Kartais mėgstama paspėlioti (tiek istorikams, tiek mėgėjams), kaip gyveno viduramžių žmonės. Vieni mato Apšvietos suformuotą tamsiųjų amžių vaizdą su beraščių miniomis, žiauriais karais, valdovais ir pan., kiti - žiūrėdami į gotikinę architektūrą, viduramžiais įsikūrusius universitetus, skaitydami to laikmečio literatūrą ir klausydami viduramžių muzikos, galvoja, kad tai būta šviesos ir mokslo amžiaus. Vertindami tūkstantmečio senumo laikotarpį, neišvengsime apibendrinto kalbėjimo, kuris dalykus supaprastina. Visgi tolimi amžiai gali atsiverti per konkretaus asmens prizmę.
Riterystės idealai ir vertybės
Viduramžiais susiformavo riterio idealas. Riteris turi būti kilmingas, išoriškai gražus, patrauklus, bet svarbiausia - drąsus ir garbingas. Didžiausias kaltinimas riteriui - silpnumas ir bailumas. Riteris ištikimas savo globėjui ar širdies damai.
Riterio meilė dvasinga, dažniausiai jis tik iš tolo garbina savo širdies damą, neretai ištekėjusią moterį. Garbės riteriui teikia ne tiek pergalė, kiek jo elgesys mūšio lauke. Garbinga kova neleidžia naudotis priešo silpnumu. Gėdingu poelgiu laikoma užmušti beginklį arba smogti priešui į nugarą. Riteris yra saistomas pareigos.
Būdvardis „skaistus“ („chaste“) pirmą kartą atsirado maždaug XII amžiuje, turėdamas originalią reikšmę „dorybingas, tyras nuo neteisėto lytinio akto“ (kaip apibrėžė Bažnyčia).
XIV a. suklesti Itãlijos miestai-valstybės - Florencija ir Venecija. Jie sparčiai auga, turtėja, juose telkiasi menininkai, mokslininkai. Vėl imama domėtis senovės Graikijos ir Ròmos kultūra. Pamažu vaduojamasi iš Viduramžiais viską aprėpusios Bažnyčios valdžios. Šis naujas antikinio pasaulio atradimas, naujas požiūris į pasaulį, į žmogų ir jo galimybes vadinamas Atgimimu, arba Renesansu.
Riteris yra Viduramžių Europoje egzistavęs socialinis ir kultūrinis sluoksnis, kuris buvo susijęs su karyba. Riteris buvo žmogus, kurio tikslas yra kovoti mūšiuose, kovose, kautis žygiuose. Riteris dažniausiai būdavo pavaldus valdovui ar karaliui, turėjo paklusti jo norams.
Riterių atsiradimas ir vaidmuo visuomenėje
Kalatravos ordinas, įkurtas XII amžiuje Kastilijoje, buvo vienas pirmųjų ispanų vienuolinių riterių ordinų, kovojusių su musulmonais rekonkistos laikotarpiu.
Maždaug tais laikais, kurie vėliau istorikų buvo pavadinti kurtuaziniu periodu (pagal dvaro manierų atsiradimą), Pietų Prancūzijoje dėl įvairių politinių priežasčių pradėjo formuotis bendras dešimties punktų tenykščių riterių garbės kodeksas, sukurtas Dešimties Dievo įsakymų pavyzdžiu.
Iš to kodekso galima išskirti tris kertines padoraus vyro elgesio ir požiūrio nuostatas, apibrėžusias ir dabartinę šių dienų vyrų elgesio motyvaciją:
- Ištikimai ir garbingai tarnauti savo valdovui.
- Ginti Bažnyčią ir tikėjimą.
- Ginti ir globoti silpnesnius už save - senelius, vaikus ir moteris.
Moters vaidmuo riterio gyvenime
Būtent tai ir lėmė, kad moteris civilizuotos visuomenės narių pasąmonėje tapo silpnąja lytimi, nors, tiesą sakant, tais laikais ji tokia ir buvo. Silpna dėl vaikų gimdymo, ligota dėl prastų sanitarijos ir higienos sąlygų, užguita, beraštė ir dažniausiai kvaila. Nepajėgianti mosuoti kuoka ar šaudyti iš lanko, o ką jau kalbėti apie jodinėjimą. Moters gyvenimo trukmė neviršijo trisdešimties metų. Kas nors turėjo ja pasirūpinti, ir tai padarė riteriai.
