Gyvenimas yra nuolatinė sąveika su pasauliu, kurios metu žmogus įgyja patirties ir mokosi. Vieniems pavyksta pasiekti sąmoningumo lygį, leidžiantį atsisakyti žalingų įpročių, o kitiems - ne. Tai yra kiekvieno asmeninė pergalė arba tragedija.
Svarbu suprasti, kad pasaulis, žiūrint iš aukštesnės perspektyvos, atrodo kitaip. Tai nėra tik racionali išvada ar gramatikos taisyklė, bet požiūris į pasaulio sandarą, kuris vystosi sąveikaujant su pasauliu, suvokiant reiškinių prasmę. Kiekvienas turi nueiti savo kelią.
Pamėginsiu išdėstyti savo „priėmimo“ teoriją:
- Pirmiausia priėmimas: suvokimas, kad kiti žmonės - ne tokie, kaip tau atrodo teisingai, kad jie neprivalo būti tokiais, turi teisę be tavo leidimo daryti tai, ką nori, net jeigu tai žudo juos pačius. Su svetimais tai nėra labai sudėtinga, o su artimaisiais - sunku, skaudu ir labai nesinori.
- Po to jau apsisprendi dėl savo santykio su kitu žmogumi. Ir turi teisę nuspręsti taip, kaip tau reikia. Ir vėl, su tais, kurie tolimi, problemų praktiškai nėra. O vyras greta - visai kitas reikalas. Ir sprendi, kiek tai trukdo tau gyventi, ar įmanoma atsiriboti nuo to, kas trukdo, ką gero iš žmogaus gauni ir ar sutinki mokėti tokią kainą už tą gerą. Ir nepriklausomai nuo priimto sprendimo leidi tam kitam žmogui gyventi taip, kaip jam reikia, ir jokio negatyvo jo atžvilgiu.
- Toliau - suvokimas, kad pasaulis turi įprotį keistis. Visada gali atsitikti bet kas, ne pagal mano planą. Ir būti pasiruošus priimti naujus sprendimus naujose sąlygose. Ir visada žinoti, kad turi teisę nuspręsti kitaip, nei šiandien. Ir neturi teisės spręsti už kitus.
Nors pradžioje suprast ir priimt nėra paprasta. Galbūt dėl daugelio stereotipų mūsų gyvenime, kuriuos mes priimam kaip savaime suprantamus ir a priori privalomus.
Turbūt sunkiausia ir yra pripažinti, kad tai, ką mes laikome aksioma iš tikro tėra tikimybė. Visuotinai privalomi tėra įstatymai. O visa kita yra individualu. Pavyzdžiui, visuotinai priimta, kad tėvai myli savo vaikus, bet gyvenime visi žinome, kad taip nebūtinai yra. Visuotinai priimta, kad sutuoktiniai myli (arba bent jau gerbia) vienas kitą, rūpinasi vienas kitu, bendrais namais ir vaikais. Bet realybėje mes visi žinome, kad taip nebūtinai yra.
Taip ir individualiuose santykiuose - vyras neprivalo manęs mylėti, manimi rūpintis, norėti man gero. Kad ir kokį teorinį savo būsimos šeimos modelį aš būčiau susikūrusi, jis neprivalo prie jo taikytis ar dėti visas pastangas idant atitikt mano susikurtą gero vyro modelį. Vyras neprivalo mesti keiktis/gerti/rūkyti/bledavoti/spjaudytis/snarglį į kelnes valytis vien todėl, kad aš manau jog tai būtina ar vien todėl, kad aš taip noriu.
Super, jei jo ir mano norai sutampa arba jei jis nori su manim gražiai gyventi arba jei jam mano pageidavimai atrodo priimtini ir/arba savaime suprantami. Tada super. O jei ne? Tada ne. Jis neprivalo nieko savyje keisti, jei nemato reikalo ar būtinybės.
Sunkiausia pripažinime ir yra pripažinti kad neprivalo ir kad dėl to jis nėra blogas/prastas/niekam tikęs. Ne. Jis tiesiog nemyli/nenori/negerbia/nemato reikalo stengtis. Sunku, nes vidiniai kipšiukai trepsi kojytėm ir rėkia "nu bet aš nuoriuuuuuu.....!!!" (atsimenat tą vaizdelį "Aš nuoriu šventę švęst"?)
Aš noriu, kad jis mane mylėtų, aš noriu, kad jis mane gerbtų, aš noriu, kad jis norėtų negert/nerūkyt/nesikeikt/nesimušt. Nu aš nuoriu... Ir kas iš to?
