Pranciškus Mykolas Juras: Gyvenimas ir veikla

Pranciškus Mykolas Juras, L. K. M. Akademijos Garbės Narys, gimė 1891 m. birželio 16 d. ir mirė 1980 m. lapkričio 21 d. Jo gyvenimas ir veikla paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje.

Lietuvos žemėlapis

Ankstyvieji metai ir šeima

Pranciškus Mykolas Juras gimė Bridų kaime, netoli Šiaulių. Tėvas Mykolas (1850-1903) buvo raštingas ir patriotiškas lietuvis, o motina Morta Balčiūnaitė (1854-1919) - dievobaiminga moteris. Šeimoje augo dešimt vaikų, iš kurių Pranelis buvo septintas. Tokia religinė atmosfera įkvėpė sūnų Antaną siekti kunigystės, o tris dukteris - įstoti į vienuolyną.

Apie savo vaikystę Pranciškus pasakojo: "Mano tėveliai turėjo 40 dešimtinių ūkį. Žemė buvo prastoka, reikėjo daug tręšti [...] Mano tėveliai nebuvo mokyti, bet jie daug žinojo apie Dievą [...] Būdamas vaikas labai mylėjau gamtą. Kaip gražūs būdavo Lietuvos pavasariai! Sunku apsakyti! Reikia pačiam ten gyventi ir pamatyti".

Pranciškus prisiminė, kaip bijodavo kareivių ir elgetų, tačiau atidžiai stebėdavo, kaip elgetos kalba poterius, o mama jiems duodavo duonos ir lašinių. Jei kuris palinkėdavo jam tapti kunigėliu, jam tai labai patikdavo.

Jo kūdikystės laikais rusai drausdavo vartoti lietuviškas knygas. Vyresnysis brolis Antanas, besimokydamas Žemaičių Seminarijoje, parveždavo lietuviškų elementorių ir maldaknygių. Pranciškus prisiminė, kaip slėpdavo knygas nuo žandarų.

Vieną kartą, gana vėlai, įdūlino į gryčią nepaprastas elgeta. Prie abiejų šonų kybojo prikimštos tarbos. Pasakęs ‘Garbė Jėzui Kristui’, nesėdo prie durų, bet atėjo arčiau stalo, nusikabino krepšius ir pasidėjo ant suolo. Atsisėdo, bet poterių nekalbėjo. Ir mamytė nėjo ką nors jam atnešti. Gi mano tėtytė šnekučiavo su juo, lyg su artimu kaimynu. Už valandžiukės elgeta ėmė iš tarbos knygas ir dėjo ant suolo. Aš nustebęs tik žiūrėjau į elgetą ir į knygas.

Atsimenu, kaip vieną kartą iš kito galo kaimo atskubėjo uždususi moteriškė: ‘Žandarai ateina pas jus kratos daryti! Slėpkite knygas!’ [...] Tėvelis tuojau nusiskubino į seklyčią. Sukimšo kelias ten buvusias knygeles į tarbą ir man padavė nunešti jas paslėpti rugiuose už klojimo [...] Bėgau kaip kiškis, pamatęs šunį [...] Sugrįžęs radau žandarus bešnekučiuojančius su tėveliu [...] Jiems išdūlinus, jis liepė atnešti knygas į klojimą. Priešklojimyje buvo spalių. Padarė juose duobę, įdėjo tarbą su knygomis, aprausė spaliais ir abu nukiūtinome į gryčią. Kitu atveju esu slėpęs peludės palėpėje.

Kitą kartą žandaras, besėdėdamas seklyčioje užstalėje, kampe rado lietuvišką kalendorių ir tuoj pradėjo kibti prie šeimininko. Šis šiaip taip su degtinės bonka ir penkrubline nuramino žandarą. Tokie pergyvenimai neišdildomai įsibrėžė į jautrią vaiko sielą.

Kai jau buvau pramokęs skaityti iš elementoriaus ir giedoti iš kantičkos, - tęsia pasakojimą prelatas, - tėveliai mane leido su kitais kaimo vaikais mokytis pradinėje mokykloje Sutkūnuose. Ji buvo gana toli, gal už poros mylių (apie 3 km). Eidavome paprastais keliais per laukus dažniausiai pėsti. Retai kas paveždavo. Mokytojas buvo rusas. Lietuvių kalbos nemokėjo. Mokiniai, regis, visi buvo lietuviai. Pradžioje mokslo metų maldą prieš pamokas kalbėjo patsai mokytojas rusų kalba. Po kiek laiko atvyko iš Šiaulių kunigas kapelionas mokyti religijos ir davė man maldelę į Šv. Dvasią lotynų kalba. tarti, ir liepė išmokti atmintinai. Už savaitės jau turėjau laimės visų mokinių vardu kalbėti maldą prieš pamokas.