Feoduose ir dvaruose sutelktų riterių elgesys moterų atžvilgiu tapo romantiškas kaip natūrali organizmo ir pasąmonės reakcija į ligi tol turėtas vedybas su nemylimomis moterimis ir siekiu pagyventi prasmingai.
Poezijos meno ir galantiškų manierų studijos atimdavo beveik visą riterių laisvalaikį, tad nelikdavo laiko medžioklei, pagrindinei to meto vyrų veiklai.
Seksas su mylimąja tais laikais nebuvo didžiausia riterių siekiamybė, juos motyvavo tauresni ir platoniški tikslai - ilgėtis, garbinti ir idealizuoti. Moters nekaltybė ir garbė buvo laikoma dorybėmis.
XII amžiuje prancūzų vienuolis Andreas Capellanus išleido pirmąją pasaulyje knygą, skirtą vyro meilei moteriai. Toje knygoje buvo apibrėžta 31 esminė šių santykių taisyklė. Iš jų beveik visos dar aktualios ir šiandien: „Vedęs žmogus gali mylėti kitą moterį”, „Kas nėra pavydus, negali mylėti” (pavydą autorius aukštino kaip būtiną sąlygą meilei išreikšti), „Viešai rodoma meilė retai ilgai trunka”, „Geras meilužis galvoja tik apie tai, kaip pamaloninti savo mylimą moterį”. Man pati mieliausia yra ši: „Vien geras charakteris daro vyrą vertą meilės.”
Čia ir glūdi paaiškinimas, kodėl šiandien elgiamės taip, kaip elgiamės. Būtent europietiška riteriška tradicija ir reikalavo, kad vyras dominuotų santykiuose kaip stiprioji jų pusė, tačiau jo pastangos yra skirtos mylimosios poreikiams patenkinti.
Dovanoti dovanas mylimosioms irgi buvo riteriška tradicija, nes viduramžiais moterys dažniausiai tūnodavo savo dvaruose, niekur nevykdavo (o slavų ar musulmonų šalyse uždarytos bokštuose ir niekam nesirodydamos). Riterio pasakojimai apie tolimus kraštus (tokiais atvejais galima kalbėti apie save ir savo žygdarbius) ir koks įmantrus suvenyras - arbatinis šaukštelis ar bulvė - buvo damai bene smagiausia pramoga ir galimybė pažinti pasaulį (juk jos buvo beraštės).
Dama, pasipuošdama riterių įteiktomis ar atsiųstomis dovanomis, tiesiogiai siųsdavo signalą, kad priima jo dėmesį ir skatina jo iniciatyvą. Tai veikia ir šiandien.
Patys juk žinote, kad vyras turi atsikelti nuo kėdės, kai moteris įeina į patalpą. Viduramžių dvaruose tai reiškė: „Moterie, tu čia esi laukiama.” Atsistoti, kai moteris nueina nuo stalo ar išeina iš patalpos, reiškė: „Aš dengiu tavo užnugarį.”
Tradicija atitraukti kėdę prie stalo priėjusiai moteriai - iš viduramžių, kai baldai buvo nepalyginti sunkesni (masyvūs krėslai arba suolai, ant kurių susėsdavo keliolika žmonių) ir jiems stumdyti reikėjo nemažai fizinės jėgos. Atitraukdamas kėdę moteriai jūs visada signalizuosite, kad esate stiprus.
Nosinaitė švarko kišenėlėje ties krūtine taip pat atsirado riterių turnyruose - ten vyrai segdavo prie šarvų savo mylimosios nosinaitę - prie širdies, kaip palankumo ženklą.
Bet kuris anų laikų riteris į bet kurią moters užuominą pasidalinti išlaidas turėjo tik vieną atsakymą: „Ne.” Riterių kodeksas įpareigojo kiekvieną jo besilaikantį duoti išmaldą ir „pasirūpinti tais, kuriems reikia globos”.
