Kultūros paveldo departamento (KPD) darbuotojų teisės fotografuoti butuose yra svarbus klausimas, ypač kai kalbama apie kultūros paveldo objektus ir memorialines ekspozicijas. Šiame straipsnyje aptarsime šį klausimą, remdamiesi dailininko Gerardo Bagdonavičiaus memorialinės ekspozicijos pavyzdžiu Šiauliuose.
Kultūros paveldo departamentas
Gerardo Bagdonavičiaus gyvenimas ir kūryba
Šiauliuose G.Bagdonavičius su mama apsigyveno 1920 m. Pirmojo pasaulinio karo metais, traukdamasi nuo artėjančio fronto, šeima buvo išvykusi į Rusijos gilumą. Ten 1920 m. mirė Gerardo tėvas. Su mama grįžęs į Lietuvą G.Bagdonavičius eksternu išlaikė egzaminus ir įstojo į Kauno meno mokyklą, kurią baigęs visą gyvenimą atidavė dailei ir fotografijai: 1930-1944 m. dirbo piešimo mokytoju mokytojų seminarijoje, vidurinėje amatų mokykloje, 1934-1939 m. prekybos mokykloje ir kt.
G.Bagdonavičius pats nupiešė eskizus ir savo vieno aukšto namui, kuris buvo pastatytas apie 1930 m. tuometinio miesto pakraštyje, naujai suformuotoje Aušros alėjos atkarpoje. Prie šoninio įėjimo buvo priblokuota išraiškinga, rustuoto gelžbetonio kolonų laikoma lodžija su balkonu. Dailininkas su motina gyveno namo mansardoje. Čia jie buvo įsirengę gyvenamąsias patalpas ir kūrybines dirbtuves, kur rinkosi mokytis vaikai, kur kūrė pats dailininkas.
Interjerą puošia mediniai ažūriniai, kaip manoma, paties dailininko kurti raižiniai
G.Bagdonavičiaus butas buvo stilingai įrengtas, interjerą puošė mediniai ažūriniai, kaip manoma, paties dailininko kurti pjaustiniai, glazūruotų koklių krosnys, name buvo daug skulptūrėlių ir liaudies menininkų drožinių, ant sienų kabėjo paties menininko dailės bei fotografijos darbai.
Dailininko kūrybos įvairovė
- Daug vertingų etnografinių, architektūrinių piešinių (Lietuvos sinagogoms skirta serija, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumas).
- Plakatai, iliustracijos knygoms.
- Vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje (per du šimtus ekslibrisų).
- Dekoracijos ir kostiumai spektakliams.
- Baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei (1937 m.).
- Iliustracijos Šiaulių „Rūtos“ fabriko gaminiams, įvairių prekių etiketės, pramoninių ir maisto prekių pakuotės.
Tad nekeista, kad ir tapetus savo namo kambariams G.Bagdonavičius taip pat nusipiešė pats. Dalis jų išlikę ir yra eksponuojami. Pirmajame Bagdonavičių namo aukšte buvo įrengti du nuomojami butai.
Šiaulių „Aušros“ muziejus, įrengdamas memorialinę dailininko ekspoziciją, jai pasirinko puošniausią namų dalį (ekspoziciją įrengė UAB „Ekspobalta“). Šias patalpas puošia krosnys su glazūruotu reljefinių koklių dekoru, o jų akcentas - ažūrine sienele atskirta poilsio erdvė, kur stovėjo pianinas.
Vieną iš patalpų puošia autentiška krosnis su glazūruotu reljefinių koklių dekoru
Ekspozicijos ypatumai
Gana nedidelėje autentiškoje erdvėje siekta perteikti dailininko asmenybės įvairiapusiškumą, daugiašakę jo kūrybą, pomėgius. Kiekviena ekspozicijos detalė pasakoja apie dailininko veiklų įvairovę ir jo asmenybės išskirtinumą. Ekspozicijoje ne tik gausu dailininko piešinių, fotografijų, tapybos darbų skaitmeninių kopijų, bet ir įrengta privati erdvė-kabinetas, kurioje didžioji eksponatų dalis yra memorialiniai. Iš muziejaus fondų čia atkeliavo dailininkui priklausę daiktai: baldai, knygos, gaidų aplankai, buities reikmenys ir kt.
Dar viena nedidelė erdvė skirta G.Bagdonavičiui kaip fotografijos entuziastui. Tai fotografo darbo vieta, kuriai žavesio ir tikrumo suteikia fotolaboratorijose naudotas raudonos spalvos apšvietimas, sukuriantis jausmą, tarsi dailininkas, išryškinęs fotografijas ir dar drėgnas sukabinęs ant virvutės, trumpam išėjo į kitą kambarį.