Tokio suvokimo neabejotinas privalumas yra tai, kad tai įsisavinusi aš supratau, kad ir aš niekam nieko neprivalau Aš neprivalau daryti valgyti kasdien, tvarkytis savaitgaliais, rinkti vyro kojinių iš pakampių, lyginti jo marškinių, valyti langus pavasarį ir t.t., nes taip priimta ir visos geros motery/žmonos taip daro.
Pvz. aš pasirenku ką ir kada aš noriu daryti ir darau, nes man tai atrodo reikalinga ir aš noriu tai daryt. Atitinkamai aš renkuosi savaitgalį tūsintis su vaikais, važiuoti su vyresnėliu ant ledo pačiuožinėt, su mažuoju pasitąsyt po mišką, o visą laisvą laiką praleist ant sofos su TV pulteliu rankoje vietoje visuotinai privalomos generalinės tvarkos, vakare su vyru atsidarysiu vyno butelį, o tvarkysiuos kokį trečiadienį, kai dulkės užknis ir užsimanysiu švariuose namuose gyventi.
Aš taip pat renkuosi nelyginti vyro rūbų, nes mane lyginimas užknisa, o vyras turi puikias stiprias rankas, kurios tikrai pajėgios lygintuvą nulaikyt. Ir t.t. ir pan. Lygiagrečiai aš nereikalauju iš vyro mest rūkyt, nors tai kenkia jo sveikatai bei visai nemažai kainuoja, nes jis yra suaugęs ir už savo veiksmus bei priklausomybes atsakingas asmuo, kuris turi teisę nuspręsti kaip ir nuo ko jam būti priklausomam.
Aš renkuosi gyventi su vyru tokiu, koks jis yra, nes gyventi su juo man yra geriau nei be jo. Jei su juo gyventi man būtų blogai ar jei gyvenimas su juo kenktų mūsų vaikams, aš tikiu, kad turėčiau savyje stiprybės pasirinkti gyvenimą be jo.
Šio suvokimo minusas - tenka pripažinti, kad jei aš gyvenu šūdinai, tai ne vyro/tėvų/draugų/valstybės kaltė, o tik mano pačios pasirinkimas.
Kai kalba eina apie smulkesnius reiškinius - išmėtytas kojines ar rūkymą, kas man trukdo minimaliai - viskas paprasčiau. Aš, sakykim, net nesusimąstydavau, kad turiu teisę kištis į kažkieno gyvenimą. O kai susidūriau su alkoholizmu, tai buvo protu nesuvokiama, kaip gali žmogus taip žudytis, ir tikrai buvau įsitikinusi, kad taip daryti negalima. Ir tokius sunkius atvejus, kaip alkoholizmas, narkomanija sunku priimti.
Na, bet iš kitos pusės - nebūčiau taip aštriai susidūrusi, nebūčiau perkračiusi savo santykių su pasauliu. O dabartiniai mano santykiai man patinka labiau, nei senieji.
Jeigu žmogus imasi siekti tam tikro tikslo, tai šis procesas visada reiškia ir yra susijęs su elgesio keitimu. Žmogus vienaip ar kitaip yra visuomet pilnai užpildęs savo turimas 24 valandas per parą. Tačiau jeigu mes turime kažkokį naują tikslą arba norime pakeisti savo elgesį kitokiu elgesiu, tai mes turėsime tuomet vietoje to, ką darome dabar, daryti kažką kitą.
Ir tai yra labai sunku, nes tai, ką mes darome dabar, mums visada duoda naudą ir mes iki šio momento nesugalvojome nieko geresnio, išskyrus tai, kad elgtis taip, kaip elgiamės. Tai visada yra mūsų įpročiai ir mūsų automatizmas.
Socialinė integracija ir priklausomybės
Plintanti narkomanija yra viena aktualiausių problemų Lietuvoje. Socialiniai veiksniai, didelis pelnas, gaunamas iš narkotikų verslo, didėjanti narkotikų pasiūla bei paklausa lemia narkomanijos plitimą ir su tuo susijusį nusikalstamumą.
Dėl narkotikų vartojimo susijusių pasekmių, bei su narkotikų vartojimu susijusio gyvenimo būdo, priklausomi nuo narkotinių medžiagų, asmenys, tampa nepageidautini visuomenėje. Visos valstybės, tarp jų ir Lietuva, kovoja prieš narkomaniją.
Šiai narkomanijos problemai yra rengiamos įvairios programos, kuriami projektai, atliekami įvairūs tyrimai. Atsižvelgiant į tai iškeliama visuomeniškai aktuali problema - kaip narkotines ir psichoaktyvias medžiagas vartojusius asmenis sėkmingai integruoti į visuomenę per darbo rinkos sektorių.
Socialinė integracija daug kur lyginama su socialinės sanglaudos sąvoka. Sanglauda reiškia poreikį užtikrinti, kad gyventojai jaustųsi vienos bendruomenės dalimi ir atskiros socialinės grupės dalintųsi ekonominės plėtros nauda, apimančia visus šalies gyventojus.