Tai ir reiškė, kad vyras visada sumoka už moterį, nes išties ko verti tie keli grašiai prieš moters šypseną ir žavesį?
Tačiau jie turėjo sakmes apie Lanselotą ir karalių Artūrą, turėjo prasmę ir galimybę pabūti tikrais šio pasaulio valdovais. Ne politine, o emocine prasme - tiesiog garsiai išreikšdami meilę ir pagarbą švenčiausiai šio pasaulio būtybei - moteriai.
Viduramžių archeologiniai tyrimai kartais atskleidžia stulbinančių istorijų apie žmones, gyvenusius ir kovojusius prieš šimtmečius.
Riteriai Lietuvos istorijoje
Viduramžiai yra Lietuvos istorijos pradžia. Kai skaitome kokią nors knygą, dažniausiai pradedame nuo pradžios, o ne nuo vidurio. Tad ir mano dėmesys visų pirma krypo į tai, nuo ko viskas prasidėjo. Bet kokio reiškinio ištakos padeda geriau suprasti patį reiškinį, šiuo atveju - Lietuvą ir jos istoriją. Juk net ir pokario partizanų apygardų ir rinktinių pavadinimuose, prieškario ir dabartinės Lietuvos kariuomenės dalinių pavadinimuose tebeskamba viduramžių Lietuvos kunigaikščių vardai. Kartą įvykusi istorija lydi mus per visas vėlesnes epochas ir jas kažkiek veikia.
Šaltinių patikimumas būna įvairus. Daugiausia problemų kelia vėlyvosios kronikos, rašytos praėjus ne vienam šimtmečiui po įvykių. Kartais jose remiamasi legendomis, kartais tiesiog savitai interpretuojami ar iškraipomi ankstesnių šaltinių pateikti faktai. Kartais tie ankstesni šaltiniai būna pražuvę ir jų informacijos atkartojimas vėlyvuosiuose perpasakojimuose lieka mums vieninteliu šaltiniu, liudijančiu apie kai kuriuos įvykius. Analizuoti visa tai nėra lengva. Kartais istorikai taip ir neprieina prie vienos nuomonės. Tačiau niekas nesiginčija dėl rėmimosi artimomis aprašomiems įvykiams kronikomis bei vienalaikiais dokumentais.
Šarvai, ginkluotė, buities detalės atkuriamos daugiausia remiantis archeologijos duomenimis, kartais - piešiniais ir skulptūromis, bet Lietuvos viduramžiams tokių iliustracijų beveik nėra, galima pasitelkti nebent analogijas iš tolimesnių kraštų. Viduramžių rekonstruktoriai dažnai būna užsidegę savo pomėgiu, todėl gerai susipažinę su reikalinga medžiaga. Jei kuris nors klubas tam skiria mažiau dėmesio, dažnai susilaukia pašaipų iš kolegų ir konkurentų (pabandykit, pavyzdžiui, ištarti šiuo požiūriu susikompromitavusio „Antikos kario“ klubo pavadinimą rekonstruktorių aplinkoje!). Tad apskritai galima sakyti, kad rekonstruktoriai padaro geriausia, ką su šiuo metu turimomis žiniomis galima padaryti. Tiesa, galima nurodyti ir vieną silpnąją viduramžių karybos rekonstravimo pusę. Viduramžių kariuomenėse pagrindinė jėga buvo raiteliai, o mūsų rekonstruktorių rekonstruojami riteriai dažniausiai vaikšto ir kaunasi pėsti. Žirgą šiais laikais tiesiog per sunku ir per brangu išlaikyti… O ir išmokti jį gerai valdyti, ypač kautynių rekonstrukcijoje, nėra paprasta.
Lietuvos kariuomenė, kaip rodo visa istorijos eiga, tikrai nebuvo prastesnė už kryžiuočius, kurie kovoje su ja patyrė ne vieną skaudų pralaimėjimą.
