Lietuva turtinga architektūros paminklų, o ypač išsiskiria tradicinės sodybos su savo autentiškais pastatais. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą iš jų, atskleisdami jų istoriją, architektūrines ypatybes ir kultūrinę vertę.
Lietuvos etnografiniai regionai
Gaubių kaimo sodybos namas
Gaubių kaimo sodyba yra Vakarų Žemaitijos regionui būdinga liaudiško stiliaus sodyba. Sodyboje išlikę autentiški pastatai: namas ir svirnas. Sodyboje auga pavieniai medžiai, pietrytinėje dalyje užveistas sodas. Gaubių k. sodybos namas pastatytas 1733 m, rekonstruotas 1895 m. ir 1933 m. Namas vieno aukšto, stačiakampio plano.
Namo stogas valminis su čiukuru. Pirminis namo stogas buvo dengtas skiedromis, bet vėliau ant skiedrų uždengta šiferio danga. Pamatai lauko akmenų.
Gaubių kaimo svirnas
Gaubių k. sodybos svirnas pastatytas 1895 m. Svirnas tvarkytas XX a. II p. - pakeista stogo danga. Svirnas vieno aukšto su palėpe, stačiakampio formos. Stogas valminis su čiukuru. Pirmoji stogo danga buvo iš skiedrų, bet XX a. ant skiedrų dangos užklota šiferio danga.
Gaubių k. etnoarchitektūrinė sodyba su joje esančiu namu ir svirnu įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro registrinių regioninių objektų sąrašą, unikalus kodas 1598 (namo u. k. 34950, svirno u. k.
Kiti dvarai ir sodybos Lietuvoje
Vyriausybė neseniai pritarė Kultūros ministerijos siūlymui Liubavo dvaro sodybą ir jos kompleksines dalis paskelbti kultūros paminklu. Liubavo dvaro sodyboje (Vilniaus raj. sav., Riešės sen., Liubavo k.) veikia muziejus, pastatai restauruojami ir pritaikomi muziejinėms bei kultūros reikmėms, todėl šis kompleksas tampa vis patrauklesnis vietos ir užsienio turistams. Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Dvaro istorija ir per kitas jį valdžiusias asmenybes (LDK kunigaikščiu Mikalojumi Radvila Ruduoju, grafais Tiškevičiais) yra glaudžiai susijusi su šalies valstybingumu. XIX a. Paminkliniai pastatai - rūmai, ledainė, kalvė. Ansamblis kūrėsi XIX a. pradžioje.
XIX a. Cirkliškio dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas ir kiti kultūros veikėjai. XIX a. pabaigoje dvaras atiteko Chaleckiams. Punžonių dvaro savininkai Ignas Balinskis ir Elžbieta Balinskienė 1827 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Ji buvo Karkažiškių parapijos filija. Vietovę, vadintą Bageliškėmis, dvarininkai pavadino Balingradu. Rusijos valdžia bažnyčią 1870 m. uždarė. 1928 m. įkurta parapija, suremontuota bažnyčia. Ją 1928 m. rugsėjo 30 d. Bažnyčia stovi Balingrado kaime, 12 km į pietus nuo Pabradės, Neries dešiniajame krante.
Kaltanėnų buvusio dvaro svirnas ( XIX a. Tai XIX a.
Labanoro bažnyčia
Beveik prieš 500 metų Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose 1522 metais įrašyta Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. 1675 m. vyskupo vizitacijos protokole minima jau sena, begriūvanti Labanoro bažnyčia, kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos Sopulingosios paveikslas. 1798 m. pirmoji Labanoro bažnyčia sudegė. 1818-1820 m. ji buvo atstatyta parapijiečių lėšomis. 2009 m. vasarą bažnyčia restauruota - nudažytas bažnyčios fasadas, restauruotos medinės jo detalės. Senas bažnyčios stogas pakeistas į autentišką gontų stogo dangą. 2009 m. gruodžio 21 d. Atstatyta 2011 m.
Namas Gaspariškių g. Tai unikalus Lietuvoje architektūros paminklas, pastatytas XX a. Gaspariškių g. Pabradės mieste yra išlikęs buvusių Pabradės užeigos namų baroko laikotarpio pastatas. 1672 metais Pabradės dvaras atiteko Tyzenhauzams, tuomet jie ir pastatydino prie Vilniaus vieškelio šiuos užeigos namus.
