Kančia yra tiek plati ir gili, kiek platus ir gilus pats žmogiškasis gyvenimas. Nėra nė vienos jo srities, kurią kančia aplenktų. Žmogus - kenčianti būtybė. Jis vienas pasaulyje pažįsta kančią. Visos kitos būtybės savo ribotytę aklai pergyvena. Tik žmoguje visus kūrinius esmingai žyminčios baigtinybės išgyvenimas pasiekia sąmonės, atseit kančios, rangą. Kančia yra sąmonės laipsnį pasiekęs skausmas. Ji - sąmoningas žmoniškosios baigtinybės išgyvenimas.
Kančia - žmoniškosios tobulybės kaina. Pastarasis atskleidimas nurodo gilią ontologinės būties genezės tiesą: mūsajame pasaulyje būties tobulėjimas eina drauge su jos baigtinybės išreiškimo, arba „skausmo“, tobulėjimu. Juo kuri būtybė pasiekia aukštesnį būties laipsnį, juo ji giliau („tobuliau“) turi išgyventi ir savąją ribotytę: priklausomybę nuo žemiau stovinčios būties dėsnių ir drauge neperžiangiamybę to tarpo, kuris skiria kūrinius, baigtines būtybes, nuo Kūrėjo, Nebaigtinės Būties.
Kur sravi šio būties baigtinybės skausmo versmės? Pakilimas į aukštesnį būties laipsnį neatpalaiduoja nuo priklausomybės žemesniojo būties laipsnio dėsniams. Augmenija priklauso nuo negyvosios gamtos pasaulio, o pati teikia gyvybines sąlygas gyvūnijai. Lygiai ir žmogus, pasiekęs dvasinės būties rangą, nors ir radikaliai išsiskiria iš viso gamtinio pasaulio ir atsistoja priešais jį, tačiau savo kūnu ir jis lieka priklausomas [nuo] žemesniosios gamtinės būties dėsnių. Esant tokiai priklausomybei, aukštesnysis būties laipsnis visą laiką turi kentėti žemesniojo būties laipsnio grėsmę. Savo rango tobulybę jis turi ginti kasdieninėj kovoj su žemesnio būties laipsnio pavydžia pastanga jį nusmukdyti savo žemumon. Šios kovos atsisakyti aukštesniajam būties laipsniui reikštų sustingti ir kartu atkristi į žemesnįjį laipsnį.
Todėl ir galėjome pasakyti, kad aukštesnysis būties laipsnis savo kartą laimėtą prasiveržimą iš žemesniojo būties laipsnio gali išlaikyti tik kasdieninėje kovoje su pastarojo grėsme jį vėl nutraukti į pliktąsias žemumas. Todėl aišku, kodėl su būties kilimu gilėja ir jos skausmas. Juo kuri būtybė yra pasiekusi aukštesnį būties rangą, juo jai skaudesnė priklausomybė nuo žemiau jos stovinčios būties. Savarankiškiausia šio pasaulio tvarkoje ir nuo kitų būties laipsnių nepriklausoma yra negyvoji gamta. Savo sustingusiai egzistencijai tęsti ji nėra reikalinga kitų būties laipsnių pagalbos. Todėl ir pats baigtinybės skausmas joje lyg sustingsta nepasiekęs išraiškos aukščio. Būties baigtinybę išreiškiančiam tapsmui negyvoji gamta lieka abejinga.
Suskaldyti akmenį dar nėra jį „nuskausti“, jam pikta padaryti. Kas kita jau nuskinti gėlę. Gėlės prigimtinei tobulybei priklauso žydėjimas, kaip jos vegetatyvinės gyvybės išreiškimas. Todėl nuskinti gėlę ir reiškia atimti jai priklausančią tobulybę, „padaryti jai pikta“. Nuskinta gėlė pasmerkta ne laiku sudžiūti, atseit vėl grįžti į žemesnįjį negyvosios gamtos laipsnį. Gyvūnija jai daromą blogį jau patiria kaip organinį skausmą. Šiuo skausmu ji ir apmoka savąjį juslinės gyvybės laimėjimą. Bet visas šis ribotytės bei netobulybės išgyvenimas gamtinės būties laipsniuose lieka lyg aklas. Atitinkamai šiame laipsnyje laimimai sąmonei bei laisvei žmogiškasis ribotytės, arba baigtinybės, išgyvenimas pasiekia kančios rangą.
