Prieš 28 metus mūsų šalyje buvo juntama nepaprasta drąsa ir susitelkimas svarbiam tikslui - kovai už Lietuvos Laisvę. Skirta Laisvės gynėjų dienai atminti - 1991m.
Sausio 13-osios aukos
Beginkliai žmonės suvažiavę iš visos Lietuvos, giedodami giesmes, dainuodami patriotines dainas ir degdami meile Tėvynei , drąsiai stojo prieš sovietų agresorių. Jie apjuosė ir saugojo strategiškai svarbius Lietuvos objektus, su Trispalvėmis , šventųjų paveikslais rankose skanduodami žodžius ,, Lietuva! Laisvė!‘‘.
Laisvė - aukščiausias tautos gėris (A. Laisvė reiškia atsakomybę. Šią brangią Dievo dovaną mes privalome saugoti ir puoselėti per visus gyvenimus. Laisvė apsireiškia per žmogaus esmę. O žmogaus esmė , kai siela paklūsta Dievo valiai ir gyvena pagal Jo tvarką.
Laisvė ir Atsakomybė
Laisvė neturi atostogų! Tyrą žibintą - Širdį. Bet mus visus lietuvius jungia Laisvės žibintas, kuris sužibo 1991 m. Sausio 13 -ąją dieną, kurią mes visi nešiojame savo ,, žibintuose.’’
Laisvė reiškia atsakomybę. Jeigu šiems žmonėms nebus svarbus laisvės klausimas, tautos nepriklausomybei tikrai grės pavojus. Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Kokie bus mokslininkai, menininkai, mokytojai, teisėjai, šventintojai, bet ir kokie didžiųjų ūkių ir pramonės įstaigų valdininkai, toliau valdininkai ir žmonių atstovai, toks bus visos tautos likimas.
Tai istorija, kuri primena visą tai ir žmonės, kurie mums padėjo jį uždegti . Ir liūdime, ir džiaugiamės. Ir verkiame, ir juokiamės. Bet kiekvienas tyros širdies lietuvis, plačiau šypsodamasi gali tarti: aš laisvas, laisvas lietuvis, laisvas lietuvis! Liepsnok Laisvės žibinte!‘‘ ( Goda 7 b kl.
Gal man į šį klausimą padės atsakyti tėvai, o gal istorijos mokytoja? ,,Niekada neužgesk, LAISVĖS ŽIBINTE! Apie daugelį reikšmingų šios problemos momentų gausios medžiagos davė Tūbingeno universiteto istorijos stud. J. Masinio ir daug dešimtmečių trukusio gudėjimo procese didelis vaidmuo priklauso tam faktui, kad to krašto lietuviuose buvo didelė bendro istorinio pajautimo bei tautinės sąmonės stoka. Išėjau į lauką. Aplinkui tylu ir ramu bei tamsu. O mano galvoje vis sukasi mintys ir negaliu jų išblaškyti. Susimąsčiau. Na štai , mano Laisvės žibintas jau padarytas ir jis jau dega. Niekada neužgesk, LAISVĖS ŽIBINTE! Stebėjau jį skrendantį vis aukštyn ir aukštyn. Jis tolo nuo manęs, kol galiausiai jo nebemačiau. Mes visuomet garbingai saugosime Jūsų atminimą, savo Gimtinę bei Lietuvos valstybę. ( Adomas 7 b.kl.
Galvoti, kad įmanoma išlikti nepaliestam ir sąlygiškai laisvam yra neišmintinga. Logiškai mąstant, ši pastanga, kaip ir sovietinis planavimas, neturi jokios ateities ir kaip antižmogiškas, antilogiškas reiškinys, prieštaraujantis gamtos ir žmogaus vystymosi dėsniams, yra pasmerktas, nes jis yra pastatytas žemyn galva.
Tautos Sąmonė ir Istorinis Likimas
Pastaruoju metu mes apskritai matome plintantį darvinišką požiūrį į žmogų kaip į gyvūną, kurį galima valdyti kaip nuosavybę, kad žmogaus kūnas ir gyvybė jam jau nebepriklauso, kad yra specialistų, geriau už žmogų žinantį, kas jam geriau. Jaunimas ir apskritai žmogus turi kažkuo užsiimti, todėl jam prievarta primetami klaidingi idealai ir veiklos. Mes neįveiksime priešo, jei atsisakysime matyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Kitos išeities nėra.