Esu parašęs knygą apie 1287 m. įvykusį Garuozos mūšį, kuriame Lietuvai tuo metu jau pavaldūs žiemgaliai sumušė Livonijos magistro kariuomenę. Tai - Eiliuotoje Livonijos kronikoje plačiausiai aprašytas XIII a. Lietuvos mūšis, lėmęs ir dalies Žiemgalos išlikimą Lietuvos valstybės sudėtyje (tai, visų pirma, dabartiniai Joniškio, Pakruojo, Pasvalio rajonai). Bet apie jį nerasite nė žodžio jokiame Lietuvos istorijos vadovėlyje. Tiesiog Žiemgala nurašoma kaip neva „ne mūsų“ istorija…
Galbūt vertėtų išskirti Joną Basanavičių, jei akcentuotume tautinį atgimimą, arba Antaną Smetoną, jei ieškotume iškiliausio valstybės veikėjo.
Tipiškas viduramžių lietuvis buvo gana jaunas, nes retas gyveno ilgiau kaip 40 metų. Tiesa, Lietuvos valdovai, turint galvoje laikmetį, pasižymėjo ilgaamžiškumu. Galbūt vis dėlto tų laikų 40-metis jaunai neatrodė, nes sunkios gyvenimo sąlygos ir ligos darė savo. Miestų Lietuvoje tebuvo užuomazgos, bet miestiečiai gyveno kiek trumpiau nei kaimiečiai, nes viduramžių miestas buvo nešvari vieta, kurioje lengviau plito ligos. Daugiausia lietuvių buvo laisvieji žemdirbiai. Vergų Lietuvoje nebuvo daug, o daugiausia jie buvo karo belaisviai, taigi, - svetimtaučiai. Patarnavę šeimininkui, vadinti šeimyniškiais - iš čia, beje, Šeimyniškėlių ir Šeimyniškių kaimų prie Anykščių pavadinimai, o gavę žemės sklypą - kaimynais. Laisvasis žemdirbys dar turėjo teisę nešioti ginklą, nes ši teisė ir yra laisvo žmogaus požymis. Kartais jis dar dalyvaudavo krašto gynime, bet ši pareiga vis labiau pereidavo į bajorų rankas. Pačioje viduramžių pabaigoje, XV a., ši padėtis pradėjo keistis, formavosi baudžiava, kuri bus svarbus ankstyvųjų naujųjų amžių visuomenės atributas.
Skaistybės diržai: mitas ar realybė?
Taigi, pasakojama, kad norėdami apsaugoti savo moteris, riteriai priversdavo žmonas dėvėti skaistybės diržus kaip ištikimybės ir apsaugos ženklą.
Pirmasis žinomas skaistybės diržo arba „moteriško skaistumo įtaiso“ vaizdavimas datuojamas Konrado Kyeserio 1405 m. knygoje apie karines technologijas „Bellifortis“.
Pavyzdžiui, vienas iš skaistybės diržų, laikomų Paryžiaus „Musée de Cluny“ (Nacionaliniame viduramžių muziejuje), kuris ilgą laiką buvo manoma, jog priklausė Kotrynai de Medici, buvo klaidingai paženklintas XV amžiaus kūriniu.
Galbūt nustebins, bet skaistybės diržų klestėjimo laikai buvo Viktorijos epocha. Norint išvengti odos problemų, šiuose skaistybės diržuose paprastai būdavo tam tikros paminkštinimo zonos, pagamintos iš odos ar audinio, kurios buvo keičiamos.
Didžiąją XIX ir net XX amžiaus dalį masturbacija (tiek vyrų, tiek moterų) buvo laikoma visuomenės liga.
Pasak „Kultūringo kūno enciklopedijos“, dažnai mergaitėms nebuvo leista net važinėti dviračiais ar jodinėti arkliais, nes buvo bijoma, kad tai imituoja masturbaciją. Buvo sukurtos specialios berniukų kelnės tam, kad jie kišenėmis neliestų lytinių organų.
Prasidėjus pramoniniam amžiui Amerikoje ir Europoje, daugiau moterų atsidūrė gamyklose ir darbo vietose. Kartais tai buvo pavojingos vietos moterims, ypač dėl paplitusio girtavimo darbe.
Šiandien skaistybės diržai atgimė kaip sekso žaisliukai ar aksesuarai.
