Ar kaliniai, vartojantys narkotikus, turėtų būti gydomi?

Priklausomų nuo narkotikų asmenų gydymas yra sudėtingas ir neretai neduodantis jokių rezultatų. Todėl vyrauja nuomonė, kad narkotikų vartotojui gali padėti tik jo paties noras mesti, kiti tiki, kad padeda maldos. Pakaitinis gydymas mūsų šalyje skiriamas kas penktam priklausomam nuo narkotikų žmogui.

Patys narkotikų vartotojai sako, kad kai kuriems sustoti patiems ar su Dievo pagalba niekada nepavyks, jiems padėti gali tik pakaitinis gydymas. Nors šis gydymo metodas pripažintas Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų kompetentingų institucijų, Lietuvoje vertinamas skeptiškai. O kai prabylama apie tokį gydymą kalėjimuose, iš reakcijų veiduose galima manyti, kad tai kol kas neįmanoma misija.

Mūsų šalyje yra 7-11 tūkst. švirkščiamų narkotikų vartotojų. Tik pakaitinis gydymas sutvarko jų gyvenimus, nes leidžia mesti aktyviai vartoti narkotikus.

Prieš daugiau nei metus Valstybės kontrolė atliko metadono vartojimo Lietuvoje 2009-2010 m. tyrimą. Metadonas yra vienintelis pakaitinio priklausomybės gydymo vaistas. Kitose ES šalyse jau taikomi kiti medikamentai.

Valstybės kontrolė tuomet savo pranešime spaudai rašė: „nepakanka saugiklių, kurie garantuotų, kad sveikatos priežiūros įstaigose metadonas atitektų būtent tiems, kam paskirtas, ir tokia doze, kokia nurodyta, o jo likučiai būtų nurodyti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Šį tyrimą tuomet užsakė Seimas. Ir jo išvados iki šiol yra vienas stipriausių argumentų, kai kalbama, jog gydymą metadonu iš viso reikia uždrausti.

Gaila, kad Seimo nariai nusprendė nematyti kitų Valstybės kontrolės išvadų. Pavyzdžiui, „Nesudaryta galimybė gydyti metadonu kalėjime, net jei toks gydymas buvo pradėtas laisvėje. Daugelyje šalių pakaitinis gydymas yra griežtai kontroliuojamas ir nuosekliai finansuojamas valstybinių institucijų. Lietuvoje kontrolė prasta ir finansavimas nenuoseklus. O nekontroliuojami piktnaudžiavimai meta šešėlį ant viso pakaitinio gydymo. Ir šio gydymo įvaizdis bei reputacija niekaip negerėja. Juolab kad pacientai, gaunantys šį gydymą, vieni sudėtingiausių.

Manoma, kad mūsų šalyje yra 7-11 tūkst. švirkščiamų narkotikų vartotojų. Jie nedisciplinuoti, jie „atkrenta“, jie meluoja (ima metadoną, bet jį parduoda), įžeidinėja jiems pagalbą teikiančius specialistus.

Gan dažnai narkotikų vartotojams paslaugas teikti apsiima nevyriausybinės organizacijos. Jų veiklas kartais imasi finansuoti valstybė, pavadindama tai žalos mažinimo paslaugomis. Kadangi priklausomybė visuomet su savimi velkasi didžiausią šleifą socialinių pasekmių, priklausomi asmenys dažniau yra prižiūrimi socialines veiklas vykdančių institucijų.

Australijos žalos mažinimo srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos vadovas John Ryan sakė, kad jo šalyje yra daugiau nei 29 tūkst. kalinių (23 mln. gyventojų). 70 proc. naujų į kalėjimą patenkančių asmenų vartoja narkotikus. „Mums pavyko sustabdyti ŽIV infekcijos plitimą tarp narkotikų vartotojų, nes labai anksti valstybiniu mastu buvo pradėtos taikyti žalos mažinimo paslaugos plačiojoje visuomenėje.

Ilgą laiką policija, kalėjimų prižiūrėtojai priešinosi žalos mažinimo paslaugoms kalėjimuose. Mes suteikėme jiems daug informacijos apie tai, kad nekontroliuojama priklausomybė, netinkamas elgesys iš kalėjimo keliauja kartu su kaliniu į laisvę.

