Liturgija kviečia mus dalytis dangiškuoju šventųjų džiūgavimu, ragauti džiaugsmo. Šventieji nėra ribota išrinktųjų kasta, tai nesuskaičiuojama minia, į kurią kelti akis mus šiandien ragina liturgija. Šioje minioje ne tik oficialiai pripažinti šventieji, bet ir visų amžiaus tarpsnių bei tautų pakrikštytieji, ištikimai ir su meile stengęsi vykdyti Dievo valią.
Šiandien Bažnyčia švenčia savo kaip „šventųjų motinos“, kaip „amžinojo miesto paveikslo“ kilnumą (A. Manzoni) ir parodo savo kaip Kristaus, viso šventumo versmės ir pavyzdžio, nesuteptos nuotakos grožį. Jai netrūksta šėlstančių ir maištaujančių vaikų, tačiau būtent šventuosiuose ji įžiūri savo būdingus bruožus, ir būtent jie suteikia jai giliausio džiaugsmo.
Pirmajame skaitinyje Apreiškimo knygos autorius mini „milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9). Ji apima ir Senojo Testamento šventuosius, pradedant teisiuoju Abeliu ir protėviu Abraomu, ir Naujojo Testamento šventuosius - daugybę krikščionybės pradžios kankinių, vėlesnių amžių šventuosius ir galiausiai mūsų laikų Kristaus liudytojus.
Juos visus vienijo noras įkūnyti Evangeliją savo gyvenime, paklūstant Šventosios Dvasios, Dievo tautos amžinosios gaivintojos, postūmiams.
Štai šiandienės iškilmės reikšmė: žvelgiant į šviesų šventųjų pavyzdį, pabunda ir mūsų didžiulis troškimas būti tokiems kaip šventieji - patirti laimę gyventi šalia Dievo, jo šviesoje, didžiojoje Dievo draugų šeimoje. Būti šventuoju reiškia būti arti Dievo, gyventi jo šeimoje.
Kaip tapti šventuoju?
Bet kaip galime tapti šventaisiais, Dievo draugais? Atsakyti į šį klausimą pirmiausiai galima negatyviai: norint būti šventuoju, nepaprasti poelgiai ir darbai nėra būtini, nebūtinos nė ypatingos charizmos.
O štai pozityvus atsakymas: norint tapti šventuoju, pirmučiausia būtina įsiklausyti į tai, ką sako Jėzus, ir tada sekti paskui jį neprarandant drąsos sunkumų akivaizdoje. „Kas nori man tarnauti, - sako jis, - tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26). Kas save jam patiki ir jį nuoširdžiai myli, tas mirs sau kaip žemėje pasėtas kviečio grūdas.
Jis žinos, kad tas, kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas gyvybę atiduoda, ją išsaugos (plg. Jn 12, 24-25). Bažnyčios patirtis rodo, kad visos šventumo formos, nors ir skirtingais takais, veda kryžiaus, savęs atsižadėjimo keliu.
Šventųjų biografijos prieš akis iškelia vyrus ir moteris, kuriems, nors ir klusniems dieviškiesiems planams, kartais tekdavo pakelti nenusakomas kančias, persekiojimus ir kankinystę. Jie ir toliau ištvermingai vykdydavo savo pareigą.
„Jie atėjo iš didžio sielvarto, - rašoma Apreiškimo knygoje. - Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (7, 14). Jų vardai įrašyti gyvenimo knygoje (plg. Apr 20, 12), jų amžinoji buveinė yra rojus.
Antrajame skaitinyje apaštalas Jonas atkreipia dėmesį: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Tad pirmiau mus pamilo Dievas bei įsivaikino Jėzuje. Mūsų gyvenime visa yra jo meilės dovana.
Tad juo labiau sekame Kristumi ir liekame su juo susivieniję, juo labiau įžengiame į dieviškojo šventumo slėpinį. Suvokiame, jog esame jo be galo mylimi, ir tai skatina mus mylėti savo brolius.
Jėzus sako: palaiminti turintys vargdienio dvasią, palaiminti liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojamieji dėl teisumo (plg. Mt 5, 3-10). Iš tiesų tobulai palaimintas tėra vienintelis Jėzus.
Palaiminimais parodomas dvasinis Jėzaus veidas ir taip išreiškiamas jo slėpinys, mirties ir prisikėlimo, kančios ir prisikėlimo džiaugsmo slėpinys. Šis slėpinys, tikrojo palaimintumo slėpinys, kviečia mus sekti paskui Jėzų ir taip keliauti į laimę.
Tiek, kiek šį kvietimą priimame ir paskui jį sekame - kiekvienas pagal savo aplinkybes, - ir mes galime turėti jo palaiminimo dalį. Su juo tai, kas neįmanoma, tampa galima, ir galiausiai kupranugaris išlenda pro adatos ausį (plg. Mk 10, 25). Jo ir tiktai jo padedami, gebame tapti tokie tobuli, kaip tobulas yra dangiškasis Tėvas (plg. Mt 5, 48).
