Savo seksualinę tapatybę Žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė suvokė paauglystėje, bet gyvenimas kaime dar ilgam privertė tai slėpti.
Svarbu pabrėžti, kad seksualinė orientacija nėra lengvai pakeičiamas dalykas. Viena vertus, sutinku, kad tikrai daug kas gyvenime keičiasi, bet jeigu jūsų paauglys vaikas pasakė, kad jis yra homoseksualus, translytis, biseksualus ar kažkokios kitos tapatybės, į tai reikia žiūrėti rimtai.
„Mano vaikas sako, kad yra gėjus! Ką turėčiau daryti kaip krikščionis tėvas?“ | Klausimai ir atsakymai
Pirmieji žingsniai
Jei gerai atsimenu, aš jai parašau SMS žinutę, nes nedrįsau to ištarti. - Jūrate, ar tu atsimeni tą žmogų, kuriam pirmam atsiskleidei? - Man buvo septyniolika metų. Tas žmogus buvo mano pusseserė.
Aš gyvenau kaime, religingoje aplinkoje, kas buvo, manau, sunkinanti aplinkybė. Todėl pasakiau pusseserei, ji gyveno Vilniuje. Galbūt suveikė ir geografinis momentas. Galvojau, jei nepatiks, nepriims, galėsime nesusitikti.
- Aš tiesiog laukiau, kada išvažiuosiu studijuoti. Tai buvo mano strategija. Kad esu homoseksuali, supratau, turbūt, trylikos keturiolikos metų.
- Tai nebuvo lengvas kelias turbūt dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, Lietuvoje apie tai turėjome labai mažai informacijos. Kai kuriais atvejais mes turime arba norime pasisakyti, bet su vienais geriau sutari, su kitais - blogiau.
- Koks tavo pačios santykis su pačiais artimiausiais, ar buvo lengva pereiti šį etapą?
Terminai ir apibrėžimai
- Kokie terminai, apibūdinantys tapatybę, labiau priimtini ir kokie - ne?
- Visi terminai yra priimtini, kurie yra pasakomi nenorint sumenkinti, pažeminti arba kvestionuoti. Jeigu kažkas apie mane sako, kad esu homoseksuali, man visiškai tinka.
Nors aš nepriskiriu savęs kažkuriai lyčiai, neturiu stipraus lyties identiteto, man neskauda, kai mane įvardina kaip merginą, moterį, bet aš nuo vaikystės nesupratau, kodėl mane mergaite vadina.
Psichologinė pagalba ir visuomenės nuostatos
- Esminis dalykas man buvo sąmoningas prisiėmimas. Jeigu tu supranti, kas esi, sąmoningai gyveni tą gyvenimą, reiškia, kad būsi visuomenėje paribys, visada būsi atstumtasis.
Supranti, kad visada bus aspektas, kuris vilksis paskui tave, į kurį žmonės rodys, per kurį tave išskirs, per kurį susilauksi galbūt neigiamų reakcijų. Visada bus tas minuso ženklas, lydintis tavo tapatybę.
- Dabar susiduri su tuo, jog kažkas pamato, parodo, kad esi homoseksuali ir sugeba, gal ir nenorėdami, ištransliuoti. Nešiesi tą naštą?
- Manau, kad našta gerokai sumažėjo, bet tai įvyko ne savaime. Nemažai laiko praleidau psichoterapeutės kėdėje ir, manau, kad tai yra kelias, kurį daugeliui reikia nueiti. Tu tame augi, matai neigiamas nuostatas, jautiesi nepilnavertis, kažkoks kitoks.
- Nesinorėjo pabėgti į kitą, atviresnę LGBT bendruomenei, šalį?
- Buvau pabėgusi - trejus metus gyvenau Niujorke. Prisimenu vieną iš pirmų kartų, kai metro važiavau susikibusi su savo partnere. Jaučiau baimę, man atrodė, kad visi žiūri ir visi smerkia, nes į Niujorką persikėliau 2011 metais, kai Lietuvoje neseniai buvo įvykusios „Pride“ eitynės, po kurių buvo kilusi didžiulė neapykantos lavina.
Nors Amerika nėra ideali šalis, ji man padėjo pasijausti saugiau, patikėti žmonėmis. Kai grįžau į Lietuvą, manęs laukė dar ilgas kelias, bet aš jau buvau transformacijoje, turėjau vilties ir tikėjimo žmonėmis.
Saugumo jausmas ir aktyvizmas
- Pakalbėkime apie jūsų su partnere atsiskleidimą. Ji atpažįstama kaip Lygių galimybių ir teisių kontrolierė. Kaip atrodo jūsų kasdienybė? Ar jaučiatės komfortiškai viešumoje rodydamos savo jausmus?
- Negaliu pasakyti, kad Lietuvoje jaučiuosi iki galo saugi arba atsipalaidavusi. Kai išvykstame į užsienį, tikrai jaučiuosi jai daug artimesnė. Galbūt čia yra vienas iš tų dalykų, ties kuriuo man pačiai reikia dirbti.
Stengiuosi tai daryti, bet nenoriu perspausti, duodu laiko sau išbūti tame procese. Mes nebijome kartu būti viešumoje, nusifotografuoti, bet laisvalaikiu ne visada norisi užsiimti aktyvizmu. Norisi būti su mylimu žmogumi ir jaustis laisvais.
