Ar Visada Žmogus Turi Būti Įsipareigojęs Kitiems Nuomonės?

Dažnai tiek radijo laidose, tiek iš pažįstamų galima išgirsti klausimą: „Ko negalėtum atleisti savo mylimajam?“. Neretai girdimas atsakymas yra:„Atleisčiau viską, išskyrus neištikimybę“. Šis atsakymas sufleruoja, kad vienas iš sunkiausių išgyvenimų yra mylimojo neištikimybė.

Vieniems neištikimybė yra susirašinėjimas flirtuojančiomis žinutėmis ne su partneriu. Kitiems susirašinėjimas žinutėmis ir flirtavimas - tai tik žaidimas, neištikimybė - fizinis prisilietimas, bučiniai. Tad nesistengsiu nubrėžti ribos, kur prasideda tikroji neištikimybė. Galima sakyti, kad tai gana subjektyvu.

Pasakyti, kada poroje prasideda neištikimybė, tolygu pasakyti, kokiomis sąlygomis žmogus turėtų būti laimingas. Bandant apibrėžti, kada žmogus turi būti laimingas, tikriausiai dėl daugelio aspektų sutartume. Pavyzdžiui, dažnas jaustųsi labai laimingas gavęs dovanų automobilį. Vis dėlto po internetą prieš kelis metus klaidžiojo filmuota medžiaga, kurioje tėtis nusprendė padaryti dukrai staigmeną ir gimtadienio proga padovanoti automobilį. Kai mergina išvydo dovaną, apsipylė ašaromis. Ne, ne džiaugsmo ašaromis. Neįmanoma nubrėžti ribos, kada kitas turėtų jaustis laimingu. Panašiai yra ir su neištikimybe.

Neištikimybė - vienas didžiausių galimų poros išbandymų. Faktas, jog partneris išdavė su kitu asmeniu, sukelia labai stiprius jausmus. Gali kilti didelis noras staiga nutraukti santykius, daugiau niekada nebematyti savo partnerio ir galų gale užmiršti, kad šis žmogus iš viso buvo gyvenimo kelyje. Esant pirmiesiems, stipriesiems išgyvenimams, visgi nevertėtų priimti skubotų sprendimų. Tokiu atveju vis tik svarbu duoti sau laiko susigaudyti jausmuose, suvokti tai, kas įvyko.

Psichologai teigia, kad dauguma jausmų po neištikimybės yra labai panašūs į jausmus po įvairių psichologinių traumų. Pasak psichologų K. C. Gordon, D. H. Baucom, D. K. Snyder, ši emocinė sumaištis yra dažnai lydima minčių chaoso. Gali atsirasti nuolatinis nekontroliuojamas ir triuškinantis galvojimas apie neištikimybę. Normaliai galvoti trukdo itin stiprios emocijos, tokios kaip baimė, pyktis, sustingimas ar nepasitikėjimas.

Pagrindiniai pokyčiai mąstyme gali būti susiję su nebetikėjimu partneriu, santykiais. Išduotasis gali pradėti nebepasitikėti partneriu ar nesijausti santykiuose saugus. Jei jau partneris buvo įsipareigojęs, tačiau vis tiek buvo neištikimas, gali pasidaryti neramu dėl to, kas dar gali atsitikti ateityje. Jūsų santykiai ir apskritai pasaulis gali atrodyti nebenuspėjamas. Po neištikimybės gali kilti nerimas dėl to, ar mylimasis vėl neišduos.

Svarbu sau nuspręsti, ar verta atleisti neištikimybę. O, ar verta, vienareikšmio atsakymo nėra. Tai būtų tolygų klausimui, ar verta pradėti vieną ar kitą verslą. Rizika visada išlieka. Tačiau sprendimas nebūna priimamas aklai. Atleidžiant neištikimybę taip pat rizikuojama. Yra žmonių, kurie nėra itin linkę į permainas. Pasak psichologės J. A. Taigi, tik atidžiai apsvarsčius partnerio savybes ir kitas aplinkybes, reikėtų nuspręsti, ar iš viso naudinga bandyti su partneriu eiti kartu link atleidimo ir santykių išsaugojimo.

