Lietuviški Rašmenys: Apibrėžimas, Raida ir Teisinis Reguliavimas

Straipsnyje nagrinėjama, kas laikoma lietuviškais rašmenimis, kaip jie kito istorijos bėgyje ir kaip tai atsispindi teisiniame reguliavime. Taip pat analizuojama sąvokų "lietuviški rašmenys" ir "ne lietuviški rašmenys" samprata, jų santykis ir galimos interpretacijos.

Lietuvių abėcėlė

Kas yra Lietuviški Rašmenys?

Galima aiškinti a contrario: jie yra priešingybė to, kas vadinama ne lietuviškais rašmenimis. Sąvoka „ne lietuviški rašmenys“ aiškėja iš įstatymo 4 straipsnio 1 dalies: tai lotyniškos abėcėlės (be diakritinių ženklų), lotyniško pagrindo ir nelotyniško pagrindo rašmenys.

Ar Korektiška Lotyniškos Abėcėlės Rašmenis Vadinti Ne Lietuviškais?

Juk lietuviškas raidynas, sukurtas lotyniškos abėcėlės rašmenų pagrindu, apima visas jos raides, išskyrus Q, W ir X, o joje nesantys lietuviški rašmenys - tai lotyniškos raidės su diakritiniais ženklais. Sąvokų „lietuviški rašmenys“ ir „ne lietuviški rašmenys“ santykį aiškinant vien lingvistiškai galima susipainioti - jas abi galima sukritikuoti kaip netikslias, bet pasiūlyti tikslesnes sunku. Įstatymų leidėjo pasirinkta terminija neabejotinai sąlygiška.

Lietuviškų Rašmenų Istorinė Perspektyva

Bet kodėl lietuviški rašmenys vadinami lietuviškais? Juk, vertinant istoriškai, jokie rašmenys nėra „lietuviški“ ta prasme, kuria sakoma „armėniški rašmenys“, „kartveliški rašmenys“, „arabiški rašmenys“ arba „hindi kalbos rašmenys“. Nė viena iš mums įprastos lietuviškos abėcėlės raidžių, nė vienas iš su jomis rašomų diakritinių ženklų nėra sugalvoti pačių lietuvių. Visos lietuviškos abėcėlės raidės nusižiūrėtos, tiesiogiai perimtos iš kito raidyno - lotyniškojo, kuris pats kai kurias raides perėmė iš kitų raidynų; visi diakritiniai ženklai - nosinės, kabinamos po Ą, Ę, Į ir Ų (kitose kalbose vadinamos lenkišku žodžiu ogonek), paukščiukai virš Č, Š ir Ž, taškelis ant Ė, brūkšnelis ant Ū (kitose kalbose vadinamas macron) - irgi iš kur nors perimti (net ir darant išlygą, kad kai kuriuos perimtus diakritinius ženklus rašyti kartu su perimtomis lotyniškos abėcėlės raidėmis sugalvojo būtent lietuviai).

Įstatymo rengėjai turbūt preziumavo, kad sąvoka „lietuviški rašmenys“ be papildomo paaiškinimo yra aiški kiekvienam baigusiam pradžios mokyklą (o jeigu neaiški, nėra ko gaišti laiką ir gadinti popierių aiškinant). Kita vertus, lietuviški rašmenys istorijos bėgyje kito. Nėra neįmanoma, kad jie kis ir ateityje, jeigu tą nuspręstų VLKK - ekspertinė, iš kalbininkų sudaryta institucija, turinti kompetenciją į lietuvišką abėcėlę įtraukti naujas raides arba esamas papildyti naujais diakritiniais ženklais.

Lotyniška Abėcėlė: Apibrėžimo Problemos

Sąvokos „lotyniškos abėcėlės rašmenys (be diakritinių ženklų)“ neapibrėžimas gali atrodyti kaip spraga. Reikalas tas, kad yra ne viena, bet kelios lotyniškos abėcėlės: archaiškoji (21 raidė), senoji (21 raidė), klasikinė (23 raidės) bei Tarptautinės Standartizacijos Organizacijos (ISO) patvirtinta lotyniška abėcėlė (26 raidės). Archaiškojoje lotyniškoje abėcėlėje nėra raidžių G, J, U, W ir Y; senojoje - G, J, U, W ir Z; klasikinėje - J, U ir W. Visos jos yra ISO patvirtintoje abėcėlėje, papildytoje įtraukus raides iš kitų kalbų, pvz., J ir W - iš anglų. Romėnai rašė ius (teisė), šiandien dažniausiai rašoma jus.