Man asmeniškai baisiausia diena buvo tada, kada supratau, kad nepriklausomybė egzistuoja tik popieriuje, o laisvės likučiai gali būti užgniaužti bet kuriuo momentu, nuimant trispalvį fasadą, dengiantį dvasinę kapituliaciją. Jai ruoštasi buvo ilgai, mums giedant himną ir naiviai tikint, kad esam apsaugoti. Kad reikia pradėti ieškoti pagalbos, ir ji bus suteikta. Juk 32 metai nepriklausomybės turėjo sustiprinti institucijas, ginančias žmogų!
Apie mūsų kultūrą ir jos vietą. Labiausiai neramina keli faktoriai: valstybinės kalbos pažeminimas, mokslo ir švietimo lygmens smukimas, ypač etninių vertybių boikotas valstybiniu lygmeniu. Procesas vykdomas per savivaldybes (štai Rokiškio, Biržų ir Klaipėdos kolaborantai merai šios šventės nesurengė). O reikėtų susigrąžinti tautinės muzikos sąjūdį, per panašias šventes taip pat. Kartu visus papročius. Etninė kultūra liko paskutinis mūsų bastionas. Gerbiančio ir žinančio savo tūkstantmetę kultūrą lietuvio niekas nepalauš. Nutautusį - net nebereikia „mušti“, nes jo su sava kultūra niekas nesieja. Toks etninės kultūros sąjūdis būtų nepolitinis ir sunkiausiai įveikiamas valstybės griovėjams, nes atitinka vidinę tautos tiesą ir gyvenimo tikslą; jo laukia daugelis. Imkimės iniciatyvos, kol dar gyvi mokytojai, žinovai.
Pastaraisiais metais išryškėjo siekis panaudoti destruktyvias anarchistines jėgas ir net teroristines organizacijas, tokias kaip „Antifa“. Kitaip sakant, visos priemonės, kurios normalios visuomenės laikomos sveiko proto ir pažangos priešybe. Dabar šie griauti skirti mechanizmai demonstruojami kaip „gėris“.
Esame atblokšti etapais į okupacinių laikotarpių situaciją, kai kalbame apie valstybinės kalbos išstūmimą ir antikonstitucines veikas. Jau sudarytos prielaidos dvikalbystei ar net trikalbystei. - Nežinojimas, baimė, įsitikinimas, kad nieko negali pakeisti. Juk parazito veikimo būdas yra mimikrija ir įsiskverbimas į aukos smegenis ir kūną tokiu būdu, kad paskui vykstantys cheminiai procesai paralyžiuoja mąstymą ir veikimą - donoras mano, kad jis pats atlieka veiksmus ir priima sprendimus.
Vienas iš pagrindinių plotų, kur labiausiai reikia saugoti tą ryšį, kad tautos nariai savo sąmonėje jungtų praeitį su dabartimi, ir tuo būdu sukurtų nenutrūkstamą savo bendro gyvenimo ir likimo pajautimą yra rytų Lietuva arba Vilniaus kraštas, vakarų Lietuva, arba Klaipėdos kraštas su kairiuoju Nemuno krantu ir lietuviai Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Ir istorinės sąmonės atžvilgiu kiekvieno tų plotų gyvenimas nuėjo kitu keliu. Čia turėsime tris skirtingas bendro istorinio likimo nykimo apraiškas, nors galutinas rezultatas bus tas pats - kelias į nutautėjimą.
Jei Vilniaus krašto lietuvis bus užmiršęs savo istorinį likimą, tai Prūsų Lietuvos gyventojas tos sąmonės nebus aptikęs, o Šiaur. Rytų Lietuvos gyventojų istorinis likimas nuo bendro lietuvių likimo tebuvo atskilęs vos porą dešimtmečių, kada tas kraštas su skausmu 1920-tais metais nuo bendro organizmo buvo atplėštas. O tačiau šio krašto gyventojų likimas ir anuomet ėjo kitu keliu.
Labai trumpa Lietuvos istorija
Čia susitinkame su keistu reiškiniu - rytų Lietuvos gyventojas neteko istorinės sąmonės, nors jo plotuose vyko didesnė dalis svarbiausių praeities įvykių. Vilniaus krašte per paskutinius kelis šimtmečius buvo nuolatinis reiškinys to krašto gudėjimas, kuris, tiesa, savo ruožtu vedė j lenkėjimą. Čia susitinkame mes su masiniu sričių gudėjimu, kuris eina, pėda i pėdą, ir lyg kokia lava užpila rytinius plotus.