Jis papasakojo apie jų projektą vienoje šalies apskrityje. Ten buvo atidaromas naujas kalėjimas ir jo organizacijos nariai dirbo konsultantais, kad būtų sukurta įkalinimo įstaiga, kurioje būtų laikomasi žmogaus teisių. „Buvo siekiama, kad sistema kalėjime nesiskirtų nuo sistemos visuomenėje. Dirbdami ten mes suvokėme, kad sunku rasti modelį, kaip pagerinti visus kalėjimus. Kalėjimai yra labai politizuoti, vargu ar pavyks taip pagerinti kalėjimų aplinką, kad ji prilygtų visuomenei. Ir žalos mažinimas neretai sulaukia ar nesulaukia reikiamo dėmesio ne dėl konkrečių politinių įsitikinimų, o dėl asmeninio požiūrio į tai“, - sakė J.

Šiuo metu 60-yje kalėjimų 11-oje šalių (Vokietija, Ispanija, Moldova, Rumunija, Baltarusija, Armėnija) vyksta vienokios ar kitokios žalos mažinimo programos.

Libane dirbanti psichologė Joanna Imad tarptautinėje Žalos mažinimo konferencijoje, šiais metais vykusioje Vilniuje, kalbėjo apie savo šalies patirtį teikiant pakaitinį gydymą priklausomiems nuo narkotikų kaliniams. „Kalėjimų valdžia sako, kad narkotikų kalėjime nėra, todėl nereikia ten vykdyti jokių žalos mažinimo programų. Mūsų tyrimai parodė, kad 34 proc. kalinių vartoja narkotikus. Iš jų trečdalis infekuoti hepatitu C, trečdalis naudoja bendrus švirkštus, trečdalis turėjo net kelis lytinius partnerius.

Beiruto kalėjime, kuriame mes turime nedidelį informacijos centrą, ilgą laiką galiojo įsitikinimas, kad papildomai kalinį už prasižengimus galima bausti abstinencija. Vykdėme mokymus kalėjimų socialiniams darbuotojams, slaugėms, kaliniams. Pasakojome apie infekcines ligas, apie žalos mažinimą, apie tai, kad nereikia abstinencijos taikyti kaip bausmės būdo. Mūsų veikla daug kam nepatinka, kai kada kaliniai nebūdavo išleidžiami į mūsų mokymus. Mūsų veiklai smarkiai trukdo kultūrinis požiūris - bausti, o ne padėti.

Kanados ŽIV/AIDS infekuotų žmonių bendruomenės atstovas Richard Elliott pristatydamas savo šalies kalėjimų situaciją atkreipė dėmesį, kad kalėjimuose moterys yra dažniau infekuojamos ŽIV ir hepatitu C nei laisvėje. Kanados kalėjimuose kali apie 38 tūkst. žmonių. 2007 m. duomenimis, vienas iš 6 kalinių vartoja narkotikus. Trečdalis jų dalijasi savo švirkštais. Per pastaruosius penkerius metus Kanados visuomenėje tik 6 proc. "Teoriškai mūsų įstatyminė bazė leidžia kalėjimuose naudoti žalos mažinimo priemones. Tai šiek tiek atrišo mums rankas mūsų advokacinėje veikloje, nors nepritarimas buvo didžiulis ir mums net teko kreiptis į teismus.

Mums pavyko pasiekti, kad kalėjimuose būtų laisvai prieinami prezervatyvai, vykdėme 6 kalėjimuose saugaus tatuiravimosi informacinius projektus, viename kalėjime net taikomas pakaitinis gydymas priklausomiems kaliniams. Mes nusprendėme bylinėtis. Po to, kai 12 šalies organizacijų pasisakė dėl žalos mažinimo programų kalėjimuose įgyvendinimo, o sveikatos ministerija į tai niekaip nesureagavo, mes padavėme skundą į teismą. Vienas žmogus padavė į teismą savo šalį dėl to, kad buvo užkrėstas kalėjime ŽIV ir kitomis infekcijomis. Šalies Aukščiausias teismas priėmė sprendimą, kad NVO gali ginti visuomenės grupių interesus, todėl mes galėjome tam žmogui padėti bylinėtis. Blogai tik tai, kad tas žmogus vis dar kalėjime ir jis ten patiria didžiulį spaudimą.