Sąvoką „lotyniška abėcėlė (be diakritinių ženklų)“ reikia aiškinti pagal tai, kaip ji šiuo metu suprantama gramatologijoje ir kituose lingvistikos moksluose. Tuomet ji apims dabartinius lietuviškus rašmenis be diakritinių ženklų, įskaitant G, Y, J, U ir Z. Turbūt niekas neims ginčyti, kad įstatymų leidėjas, nors tiesiogiai to ir nenurodęs, turėjo galvoje ne kurios nors ankstesnės, o ISO patvirtintos lotyniškos abėcėlės raidžių rašymą asmenvardžiuose. Tai, kas atrodo kaip spraga, yra implicitinis teisinis reguliavimas. O tai, kad įstatyme minint „lotynišką abėcėlę“ kiekvienąkart (šešiskart) skliaustuose priduriama „be diakritinių ženklų“, yra perteklinis paaiškinimas, nes lotyniškoje abėcėlėje nėra diakritinių ženklų, išskyrus tašką ant mažosios i (kai prieisime prie turkiško raidyno, noras juoktis turėtų praeiti). Vis dėlto tas paminėjimas, ypač sprendžiant iš jo dažnumo, įstatymų leidėjui atrodė svarbus: norėta pabrėžti, kad įteisinant lietuviškoje abėcėlėje nesančių lotyniškos abėcėlės rašmenų naudojimą nebuvo įteisinti svetimi rašmenys su diakritiniais ženklais. Kitaip tariant, įteisinus W, Ł nebuvo įteisinta.

Užbėgant tolesniam dėstymui už akių, negalima nepaminėti, kad Vyriausybė nutarė kai kuriems piliečiams, kurių geografinė (per extensionem etninė) kilmė tam tikru atžvilgiu „palankesnė“ nei kitų, įteisinti kur kas daugiau (apie tai kitame skyriuje). Sąvoka „lotyniško pagrindo rašmenys“ aiškintina kaip platesnė už sąvoką „lotyniška abėcėlė (be diakritinių ženklų)“: ji apima lotynų abėcėlės rašmenis su diakritiniais ženklais, kurių yra didžiulė įvairovė, nekalbant apie tokias grafemas kaip Æ arba Ə. O sąvoka „nelotyniško pagrindo rašmenys“ apima rašmenis, kilusius ne iš lotyniškos abėcėlės, o iš kitų raidynų, pvz., Þ arba Ɛ. Yra raidynų, kurie visi yra nelotyniško pagrindo (pvz., hebrajų, amharų). Yra tokių, kurie sukonstruoti lotyniško raidyno pagrindu, bet turi vieną kitą nelotyniško pagrindo inkliuzą.

Nepaisant aptariamų sąvokų sąlygiškumo, įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas yra diferencijuotas taip, kad vienaip traktuojamos situacijos, kai asmenvardžiai dokumento šaltinyje įrašyti lietuviškos abėcėlės rašmenimis, kitaip - kai jų rašyba apima bent vieną lietuvių kalbos raidyne nesantį rašmenį, nors (gal net visi) kiti rašmenys gali sutapti su lietuviškais. Pagal šią skirtį ne lietuviškais rašmenimis yra parašyta visa pavardė „Römeris“, o „Romeris“ - lietuviškais.

Taisyklė, kad ne lietuvių tautybės piliečių ir jų vaikų asmenvardžiai gali būti rašomi ne lietuviškais, o lotyniškos abėcėlės rašmenimis, į teisinio reguliavimo diferencijavimą įveda piliečio tautybės kriterijų: šių piliečių asmenvardžiai gali būti rašomi ne pagal dokumento šaltinį. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta ši taisyklė, neatlieka kitos funkcijos, nes ir šiuo atveju ne lietuvių tautybės piliečių asmenvardžių rašyba nesiskiria nuo etninių lietuvių. Bet galbūt ši dalis turi tikslą. Galbūt piliečio tautybės kriterijaus įvedimu siekta dar kažko, dėtas pagrindas dar kažkam.