Šiauliai

Šiauliai jau anais laikais buvo vienas žymiausių bei judriausių miestų lietuvių žemėje. Ypač išsivysčiusi buvo pramonė, kuri tačiau beveik išimtinai buvo žydų rankose. Itin minėtinas Frenkelio odų fabrikas, nes jis buvo pats didžiausias šios rūšies visame krašte, gal net visoje caristinėje Rusijoje. Šalia jo dar veikė Nuroko panašaus pobūdžio odų perdirbimo įmonė. Žinomos buvo taip pat brolių Kaganovų ir Birutės draugijos šokolado bei saldainių gamyklos, pasaldinančios kone visą Kauno guberniją. Žmonėms apsišviesti buvo įkurtos skaitlingos mokyklos, kurių lygis buvo aukštas ir tvarka jose griežta. Žymūs buvo Šiauliai ir savo turtingomis bibliotekomis.

Šis miestas tuomet buvo lietuvių tautinis bei kultūrinis centras šiaurės Lietuvoje, panašiai kaip Marijampolė Sūduvoje. Vis... Skaičiuoklės rezultatas yra apytikslis.

Prelatas Mykolas Krupavičius apie Jurą

Prelatas Mykolas Krupavičius mėgino perprasti « Giliąją Jūrelę ». Apie laurus labai lengva rašyti, bet dūšią išknaisiot - darbas ne bet koks. Krupavičius įdomiai ir teisingai charakterizavo Jurą, nurodydamas dar naujas gelmes glūdinčias už psichologinio portreto ir naujus šaltinius - pačią aprašomojo dūšią.

Krupavičius rašė: «Susirūpinai savo aureole. Bet tai juk niekis. Jei nori, ją Tau gali padaryti ne tik kiekvienas menininkas, bet ir paprastas fotografas [...] Dievas maliavonėmis neužsiima. Aureolė žmonių prasimanymas [...] Man būtų labai malonu laikyti šv. Mišias į šv. Jurą. Dabar visai rimtai.

Jei aš Tave dažnokai pavadinu ‘Jūrele, gilioji’, tai visai ne juokais. Mes gi mažai pažįstami, nors ir bučiavomės ir pešėmės. Bet aš Tavyje įsistebeilinau nemaža jūriškų gylių. Tavo žyvatą parašyt bus sunkus uždavinys ir ne biržižkų darbas. Tavo visa tirštuma ir kapitalas - dūšia. Ji - kasyklos. Ją išblusinėt - darbas sunkus, bet pelningas. Ir čia žyvatui visa medžiaga. Kas tie laurai, ypač buvę? Tai pat, kas Jobui mėšlo krūva. Apie laurus labai lengva rašyt. Bet dūšią išknaisiot - darbas ne bet koks. Ir dėl to gerų biografų - šventųjų gyvenimų rašytojų labai maža. Arba parašo legendas, arba iš po plunksnos išeina paprastas žemės vabalas.

Pirmą kartą Tave sutikęs pastebėjau, kad esi kitoks [...] Aš kiekvienu kartu vis mėginau šifruoti Tavo dūšią - ar mudu barėmės ar bučiavomės, ar buvai linksmas ir juokus krėtei, ar su kitais kalbėjai, ar susiraukęs į kažką buvai įsigilinęs. Tavo žyvatui rašyti reik tokio žmogaus, kaip Tu [...] Kaip į tai reaguosi, man vis tiek pat [...] Tuo klausimu į diskusijas su Tavim neisiu. Pasakiau savo nuomonę. Suprantama, kad galėjau kiek pro taikinį prašaut. Bet, jei ir taip, tai visai mažai.

Gaila, kad aš Tavo žyvato nerašysiu, nes man mažiau dienų pasiliko gyventi negu pačiam. Tačiau, jei išeitų kitaip, tai aš apie Tave rašyčiau išeidamas iš to taško [...] Tai nuoširdus žodis, ne akių dūmimas» (Krupavičiaus 1957.1.5 d. laiškas).

Prelato Krupavičiaus sugestija, pažvelgti į aprašomojo dvasinį gyvenimą, pavaizduoti jo santykius su Dievu, malonės ir sielos sąveiką bei tos sąveikos išdavas pačiame gyvenime, nusileisti į sielos gelmes ir ten ‘ užčiuopti ’ Juro inspiracijos šaltinį, tą dvasinę spyruoklę, kuri palaikė jį visą gyvenimą, prof. Ereto nesugundė. Tai jis paliko kitiems. Autoriaus tikslas nebuvo duoti nei teologijos veikalą, nei aprašyti dvasinio gyvenimo brendimą, nagrinėjant jo sielos gelmes.

Iš tiesų, prof. Eretas, pasinaudodamas labai gausia dokumentine medžiaga, davė to gilaus dvasinio gyvenimo vaisius - pavaizdavo Jurą kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sūkuriuose. Ir tai atliko meistriškai. Juro gyvenimas pavaizduotas gyvai ir visapusiškai, taip kad siūlosi paralelė tarp šio veikalo ir Prelato pasirinktojo moto, pagal kurį jis visą amžių gyveno ir kurį iškaldino ant savo antkapio: « Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų Tėvą danguje ».

Iš šio veikalo galingai šviečia prel. Juro šviesa.