Žmogus vis dėl to yra kenčianti būtybė, galiausiai turinti susitaikyti, kad kančia yra neišvengiama gyvenimo dalis. Yra žmonių, kurių kančia tarsi kasdienė nepaliaujama liūtis permerkia kiekvieną gyvenimo minutę. Silpni žmonės palūžta, stiprūs pajunta norą toliau gyventi. Būtent toks žmogus yra parodomas Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas“. Tai knyga, kurioje atsispindi rašytojo išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje. Lageryje visus mušdavo, kankindavo. Esesininkai parodydavo, kad kaliniai yra menki, nieko neverti. Pareigūnams kaliniai turi parodyti pagarba, daryti viską, ką jie liepdavo.
Tas kupinas kančios gyvenimas lageryje B. Sruogą tik stiprino. Nors Sruogą lageryje kankino pyktis, tačiau, tai tik laikinas pasireiškimas. Tuo žmogus ir yra gražus, kad savo jausmus ir emocijas jis gali laisvai keisti ir tam jis turi laisvą pasirinkimą. Nors ir kaip bebūtų tamsu ir baugu, žmoguje visada turi likti, nors maža Vilties, Tikėjimo ir Meilės kibirkštėlė.
Skausmas - visi stengiamės jo išvengti, bet ar tikrai jis toks baisus kaip atrodo? Tiesa ta, kad skausmas papildo mūsų gyvenimą. Klišė sakyti, kad be skausmo nežinotume, kas yra malonumas, nes dažnai šias vieno ar kito įvykio pasekmes matome priešinguose sūpynių poliuose, bet paanalizavus plačiau, gal skausmas nėra „blogis“? Platonas rašė: „Kiekvienas su didele jėga mus veikiantis prieštaraujantis prigimčiai poveikis yra skausmingas, tuo tarpu visiškas sugrįžimas į prigimtąją būseną - malonumas“ [1].
Tuo tarpu epikūriečiai teigė, kad malonumas yra aukščiausias gyvenimo tikslas, esą tai laimingo gyvenimo alfa ir omega, pirmasis pripažintas gėris [2]. Keliantis į Naujuosius laikus, Tomas Hobsas, aiškindamas socialinę motyvaciją žmonėms gyvuoti visuomenėje, rėmėsi dviem prielaidomis: noru išvengti skausmo ir patirti malonumą. Esą skausmo kraštutinė būsena yra mirties baimė, o iš jos kylantis savisaugos jausmas - žmonių bendro buvimo sąlyga [3]. Freud skausmą mini apibūdindamas ID (vieną iš trijų asmenybės struktūrų), esą šis darinys veikia pagal malonumo principą - sumažinti įtampą, rasti malonumą ir vengti skausmo [4]. Pažiūrėjus į skausmo-malonumo santykį iš istorinės perspektyvos, matyti, kad skausmas dažnai atlieka signalinę funkciją, pranešančią, kad reikiami pokyčiai.
Čia puikiai tinka klasika tapę sąlygojimo eksperimentai, pavyzdžiui, Solomon ir Wynner vengimo tyrimas, kuriame šunys buvo patalpinti į dėžę, padalytą į du vienodus skyrius, tarp kurių galima laisvai judėti. Eksperimento metu vienoje dėžės pusėje (pavyzdžiui, baltoje) pasirodydavo šviesos signalas, o po kelių sekundžių tos (baltos) pusės grindys būdavo įkraunamos elektros srove. Iš pradžių gyvūnai patirdavo šoką, tačiau netrukus jie išmoko, kad galima išvengti skausmingo stimulo peršokus į kitą dėžės pusę (pavyzdžiui, juodą). Po keleto kartojimų šunys pradėdavo reaguoti į šviesos signalą dar nepatyrę šoko - tai parodė, jog signalas buvo susietas su grėsme, o perbėgimas į kitą pusę tapo sustiprintu elgesiu. Tokiu būdu gyvūnai išmoko vengti ne tik paties šoko, bet ir situacijos, kurioje tikėtinas skausmas [5]. Taigi, istorinė bei empirinė analizė rodo, kad skausmas ne tik sukelia kančią, bet ir veikia kaip adaptacinis signalas, skatinantis virsmus ir prisitaikymą prie aplinkos.
Tačiau, kas įvyksta, kai bėgimas nuo skausmo neišsprendžia problemos, bet sudaro puikią dervą hedonizmui? Šiame kontekste svarbios tampa šiuolaikinės aktualijos - priklausomybės nuo socialinių medijų, sekso, žaidimų, narkotikų - lengvo dopamino. Siekdami malonumo užmirštame, kad stipriai pasveriame skausmo-malonumo sūpynes į priimtinesnę pusę, tokiu būdu sunkindami sau kelią atgal prie homeostazės. Lembke savo knygoje „Dopamino tauta: pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje“ rašo, jog vienam ar kitam sunkumui skiriami vaistai, nors ir palengvina išgyvenamą situaciją, bet gali ją ir paaštrinti, esą nerimo ir nemigos kankinami pacientai vartodami raminamuosius ar migdomuosius vaistus, gali patirti didesnes nerimo, nemigos problemas.