Riterio skeletas su reta genetine yda
Komanda, kuriai vadovavo Carme Rissech iš Rovira ir Virgili universiteto Ispanijoje, nustatė, kad deformacija nebuvo traumos pasekmė, o kraniosinostozės padarinys. Tai įgimta būsena, kai per anksti sukaulėja vienas ar keli kaukolės siūlai. Dėl to sutrinka normalus kaukolės augimas ir ji deformuojasi.
Tokio tipo kaukolės pakitimai yra vienas iš pagrindinių Crouzon sindromo požymių - retos genetinės ligos, kuri paveikia kaukolės ir veido kaulų vystymąsi.
Morfologiniai kaulų tyrimai leido nustatyti ne tik vyro amžių ir lytį, bet ir jo socialinį statusą bei gyvenimo būdą. Ryškūs raumenų tvirtinimosi vietų pėdsakai žasto srityje atitiko ant kitų raitelių karių kaulų matomus raštus. Stebėta šlaunikaulio šerpetotos linijos struktūra ir sustiprėję klubo sąnario kraštai rodė, kad vyras labai daug laiko praleisdavo balne.
Jo skelete taip pat matyti daugybė kovinių sužalojimų, tarp jų - dvi mirtinos traumos: viena - smūgio ar dūrio žaizda smilkinio srityje, kita - dūrinė žaizda kaukolės pamate. Kairiajame blauzdikaulyje užfiksuotas platus sumušimas su būdingais koncentriniais įtrūkimais. Visa tai leidžia manyti, kad riteris žuvo mūšyje, greičiausiai artimoje kovoje, o ne per tvirtovės apgultį.
Crouzon sindromas daugeliu atvejų nei sutrumpina gyvenimo trukmės, nei sutrikdo pažintinių funkcijų, ir panašu, kad taip buvo ir šiuo atveju.
Riteriškumas literatūroje
Literatūros raida nėra vien tik tolygus vystymasis į priekį - dažnai grįžtama atgal, skirtingoms epochoms būdingi reiškiniai egzistuoja greta. Tarkim, sakytinė literatūra, arba tautosaka, buvo ankstesnė už rašytinę literatūrą, bet ir šiandien egzistuoja greta pastarosios. Tiesa, mūsų laikais sakytinė literatūra labiau linksta į vaikų auditoriją, bet tautosakos motyvų netrūksta ir moderniojoje XX a. poezijoje.
Viduramžių literatūra sukuria naują dvasinio heroizmo tipą. Jos personažai - šventieji, asketai, kovotojai už tikėjimą, religiniai kankiniai, atsisakę kūniškų gyvenimo malonumų, atsidėję dvasios reikalams.
Viduramžių literatūroje veikėjas dažniausiai vertinamas vienpusiškai - jis arba geras, arba blogas. Bet viduramžių literatūra pasiūlo ir visai naują, dėl krikščionybės įtakos atsiradusį veikėjo tipą, ypač populiarų vėlesnių laikų kūriniuose. Toks veikėjas - žmogus, kuris pasikeitė, atsivertė ir tapo geras.
Žvelgdami į įvairias XIII-XIV a. vakarų Europos rankraštines knygas, dažnai greta knygos teksto randame ir įvairias perrašinėtojo pastabas ar paraštėse esančias iliustracijas. Tokiuose piešiniuose vienas labai keistas siužetas pasikartoja dažniau nei kiti - tai drąsus riteris su šarvais, pasiruošęs kautis su… sraige. Pavyzdį matote ir nuotraukoje aukščiau.
Tuomet rankraštinių knygų dirbtuvėse atsirado darbo pasidalijimas - vieni vienuoliai diktuodavo tekstą, kiti jį rašydavo, dar kiti puošniai iliustruodavo. Tuometiniai inkanabulai (didelės rankraštinės knygos) buvo dekor...
Šiame kalbėjime yra nagrinėjamas riteris ir riteriškumas literatūroje. Šis kalbėjimas analizuoja, kokie buvo pagrindiniai riterio bruožai, kaip šie bruožai pasireikšdavo literatūroje.
Mūsų svetainėje pateikiama tūkstančiai skirtingų pavyzdžių. Būtent šis darbo pavyzdys yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį darbą teigiamai.