Viena patalpa skirta dailininko mėgiamam užsiėmimui - fotografijai. Sukurtas įspūdis, tarsi jis, išryškinęs fotografijas ir dar drėgnas sukabinęs ant virvutės, trumpam išėjo į kitą kambarį
G.Bagdonavičius - fotografijos entuziastas
Pirmąjį fotoaparatą G.Bagdonavičius pasigamino iš kartono, lęšiams panaudojęs akinių stiklus. Vėliau pasigamino medinį fotoaparatą, su kuriuo daug fotografavo. Nuo 1932 m. fiksavo prieškario ir pokario metais Šiaulių dramos teatre pastatytus spektaklius, miesto vaizdus, gatves, turgų, aikštę, architektūrą, žmones, gamtą.
1934 m. rugsėjo 11 d. prie Šiaulių kraštotyros draugijos buvo įsteigta fotomėgėjų sekcija, kurios pirmininku buvo išrinktas Česlovas Liutikas, aktyviausi nariai buvo Mykolas Eidrigevičius, G.Bagdonavičius, Peliksas Bugailiškis ir kiti. 1935 m. „Aušros“ muziejuje fotomėgėjų sekcija surengė fotoparodą, kurioje 38 autoriai eksponavo 618 nuotraukų. 1938 m. muziejus surengė parodą „Mūsų senovės kultūra vaizduose“, kurios pagrindą sudarė fotosekcijos narių darbai.
Į fotografiją žiūrėjęs kaip į meną, G.Bagdonavičius paliko apie šimtą peizažų, prieškario miesto vaizdų. Kūrybinis G.Bagdonavičiaus palikimas saugomas vienuolikoje Lietuvos muziejų, daugiausiai - Šiaulių „Aušros“ muziejuje (apie 4000).
Ekspozicijos lankymas
Ekspoziciją aplankyti galima KPD darbo dienomis (pirmadieniais-ketvirtadieniais nuo 10 iki 16 val., penktadieniais iki 15 val.). Norintys apsilankyti turėtų kreiptis į Šiaulių turizmo informacijos centrą, kuris sudaro lankytojų grupes. Pavieniai lankytojai, siekiant užtikrinti ekspozicijos saugumą, nepriimami, rašo KPD.
Šiose patalpose dirbantys KPD specialistai apgailestauja, bet aprodyti ekspozicijos ir vesti ekskursijų darbo metu jie negalės, tačiau tai mielai padarys Šiaulių turizmo informacijos centro gidai. Apie organizuojamas ekskursijas bus skelbiama ir interneto svetainėje Visitsiauliai.lt, socialiniuose tinkluose.
Paveldosaugininkai lankytojų prašo būti supratingais ir be išankstinės registracijos telefonu +370 41 523 110 arba el. paštu [email protected] nesikreipti.
KPD darbuotojų teisės fotografuoti
KPD darbuotojų teisės fotografuoti bute, kuriame įrengta memorialinė ekspozicija, yra susijusios su jų pareigomis užtikrinti kultūros paveldo apsaugą ir priežiūrą. Fotografavimas gali būti reikalingas dokumentuojant ekspoziciją, fiksuojant jos būklę, rengiant ataskaitas ar vykdant mokslinius tyrimus.
Svarbu paminėti, kad KPD darbuotojų teisės fotografuoti gali būti ribojamos tam tikrais teisės aktais, pavyzdžiui, asmens duomenų apsaugos įstatymais ar autorių teisių nuostatomis. Todėl, prieš fotografuojant, būtina įsitikinti, kad nėra pažeidžiami jokie teisės aktai ar trečiųjų asmenų teisės.
Apibendrinant, KPD darbuotojai turi teisę fotografuoti butuose, kuriuose įrengtos memorialinės ekspozicijos, jei tai susiję su jų pareigomis užtikrinti kultūros paveldo apsaugą ir priežiūrą, tačiau būtina laikytis teisės aktų ir gerbti trečiųjų asmenų teises.
Vaidas Špečkauskas: Architekto ir fotografo žvilgsnis į pasaulį
Vaidas Špečkauskas baigė architektūros mokslus ir dirba pagal specialybę Kėdainių rajono savivaldybėje. Vyriausiasis rajono inžinierius. Bet šį kartą mes daugiau kalbėsimės ne apie architektūrą ir inžinerinius sprendimus, o apie fotografiją. Ši meno sritis Vaidui labai artima, kaip ir tapyba bei grafika, tik pastarųjų menų jis dabar nebeplėtoja. Viską užgožė fotografija.
‒ Studijavau Vilniaus inžineriniame statybos ir architektūros institute. Išėjau į kariuomenę. Grįžęs pradėjau dirbti. Paskui išvykau gyventi ir dirbti į Kauną. ‒ Taip, dirbau architektu. Projektavau, važinėjau, derinau, ką reikia. Labai mėgstu medį, tai dar medžio darbais užsiiminėdavau laisvalaikiu. Vidurinėje mokykloje besimokant mokiausi staliaus amato, tai paskui gyvenime pravertė. Buvo tada tokia mada: mokaisi vidurinėje ir dar turi pasimokyti kokios profesijos.