Parama ir organizacijos
Prieš porą metų organizacijos „Mamos už LGBT+ vaikus“ įkūrėja Rasa Račienė teigia, kad pirmiausia vaikus stoja ginti mamos, tėvai, tad tokios organizacijos poreikis atėjo natūraliai. Dabar organizacija nėra tik mamų bendruomenė - veikloje aktyviai dalyvauja šeimos.
„Organizacijos įkūrimas buvo svarbus dėl to, kad atsirastų dar vienas balsas, kuris gintų vaikus. Paskutinėmis dienomis paskleista žinutė pirmiausia turėjo pasiekti vaikus, kurie paauglystėje pradeda susivokti, kad jų, pavadinkime, kitokie poreikiai, kad jų jausmai kažkuo skiriasi nuo tėčio ir mamos, o žinutė iš Seimo jiems trenkia, jog, pasirodo, tai kažkam žalinga. Kaip vaikas gali būti žalingas pats sau, jei jis kitoks? Ir iš Agnės Širinskienės pasigirdo, kad čia niekas nedraudžia apie homoseksualius asmenis kalbėti, bet realybė ir tai, kuo dalijasi Artūras, labai aiškiai parodo, jog yra didžiulė baimė kalbėti apie tai. Patys vaikai nustumiami, sakyčiau, labai pavojingo amžiaus, nes paauglystė susijusi su daugeliu ieškojimų, savęs atradimu, pažinimu. Tai labai jautrus laikotarpis, turbūt pats jautriausias“, - kalba R. Račienė.
Pašnekovė sako, kad tokie politikų sprendimai, neva žinios daro žalą vaikams, prasilenkia su realybe ir dalį paauglių pasmerkia tuomet, kai jiems reikia palaikymo.
Iššūkiai mokyklose
Tyrimo išvados parodė, kad 60 procentų apklaustųjų mokyklose jaučiasi nesaugūs dėl savo seksualinės orientacijos. Apklausa atskleidė ir tai, kad mokyklose šių asmenų padėtis blogėja.
Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas, žmogaus teisių aktyvistas Artūras Rudomanskis sako, kad Lietuvoje trūksta politikų vieningumo ir supratimo, jog svarbūs visi šalies piliečiai.
„Dalis moksleivių, kurie į mus kreipiasi, kalba apie tai, kad juos pravardžiuoja, neįmanoma vaikščioti koridoriais, kai kurie iš jų bijo eiti į tam tikras mokyklų vietas, tualetus, net į valgyklą. Kiti moksleiviai pravardžiuoja, apstumdo, kartais numeta jų daiktus, sako „traukis, tu p...“, ir panašiai. Vyrauja labai nesaugi aplinka. Tyrimas parodė, kad kiti moksleiviai jų neapgina, neapgina net mokytojai. Tyrimas atskleidė, kad iki 10 procentų mokytojų patys kartais įsijungia į patyčių kultūrą. Pavyzdžiui, jei moksleivis kreipiasi pagalbos, mokytojai pasako „tai renkis normaliai“, „atrodyk kaip normalus“, nes dėl to ir tyčiojasi“, - pasakoja Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas, žmogaus teisių aktyvistas.
Apklausa apie saugumą mokyklose
| Rodiklis | Procentas |
|---|---|
| Jaučiasi nesaugūs dėl seksualinės orientacijos | 60% |
| Mokytojai įsijungia į patyčių kultūrą | Iki 10% |
Kreipimasis pagalbos
A. Rudomanskis sako, kad socialiniai tinklai nėra tik nesaugi aplinka - jie taip pat suteikia galimybę pasiekti tuos, kuriems reikia palaikymo.
„Komunikuojame, dažniausia, per socialinius tinklus, kartais parašome kažkokius straipsnius. Suprantame, kad labiausiai pažeidžiamų kartais ir nepasiekiame, nes dažniausiai tie, kurie labiausiai pažeidžiami, labai dažnai užsidaro savyje, neieško paramos ir pagalbos nes nebetiki, kad ta pagalba ir parama gali būti. Mūsų organizacija, dar kelios organizacijos yra, kurios, pirmiausia - išklausys, nesmerks, aišku, ieškosime bendrai pagalbos ir paramos. Aišku, mes neturime daug resursų, kad galėtume padėti, kaip kai kuriose valstybėse yra net sukuriamos prieglaudos laikinam laikotarpiui, kai labai emocinė sveikata paveikta. Bet stengiamės pagal savo galimybes, vedame ir grupines terapijas, kuriems reikia, ko anksčiau, atrodytų, nereikėdavo ir nekalbėdavome apie tai. Turime ir individualias konsultacijas, mūsų psichologai padeda krizinėse situacijose atsidūrusiems vaikams. Noriu pasakyti, kad jauni žmonės nebijotų skambinti ir į pagalbos linijas - Emocinės pagalbos linijos yra labai pasikausčiusios šioje srityje, dalis mūsų narių savanoriauja Jaunimo linijoje, Vaikų linijoje ir pirma pagalba gali būti suteikta tenai. Jei tie vaikai kenčia šiandieną ir jie girdi mus - nebijokite kreiptis. Pradėkite nuo to, ką žinote ir manau, tikrai rasime sprendimą“, - drąsina A. Rudomanskis.