Asmenvardžių Rašymo Teisinis Reguliavimas

Pagrindinis įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijus yra tas, kad asmenvardžio įrašui dokumento šaltinyje ne lietuviškais rašmenimis tam tikrais atvejais teikiama pirmenybė prieš lietuvišką rašybą. Tipiški asmenvardžių įrašymo ne lietuviškais rašmenimis dokumento šaltinyje atvejai (lotyniškos abėcėlės ar lotyniško pagrindo, nelotyniško pagrindo rašmenimis arba ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis) įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išskirti kazuistiškai. Tai neužtikrina teisinio reguliavimo nevienareikšmio taikymo (jei išvis jį bus įmanoma taikyti) situacijose, kurių neaprėpia kazuistinės formuluotės, bet kurių gyvenime gali susiklostyti kuo įvairiausių. Naujasis įstatymas skirtas reguliuoti santykiams, kurių įvairovė neįsivaizduojamai didelė ir dinamiška.

Skirtingais skaičiavimais, šiuo metu pasaulyje yra nuo 6 iki 12 tūkst. kalbų (raštą turi mažuma jų). Dalyje jų naudojami lotyniško pagrindo rašmenys su įvairiais diakritiniais ženklais, kurių su viena raide gali būti rašoma ir po kelis; be to, kai kurie lotyniško pagrindo raidynai apima vieną kitą nelotyniško pagrindo rašmenį. Rašmenų naudojimo taisyklės gali evoliucionuoti arba jas gali pakeisti tokius įgaliojimus turinčios institucijos. Kitų kalbų rašybos taisyklės nepriklauso Lietuvos institucijų jurisdikcijai ar kompetencijai - nei įstatymų leidėjo, nei vykdomosios valdžios, nei tokių jokiai valstybės valdžiai nepriskirtų institucijų kaip VLKK, nei teismų. Lietuvos įstatymų leidėjas tas svetimas taisykles turi priimti kaip nuo jo nepriklausančius faktus, kurių visuma dėl jų įvairovės negali būti apibrėžta „iki galo“.

Tad kazuistinis asmenvardžių rašymo ne lietuviškais rašmenimis dokumento šaltinyje (kuriuo turės remtis Lietuvos institucijos) atvejų sąrašas negali būti baigtinis, nes bus situacijų, kurių neaprėpia tipiškiems atvejams parinktos sąvokos. Jeigu su svetimų asmenvardžių rašyba susijusių santykių teisinis reguliavimas statomas ant tipiškų situacijų pagrindo, supaprastinama milžiniška šių santykių įvairovė, kurios negali aprėpti jokia apriorinė mintis, net ir teisinė, galbūt ypač teisinė. Ar šią įvairovę aprėpia 4 straipsnio 1 dalyje pateiktas tipiškų atvejų sąrašas?

Lietuvos viešajame diskurse ne lietuviškų rašmenų naudojimo asmenvardžiuose problema buvo redukuota iki „lenkiškų raidžių“ rašymo Lietuvos Respublikos piliečių pasuose ir kituose dokumentuose. Tokį provincialų problemos susiaurinimą iš dalies nulėmė tai, kad ji buvo tapusi (gal ir tebėra) Lietuvos ir Lenkijos santykių darbotvarkės dalimi. Ji buvo supolitinta. Ne politinės prigimties problemos supolitinimas savaime nėra blogai, nors, deja, jis neretai turi savo alter ego - suprimityvinimą. Šiaip ar taip, supolitinimo negalima išvengti, nes bet koks klausimas, kurį tenka spręsti parlamentui, politinei institucijai, tampa politiniu, kaip bet kas, ką paliesdavo karalius Midas, virsdavo auksu. Auksu pertekusiam Midui teko pasikankinti, nes šiuo nevalgomu metalu virsdavo net maistas.