Jei įsivaizduojate, jog pasistengę po savaitės jau galėsite ramiai lyg niekur nieko gyventi, greičiausiai vėliau pajusite didžiulį nusivylimą. Atleisti neištikimybę neretai prireikia mėnesių, metų, o kartais ir dar ilgiau. Jei jau nusprendėte atleisti, pasiruoškite nelengvam procesui. Neretai sužinojus apie neištikimybę, patiriamas šokas. Pasak S. Heitler, šiame periode įtūžio demonstravimas, kaltinimai yra normali reakcija. Vis dėlto dauguma sutuoktinių tik ribotą laiką geba toleruoti šias reakcijas. Daug svarbiau emocijas yra išsakyti, o ne leisti pykčiui atvirai lietis. Tylūs jausmų išreiškimai, pvz., „Aš jaučiuosi labai įskaudintas“, gali būti partnerio daug labiau girdimi nei šaukimas ar dramatiškas jausmų išliejimas.

Įskaudintas partneris gali norėti miegoti skirtinguose kambariuose, nebesidalinti kasdieniais išgyvenimais ir nutraukti bet kokį fizinį kontaktą su partneriu. Šis atsitraukimas gali būti kaip partnerio baudimas. Sužinojus apie neištikimybę, kyla daug klausimų: kada tai įvyko, kiek kartų partneris buvo neištikimas, kur visas veiksmas vyko, ar asmuo, su kurio jūsų mylimasis buvo neištikimas, yra už jus geresnis?

Nusprendę tęsti santykius, iškamantinėję partnerį, galėtumėte visa tai sužinoti. Šiek tiek žinoti apie neištikimybę kartais gali būti netgi geriau nei visai nežinoti. Tuomet mažiau galimybių prisigalvoti baisesnių dalykų nei iš tikrųjų buvo. Kita vertus, per daug informacijos apie neištikimybę gali sukelti dar daugiau skausmo. Neverta klausti klausimų, kurie neduos jokios naudos, tik didins sielos žaizdą. Pavyzdžiui, paklausus, ar išdavusiam partneriui buvo geriau su kitu, galima gauti labai skaudinančią informaciją. O kur vėliau ją dėti - nežinia.

Svarbiausia yra išsiaiškinti, kaip buvo nueita iki neištikimybės, kas atsitiko su jūsų santykiais, kad vienas iš jūsų tapo neištikimu. Gali būti, kad pastaruoju metu ne itin gerai sutarėt. Gal nutolote vienas nuo kito? Gal pastaruoju metu per mažai praleidote laiko kartu? Tai gali padėti abiem partneriams suprasti, kaip buvo ateita iki neištikimybės bei pasidalyti kiekvienam savo atsakomybę.

Anot psichologės S. Heitler, geresnis istorijos link neištikimybės žinojimas padeda užkirsti kelią neištikimybės pasikartojimui. Naudinga prisiminti santykių pradžią, pirmuosius pasimatymus, susikabinimus už rankų, bučinius, išvykas kartu, galbūt pirmuosius gyvenimo kartu metus. Pradžia yra labai svarbi tolesnei santykių eigai. Padėtis daug geresnė, jei pradžioje draugystė vystėsi pakankamai sklandžiai, kėlė daug džiaugsmo. Tik nederėtų žiūrėti į praeitį per tų nuotaikų, kurios vyrauja po neištikimybės, prizmę. Gera santykių pradžia - didelis pliusas gydant neištikimybės paliktas žaizdas. Gera pradžia gali reikšti stiprius santykių pamatus.

Jei santykių pradžia buvo ne tokia džiugi, gali būti, kad atleisti bus šiek tiek sunkiau. Tačiau labiausiai viskas priklauso nuo neištikimybę patyrusio partnerio ir neištikimojo noro bei pastangų. Kai kyla pyktis, paprastai kitame labiausiai pastebime tas savybes, kurios patvirtina, koks kitas yra negeras. Mintys vis sukasi apie tai, kokias nepakeliamai neigiamas savybes turi kitas žmogus. Vis dėlto kiekviename yra ne tik aibė neigiamų savybių, bet daugybė teigiamų savybių taip pat. Visgi praeityje kažkodėl buvo nuspręsta būtent su tuo žmogumi kurti vieną artimiausių santykių - poros santykius. Kažkodėl jūs save, savo laiką, energiją, jausmus skyrėte būtent jam. Tikriausiai tas žmogus turi savybes, dėl kurių buvo verta (o galbūt ir yra verta) būti kartu. Gal jis niekada nepalieka bėdoje, būna ne tik džiaugsme, bet ir tada, kai būnate piktas? Gal šis žmogus jus išklauso taip, kaip niekas kitas?