Panašiai ir su opioidų vartojimu dėl juntamo skausmo ilgiau nei mėnesį, esą tokiais atvejais, pacientams, gresia ne tik priklausomybė nuo opioidų, bet ir padidėjęs skausmas [6]. Ilgainiui gali atsirasti hiperalgezija (skausmingesnė reakcija į dirgiklius, kurie paprastai nesukelia tokio stipraus skausmo), nes pakartotinis opioidų vartojimas paskatina skausmo sustiprėjimą [7, 8]. Be to, net antidepresantai, kurie seniau drąsiai buvo apibūdinami, kaip „neformuojantys įpročio“, ilgainiui gali lemti toleravimą, pasunkinti priklausomybę ir net pačią depresiją. Tai vadinama vėlyvąja disforija [9]. Anksčiau minėtos knygos autorė ir mokslų daktarė remdamasi savo klinikine patirtimi teigia, jog daugybė pacientų yra sakę, kad išrašomų vaistų dėka atslūgo skausmingos emocijos, tačiau jie nebegalėjo pajusti kitų įvairių emocijų, pavyzdžiui, baimės ar širdgėlos.
Iškyla klausimas: ar vengdami skausmo, neprarandame dalies savęs? Nesiekiu išreikšti minties, jog medikamentinis gydymas yra pirmojoje pastraipoje įvardytas „blogis“, tikiu, kad vaistai gali padėti, tačiau antrinu Lembke minčiai, kad užuot stengęsi pašalinti kiekvieną įmanomą skausmo ir kančios apraišką, pamėginkime svarstyti kitą gydymo kryptį - mokymąsi gyventi su skausmu [6]. Skausmas - tai kaina, kurią mokame už malonumą, taigi, galima sakyti, malonumas yra atlygis už patirtą skausmą [6]. Nuėję į treniruotę, padarę vieną ar kitą ilgai atidėliotą darbą, susilaikę nuo telefono, taurės vyno ar cigaretės, nors ir veiklos pradžioje jaučiamės prislėgti ilgainiui pradedame didžiuotis savimi ir dalinai išgyvename euforiją. Tiesa ta, kad skausmas gali būti naudingas, nors viskam turi būti saikas.
Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad vien stresas gali paskatinti padidėjusį dopamino išsiskyrimą smegenų atlygio sistemoje ir sukelti tokius pačius pokyčius, kaip ir vartojant priklausomybę sukeliančias medžiagas, tokias kaip kokainas ar metamfetaminas [10]. Todėl kaip bebūtų propaguojamas stoiškas gyvenimo būdas viskam reikia turėti ribas, nes net ir skausmas gali tapti priklausomybe [6]. Taigi, malonumas ir skausmas yra „blogis“? O gal tai prisitaikymas? Leiskite paaiškinsiu, situacijoje, kai jaučiame skausmą/malonumą yra pusiausvyros ieškojimas - virsmas. Per sunki tapo viena sūpynių pusė? Atsakome į tai prisitaikydami - sverdami kitą pusę žemyn, jog pasiekti harmoniją. Nors ir norėdami labiau puoselėti malonumų kupiną sūpynių dalį ir ignoruoti skausmą, anksčiau ar vėliau susidursime su kategoriškumo pasekmėmis - dar didesniu skausmu.
Žvelgiant į skausmo temą per filosofinę, psichologinę ir neurobiologinę perspektyvą, tampa akivaizdu, kad skausmas nėra vien tik kančia ar neigiamas reiškinys - tai sudėtingas ir daugiasluoksnis gyvenimo komponentas, padedantis mums augti, prisitaikyti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Nors moderni visuomenė dažnai skatina vengti diskomforto, tikroji stiprybė slypi gebėjime sąmoningai priimti skausmą kaip gyvenimo dalį. Kaip malonumas be saiko gali virsti žalingu hedonizmu, taip ir skausmo slopinimas bet kokia kaina gali atimti iš mūsų gebėjimą pilnavertiškai išgyventi emocijas. Todėl svarbu ne priešintis skausmui, bet išmokti su juo gyventi, jį suprasti ir per jį atrasti prasmingesnį santykį su savimi ir pasauliu.