O iki „lenkiškų raidžių“ klausimo redukuota ne lietuviškų rašmenų naudojimo asmenvardžiuose problema daugelio buvo suvokta kaip iš esmės lenkų-lietuvių ginčas: vieni gynė lenkų tautybės asmenų teisę į vardą, esą nepagrįstai suvaržytą lietuviško raidyno, kiti - lietuvių kalbą kaip vertybę, kuriai lietuvių kalbos raidyne nesančių lenkiškos abėcėlės raidžių „įleidimas“ į asmenvardžius esą keltų grėsmę. Įspūdį, kad „ginčas dėl abėcėlės“ buvo dvišalis lenkų-lietuvių ginčas, stiprino tai, kad kitų tautinių bendrijų atstovai jame nedalyvavo.

Iš pasisakymų, kuriuose buvo agituojama už tų trijų raidžių „įleidimą“ į asmenvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose, matyti, kad takoskyra buvo brėžiama tarp lotyniško ir nelotyniško pagrindo raidynų: buvo siūloma asmenvardžių rašybą liberalizuoti leidžiant naudoti Q, W ir X ir kartu pabrėžiama, kad nesiūloma leisti naudoti ne lotyniškos abėcėlės, bet kitų raidynų rašmenų: kirilicos, graikų, hebrajų, arabų, armėnų, kartvelų, mongolų, Indijos, Tolimųjų Rytų, Afrikos ar Amerikos tautų kalbų originalių raidynų, hieroglifų ir t.t. Nesutinkantiesiems su tokiu neradikaliu siūlymu beliko prieštarauti prieš Q, W ir X, jie tą visomis išgalėmis ir darė, bet nugalėjo kita pusė.

Į naująjį įstatymą permigravo supaprastintas vaizdinys, kad jeigu greta lietuviškos abėcėlės raidžių (kurios yra ne kas kita kaip lotyniškos abėcėlės raidės, išskyrus tris, ir jų pagrindu sudarytos grafemos su diakritiniais ženklais) bus leista rašyti dar ir Q, W ir X, asmens (pirmiausia lenkų tautybės, bet, kad kokios, ir lietuvių moterų, ištekėjusių už Maxwello ar Jacquet, bei jų vaikų) teisė į vardą bus užtikrinta, o jei nebus leista, bus paneigta. Asmenvardžių rašymas visomis lotyniškos abėcėlės raidėmis be svetimų diakritinių ženklų laikytas priimtinu kompromisu.

Vis dėlto iš VMAT nagrinėtos bylos matyti, kad vieno rašmens „įleidimas“ į asmenvardį „neįleidus“ kitų gali šios teisės ir neužtikrinti, jei pats asmenvardžio turėtojas mano, kad jo vardo ar pavardės rašybos dalinis priartinimas prie originalios yra nepakankamas. Šiuo atveju rašybos skirtumai suponuoja tarimo skirtumus: lenkiškai pareiškėjo asmenvardžiai tariami vienaip, jei parašyti su W ir Ł, ir kitaip, jeigu parašyti su W ir L. Supaprastintas vaizdinys, kad į asmenvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose „įleidus“ tris trūkstamas lotyniškos abėcėlės raides problema bus išspręsta, negalėjo nesusvyruoti.

Vos priėmus naująjį įstatymą buvo pastebėta, kad iš trijų jo leistų lotyniškos abėcėlės raidžių lenkų kalbos raidyne tėra viena - W, o Q ir X - nėra. Tai dėl ko šitiek kovota? Tik dėl W? Daug metų didžiulę įtampą kėlusi iniciatyva, paversta įstatymu, nepatenkino ne vien lietuviškos rašybos grynumo šalininkų, bet ir jiems oponavusių Lietuvos lenkų tautinės bendrijos narių, iš kurių, norinčių rašyti savo vardus ir pavardes lenkiškais rašmenimis, tik kai kuriems pakaks W, o tie, kurie norėtų juos rašyti kitais lenkiškais rašmenimis, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje (įskaitant Ł), pagal įstatymą to daryti negalės.