Vilniaus g. Šv. Bažnyčios pastatas statytas 1857 m. dvaro sandėliui. Vietos žmonių prašymu pertvarkytas į bažnytėlę. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, vėl paversta sandėliu. 1997 m. Šv. Pirmoji bažnyčia statyta Jokūbo Nemirovičiaus. 1502 m. jo duktė Jadvyga klebonijai dovanojo palivarką, 2 smukles ir kito turto. 1611 m. Jarčevskis Karkažiškę paskyrė Vilniaus kunigų seminarijai. 1670 m. prelatas Aleksandras Sapiega bažnyčią atstatė. 1838 m. į ją trenkė žaibas, bažnyčia sudegė, vėl atstatyta. 1913 m. baigta mūryti dabartinė bažnyčia. 1963 m. ji uždaryta.
Šv. Strūnaičio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pastatas yra vėlyvojo klasicizmo su romantizmo bruožais. Bažnyčia pastatyta kaimo aukščiausioje vietoje, prie gatvės, šoniniu fasadu į ją. Bažnyčioje yra 4 dailės paminklai. Bažnyčia pastatyta 1780-1781 m.
Šv. Dar 1900 m. gyventojai prašė valdžios leidimo Švenčionėliuose prie kapinių pasistatyti koplyčią. Statyti neleista. 1903 m. leidimas gautas, bet žmonės jau norėjo bažnyčios. Kunigas Jonas Burba 1906 m. pradžioje viename gyvenamojo namo gale įrengė altorių, kitame įsikūrė pats. Iš buvusio bendruomenės grūdų sandėlio 1907 m. pastatyta medinė bažnyčia. Įsteigtą parapiją valdžia patvirtino tik 1910 m. Klebono Ambraziejaus Jakavonio iniciatyva 1929 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Bažnyčia istoristinė, stačiakampio plano, dvibokštė. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Bažnyčios g. Šv. 1924 metais Reškutėnuose pastatyta ir pašventinta koplyčia. 1939 metais jai paskirtas kunigas, o 1940 metais įsteigta parapija. Bažnyčia liaudies architektūros formų, primena tradicinį gyvenamąjį namą, su trisiene apside, prieangiu ir bokšteliu.
Šv. 1927 m. buvusioje stačiatikių cerkvėje buvo įrengta Pabradės Šv. Šv. Pavoverės Šv. Kazimiero bažnyčia ir varpinė - liaudiško klasicizmo formų pastatų ansamblis. Stovi senojo Pavoverės kaimo dalyje, erdvioje aikštelėje. Šventoriaus viduryje - varpinė. Pavoverės Šv. Šv. Švenčionių mieste stačiatikių parapija įsteigta 1842 m. Cerkvė pastatyta 1898 m. caro valdžios ir parapijiečių lėšomis. 1928 m. atliktas kapitalinis remontas. 1945 m. parapijoje buvo 158 tikintieji.
Vilniaus g. Švč. Jonas Narbutas Kaltanėnų pranciškonams 1633 m. paskyrė 14 valakų žemės. Apie tuos metus pastatyta bažnyčia ir vienuolynas. 1740 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia ir aštuoniakampė varpinė. 1772 m. pastatytas dviaukštis vienuolynas. 1796 m. įsteigta pranciškonų mokykla, nuo 1806 m. parapinė. 1820 m. Vykti keliu Švenčionėliai - Kaltanėnai - Kuktiškės - Utena. Švč. Kanauninkas (vėliau Žemaičių vyskupas) Stanislovas Kiška Adutiškio valdas 1608 m. paskyrė Vilniaus kapitulai (1842 m. suvalstybintos), bažnyčiai dovanojo Jankiškės palivarką. 1832 m. jai dar priklausė Gruodžių, Sakūnų ir Viršilų kaimai. XVII a. įkurta parapija. 1810 m. sena medinė bažnyčia nugriauta. Prelatas Jonas Civinskas 1818-1826 m. pastatė naują mūrinę bažnyčią.
Literatas Aleksandras Burba (1854-1898) 1889 m. buvo Adutiškio vikaras. 1900 m. patvirtintas mūrinės bažnyčios padidinimo projektas. Paaiškėjus, kad jos pamatai netvirti, 1903 m. Vilniaus archivyskupijos bažnyčių elenchai ir senieji Švenčionių bažnyčios aprašai sako, kad Švenčionių parapiją įsteigė Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas. Švenčionių bažnyčia - viena iš pirmųjų septynių Vytauto ir Jogailos pastatytų bažnyčių. Išsaugoti bažnyčios turtai gausūs, daug meno kūrinių; paveikslai, skulptūros, metrikos įvairūs dokumentai. Bažnyčios pasididžiavimas veikiantys vargonai. Švenčionių bažnyčia buvo pagrindinis visą parapijos gyvenimą lėmęs veiksnys. Laisvės al.