Pasak Spring, svarbu tarp erzinančių, nuodijančių santykius savybių įžvelgti ir teigiamių savybių. Tam, kad neužstrigtumėte ties partnerio neigiamomis savybėmis, kurios gali galutinai „sugraužti“ santykius, naudingas vienas pratimas. Kai partneris neištikimas, sunku šalia juntamo pykčio prisiminti jo teigiamas savybes. Nelengva, tačiau reikalinga. Reikalinga ir išduotajam išgirsti, ką gero apie jį mano partneris. Taigi, iš anksto paskirkite vieną vakarą vienas kitam. Pasiimkite po lapą ir, nežiūrėdami tik iš dabartinės perspektyvos, bet prisimindami praeities dienas taip pat, surašykite tai, kas džiugina jūsų mylimajame. Tai nereiškia, kad tuoj pat turite užmiršti skaudinančios neištikimybės faktą. Veikiau tai būtų savęs apgaudinėjimas. Turbūt pati ar pats pajusite, kada tam jau atėjo laikas.

Taigi, neištikimybės atleidimas - nelengvas procesas. Ir vis dėlto, ar įmanoma atleisti neištikimybę, labiausiai priklauso nuo abiejų partnerių noro, pastangų, tikėjimo. Jei nusprendėte atleisti neištikimybę, gali būti, kad jūsų skausmas, tikėjimas, pastangos nuves jus į didesnį artumą, šilumą ir santykių tvirtumą. Sena tiesa: pasidalink skausmu - ir jis taps dvigubai mažesnis, pasidalink džiaugsmu - jis taps dvigubai didesnis.

Ši informacija apibendrina pagrindinius aspektus, kuriuos svarbu apsvarstyti, kai susiduriama su neištikimybe. Ar visada žmogus turi būti įsipareigojęs kitiems nuomonės? Sprendimas, ar atleisti neištikimybę, yra asmeninis ir priklauso nuo daugelio veiksnių.

Psichologo pagalba: kas tai?

Jei jaučiate, kad reikalinga psichologo pagalba, neišsigąskite to: tai nereiškia, kad jūs išprotėjote ir, kad kiti rodys pirštais, ir manys, kad jūs - "kitoks". Turbūt kiekvienas suaugęs žmogus gali prisiminti situaciją (ir ne vieną), kai patyrė tokią stiprią vidinę įtampą, kad nustojo kovoti savarankiškai ir būtent tada atsirado minčių, jog reikalinga psichologo pagalba.

Psichologo pagalba apibrėžiama kaip žinovo, specialisto patarimas. Panašiai žodį “konsultavimas” aiškina ir bendrieji angliški aiškinamieji žodynai: konsultavimas - profesionalaus ar ekspertinio patarimo suteikimas.

Dorumas ir nedorumas

Nors daug rašyta apie dorumą ir nedorumą, vis dėlto pravartu įvairias teorijas šiais klausimais skirstyti į dvi kategorijas. Apytiksliai galime sakyti, jog nesvarbu, kokią etikos teoriją pasirinktume, poelgio dorumas ar nedorumas visuomet slypės arba paties poelgio prigimtyje, arba poelgio sukeltuose padariniuose.

Jeigu laikysimės pirmosios pažiūros, tvirtinsime, jog tokie poelgiai kaip vagystė ar žmogžudystė yra nedori iš principo, nepaisant jokių tolimesnių pasekmių, kurias jie galėtų sukelti; bet jeigu laikysimės antrosios pažiūros, tuomet priešingai tvirtinsime, jog šie poelgiai yra nedori būtent dėl to, kad sukelia tam tikras blogas ar nepageidautinas pasekmes. Nors antrosios pažiūros šalininkai ir nesutaria dėl to, kurios konkrečios pasekmės pageidautinos ir nepageidautinos, vis dėlto labiausiai paplitusi nuomonė, regis, yra ta, kad šie bruožai yra tiesiogiai susiję su žmogaus laime.

Antai, iš visų į pasekmes orientuotų teorijų pati įtakingiausia teigia, kad iš visų galimų poelgių mes turėtume rinktis tuos, kurie suteikia daugiausiai laimės, arba mažiausiai nelaimės, daugiausiai žmonių. Principas, kurio laikydamiesi mes visuomet turėtume elgtis tokiu būdu (atsižvelgdami tiek į trumpalaikes, tiek į ilgalaikes savo poelgių pasekmes, ir kitų asmenų laimę laikydami lygiaverte savo pačių laimei), žinomas kaip utilitarizmas; ir jo teisingumas tampa pagrindine teze, kurią savo to paties pavadinimo apybraižoje gina Johnas Stuartas Millas (1806-1873).