Trumpai: gudai, kaip labiau primityvūs ir kultūriškai mažiau receptyvūs, gyvendami didesnėje masėje, niekada nedėjo pastangų lietuvių kalbos išmokti. Jų masė liko ta pati, inertiška. O lietuvių didelį kultūrinį imlumą lydėjo per menkas savo tautinių tradicijų vertinimas. Ar taip vadinamas „tuteišas“ būtų galėjęs išsižadėti savo kalbos, atskilti nuo bendrą likimą šimtmečius gyvenusios tautos, jeigu jis nors kiek iš nežinios būtų praskleidęs savo praeitį? Žinoma, ne.
Tik visiškas neįsisąmoninimas savos praeities, nežinojimas tautos bendrų žygių, kurių neturėjimas reiškia, kad tauta neturi praeities, tik visiškas nesupratimas to bendrojo praeities lobio, veda prie netekimo savojo veido. Šitaip pamažu apsiprantama ir įsijaučiamą į svetimos aplinkos stilių. Tautiškai mišriose vietose, arba kur gyvenama mažumoje, reikia labai stiprių savų kultūrinių paskatų, įgalinančių sujungti dabartį ir praeitį. Kadangi tokiose vietose aplinkos gyvenimas tautos tradicijas negailestingai niveliuoja ir naikina, reikia labai konservatyvaus ir užkietėjusiu elemento, kuris sugebėtų atsispirti aplinkos įtakoms. Tipišku pavyzdžiu čia gali būti anglas. Jis labai nenoriai mokosi svetimų kalbų. Tokia svetur patekusi ar tarp svetimų gyvenanti tautos dalis daugiau gali neutralizuoti svetimas įtakas stipria tautine sąmone.
Mūsų patriotams aušrininkams stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos iki padangių išidealizavimas, galima sakyti, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau buvo savotiškas lietuviams pašaukimo suradimas. Jį plačiai, visu uolumu skelbdami, jie ir prikėlė tautą. O istorikai ne kartą istorine lietuvių tautos misija laikė sugebėjimą sulaikyti naikinančių rytų Europos tautų veržimąsi į vakarus, pradedant nuo 13 amž. totorių antplūdžio.
Prof. Stasys Šalkauskis tarėsi suradęs lietuvių tautai paskirtį. Gyvendama tarp germanų ir slavų, ant dviejų pasaulių ribos, ji turinti rytiniame Pabaltijyje ypatingą misiją. Tik lietuvių tautai esą skirta iš tų dviejų kultūrų daryti sintezę, t. y. Gali kai kas ir nepanorėti su Šalkauskio mintimis pilnai sutikti, bet savo pagrinde lietuvių tautos pašaukimas yra kultūrinis. Tik vertikaliniu būdu augdama kultūroje, nesiplėsdama teritorialiai, niekada nebesiekdama Vytautinės imperijos, toji tauta gali įstengti dar labiau sušvytėti tautų margumyne ta savita ir originalia spalva, kuri jai yra skirta.
Šitokiomis pastabomis esame suradę ir raktą į kalbėtąjį rytinio Lietuvos ploto gudėjimą, po kurio sekė antras etapas - lenkėjimas. Labai ilgai didelės lietuvių masės tame plote buvo tautiškai nesusipratusios. Jos ilgiau negu nepriklausomos Lietuvos lietuviai neturėjo galimumo pažinti savo istorinio likimo, savos garbingos praeities, kuri būtų jose sužadinusi norą kovoti dėl savo tautinės individualybės išlaikymo.
Jei tautinė sąmonė nėra pilnai išsikristalizavusi, jeigu tauta arba jos dalis nepažįsta nei savo istorinio likimo, nei jai Apvaizdos skirtojo tautinio pašaukimo, ji yra labai pavojingoje būklėje. Toji tautos dalis nežino, kas ji yra ir ko ji siekia. Kaip tautos dalis ji neranda savo egzistencijos pagrindo. Todėl jos masė, kaip matome rytų Lietuvoje, ar vakarinėj Lietuvoje, ir nededa pastangų tautiniam savitumui išsaugot. Be jokios kovos ji pasiduoda bendrajai gyvenimo tėkmei. Tokį nusistatymą, vedantį į nutautėjimą, atbaigia bendri ūkiniai interesai, bendra kova dėl jų realizavimo, arba bendri išgyvenimai. Sį-tuo būdu darosi naujas bendras istorinis likimas, kuris per ilgesnį laiką sujungia ir sucementuoja į vieną net labai skirtingų tautybių žmones.