R. Belgijoje gyvena 11 milijonų gyventojų, šalyje 12 tūkst. kalinių. Šalyje esant dvikalbystei, ši praktika gaji ir kalėjimuose. Belgijoje egzistuoja tik prancūziškai kalbančiųjų įkalinimo įstaigos. Universitete dirbanti tyrėja pateikia savo tyrimų duomenis: pastaraisiais metais kalėjimuose 2 proc. sumažėjo kalinių, 61 proc. priklausomų kalinių vartoja heroiną, 71 proc. Šalyje yra 28 kalėjimai, tačiau tik 15-oje jų taikoma detoksikacija tiems kaliniams, kurie patenka į juos aktyviai vartodami narkotikus. Po išsamesnių tyrimų išaiškėjo, kad iš 15 kalėjimų, turinčių teikti tokią medicininę paslaugą, ją teikia tik 5.

„Kartu su pakaitiniu gydymu būtinai šios programos dalyviams turi būti teikiamos ir psichosocialinės paslaugos. Deja, mūsų tyrimai parodė, kad tik pusė kalėjimų gali suteikti tokias paslaugas kaliniams. Oficialiai šalyje vyksta žalos mažinimas, įskaitant ir pakaitinį gydymą priklausomiems asmenims, tačiau mes matome, kad tik 70 proc. iš tų, kuriems reikalingos tokios paslaugos, jas gauna.

D. Xavier Majo i Roca, Katalonijos visuomenės sveikatos agentūros prie Katalonijos vyriausybės Žalos mažinimo sekcijos vadovas (Ispanija), sako, kad jų regione migrantai pakeitė situaciją kalėjimuose, juose išaugo kokaino vartojimas. 11-oje kalėjimų kali 10 tūkst. kalinių. 15 proc. jų yra narkotikų vartotojai, 9 proc. "2005-2207 m. priklausomi nuo narkotikų kaliniai bylinėjosi su sveikatos ir teisingumo ministerijomis. Po šių bylų buvo pradėtos diegti kai kurios žalos mažinimo programos - iš kalinio imdavo panaudotą švirkštą ir jam duodavo sterilų.

Ar pavyko sustabdyti infekcijų plitimą įkalinimo įstaigose? Manau, kad ne, nes reikia žalos mažinimo programas daryti didelių apimčių, kad jose dalyvautų praktiškai visi kaliniai. Jei dirbi su penktadaliu vieno kalėjimo kalinių, juos motyvuoji gydyti priklausomybę, naudoti švarų švirkštą, tai likę 80 proc. Kalėjimų darbuotojai nemato tokios programos efektyvumo. Mums teko susidurti su labai skirtingomis kalėjimo prižiūrėtojų ir darbuotojų nuostatomis. Didžia dalimi būtent tos nuostatos buvo žalos mažinimo programų sėkmės ar nesėkmės garantas. Keista, bet net medicinos personalas nevertino infekcijų plitimo kaip grėsmingo reiškinio.

Kalėjime teisė rūpintis savo sveikata atimama iš žmogaus ir atiduodama kažkam kitam. Mūsų šalies kalėjimuose vienaip ar kitaip žalos mažinimo paslaugos teikiamos jau daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką švirkštai niekada nebuvo panaudoti kaip ginklas.

ŽIV infekcija tarp nuteistųjų plinta dėl menko kalinių sąmoningumo, nesisaugant tiek sergantiems, tiek sveikiesiems, teigia Kalėjimų departamentas. Įkalinimo įstaigose šiemet nustatyta pusė visų naujų ŽIV atvejų Lietuvoje.

Įkalinimo įstaigose šiemet nustatyta pusė visų naujų ŽIV atvejų Lietuvoje. „Nuteistieji, vartojantys intravenines narkotines medžiagas, nebijo užsikrėsti ŽIV, nes užsikrėtę jie turi galimybę gauti pagerintą maitinimą, yra dažniau konsultuojami gydytojų, gali išvykti į kitas gydymo įstaigas ir taip toliau“, - rašoma departamento Sveikatos priežiūros skyriaus atsakyme BNS.Įkalinimo įstaigose per penkis šių metų mėnesius, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, užfiksuoti 49 nauji ŽIV atvejai - tai 1,8 karto daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį (27). Daugiausiai naujų ŽIV atvejų per penkis mėnesius nustatyta Alytaus pataisos namuose (35).

Pernai Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose išaiškinta 70 naujų ŽIV infekcijos atvejų ir tai sudarė trečdalį visų naujų atvejų. Kalėjimų departamentas šią statistiką aiškina ir tuo, kad čia patikrinama daugiau nuteistųjų: nors kaliniai turi teisę raštu atsisakyti būti tiriami dėl ŽIV, patikrinama apie 95 proc. kalinčiųjų. „ŽIV plitimo didėjimas yra ir laisvėje, tačiau, asmenys čia tiriami tik tie, kurie patys to pageidauja“, - nurodo departamentas.