Pažvelkime į lentelę, apibendrinančią etikos teorijas:

Ši lentelė padeda geriau suprasti skirtingas etikos teorijas ir jų principus.

Suvokę, kokios pražūtingos sumažėjusio savitarpio pasitikėjimo pasekmės, bemat suvoksime, jog praraja tarp mūsų požiūrio į melagystę ir naudos reikalavimų yra daug siauresnė negu galėjo pasirodyti iš pradžių. Maža to, jeigu dar prisiminsime, kad ne tik utilitarai, bet ir (beveik) visi kiti [etikai] leidžia meluoti tam tikromis kraštutinėmis aplinkybėmis, minėtoji praraja apskritai liausis mus trikdžiusi.

Nors mūsų pažiūras į melagystę, vagystę ir žmogžudystę, aiškinti taip, kaip Millas, bent jau iš pradžių atrodo įmanoma, vis dėlto yra kitų mūsų įprastinės moralinės sistemos sandų, kuriuos Millui paaiškinti gali būti sunkiau. Visų pirma, net jeigu melagystės ir žmogžudystės nedorumas yra glaudžiai susijęs su jų nešama nelaimę, regis, būtų neprotinga dorumą paprasčiausiai tapatinti su didžiausios laimės suteikimu, o nedorumą - su priešingu poelgiu. Jeigu sutapatintume šiuos du dalykus, tada tarsi sakytume, jog asmuo elgiasi nedorai kaskart, kai jis nesistengia suteikti tiek laimės, kiek tik leidžia jo jėgos - jei toks kaltinimas būtų pagrįstas, beveik neliktų laiko mūsų asmeniniams reikalams.

Norėdamas išvengti šios kraštutinės išvados, utilitaras kažkaip privalo atskirti tai, ką esame įpareigoti daryti, nuo to, kas daryti gražu. Be to, greta dorumo ir nedorumo mūsų įprastinė moralinė sistema taip pat apima tokias sąvokas kaip asmeninės teisės ir dorumas; ir reikalavimas paaiškinti šias sąvokas, galima tikėtis, virs dar vienu utilitaro išbandymu.

Iš kitos pusės galima sakyti, kad utilitarizmo vertybinis pamatas pernelyg paprastas; nes liepimas suteikti kuo daugiau laimės, atrodo, remiasi prielaida, jog visos laimės formos yra vienodai vertingos, nors daugelis žmonių priešingai linkę galvoti, kad esama vertingesnių ir ne tokių vertingų laimės formų.

Baigdami šią diskusiją, trumpai pažvelkime į būdus, kuriais Millas sprendžia šiuos tolimesnius padarinius. Dorumo ir nedorumo, asmeninių teisių ir teisingumo aiškinimas Millo pateikiamas sudėtingame, bet kartu naudingame paskutiniame Utilitarizmo skyriuje.

Šio aiškinimo santrauka būtų tokia: Millas įrodinėja, kad būti doram arba nedoram iš tikrųjų nėra tas pats, kas suteikti arba nesuteikti kuo daugiau laimės. Poelgis, nesuteikiantis didžiausios laimės, vadinamas nedoru tik tuo atveju, kai „norime pasakyti, jog šitaip pasielgęs asmuo vienaip ar kitaip turėtų būti nubaustas - remiantis jei ne įstatymu, tai aplinkinių žmonių nuomone; jei ne nuomone, tai jo paties sąžinės priekaištais“.

Negana to, kaip nedori poelgiai priklauso poelgių, kurie nesuteikia didžiausios laimės, klasei, taip neteisingi poelgiai priklauso poelgių, kurie yra nedori, klasei. Millas įrodinėja, jog norint, kad poelgis būtų neteisingas, jis privalo būti ne tik nedoras, bet ir pažeisti pavienio asmens teises - kitaip sakant, turi susidurti su teisėtu asmens reikalavimu „iš visuomenės, kad ši apsaugotų jo nuosavybę, pasitelkdama arba įstatymo arba auklėjimo ir viešosios nuomonės galią“.

Kadangi teisėtus socialinės apsaugos reikalavimus apsprendžia „ne kas kita, o bendra nauda“ ir kadangi teisės (vadinasi ir teisingumas) apibrėžiamos, remiantis tokiais reikalavimais, visas [moralės] pastatas tvirtai stovi ant utilitarinio pamato.