Negalėjo įstatymas patenkinti ir kitų tautinių bendrijų atstovų, kurie, nors nebuvo įsitraukę į tą atseit lenkų­-lietuvių ginčą, galbūt irgi norėtų, kad jų vardai ir pavardės būtų rašomi pagal jų tautinio vardyno rašybos taisykles. Lietuvos Respublikos piliečiai latviai, Jāniai, Pēteriai ir Kristīnės negalės rašyti Ā, Ē ar Ī, kaip ir Ģ, Ķ, Ļ ir Ņ. Lietuvos estai negavo balsių su tremomis Ä, Ö ir Ü, taip pat Õ, o Lietuvos švedai liko be Å, Ä ir Ö. Net žemaičiai negalės naudoti tokių jų tarmės raidyne esančių raidžių kaip ėlguojė Ā, ėlguojė Ē ir ėlguojė Ī. Ką jau kalbėti apie tokias specifines raides kaip Æ (danų, norvegų, islandų, fareriečių), Ø (danų, norvegų, fareriečių, pietų samių), Œ (prancūzų), ẞ (vokiečių), ar Ə (azerbaidžaniečių ir kt.), išsirutuliojusias iš lotyniškų rašmenų ir galimas tituluoti lotyniško pagrindo rašmenimis.

Lietuviškuose dokumentuose negalės būti naudojami ir rašmenys, esantys raidynuose, sudarytuose lotyniškos abėcėlės pagrindu, bet nesantys lotyniško pagrindo rašmenimis - islandų Þ (į islandišką abėcėlę įtrauktas iš runų rašto) arba kai kurių berberų kalbų Ɣ ar Ɛ (kilę iš lotynizuoto graikų raidyno). Neaišku, kaip traktuoti rašmenį Đ: pietų slavų kalbose jis laikomas raide D su diakritiniu ženklu (perbraukta D), o vietnamiečių kalboje - savarankiška raide (tariama /zəː˨˩/). Įstatymo nuostatas mėginta formuluoti taip, kad tokių keblumų nekiltų: būtų rašoma neperbraukta D. Bet jų vis tiek kiltų, jei būtų nurašoma ne iš kroatiško, o iš islandiško dokumento šaltinio, nes islandų kalboje šios raidės „mažoji versija“ yra ne đ, o ð (ne lotyniško pagrindo).

Ir jau visai neaišku, kaip turi būti nurašoma turkiška (taip pat azerbaidžanietiška, kazachiška ir kt.) raidė I, kurios „mažoji versija“ yra ı - lotyniškos abėcėlės rašmuo be diakritinio ženklo par excellence. Skaityk įstatymą kaip nori, vis tiek nerasi, kad diakritiniai ženklai galėtų būti pridėti - jie gali būti tik nuimti. O kaip nurašyti turkišką (azerbaidžanietišką ir kt.) İ, kurios „mažoji versija“ yra i (mes, pridūrę lietuvišką galūnę, rašome „Ibrahimas“, bet jo turkiškame pase bus įrašyta „İbrahim“)? Negi nurašymas priklauso nuo to, ar dokumento šaltinyje atitinkama raidė yra didžioji, ar mažoji?

Keblumų kiltų ir dėl kai kurių slavų kalbų diagrafų, kaip antai Lj arba Nj, nes, nors sudaryti iš dviejų lotyniško raidyno raidžių, tose kalbose jie traktuojami kaip viena raidė. Turbūt jie būtų nurašomi kaip du rašmenys - Lj ir Nj (daugelyje šriftų, bet ne visuose, atrodo taip pat). Bet ir čia tyko pavojus: Lietuvos Respublikos piliečio pase asmenvardžiai rašomi didžiosiomis raidėmis, o diagrafuose Lj ir Nj antroji sudedamoji dalis visuomet yra mažoji raidė, net jei pirmoji yra didžioji - kroatų kalboje diagrafai LJ arba NJ tiesiog neegzistuoja (kitaip nei IJ nyderlandų kalboje). Šiais pavyzdžiais pabandyta pailiustruoti, jog orientavimusi pirmiausia (ar net vien, nors vargu) į lenkų asmenvardžius pagrįstas kazuistinis įstatymo nuostatų formulavimas ...

Lietuviškų ir Neliuviškų Rašmenų Skirtumai

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami lietuviškų ir nelietuviškų rašmenų skirtumai, atsižvelgiant į jų kilmę ir naudojimą:

tags: #ar #raide #i #gali #buti #laikoma