Alytaus pataisos namuose organizuojamos įvairios prevencinės priemonės - tikrinami nuteistųjų daiktai, rengiami netikėti patikrinimai, stengiamasi išaiškinti narkotikų patekimą į pataisos namus organizuojančius kalinius ir perkelti juos į kitus sektorius. Su narkotikus vartojančiais asmenimis dirba psichologai.

Savo diagnozę sergantieji ŽIV dažniausiai pirmą kartą išgirsta iš įkalinimo įstaigos gydytojo, nors dalis jų užsikrečia laisvėje, vartodami leidžiamus narkotikus.

ULAC duomenimis, iš viso iki šių metų birželio 1 dienos Lietuvoje užregistruoti 2842 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš jų 2262 vyrai ir 580 moterų. Kas penktas ŽIV užsikrėtęs asmuo Lietuvoje susirgo paskutine ŽIV ligos stadija - AIDS ir kas aštuntas asmuo, kuriam diagnozuota ŽIV infekcija Lietuvoje, yra jau miręs nuo įvairių priežasčių, įskaitant AIDS. Daugiausiai užsikrėtusiųjų ŽIV (beveik 60 proc.) Lietuvoje užregistruota tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, 21,7 proc. užsikrėtė per heteroseksualius santykius, 8,3 proc. - per homoseksualius santykius, dešimtadalio ŽIV užsikrėtimo būdas nenustatytas. Lietuvoje registruoti šeši perinataliniu būdu ŽIV užsikrėtę vaikai. Pernai Lietuvoje ŽIV gydyti antiretrovirusinė terapija skirta 754 pacientų, įskaitant ir nuteistuosius esančius įkalinimo įstaigose.

Beveik kas antras pacientas Lietuvoje gaunantis antiretrovirusinę terapiją yra švirkščiamųjų narkotikų vartotojas.

Yra penkios rizikos grupės, apibrėžtos Pasaulio sveikatos organizacijos, kurių negalime vadinti „užribiu“: tai vyrai, turintys santykių su vyrais, švirkščiamuosius narkotikus vartojantys žmonės, kaliniai, asmenys, teikiantys seksualines paslaugas už atlygį, ir translyčiai asmenys. Ir, aišku, kita grupė žmonių, kurie neturi jokių rizikos veiksnių, tik galbūt kažkuriuo gyvenimo momentu turėjo kontaktą su vienai šių grupių priklausančiu asmeniu.

Lietuvoje 50 proc. visų registruotų ŽIV atvejų buvo perduota vartojant narkotikus, tačiau pastaraisiais metais perdavimų šiuo keliu ryškiai sumažėjo ir mažėja toliau. Bet yra paplitimas ir kitose grupėse, ir į rizikos grupes neįeinančių žmonių populiacijoje, todėl būtų absurdiška vienareikšmiškai priskirti tai asocialumui.

Jei žmogus niekada nebuvo susidūręs su rizika užsikrėsti, vis tiek bent kartą gyvenime reikėtų pasitikrinti. Visiems kitiems yra rekomendacijos, kaip dažnai tikrintis. Pasitikrinti nedelsiant turėtų asmenys, kuriems nustatyta bent viena iš ŽIV indikacinių būklių, kurias nustato gydytojas. Taip pat pasitikrinti turėtų asmenys, turėję lytinių santykių su užsikrėtusiu ar rizikos grupei priklausančiu asmeniu. Asmenims, vartojantiems narkotikus, rekomenduojama tikrintis kas tris mėnesius.

Moterims reikėtų pasidomėti savo partneriu, ar jis anksčiau nevartojo narkotikų arba nebuvo patekęs į kalėjimą. Dažnai tai būna užsikrėtimo priežastis. Taip pat - jei partneris yra biseksualus. Vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais, bent kartą per metus reikėtų pasitikrinti. Asmenims, kurie per pastaruosius 12 mėnesių turėjo daugiau nei vieną lytinį partnerį, arba jų partneris turėjo daugiau nei vieną lytinį partnerį, irgi rekomenduojama pasitikrinti. Kartą per metus ir dažniau turėtų tikrintis asmenys, teikiantys seksualines paslaugas. Taip pat nelaukti turėtų smurtą ir prievartą patyrę asmenys.