Šventųjų globėjai
Bažnyčia šventuosius priskyrė būti globėjais. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kas yra radijo globėjas. Radijo globėjas - ne šventasis, o arkangelas Gabrielius. Kodėl? Jis atnešė žinią Marijai. Dailininkų ir daktarų globėjas - apaštalas Lukas, nes jis pats buvo daktaras, be to, yra padavimas, kad jis nutapė pirmąjį Mergelės Marijos portretą. Popiežių globėjas - šv. Petras. Politikų - Thomas More`as. Žurnalistų - Pranciškus Salezas. Jis yra bažnyčios mokytojas, parašęs labai išmintingų patarimų. Jo knyga „Filotėja“ išleista ir lietuviškai. Įdomu, kad dainininkų ir muzikantų globėja yra šv. Cecilija. Ji muzikantų globėja paskelbta per klaidą, nes visai nemuzikavo. Lotyniškame tekste buvo parašyta apie muziką, bet ne apie jos atliekamą, o tą, kuri turėjo būti atliekama per Cecilijos vestuves, kurios ir neįvyko. Čia padaryta klaida ir po šiai dienai visi ją garbina. Gaisrininkų - šv. Florijonas. Mistikų - šv. Jonas Kryžius, nes buvo didelis mistikas, Ispanijoje įkūręs karmelitų vienuolynus. Muitininkų - šv. Matas, kuris pats buvo muitininkas. Žvejų - šv. Andrejus, kuris buvo žvejys ir yra vienas iš Rusijos globėjų. JAV globoja Mergelė Marija. Lietuvą - šv.
Vienintelis šventasis, gimęs Vilniuje, yra Juozapas Rapolas Kalinauskas. Nepainiokime su sukilimo vadu Kostu Kalinausku. Nors Rapolas Kalinauskas taip pat dalyvavo sukilime ir iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, paskui ji pakeista katorga 10 metų. Ten jis ir atsivertė. Vėliau jis išvyko iš Lietuvos, užsienyje įstojo į vienuolyną, ėmė gyventi dorai ir galiausiai buvo paskelbtas šventuoju. Tai padaryta ne taip seniai. 1983 m. Rapolas Kalinauskas buvo paskelbtas palaimintuoju, 1991 m. - šventuoju.
Atrodytų, tapti šventuoju nėra sudėtinga - pirmiausia reikia to norėti, sako šventųjų raštų tyrinėtojas, inžinierius projektuotojas Gražvydas Paukštė.
Šventųjų diena Bazilikoje Romoje
Vis dėlto, pasak G. Paukštės, šiandieniniame pasaulyje šventuoju tapti beveik neįmanoma. O ir reikalingi jie nedaug kam. „Apie šventuosius gerai pasakyta: jūs - žemės druska, - cituoja tyrinėtojas. - Tradicija gimė pačioje krikščionybės pradžioje. Vienas pirmųjų šventųjų, manoma, yra šv. Steponas, kuris, kaip krikščionis, buvo užmuštas akmenimis dar apaštalo Pauliaus vaikystėje. Visi pirmieji šventieji buvo kankiniai už tikėjimą.
Iš pradžių, iki II a., nebuvo tikslios tvarkos. Šventaisiais paskelbdavo tuos, kuriuos garbino liaudis, mačiusi jų dorą gyvenimą, kai kuriuos stebuklus. Tuomet jų kultas paplisdavo toliau. Kuo toliau vystėsi krikščionybė, tuo labiau šitas dalykas buvo biurokratizuojamas - tai natūralu. Šventuosius buvo leista skelbti vietiniams vyskupams.
Yra dvi stadijos. Pirmoji vadinasi beatifikacija - paskelbimas palaimintuoju. Prieš tai dirba komisija, susidedanti iš dvasininkų, kurie ištyrinėja žmogaus gyvenimą, liudijimus, rašytinius darbus (ar juose nėra teologinių nukrypimų). Dar turi būti stebuklas. Stebuklas dažniausiai būna stebuklingas pagijimas, nes jį lengviausia nustatyti.
Šventumas reikalauja nuolatinių pastangų, bet yra įmanomas visiems, nes tai nėra vien žmogaus darbas, bet pirmučiausia yra triskart švento Dievo dovana (plg. Iz 6, 3).
Šiandien pasaulis įžengia į trečią tūkstantmetį. Pirmas tūkstantmetis buvo Dievo amžius, antras tūkstantmetis - Jėzaus Kristaus amžius ir trečias - Dvasios. Tačiau Dvasią žmonės skirtingai supranta. Šiandien šventuoju tikrai sunku būti, nes matome, kad netgi bažnyčią, jos atstovus sugebama išvesti iš kelio.
Kiek yra šventųjų kunigų? Galiu pasakyti, kad tarp šventųjų daugiausia yra kunigų, vienuolių vyrų ir vienuolių moterų. Kodėl? Pirmiausia - geriausiai matomas jų gyvenimas, nes yra kam stebėti ir patvirtinti. Antra, žmogus, pasirinkęs šį kelią, yra nukreipiamas gerąja linkme.
Stipresnė motyvacija galėtų būti, jei mes suprastume, dėl ko gyvename.
Jau sakiau, kad šventųjų įstatymas yra Dievo ir artimo meilė. Jūs turbūt sutiksite, kad bet kuris sakys, jog įsimylėjęs žmogus yra laimingiausias. Jei žmogus įsimyli Dievą ir artimą, jis visą laiką įsimylėjęs. Svarbiausia, kad žmogus gali išduoti arba pamesti tave, o Dievas tavęs nepames. Ar to maža?
Manau, kad ne. Ir tai teisinga, nes pirmiausia apsaugo ir patį šventąjį. Žiūrėk, jį pradės garbinti, jam susisuks galva, jis pradės didžiuotis, dėti rankas ir gydyti.