Tautiškumas Šiandien
Vasario 16-ąją buvo sukurta Basanavičiaus Lietuva - moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms. Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos - pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą.
Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų. Man asmeniškai Vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne vergiškai, bet politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile.
Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl būtinas tautiškumas. Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą. Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas įsitikinimas, kad žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą. Antra, tautiškumas yra būtina demokratijos sąlyga. Istoriškai moderni masinė demokratija niekada negali egzistuoti be kultūriškai bent kiek vieningos bendruomenės, kuri save demokratiškai valdytų.
Žmonija yra istoriškai pasiskirsčiusi į tautas. Visais laikais tautos egzistavo kaip tik kultūrinės bendruomenės, o pastaraisiais amžiais kartu su nacionalizmo sąjūdžiu tapo ir politinėmis. Tai reiškia, kad būtent tauta yra valstybę kuriantis ir jos teisėtumą užtikrinantis pagrindas. Tautoms būdingas skirtingas pasaulio ir savęs suvokimas, vyraujančios vertybės, tradicijos, kalba, istorinis pasakojimas (beveik niekada nebūna visų bruožų iš karto) ir siekis patiems save valdyti, kad būtų galima tą savo unikalumą skleisti ir puoselėti geriausiu laikomu būdu.
Savo šaknų žinojimas yra reikalingas, mano supratimu, kad būtų suvokiamas valstybės ir tautos ilgalaikiškumas, užčiuopiamas atsakomybės prieš buvusius ir būsimus jausmas. Mes negyvename tik dėl savęs, o po mūsų nors ir tvanas. Kaip tai, kas palikta mums (įskaitant tą pačią valstybę), taip ir mes atsakome, ką po savęs paliksime. Tik šis suvokimas vedė į priekį 1918-ųjų savanorius, 1944-ųjų partizanus, 1941-ųjų birželio sukilėlius ir t. t.
Visiškai nesvarbu, kurioje tautoje gimei, nėra moralinių kokybinių skirtumų tarp vienos ir kitos tautos. Visos tautos vienodai vertingos, visų tautų atstovai vienodai žmonės. Skirtumas yra pačiam žmogui, nes jo gimta tauta beveik visada nulemia ir kokiomis ekonominėmis gerovės ar skurdo, taikos ar karo sąlygomis jam greičiausiai teks gyventi. Tačiau svarbus yra sąmoningas suvokimas, kokiai tautai priklausai ir nesivaikymas iliuzijų būti „pasaulio piliečiu“. Pasaulis neturi savo kultūros, neturi savo politinių atstovų, neužtikrins net pilietinių teisių.
Tautiškumui nesvarbu nei biologija, nei pilietinė tauta. Tauta ne biologinė, o kultūrinė bendruomenė, jos nariais ne gimstama, o tampa augant konkrečioje aplinkoje. Kita vertus, klaidingos ir kalbos apie pilietinę tautą. Tauta visada yra etninė arba kultūrinė, o jei siekia valstybingumo, gali tapti politine. Tapdama politine ji nepraranda kultūrinio bendrumo.
„Pro Patria“ tikslas yra visuomenėje sukurti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga valstybės gyvenimui, reaguotų į partijų sprendimus ir pakankamai orientuotųsi politikoje, kad galėtų aiškiai suvokti, kas atsakingas už kuriuos sprendimus ir ką bei kaip tauta turi „spausti“, kad neveiktų prieš Lietuvą.
Savo filosofijoje Vydūnas ypač pabrėžė tautos, valstybės svarbą žmogaus dvasinei raiškai. Teoriniai šių fenomenų pagrindai buvo išdėstyti dar gerokai prieš nepriklausomybės paskelbimą veikale „Mūsų uždavinys“ (1 leid. 1910, 2 leid. Vydūniškoji tautos samprata,išplaukia iš jo žmogaus ir būties sampratos, kuri susiformavo veikiama vienos iš senovės indų filosofijos mokyklų - klasikinės vedantos, - žmogaus esmę ji apibrėžė kaip dieviškojo absoliuto kibirkštį, patekusią į tą būties dalį, kurią sudaro gamtiškasis pasaulis.