Visuomenė gana skeptiškai nusiteikusi minėtos socialinės rizikos grupės atžvilgiu. Būtina formuoti daugelio žmonių nepalankų požiūrį į marginalines grupes. Norint, kad valstybė būtų ekonomiškai stipri, būtina spręsti ne tik ekonomines, politines, technologines, bet ir be abejonės socialines problemas, tokias kaip nedarbas, socialinis saugumas, socialinė parama, socialinės atskirties mažinimas ir t.t.
Svarbu aptarti pozityvią kitų šalių patirtį tobulinant socialinės integracijos modelį Lietuvoje. Socialinė atskirtis - tai procesas, kurio metu individas ar grupės yra izoliuojami nuo pagrindinių socialinių mechanizmų, kurie gamina ar skirsto socialinius išteklius.
Socialinė atskirtis gali būti: tiesioginė (nedarbas ir/ar darbas ne visu darbo laiku tiesiogiai pažeidžia žmonių teises į darbą ir pajamas) arba netiesioginė (nedarbas ir/ar darbas ne visu darbo laiku daro poveikį valstybės pajamų šaltiniams, išlaidų apribojimui, taigi ir socialinei politikai bei socialinio aprūpinimo sistemai).
Priklausyti nuo narkotikų - tai yra stiprus, visai nebeįveikiamas noras, potraukis patirti apsvaigimą. Deviacija - tai nukrypimas nuo taisyklis. Deviantinis elgesys aiakinamas kaip socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenje ar situacijoje.
Socialinė atskirtis ir jos veiksniai
Visame pasaulyje didžiausi skirtumai tarp žmonių yra susiję su jų socialine ir ekonomine padėtimi, lytimi, lytine orientacija, priklausymui tam tikrai tautinei grupei bei kultūrai. Vienas iš tokių skirtumų galimų pasekmių yra socialinė atskirtis.
Socialinė atskirtis - tai tam tikrų asmenų ar grupių negalėjimas ar nesugebėjimas naudotis visuomenės sukuriamomis gėrybėmis, įsidarbinti, dalyvauti bendruomenės gyvenime. Pagrindiniai socialinės atskirties rizikos veiksniai yra ligos, neįgalumas, ilgalaikis nedarbas, priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų, kalbos nemokėjimas, nepakankamos pajamos ir kita.
Socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip nesavanoriškas apribojimas nuo pagrindinių tolydžios žmogaus socialinės raidos galimybių, nesuteikiant jam didesnės pasirinkimo alternatyvos, esant silpniems socialiniams ryšiams su šeima, draugais, visuomene.
Tai visuomenės atsisakymas kai kurių savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir panašiai. Dažnai tai "paribio" žmonės, kuriems būdingas deviantinis elgesys ir kurių problemas galima įveikti tik pasitelkus visuomenės pajėgas.
Pagrindiniai veiksniai, lemiantys socialinės atskirties buvimą, yra trejopi - politiniai, socialiniai ekonominiai ir kultūriniai psichologiniai.
| Veiksniai | Apibūdinimas |
|---|---|
| Politiniai | Teisių neužtikrinimas, diskriminacija |
| Socialiniai ekonominiai | Nedarbas, skurdas, nepakankamas išsilavinimas |
| Kultūriniai psichologiniai | Stigmatizmas, bejėgiškumas, menkinimas, ignoravimas |
Lietuvoje, kaip ir kitose postsocialistinėse šalyse, visuomenės požiūris į marginalines grupes dažniausiai neigiamas. Visa tai lemia tokį asmens "iškritimą" iš visuomeninio gyvenimo. Tokioje grupėje susikaupia socialinė patologija ir ilgai trunkanti situacija. Tokie asmenys neturi savo dalies visuomenėje. Galima pasakyti, kad visuomenei jie tampa nereikalingi. Dėl nesugebėjimo prisiderinti prie visuomenės vertybių jie nepritampa prie nei vienos visuomenės klasės. Dažniausiai jų bijoma ir vengiama dėl padažnėjusių nusikaltimų.
Vienas socialinės atskirties pavyzdžiu galėtų būti tai, kad asmenims priklausomiems nuo narkotinių medžiagų įsidarbinti galimybės yra labai ribotos. Tokie asmenys neturi profesinio pasirengimo, bendrųjų bei darbinių įgūdžių, reikalingų šiuolaikinei darbo rinkai, yra neapsisprendę, kokioje srityje norėtų dirbti.