Kančia informuoja patį kenčiantį žmogų ir aplinkinius, kad jam bloga, skatina ieškoti būdų būseną pagerinti, vengti kančią sukeliančių poveikių. Kančia ne visada būna neigiamas žmogaus išgyvenimas. Patekęs į situaciją, kurios negali pakeisti, žmogus kančią gali išgyventi kaip prasmingą gyvenimo pilnatvės potyrį, tai yra praturtėti dvasiškai.
Kančia gali padėti žmogui geriau pažinti save ir visapusiškai tobulėti. Kenčiantis asmuo dažniau permąsto savo poelgius, analizuoja jausmus, nes vis ieško naujų būdų, kaip sustabdyti begalinį skausmą. Tuo pačiu, daug galvodamas žmogus auga, bręsta, tampa atviresnis sau. Nenuostabu, jog tas, kuris gyvena kančioje, labiau vertina ir jam džiaugsmą keliančius dalykus, geriau suvokia jų reikšmę. Apie kenčiantį žmogų rašė V. Mykolaitis - Putinas - vienas savičiausių XX a. lietuvių rašytojų. Jis savo garsiajame psichologiniame intelektiniame romane „Altorių šešėly“ aprašo pagrindinį veikėją Liudą Vasarį, kuris susiduria su rimta dvilypumo problema ir stengiasi atrasti savo tikrąjį gyvenimo kelią. Iš pradžių Liudas vaizduojamas kaip jautrus, neryžtingas jaunuolis, kuris dažnai drovisi išsakyti savo nuomonę. Jis net nemėgina pasipriešinti geležinei tėvų valiai ir, išpildydamas jų norą, įstoja į kunigų seminariją. Nors vaikinas savyje nejaučia religinio pašaukimo, jis naiviai tikisi, kad mokymasis seminarijoje sužadins jo tikėjimą.
Šiais laikais yra pilna žmonių, kurie neišbando savęs ir nauju dalykų. Tik susidūrus su menkiausiu sunkumu jie pasiduoda ir nebesistengia. Tokie žmonės dažniausiai nebūna laimingi, nes be sunkumų žmogus negali pajausti tikrosios būties pilnatvės. Kad ja pajust asmuo turi stengtis, kovot net jei jis turės labai kentėti. Geras to pavyzdys XXa. modernizmo srovės rašytojo Antano Škėmos romanas “Balta drobulė”. Pagrindinis veikėjas dėl tuometinės rusų okupacijos buvo privestas emigruoti i svetimą kraštą - Ameriką. Jis joje nesijautė laimingas, taip pat dėl paveldėtos neurozės ligos, jis suprato, kad jam liko mažai laiko. Kūrinio gale dėl patirtų sunkumų, Geršva nepasidavė jam slegiančioms problemoms ir pajuto savo būties pilnatvę.
Apibendrinant, kančia, nors ir skausminga patirtis, gali tapti tiltu į gilesnį savęs pažinimą ir būties pilnatvę. Ji skatina permąstyti vertybes, atrasti vidinę stiprybę ir įvertinti džiaugsmo akimirkas. Svarbu ne vengti kančios, o išmokti ją priimti ir iš jos semtis išminties bei augimo.
Literatūra
- [1] Platonas. Filebas. In: Platonas. Dialogai. Vilnius: Mintis; 1991.
- [2] Diogenes Laertius. Apie žymių filosofų gyvenimą ir mokymą.
- [3] Hobbes T. Leviatanas.
- [4] Freud S. The ego and the id. In: Strachey J, editor. The standard edition of the complete psychological works of Sigmund Freud. Vol. 19.
- [5] Solomon RL, Wynne LC. Traumatic avoidance learning: acquisition in normal dogs. Psychol Monogr.
- [6] Lembke A. Dopamino tauta: pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje.
- [7] Low Y, Clarke CF, Huh BK. Opioid-induced hyperalgesia: a review of epidemiology, mechanisms and management. Br J Anaesth. 2012;108(1):11-6.
- [8] Chu LF, Clark DJ, Angst MS. Opioid tolerance and hyperalgesia in chronic pain patients after one month of oral morphine therapy: a preliminary prospective study. J Pain. 2006;7(1):43-8.
- [9] El-Mallakh RS, Gao Y, Roberts RJ. Tardive dysphoria: the role of long-term antidepressant use in inducing chronic depression. Med Hypotheses. 2011;76(6):769-73.
- [10] Saal D, Dong Y, Bonci A, Malenka RC. Drugs of abuse and stress trigger a common synaptic adaptation in dopamine neurons. Neuron. 2003;37(4):577-82.