Monografijos rašymas

Pabaigęs savo veikalą apie Kazį Pakštą, 1970 m. rudenį netikėtai iš Kanados gavau pasiūlymą rašyti monografiją apie prel. Pranciškų Jurą. Pranešė man tai A. Liuima S.J., Romos Gregorianumo profesorius, kuris tuomet Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos pirmininkas dalyvavo Akademijos suvažiavime Toronte, Ont. Jis tada buvo susitikęs su Prelatu, kuris jam pasakojo, jog istorikas Pranas Pauliukonis (1904-1970) 1967 m. Worcester, Mass., buvo pradėjęs rašyti tokią apie jį knygą, bet už trejų metų miręs, vos suspėjęs apmesti vieną kitą skyrelį. Kartu Juras klausė profesorių, kas galėtų tęsti šį darbą. Tuomet juodu susitarė tuo reikalu kreiptis į mane, ką prof. Liuima 1970.IX.4 d. ir padarė.

Tą pasiūlymą nuodugniai apsvarsčiau, nes kilo rimtų klausimų. Pirmiausia, ar pajėgsiu rašyti istorinį veikalą apie dar gyvą veikėją? Antra, ar pritinka pasauliečiui pasisakyti apie dvasiškį? Ir trečia, ar «europietis » pilnai supras « amerikietį», kuris nuo ano atskirtas ne vien Atlanto platybėmis? Rimtai perleidęs per galvą tas abejones, nutariau imtis pasiūlyto darbo.

Kas liečia pirmą klausimą, patį kebliausią, nusprendžiau žiūrėti į Aprašomąjį bei jo dar gyvus bendrininkus kaip į istorinius asmenis, t. y. į tokius, kurie beveik visi iš aktingojo gyvenimo jau yra pasitraukę ir tuo pat jau perėję į istoriją. Bet į tokį jos laikotarpį, kurį vokiečiai vadina Zeitgeschichte. Ji yra puoselėjama ir kitų tautų mokslininkų, tai kodėl tatai nebūtų galima ir mums?

Dėl antro punkto - Kodėl pasaulietis negalėtų pasisakyti ir apie kunigą, ypač po antros Vatikano Santarybos? Juk jos nutarimai nūnai visame Bažnyčios gyvenime pasauliečiui skiria kur kas didesnę reikšmę ir jam leidžia būti artimu bendradarbiu, kuriam nesvetimas atviras, net kritiškas žodis.

O dėl trečio punkto - Fizinis atstumas irgi neturėtų būti kliūtis; priešingai, jis gali būti naudingas, nes biografas, gyvendamas už ribų centrinės asmenybės įtaigojamos sferos, ją bei jos bendrininkus gali daug laisviau stebėti ir objektyviau atvaizduoti. Tatai tyrinėtojui itin seksis, jei jis juos jau yra sutikęs ir su jais susipažinęs. O tris kartus apvažinėjęs JAV, turėjau apsčiai progos įsigyventi į tenykščią sceną bei pažinti jos veikėjus.

Rašant šį veikalą, galėjau - be anų dviejų grupių - džiaugtis parama daugelio kitų rėmėjų, kurie vertindami pastangas paruošti dirvą bendrai lietuvių kultūros istorijai, mielai padėjo. Ypatingai dėkoju Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos centro valdybai Romoje, kur jos pirmininkas prof. A. Liuima nuo pat pradžios domėjosi šio darbo augimu ir visai konkrečiai rūpinosi jo išspausdinimu, tam paaukodamas daug brangaus laiko. Neužmirštinas nė jo padėjėjo kun. R. Krasausko triūsas, perrašant rankraštį ir taisant korektūras, bei ponios dr. h. c. Angelės Avižonienės darbas, sudarant vardyną. Padėką reiškiu ir mūsų dviejų enciklopedijų leidėjui J. Kapočiui, nes be jo standartinių leidinių šiandieną joks istorinis darbas mums nebeįmanomas.

Būtų gražu, jei šita knyga paskatintų ir kitas plunksnas monografiškai nušviesti jau minėtus bei dar kitus įžymius mūsų kultūrininkus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kas mus priartintų prie galimybės sukurti bendrą Amerikos Lietuvių kultūros istoriją. O toji vėl būtų naudingas įdėlis į visuotinę mūsų istoriją. Bet naudos iš to tebus, jei tas monografijas rašys ne, anot Šalkauskio, « tinkuotojai bei lakuotojai», o tyrinėtojai, kurie laikysis Zenono Ivinskio žodžio: «Pagrindinis istoriko rūpestis visada turi būti susekti tiesą ». Jaunieji, pasiryžkite!

« Žemaičių didžiojo vyskupo Valančiaus prisiminimai dar buvo gyvi, kai Juras mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Žmonės buvo dar išlaikę Blaivybės draugijas, prisiminė vyskupo lietuviškąsias mokyklas, o draudžiamąsias knygas mažas Pranciškus dar pats skaitinėjo. Visa tai jį pririšo prie tautinio ir kultūrinio darbo ».

«Mažas būdamas buvau labai bailus ir sar-matingas prie žmonių, ale buvau landus».

A. Liuima, S. J., « Tiesa jus išlaisvins » (Jono 8, 31-32).

tags: #aruodas #kotedzas #staugaicio