Todėl viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria priklausomi asmenys, yra įsidarbinimo problema, kylanti dėl neadekvataus savęs vertinimo, bendravimo problemų, nesugebėjimo planingai ir nuosekliai atlikti užduotis, socialinės diskriminacijos ir nelygybės reiškinių, ankstesnio socialiai nepriimtino gyvenimo būdo. Siekiant juos socializuoti, vienu svarbiausių veiksnių tampa reabilitacija ir integracija į darbo rinką.
Socialinė integracija kaip intervencija
Socialinė integracija apibrėžiama kaip "bet kokia socialinė intervencija, kuria siekiama marginalines grupes, šiuo atveju, buvusius ar esamus narkomanus integruoti į bendruomenę". Priemonės: būstas, švietimas ir darbas (įskaitant profesinį rengimą). Gali būti taikomos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, konsultacijos ir laisvalaikio veikla.
Motyvuojant žmones darbui, labai svarbu žinoti tai, kad žmogaus elgesį lemia įvairiausi vidiniai ir išoriniai prieštaringi, kartais sunkiai paaiškinami veiksniai. Dar vienas iš pagrindinių aspektų motyvuojant klientą yra greitos sėkmės nesitikėjimas.
Asmuo, susidūręs su narkotinėmis medžiagomis susiduria su socialinių įgūdžių praradimo problema. Socialiniai įgūdžiai minimi greta asmeninių, komunikacinių, kritinio mąstymo ir problemų sprendimo, darbinių ir veiklos įgūdžių. Iš viso to galima spręsti, kad narkotinių medžiagų vartotojas, norėdamas grįžti į visuomenę, turi įveikti begalę probleminių situacijų, susijusių su produktyviu įsidarbinimu.
Jei darbo rinka negalės pasiūlyti naujų darbo vietų, nei turimas profesinis pasirengimas ar didelė savimotyvacija negalės padėti asmeniui grįžti į pilnavertį gyvenimą. Antras dalykas, jei siekiama į visuomenę įtraukti socialiai pažeistus asmenis, būtina juos tam ruošti, kad susidarytų darbo paklausai atitinkama darbo pasiūla.
Socialinės atskirties integravimo į visuomenę problemos greitai išspręsti neįmanoma. Vissų pirma tai yra strateginė problema, reikalaujanti strateginių rizikingų sprendimų.
Nagrinėjant problemą, svarbu atsižvelgti į visas tris su ja susijusias puses: priklausomybę turinčius asmenis, darbdavius bei likusią visuomenės dalį. Pirmiausia galima įsivaizduoti, kaip sunku žmogui grįžti į aplinką, kur jo socialinis statusas bus suvokiamas priešingai nei eilinio žmogaus padėtis. Pirmajam iš karto kyla tikimybė ir rizika atkristi. Šiai su problema susijusiai asmenų grupei svarbiausia yra rizikuoti ir tą riziką nugalėti, kadangi tik nuo to priklausys žmogaus tolimesnis gyvenimas.
Jei rizikuoja darbdavys, priimdamas į darbą asmenį, išsigydžiusį nuo narkotinių medžiagų vartojimo, jis savo riziką gali vertinti maždaug per pusę, kadangi jei į darbą priims kitą, be krizinės praeities žmogų, jis nebus tikras, kad būtent šis žmogus dirbs geriau nei ką tik naujai į visuomenę "paleistas" pilietis. Kalbant apie visuomenę, vargu ar iš karto ims jais pasitikėti ar patikėti atlikti kokias nors funkcijas.
Socialinės integracijos priemonėmis siekiama suteikti platesnes galimybes socialinės rizikos asmenų grupėms integruotis į darbo rinką ir tuo būdu mažinti socialinę atskirtį. Socialinės atskirties mažinimas pirmiausia susijęs su profesinio rengimo prieinamumo ir įdarbinimo galimybių didinimu, todėl profesiniu rengimu siekiama padaryti prieinamą narkotikų vartotojams.
Siekiant užtikrinti visiems lygias galimybes įsitraukti į darbo rinką, reikėtų atsižvelgti į specifinius narkotikų vartotojų poreikius bei taikomas papildomas priemones, kurios padėtų įgyti reikiamus gebėjimus bei integruotis į darbo rinką.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad socialinės atskirties mažinimas - tai ne vienerių metų darbas, o kryptinga veikla, reikalaujanti daug pastangų, visuotinio palaikymo, nuolatinio valstybės institucijų ir nevyriausybinis organizacijų bendradarbiavimo ir be abejo, didžiulių investicijų. Darbo rinkos pasiūla bei paklausa rizikos grupės asmenis veikia ne ką mažiau nei minėtieji veiksniai.
Asmenims, turintiems priklausomybę nuo narkotikų, būtina kompleksinė pagalba - medicininė, psichologinė, socialinė.
Kaip padėti priklausomam asmeniui neįgalinant
tags: #ar #priklausyti #ir #buti #priklausomam #tas