Pirmąsias 10 dienų visi testai bus neigiami. Nuo 10 dienos, jei esate užsikrėtęs, parodo tik molekuliniai tyrimai, tačiau jie atliekami tik tam tikromis situacijomis, pvz., kraujo donorams, nėščiosioms, ŽIV užsikrėtusių motinų naujagimiams. Medicinos įstaigose įprastai atliekamais ketvirtos kartos tyrimais ŽIV infekciją galima nustatyti po 14-21 dienos nuo užsikrėtimo. Testais, kurie parduodami vaistinėse, tiriami tik antikūnai, tad teigiamą rezultatą parodys ne anksčiau nei po trijų savaičių nuo buvusio kontakto.

Pakankamai tikslūs. Teigiamą rezultatą būtina patvirtinti laboratorijoje. Tokiais atvejais reikės kreiptis į gydymo įstaigą. Turint teigiamą tyrimo rezultatą šeimos gydytojo siuntimas infektologo konsultacijai nuo šių metų nebėra būtinas.

Jei po rizikingų santykių po 2-3 savaičių pasireiškia gripo simptomai, gali būti įtarimas, kad užsikrėtėte ŽIV. Bet apie pusė žmonių jų nepajaučia. Kartais net gydytojai nepagalvoja apie ŽIV, kartais patys pacientai paprašo padaryti testą. Dažniausiai ilgai nenustatyta ŽIV infekcija lieka heteroseksualioms moterims, vyresnėms nei 50 metų. Įtarimai kyla jau tik tada, kai susergama rimtomis infekcijomis. Apskritai 50 proc. atvejų ES ir Lietuvoje ŽIV infekcija yra nustatoma vėlai, kai imunitetas jau yra pakritęs. Su tuo gali būti susiję blogesni gydymo rezultatai, skiriasi išgyvenamumo prognozės. Jei gydymas pradedamas anksti, kol imunitetas nenusilpęs, toks žmogus išgyvena praktiškai tiek pat, kiek ir bendros populiacijos žmogus. Jei gydymas pradedamas vėlai, tada išgyvenamumo prognozės yra prastesnės, bet net ir šiuo atveju tai nėra mirties nuosprendis, dažnai pacientus pavyksta išgelbėti.

Šiuolaikinis gydymas yra labai gerai toleruojamas, virusologiškai stiprus, individualiai pritaikomas kiekvienam pacientui. Paprastai, reikia išgerti vieną tabletę per dieną. Maža to, ateina ilgai veikiantys vaistai, suleidus į raumenis veikiantys 4-8 savaites, kuriami ir ilgesnio veiksmingumo. Kol kas Lietuvoje jų dar neturime, bet tikime, kad tai jau artima ateitis.

Deja, nemažėja, išlieka stabilus, nedidelis augimas. Tiesa, naujų atvejų skaičiai paskutiniais metais padvigubėjo dėl atvykėlių, nes iki pusės jų sudaro žmonės iš Ukrainos ir migrantai iš kitų šalių. Natūralu, kad tai daugiausia moterys, užsikrėtusios heteroseksualiu būdu, nepatenkančios į rizikos grupes. Visgi užsikrėtimų augimas fiksuojamas ir tarp Lietuvos gyventojų. Todėl kiekvienas turėtų rūpintis savo sveikata, pagalvoti apie tai ir pasitikrinti.

ŽIV infekcijos atvejų skaičius Lietuvoje

ŽIV infekcijos paplitimas Lietuvoje išlieka aktualia problema, ypač tarp rizikos grupių, tokių kaip švirkščiamųjų narkotikų vartotojai ir kaliniai. Ši lentelė apibendrina pagrindinius duomenis apie ŽIV infekcijos atvejus Lietuvoje:

Šie duomenys rodo, kad būtina stiprinti ŽIV prevencijos ir gydymo priemones, ypač tarp pažeidžiamų grupių, siekiant sustabdyti infekcijos plitimą ir užtikrinti sergančiųjų prieigą prie efektyvios sveikatos priežiūros.

Be to, nagrinėjant šunų terapijos klausimą, išskiriamos dvi sąvokos: dogoterapija ir kaniterapija, kurios apibrėžiamos skirtingai. Anot Kauno kaniterapinės pagalbos centro prezidentės I. Šikšniuvienės, dogoterapija - tai vaikų, senyvo amžiaus žmonių susitikimai su šunimis, skatinantys teigiamus jausmus, emocijas. Kaniterapija - tai profesionalus, moksliškai pagrįstas reabilitacijos būdas sergantiems asmenims, kuriame dalyvauja specialiai apmokyti, testus išlaikę šunys. Šunų terapijos pritaikymo galimybės didžiulės.