‒ Jūs kelis metus dirbote Kėdainių krašto muziejuje fotografu. ‒ Dirbau 4 metus, man ten labai patiko, įdomu buvo. Fotografija, istoriniai eksponatai… Turėjau fotografuoti objektus, skaitmeninti ir dėti į sistemą (LIMIS). Kad eksponatas gražiai atrodytų, reikia ir galvą pasukti, nustatyti tinkamą apšvietimą, pažiūrėti, iš kokio kampo fotografuoti. Teko ir pasimokyti: važinėjau į kursus. Labai patiko tie kursai, atrodo, kad viską viską prisimenu, nes labai įdomu buvo. Skaitmeninimas, informacijos surinkimas, meninis apdorojimas, programų įsisavinimas, fotografavimas ‒ apie tai mokėmės. ‒ Dokumentinės, bet meniškai pateiktos.
‒ O dabar Jūs dirbate savivaldybėje, Architektūros ir urbanistikos skyriuje. Tai vėl grįžote prie savo specialybės darbo… Kokios jūsų pareigos, kokie darbai? ‒ Esu rajono vyriausiasis inžinierius. Atsakingas už miesto ir rajono inžinerinę struktūrą. Turim kelius, vandens ir nuotekų sistemą, šilumos tinklus, turim parkus, socialinę struktūrą ir kt. Pavyzdžiui, žmogus nori įsirengti įvažiavimo keliuką, tai suruoši jam sąlygas ir kt. Tokia pareigybė yra viena savivaldybėje, darbų labai daug. Ir atsakomybės. 2020 m. išėjo Infrastruktūros įstatymas ir buvo nurodymas, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų žmogus, atsakingas už infrastruktūros plėtrą. Kitų metų pradžioje bus dveji metai, kaip dirbu savivaldybėje.
‒ Vaizduojamasis menas man visad buvo prie širdies. Kažkada tapiau, dariau grafikos darbus. Pirmą fotoaparatą man padovanojo. Jis buvo juostinis, iki šiol turiu. Su juostiniu fotografuojant, būna labai gera kokybė. Bet čia procesas labai ilgas, ryškinti reikia. Aš pats neryškindavau, nešdavau ryškinti. Kai atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, fotografuoju su jais.
‒ Mes fotografuojame šviesą. Kas yra šviesa? Fizikinis bangų dažnis, kurį mes įvertinam kaip puoduką, kaip stalą ir pan. Fotografuojame tai, kas atsispindi nuo tų paviršių. Tam tikras spalvos dažnis ateina į akį ir tu supranti, kad čia yra toks ar kitoks objektas. Fotografijos galima mokytis, Lietuvoje yra ruošiami tokie specialistai, bet šiais laikais daug prieinamos medžiagos internete, daug knygų, galima mokytis savarankiškai, tik polėkio tam reikia turėti. Tad galima šio bei to išmokti ir savarankiškai. Bet kito fotografo patirtis - neįkainojama.
‒ Man labai patinka fotografuoti laukus, lygumas. Man Lietuvos lygumos labai gražios. Štai pamatau horizonte miškelį, jis toks melsvas atrodo. Rudenį tiek spalvų… Aišku, yra ir kitų motyvų. Gali visą dieną vien puodelį fotografuoti, jis bus vis kitoks, nes apšvietimas bus vis kitoks.
‒ Kuo fotografijos naudingos žmogui, dėl ko reikalingos. Ką žmogui suteikia? ‒ Ko gero, kad „kaltininkas“ - pats fotografas. Jam knieti pamatytą įspūdį „pagauti“. Fotografija, kaip ir kiekvienas vaizduojamasis menas, žmones jungia ta vizualia emocija. Gal tas fotografas truputį geriau pajaučia, ką reikia „pasiimti“ į kadrą ir kaip, be to - ne kiekvienas gali laimingai atsirasti toje vietoje tam tikru laiku. Reikia taikytis į auksinę arba mėlyną valandą, kurios trunka vos keliolika minučių. Ir vėl noriu pabrėžt, kad viskas priklauso nuo šviesos. Ilgainiui akis įgunda, matymo laukas plečiasi ir su laiku galima padaryti visai neblogų bei įdomių dalykų.
‒ Miestas tada tampa architektūrinis, matosi forma, žmogaus neblaško spalvos. Matai formą, proporcijas, gilumą, šešėlius. Tai yra labai gražu. Štai R. Lukminienės knygoje dėjome Josvainių nuotrauką. Ji nespalvota. Ten truputį matosi bažnyčia, bokšteliai. Buvo pavasaris. Jei nuotrauka būtų buvus spalvota, tie bokšteliai būtų tarsi pradingę. O kai nuotrauka nespalvota, matosi upė, šlaitai, bokšteliai.