkalinimo įstaigomis. Motinas lankė kalėjime, vaikus - vaikų namuose ar tabore.
Norėdama neatimti iš motinų galimybės matyti, kaip auga jų vaikai, menininkė nusprendė šią spragą užpildyti ir fotografuoti įkalintų mamų vaikus, o nuotraukas siųsti į kalėjimą.
15min.lt pradeda publikacijų ciklą „Kitokie pasakojimai iš taboro“. Apie romų vaikus, iš kurių dažnas neleidžiamas į mokyklą, o jei leidžiamas - dažnai yra lydimas kasdienių patyčių. Apie vaikus, kurie abiem tėvams „sėdus“, dažnai priversti staigiai suaugti ir prisiimti atsakomybę už likusius brolius ir seseris.
- Kodėl jūsų neatbaidė kalbos apie taborą kaip vietą, į kurią ne kiekvienas įkeltų koją?
- Esu iš bohemiškos aplinkos, todėl kalbos apie narkotikus neišgąsdino, tačiau išgąsdino vaizdai, nes į taborą „dozės“ traukia narkomanai, kurie pasiekę socialinį dugną. Apduję žmogystos šlitinėja po taborą, o šalia žaidžia vaikai. Sykį senutė, gyvenanti nuošaliau nuo pagrindinių taboro gatvelių, balsu verkdama skundėsi, kad ją apiplėšė narkomanai.
Visi įsivaizduoja, kad narkotikų prekyba - tai pelningas romų verslas, kur užsimetę koją ant kojos prekeiviai stumdo narkotikus ir kraunasi pasakiškus turtus. Taip nėra. Tabore mačiau tik daug skurdo, skausmo, sielvarto, baimės ir nevilties. Daugelis jaunų moterų imasi prekiauti narkotikais, nes kitaip nesugeba užsidirbti pragyvenimui, negali išmaitinti savo vaikų. Kriminalinis pasaulis negailestingai naudojasi žmonių beviltiška padėtimi, neraštingumu ir skurdu.
- Būtent dėl narkotikų tabore problemos periodiškai vykdomi policijos reidai.
- Reidai labai traumuoja vaikus. Dar labiau juos traumuoja išplėšimas iš įprastos aplinkos, apgyvendinimas vaikų namuose.
- Dažnas romų šeimos vaikas nė nelanko mokyklos.
- Įsivaizduokite vėjo perpučiamą lūšną, kurioje vienintelis patogumas - dujinė plytelė maistui pasišildyti. Vanduo - už 2 kilometrų, o pinigų tik makaronams su aliejumi. Leisti vaiką į mokyklą dažnam romui yra prabanga, nes vaiką reikia aprengti, apauti, duoti jam kišenpinigių. Romų vaikai labai žingeidūs ir smalsūs, jie mėgsta sužinoti naujų dalykų, lengvai mokosi naujų kalbų. Berniukai labai mėgsta sportuoti, ypač žaisti futbolą. Mergaitės nuo mažumės mokomos namų ruošos ir daugelis yra labai kruopščios, pareigingos, atsakingos. Mokyklose geriau sekasi tiems romų vaikams, kurie yra šviesūs, kurių vizualiai neatskirsi nuo lietuvių ir jų mokykloje nediskriminuoja, o tamsesnio gymio romų vaikai susiduria su nepagarba.
- Buvo atliktas tyrimas, parodęs, kad neraštingų vaikų Vilniaus Kirtimų tabore nemažėja.
- Viskas labai paprasta ir net nereikia jokių tyrimų. Tabore gyvena tik ypatingai skurdžios romų šeimos, nes gyventi mieste yra daug brangiau, nei priemiesčio kvartale be vandens, centrinio šildymo ir elektros.
- Šie vaikai apskritai auga neturėdami elementarių socialinių įgūdžių.
- Socialiniai įgūdžiai mūsų kultūroje yra vienokie, o romų aplinkoje - kitokie. Pavyzdžiui, romai turi gan sudėtingą tradiciją higienos srityje. Ir apskritai romų vaikai labai anksti suauga, prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir jaunesnius brolius ir seseris. Kirtimuose neretai jaunos merginos, „sėdus“ mamai ar abiem tėvams, tampa atsakingomis už visą šeimą.
- Vaikai dažnai nesilaiko tam tikro atstumo, pakankamai atvirai išsipasakoja.
- Taip, romų vaikai užaugę su pasakojimais, žodiniu folkloru, dainomis.
- Nemažai esate bendravusi su Panevėžio pataisos namuose kalinčiomis romėmis, perdavinėjote joms jų vaikų laiškus.
- Gana artimai bendraudama su keliomis romų šeimomis susidūriau ir su reidais, ir su vaikų namais, ir su įkalinimo įstaigomis. Pastebėjusi, kad mamos neturi vaikų nuotraukų, ėmiau tą spragą užpildyti, ir fotografuoti įkalintų mamų vaikus ir nuotraukas siųsti į kalėjimą, o su nuotraukomis ir piešinius, linkėjimus, laiškus. O istorijos, tai visos panašios. Moteris raunasi plaukus iš ilgesio ir bejėgystės, nes vaikų namai neatiduoda vaikų, nes ji neturi namų. Vėliau įsiprašo pas gimines, apsigyvena, per stebuklą susigrąžina vaikus, ima jais rūpintis, bet nebesugeba su jais susišnekėti, nes vaikai pasikeitę ir nuo mamos atpratę.
Daug kas prikaišioja pašalpas, tačiau beveik pusė Kirtimų romų neturi Lietuvos pilietybės ir tuo pačiu teisės į pašalpas. Blogiausia, kad valstybės institucijos daugelį skaudžių socialinių problemų linkę spręsti tik represijomis ir baudimais. Niekas neanalizuoja ir nesidomi, kodėl romų moteris ketvirtą, penktą ar devintą kartą sėda į kalėjimą už tą patį nusikaltimą, arba skiria baudas skurdžiai šeimai už tai, kad vaikai nelanko mokyklos.
- Fotografavote, norėdama palengvinti kalinčių motinų skausmą.
- Taip, visas šis socialinis veiksmas išsivystė į meninį projektą ir parodą „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“, kurią parėmė JAV ambasada Lietuvoje. Dabar dirbu prie projekto „Romai: suklijuoti likimai“, kuriam gavau Lietuvos Kultūros tarybos stipendiją. Tai labai plati meninė studija, analizuojanti romų santykį su fotografija.
- Šiuo metu auganti romų vaikų karta - kokia ji?
- Deja, nuo tos 2009 m. žiemos romų situacija dar pablogėjo. Savivaldybės įmonės, komunalininkai su miesto valdžios pritarimu išgriovė nemažai romų būstų ir šeimas paliko be namų. Dabar romai priversti vandens prašinėti iš aplinkinių įstaigų ir gyventojų. Patys suprantate, kokios įtampos sukuriamos. To, kas šiuo metu vyksta Vilniaus Kirtimų tabore, diskriminacija jau nebepavadinsi. Tai bendruomenės naikinimas sukuriant humanitarinę krizę. O juk vanduo yra viena iš pamatinių žmogaus teisių. Nauja karta mažai kuo skiriasi nuo vyresniosios. Pokyčiai uždarose bendruomenėse ateina labai lėtai.
tags: #ar #narkomanai #gali #but #pilieciais