Nors ši glausta santrauka tik užsimena apie Millo aiškinimo sudėtingumą ir nors galima suabejoti, ar jo pateiktas dorumo ir nedorumo aiškinimas iš tikrųjų suderinamas su požiūriu, pagal kurį mes visuomet turėtume suteikti kuo daugiau laimės, vis dėlto pakankamai pasakyta, kad suprastume, jog teisių ir teisingumo problema Millo netrikdo, kaip iš pradžių buvo galima manyti.

Kita vertus, vis dar nėra aišku, ar tą patį galima pasakyti apie aukštesniosios ir žemesniosios rūšies laimę.

Benthamo suformuluotas utilitarizmas kadaise atvirai matavo visus malonumus ir visus skausmus. Jei tik tauriausių proto ar jausmų išgyvenimų trukmė, stiprumas ir tam tikri kiti požymiai buvo tokie patys kaip ir kasdienės pramogos ar gyvuliško pasitenkinimo akimirkų, pirmieji niekuo nebuvo pranašesni už antruosius. Paties Benthamo žodžiais, „malonumo kiekiui esant vienodam, vaikų žaidimas pagaliukais yra toks pat vertingas, kaip ir poezija“.

Tačiau, pasak Millo, utilitarui nereikia pripažinti šios pasekmės; nes esama pagrindo, kuriuo remdamiesi galime lyginti skirtingus laimės tipus: „jeigu iš dviejų malonumų vienam katram visi arba beveik visi, kuriems teko patirti abudu, teikia aiškią pirmenybę, nepaisydami jokio moralinės pareigos jausmo, verčiančio taip daryti, tai ir yra labiausiai pageidautinas malonumas“.

Šį kriterijų pritaikę aukštesniems ar žemesniems malonumams, atrandame kad, „mažai žmonių sutiktų pavirsti žemesniais gyvūnais tik dėl to, kad gautų didesnę gyvuliškų malonumų porciją“.

Trumpai tariant, kadangi kiekvienas, patyręs tiek civilizuotus malonumus, tiek tuos, kurie būdingi laukiniams padarams, pirmenybę teikia pirmiesiems, iš to išplaukia, kad pirmenybė akivaizdžiai teiktina civilizuotiems malonumams.

Iš pirmo žvilgsnio Millo teiginys, esą tam tikros laimės formos yra geresnės už kitas, gali pasirodyti visiškai neatitinkančs didžiausios laimės principo; nes tvirtinti, kad laimė turėtų būti kuo didesnė, regis, tas pats, kas sakyti, jog visos jos formos yra vienodai vertingos.

Tačiau šis neatitapimas - vargu ar svarus; nes norint jį panaikinti, tereikia šiek tiek patikslinti naudos principo sampratą. Užuot mums liepęs suteikti kuo didesnę bendrąją laimę, principas turėtų būti suprantamas kaip liepiąs suteikti kuo didesnę tam tikrą pamatuotą sumą: pavyzdžiui, jei aukštesniųjų malonumų vertė nustatoma dvigubai didesnė už žemesniųjų, tuomet mūsų apskaičiavimuose jie bus dvigubai reikšmingesni ir t.t.

Tačiau, nors šią sampratą nesunkiai galima suderinti su Millo utilitarizmu apskritai, jo pateiktas argumentas, regis neįrodo tvirtinimo, esą kai kurios laimės formos yra vertingesnės už kitas; kadangi net jeigu žmonės, kuriems pažįstamos abidvi malonumų rūšys, pirmenybę teikia civilizuotiems malonumams, pats šis pirmenybės teikimas nebūtinai atspindi kokį nors kokybinį minėtų malonumų skirtumą.

Remiantis vienu alternatyviu aiškinimu, pirmenybė civilizuotiems malonumams teikiama dėl to, kad šie laikomi saugesniais ar naudingesniais ilgalaikiu požiūriu; remiantis kitu, paprastai jie stipriau patiriami. Kadangi šios ir kitos galimybės vis dar atviros, Millo tvirtinimas, esą kai kurios laimės formos yra savaime vertingesnės už kitas, lieka neįrodytas.

Etikoje, kaip ir kitose tyrimų srityse, teorijos tinkamumas didžiąja dalimi ver...

tags: #ar #visada #zmogus #turi #buti #isipareigojes