El.p. Pastatytas XIX amžiuje, iš dalies rekonstruotas XX amžiaus pradžioje. Priklausė Pilsudskiams nuo 1863 metų. Zalavo dvare gimė Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis (1867-1935). 1875 metais dvaro sodyba sudegė, pasikeitė savininkai. Lenkų vyriausybės iniciatyva 1935 metais ant atkastų pamatų buvo atstatyta oficina, suremontuoti buvę kepyklos ir kalvės pastatai, senoji rūkykla. Buvusioje kepykloje buvo įrengtas muziejus ir skaitykla su J. Pilsudskio kūriniais.
Erlėnų kaimo etnografinė sodyba
Erlėnų kaimo etnografinė sodyba yra Salantų regioniniame parke, Kretingos r. sav., Erlėnų k. (Imbarės sen.), Salantų g. 29. Žemaitijos regionui būdingos stilistikos, pastatyta 1834 m. Tvartas nugriautas 1971 m., kluonas - 1974 m. Ilginant pastatą, 1971 m. svirnas rekonstruotas į tvartą. Pastatas yra tradicinio liaudiško - etninio - stiliaus, stačiakampio plano, vieno aukšto, su pastoge, pusvalmiu skiedromis dengtu stogu, pirminė jo danga buvo šiaudinė. Pamatas su lauko akmenų cokoliu, rąstų sienos, medinės perdangos. Pastato ilgis - 17,60 m, plotis - 8,70 m, aukštis - 2,90 m. Sodybos teritorijos plotas - 2505 kv. m., trobos - 140 kv. 1971 m. tvarkymo metu pakeistos medinės stogo konstrukcijos, stogo danga, apkalimas, atliktas vidaus remontas. Namas restauruotas 2006 m.
Erlėnų etnografinė sodyba
Autentiški išliko rankomis tašyti trobos rąstai, senosios durys, išklota moliu asla, piramidės formos kaminas, rąstų tarpai prikimšti senoviniu būdu - kiminais. Sodyba apjuosta žilvičių tvora. Restauruojant viename rąste pastebėta skylutė, kurioje buvo stiklinis buteliukas, o jame - sudžiūvęs augalas: veikiausiai prieš pradedant statyti namą būdavo tradicija jame įmūryti savotišką kapsulę. Kieme yra šulinys, kurio požeminė dalis suformuota iš akmenų, viršutinė dalis - medinė, perdaryta XXI a. Erlėnų k. namas, 1992 m. įrašytas į kultūros vertybių registrą, 2012 m. paskelbtas valstybės saugomu kaip turintis etnokultūrinę ir architektūrinę vertę. Sodyba priklausė Martinkų giminei.
Šeimininkė Marija Martinkienė atsisakė savo trobą atiduoti sovietmečiu pradėtam kurti Rumšiškių muziejui, išsaugodama ją Erlėnų kaimui. Mirus paskutiniam savininkui Antanui Martinkui, sodybą giminės pardavė pas Martinkus tarnavusios Barboros Petrutytės-Venslauskienės anūkei Danguolei Letukienei. Barbora Petrutytė-Venslauskienė pasakojusi, kad šeimininkai buvę geri žmonės, draugiški, gerbę samdinius. Nusipirkus sodybą, troboje beveik nieko iš buities daiktų nebuvo likę, tik senas šventųjų paveikslas ir suolas. Šiuo metu yra kraičio skrynia, audimo staklės, senos lovos, spintos, klėtyje - mažieji „Varnių“ rateliai.
Štai keletas svarbiausių sodybų namų Lietuvoje ypatybių:
| Sodybos namo ypatybė | Aprašymas |
|---|---|
| Stilius | Būdingas liaudiškas, etnografinis stilius, atspindintis regiono tradicijas. |
| Medžiagos | Dažniausiai naudojamos vietinės medžiagos: mediena, akmuo, molis. |
| Stogas | Valminis arba pusvalminis, dengtas skiedromis arba šiaudais (vėliau - šiferiu). |
| Išplanavimas | Stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge. |
| Dekoras | Rankomis tašyti rąstai, senos durys, molio asla, piramidės formos kaminai. |
STT purtant S. Skvernelį svarsto, kas laimi: prakalbo ir apie G. Nausėdos veiksmus
Šaltiniai:
- BERŽANSKIENĖ, Aldona; ir KUKTOROVIENĖ, Asta. Erlėnų XIX a. etnoarchitektūrinis namas. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas. Kretinga, Erlėnai: Kretingos r. sav. M. Valančiaus VB, 2006.
- Kretingos rajono kultūros paveldas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2005.
- Namas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2014 m. sausio 20 d.].
- RAPALIS, Aurimas. Etnografinis namas Erlėnuose - gražiausias Lietuvoje. Pajūrio naujienos, 2014, sausio 14, priedas „Vakarų Lietuva“.
tags: #architekturos #paminklas #sodyba #namas