Žmoniškumas, kaip dvasios pradas, turi įveikti ir harmonizuoti gamtiškojo pasaulio galias, darančias įtaką tiek aplinkai, tiek pavieniams žmonėms, tiek visai žmonijai. Tą užduotį padeda spręsti sociumas, kartu esąs ir žmoniškumo raiškos, laisvėjimo terpė, tvirtybės išbandymų laukas. Todėl jo poveikis žmogaus dvasinei ir kitokiai raidai, Vydūno aiškinimu, esąs didžiulis - padeda plėsti dvasinį akiratį, ribojamą gamtinės prigimties, įveikti egocentrišką individualizmą.
Vydūno apibūdinimu, tauta, kaip ir žmogus, turi ne tik empirinę sociume besireiškiančią, bet ir transcendentinę būtį, josios pagrindas yra „nuolat veikiančios kūrybos galios“, kurios nubrėžia jai užduotį kūrybos vyksme ir paskiria tos užduoties vykdymo laiką.4 Vadinasi, tautos esmę sudaro ne vien tam tikroje Žemės vietoje gyvenančių, kolektyviai prie tos vietos sąlygų prisitaikiusių žmonių visuma, kultivuojanti panašų, per ilgus metus susiklosčiusį gyvenimo būdą. Tauta, turėdama savo užduotį ir misiją visumos vyksme, tam tikru atžvilgiu prilygsta gyvam organizmui, natūraliam ūgliui, įsišaknijusiam absoliute. Tai organiškas visumos galių pasireiškimas, savotiškas žmogaus analogas, turintis kūną, gyvybę, psichiką, mintis ir dvasią.
Stiprindamas savo tautą, žmogus stiprina tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra. Mąstytojas juos laikė pamatinėmis struktūrinėmis kultūros dalimis. Ypatingą tautos žmoniškumo atspalvį geriausiai perteikia kalba, „vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė“, tiesiogiai tarnaujanti visoms pagrindinėms žmoniškumo įkūnijimo formoms. Kalba pirmiausia esanti mąstymo reiškimo priemonė ir nuo jo labiausiai priklausanti. Išmoktoji ne sava kalba gali išreikšti tik žmogaus paviršių, bet ne gelmę.
Tautos Likimas ir Valstybė
Kad tauta suvoktų savo būties prasmę, ji turi tinkamai sureguliuoti savo gyvenimo tvarką, siekti kuo didesnės darnos tarp įvairių socialinių sluoksnių ir pavienių žmonių, nes šiuolaikinėms valstybėms jos labai stinga. Vydūnui labai rūpėjo, kad nepriklausomybę iškovojusi Lietuva siektų tokios darnos.
Vydūno valstybės fraišką sieja su tauta, kuri jam pagal svarbiausią savo paskirtį iš esmės yra tai, kas Platonui valstybė. Mūsų mąstytojo socialinė samprata valstybei suteikia lyg ir pagalbinį vaidmenį - ji yra įrankis, tautai vykdant misiją. Tautos ir valstybės funkcijos susipina - tai, ką Platonas priskiria valstybei, Vydūnas kartais adresuoja tautai, kartais valstybei, bet nesutapatina tautos su valstybe, netgi pabrėžia ontologinės jų plotmės skirtingumą.
Valstybė, būdama ne visumos galių kūrinys (juo laikytina tauta), o pačių žmonių nustatytos tvarkos, tarpusavio santykių reguliavimo padarinys, paprastai būna tokio lygio, kokie yra joje gyvenantys žmonės, kokia jų orientacija, tikslai, pasaulio, gyvenimo prasmės ir laimės supratimas. Svarbiausia orientacinė valstybės tobulinimo gairė - „visiškai prisitaikinti tai tvarkai, kuri tautos gyvatoj kūrybos yra nutiesta“.13 O „tautos gyvatos“ pagrindinis tikslas - žmoniškumo žadinimas ir stiprinimas.
Jei istorija yra suskilusi į skirtingas versijas, to bendrumo nebelieka. Sunku įsipareigoti tautai, kuri pasirodo ne kaip vieningas ir aiškus objektas, bet kaip labai skirtingų asmenų bendrija, turinčių labai skirtingą jos istorinio likimo, jos praeities ir ateities supratimą. Bet nutildyti ir taip pat iš bendruomenės išstumti balsai iš tiesų niekur nedingsta - anksčiau ar vėliau jie sugrįžta, bet jau gerokai sunkiau suderinami. Kad sugyventume ir išgyventume, turime išmokti įsiklausyti į skirtingus tautos balsus - atrasti, kas mus jungia, o ne prievarta primesti.