Kaniterapija padeda sergantiems autizmu, depresija, disleksija, Alzheimerio liga, įvairius psichologinius sukrėtimus išgyvenusiems asmenims.

Dažnas reiškinys, kai asmuo, atlikęs bausmę, pakartotinai prasikalsta ir grįžta atgal į įkalinimo įstaigą. Šio reiškinio priežastys įvairios: neigiamas, smerkiantis visuomenės požiūris, perspektyvų, ateities nematymas, nutrūkę tarpasmeniniai ryšiai, todėl grįžimas į įkalinimo įstaigą atrodo vienas lengviausių ir patogiausių sprendimų. Kodėl tai tampa užburtu ratu? Daugelis valstybių nėra sukūrusios tinkamos iš įkalinimo įstaigų išėjusių asmenų integravimo į visuomenę sistemos. Įkalinimo įstaigos tikslas nėra tik apriboti asmens laisvę, norint jį nubausti. Be šito turi būti siekiama ir grąžinti į visuomenę visavertį pilietį. Taip pat labai svarbu išlaikyti kalinčių asmenų socialinius gebėjimus, tikėjimą ir viltį, jog gyvenimas gali būti kitoks. Tai svarbu ne tik kalinčiam asmeniui, jo šeimai bei artimiesiems, bet ir visai visuomenei.

Tokiose šalyse kaip Amerika, Italija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Ukraina, Australija, Gruzija taikomos įvairios šunų terapijos programos kaip reabilitacijos ir resocializacijos priemonė kalintiems asmenims. Teisę globoti augintinį gavę kaliniai yra atsakingi už kasdieninę jo priežiūrą, maitinimą, auklėjimą, paklusnumo mokymą. Visi asmenys, dalyvaujantys gyvūnų programose, turi atitikti griežtus kriterijus bei reikalavimus, išlaikyti psichologinius testus. Šunys nuolat stebimi ir, jei gyvūnui kyla kokia nors grėsmė, privilegija nedelsiant panaikinama.

Atlikti tyrimai, parodė, jog kaliniai, kuriems leidžiama auginti gyvūnus, yra mažiau linkę į pakartotines nusikalstamas veikas ir smurtinius išpuolius. Italijoje, Bollate mieste esančiame kalėjime taikomos įvairios gyvūnų terapijos priemonės, taip pat ir šunų terapija. Gruzijoje iš 35 kalinčių asmenų, kurie dalyvavo šunų mokymo programoje, atgal į įkalinimo įstaigą grįžo tik 4 asmenys. Vašingtono valstijoje esančiame moterų pataisos centre, kalinčioms moterims buvo suteikta galimybė prižiūrėti ir rūpintis beglobiais šunimis. JAV kalinys Ericas Robertsonas, 1992 metais nuteistas už žmogžudystę, padėjo apmokyti ir socializuoti 22 šunis.

Beglobių šunų ir kalinčių asmenų programos metu, kuomet susitinka du visuomenės atstumti pasauliai, sukuriama abipusė (angl. win-win) nauda.

Ar Lietuvoje mes turime šunų terapijos pritaikymo įkalinimo įstaigose pavyzdžių? Negalime pasigirti įspūdinga šios srities praktika kaip kitos šalys, tačiau užuomazgų yra. 2012 m. Panevėžio pataisos namuose suorganizuotas kelių terapinių šunų apsilankymas sektoriuje, kuriame gyvena moterys su mažais vaikais. 2016 m. įvyko Kaniterapijos asociacijos narių suorganizuotas terapinių šunų vizitas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje - pataisos namuose. Tačiau kaniterapija, kaip reabilitacijos priemonė, Lietuvoje nėra reglamentuota, priskiriama alternatyviems gydymo metodams.

Geriausiai šunų terapijos naudą įkalintiems asmenims atskleidžia ne statistika ir ne skaičiai, o švytinčios nuteistųjų akys, kalbant apie savo naujuosius augintinius. Žvilgtelkite - nuostabu pamatyti, kaip net didžiausiais nusikaltėliais laikomi žmonės keičiasi gyvūnų dėka.

tags: #ar #vartojantys #kaliniai #turetu #buti