Seksualinė orientacija - tai asmeninis ir intymus dalykas, kuris gali būti sudėtingas tiek pačiam žmogui, tiek jo artimiesiems. Jei jūsų draugas nusprendė atsiverti ir pasidalinti savo noru būti gėjumi, tai yra didelis pasitikėjimo ženklas. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip galite palaikyti savo draugą šiuo svarbiu jo gyvenimo etapu.
Emocinis palaikymas - svarbiausias dalykas
„Jaunimo linijos“ geradariai, sulaukę tokių skambučių, pirmiausia stengiasi emociškai palaikyti - neteikia rekomendacijų, ką (ne)reikėtų daryti. Svarbiausia, kad žmogus gautų supratingą, jautrią, klausančią ausį, kuriai galėtų pasakyti viską. Praėjusiais metais „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos, kurioje dalyvavo jauni žmonės (16-30 m.) duomenimis, devyni proc. respondentų yra skambinę į „Jaunimo liniją“ ir apie 90 proc. iš jų tikino, kad jiems pokalbis padėjo.
Visų pirma, svarbu parodyti supratimą ir palaikymą. Leiskite draugui žinoti, kad esate šalia ir kad jam galite pasipasakoti. Neteiskite ir nebandykite atkalbėti. Atminkite, kad tai yra jo asmeninis pasirinkimas, ir jūsų užduotis - būti jam atrama.
Kaip kalbėtis su draugu?
Pašnekovas pataria daugybės atsakymų ieškoti, kalbant su savo vaiku. Galima paklausti paties vaiko, kaip tu tai išgyveni? Kas tau svarbu? Kaip tu nori, kad į tave reaguočiau? Kas yra tavo draugas ar draugė? Kaip jūs bendraujat?
Būkite atviri ir nuoširdūs. Užduokite klausimus, kad geriau suprastumėte jo jausmus ir patirtis. Venkite stereotipų ir išankstinių nuostatų. Atminkite, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, ir jo patirtis gali skirtis nuo to, ką esate girdėję apie gėjus.
Pamodeliuokime situaciją. Tėvai sužino, kad jų vaikas homoseksualus. Kaip jie priims šią žinią? Mes klaidingai manome, kad homoseksualumas yra tik tų žmonių ir jų šeimų reikalas. Ne, tai yra visų mūsų reikalas. Būtina, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų bent menkiausią supratimą, kad homoseksualumas yra įprastas dalykas, o ne liga ar mada ir jis niekam nekelia pavojaus.
Tėvų reakcija ir jos pasekmės
Aišku, kai tėvai labai neigiamai tai priima, būna sunku visiems - ir patiems tėvams, ir jų vaikams. Dramatiškose situacijose net pareikalauja vaiko išeiti iš namų. Kas gali nutikti vaikui, kurio tėvai nepriima žinios, kad jo seksualinė orientacija yra kita? Aišku, kad tai labai skaudu.
Deja, pasitaiko atvejų, kai tėvai atstumia vaiką - nukreipia kitos seksualinės orientacijos dukrą ar sūnų pas psichologą, taip tik pagilindami ir taip jau skaudžią situaciją. Tai nepriėmimo ženklas, kai išgirdę apie kitą seksualinę orientaciją, jie siunčia savo vaikus ieškoti pagalbos. Kai vaikams reikės, jie susiras ją patys.
Tėvų nesupratimas yra labai panašus į pačios visuomenės nesupratimą, tačiau kur kas aštresnis. Pasekmės dažnai būna labai skaudžios: barniai, padidėjusi kontrolė, draudimai, fizinės bausmės, išvijimas iš namų, nutrūkęs bendravimas, izoliacija ir pan. Vis dėlto liūdniausia būna tada, kai homoseksualus žmogus pradeda galvoti ar ryžtasi savižudybei. Deja, tai itin dažnai pasitaiko tarp vaikų ir jaunimo.
Žinoma, be galo skaudu iš tėvų girdėti ne tik tai, kad tau sako „išeik“, bet ir jausti subtilesnį nepriėmimą: „Pavyzdžiui, klausimas - gal aš ne taip kažką padariau? Už to slypi, kad kažkas blogai su tavo orientacija, gal kažką sugadinau? Tai nemalonu priimti“.
Konservatyvi kultūra lemia tai, kad mūsų požiūris į seksualumą yra artimesnis Rusijai ir Afrikos šalims. Gyventi tokioje kultūrinėje erdvėje yra pavojinga tiek LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, transseksualūs) žmonėms, tiek jų artimiesiems.
Psichologinė pagalba ir parama
Jei homoseksualumas tarpusavio santykiams yra problema, būtinai reikia kreiptis pagalbos. Profesionalūs psichologai tikrai gali padėti, nes jie vadovaujasi profesiniais standartais, kurie sako, kad homoseksualumas yra natūralu. Tačiau jeigu psichologas pasiūlys „pagydyti“ seksualinę orientaciją, tai nuo tokio šarlatano reikia kuo greičiau ir kuo toliau bėgti. Susidūrus su problema, kai nežinoma, kur kreiptis, siūlyčiau pradėti nuo LGBT organizacijų ar kitų žmogaus teisių organizacijų.
Anot P.Skruibio, šiandien problematiška gauti kokybišką ir prieinamą pagalbą: „Nemokama pagalba prieinama poliklinikose, psichikos sveikatos centruose ir ne visą laiką ją gali gauti iš karto. Dar keblesnėje situacijoje atsiduria gyvenantys mažesniuose miesteliuose - jiems ir poliklinikoje bus mažai šansų patekti pas psichologą. Kitas kelias - iš savo kišenės susimokėti už tokią pagalbą. Mokama pagalba vėlgi dažniausiai apsiriboja ties didmiesčiais. Nebent nuotoliniu būdu - per Skype ar pan. įmanoma.“
Be individualios psichologinės pagalbos, galima rinktis ir grupinius užsiėmimus. Vilniuje veikia emocinio palaikymo grupė tėvams, kurių vaikai yra homoseksualūs. Manau, kad dar labai mažai žmonių žino apie šią paramos grupę.
Kur kreiptis pagalbos?
- „Jaunimo linija“: emocinė parama telefonu.
- LGBT organizacijos: konsultacijos, teisinė pagalba, paramos grupės.
- Psichikos sveikatos centrai: psichologinė pagalba.
- Krizių įveikimo centras: skubi psichologinė pagalba (8~659 53916, el. paštas).
Psichologas sako jokiu būdu nenorintis atbaidyti nuo psichologinės pagalbos paieškų, priešingai - drąsina kreiptis patiems, užuot siūlius ten apsilankyti savo homoseksualiems vaikams.
Visuomenės požiūris ir tolerancija
Mes klaidingai manome, kad homoseksualumas yra tik tų žmonių ir jų šeimų reikalas. Ne, tai yra visų mūsų reikalas. Būtina, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų bent menkiausią supratimą, kad homoseksualumas yra įprastas dalykas, o ne liga ar mada ir jis niekam nekelia pavojaus.
Kaip krikščionys tėvai turėtų reaguoti į LGBTQ vaiką?
Jau daug metų TJA nariai kalba apie paveldėtą konservatyvią kultūrą ir jos sugebėjimą palaikyti mąstymo sąstingį.
Atminkite, kad jūsų palaikymas gali turėti didelę įtaką jūsų draugo savijautai ir gyvenimo kokybei. Būkite atviri, supratingi ir palaikantys, ir padėkite jam jaustis priimtam ir mylimam.