Modernusis lietuvių nacionalizmas iš pat pradžių buvo linkęs į gynybiškumą, kurį sąlygojo ne tiek jo uždarumas ar provincialumas, bet istorinės aplinkybės ir žymiai gausesnių bei į ekspansiją linkusių valstybių kaimynystė, nes nutautėjimo ar planuoto nutautinimo grėsmės tuomet išties buvo realios. Todėl ir šiandien, kalbėdami apie globalizacijos iššūkius, apie lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie naujų daugiakultūrio pasaulio diktuojamų sąlygų, turime kelti klausimą: kur čia turėtume brėžti riboženklius?
Juk galima būti tiek lanksčiam, kad savanoriškai atmestum savąją ir priimtum svetimą kultūrą bei jos palaikomą tautiškumo modelį kaip esą „pažangesnį“, „sėkmingesnį“ ir „perspektyvesnį“ ir taip savanoriškai ir pagreitintai asimiliuotumeisi. Tuomet apie kokį nors tautos gyvybingumą ir išlikimam ateityje būtų sudėtinga kalbėti… Manding, dabartinė Lietuva kaip tik yra persmelkta tokios neįsisąmonintos vidinės arba savikolonizacijos nuostatų, jog esą tam, kad taptum pažangiu ir atviru pasauliui, reikia atsisakyti savo su provincialumu, atsilikimu ir antrarūšiškumu siejamo lietuviškumo. Tad čia grėsmę, priešingai proponentei, matyčiau ne per dideliame tautos uždarume, o kaip tik jos pertekliniame atvirume, ką rodytų elito subrandintas „Globaliosios Lietuvos“ projektas ar itin spartus naujųjų emigrantų nutautėjimo procesai.
Vieningas tautos istorinis pasakojimas, be kurio neapsieina joks etnosas, tauta ar nacija, nebūtinai yra monolitinis ir siekiantis visa sau pajungti ar suniveliuoti. Iš esmės, vargu ar to įmanoma pasiekti iš viso, net ir totalitariniuose režimuose. Sociologai yra atskleidę, kad dirbtinai kuriami ir istorine tiesa neparemti pasakojimai bei simboliai visuomenėje neprigyja ir anksčiau ar vėliau būna jos atmetami. Demokratijos sąlygomis ir esant laisviems istorijos tyrinėjimams kai kurie šio naratyvo postulatai ar dalys išties gali būti permąstomi, atnaujinami, kvestionuojami, (už)ginčijami, atmetami, perdirbami ir t.t., tačiau tuo pačiu neprarandant šio pasakojimo visumos ir integralumo.
Kadangi Lietuva, be abejonės, yra daugiakultūrė visuomenė, į jos didįjį tautinį pasakojimą vienaip ar kitaip integruojami, ar bent „savos kultūros“ orbitoje atsiduria ir kitų praeityje čia įsikūrusių etnokultūrinių bendrijų istoriniai pasakojimai, kurie vieni kitus gali papildyti (vadinamasis „branduolys+“ modelis). Sudėtingų, nepatogių, konfliktiškų klausimų atžvilgiu būtina be kliūčių ir suvaržymų siekti išgirsti visas konfliktuojančias puses, suprasti jų intencijas, pozicijas bei už to glūdinčius (veikiausiai politinius) interesus. Svarbiausia, siekti istorinės tiesos ir visiems vienodo teisingumo.
Solidarumas nebūtinai kuriamas homogenizuojant ir įbauginant visuomenę. Pilietinei „tautinei religijai“ yra alternatyva - pilietinė „liberalizmo religija“; t.y. žmogaus įvairovės ir laisvės išpažinimas. Svarbiausia, rasti savo tautoje tą savybę, kuri verta meilės - tai ne kalba, ir ne unikalus folkloras ar panašiai, bet laisvė, solidarumas, atjauta. Galiausiai, jei tikslas yra gyvybinga valstybė ir savo likimą sprendžianti bendrija, joks pasakojimas jos savaime nesukurs. Reikalinga, kad bendrija ir kiekvienas jos narys išmėgintų laisvės skonį, t.y. patirtų, ką reiškia pačiam priimti tave saistančius sprendimus.
Apibendrinant, tautos likimas turėtų būti svarbus kiekvienam žmogui, nes tauta suteikia tapatybę, kultūrinį pagrindą ir galimybę dalyvauti kuriant bendrą ateitį. Laisvė, atsakomybė ir tautinės sąmonės puoselėjimas yra būtini elementai, siekiant išsaugoti tautos gyvybingumą ir užtikrinti jos klestėjimą.