Valstybės tarnyba ir pareigūnai kaip jos dalis nėra naujas atradimas šiuolaikiniame pasaulyje. Ji turi labai ilgą istoriją. Kuomet tarp žmonių atsirado bendruomenės, darbo pasidalijimas, atsirado ir žmonės, įgyvendinantys valdžią bei užtikrinantys tam tikrų normų laikymąsi, kad būtų pasiekti bendri tikslai. Valstybės institucijų įvairovę, jų teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės funkcijų įvairovė.
Šios pareigūno darbo kokybe yra žemas. Šiuo valstybės pareiga yra užtikrinti, kad valstybės tarnyba būtų kvalifikuota, sugebėtų atlikti jai keliamus uždavinius. Mokslinėje literatūroje pateikiama abejonių nekelianti siekiamybė - kad visi valstybės tarnyboje dirbantys asmenys būtų nepriekaištingos reputacijos, niekam nekeltų jokių abejonių, turėtų visos visuomenės pasitikėjimą, būtų pavyzdys žmonėms.
Pirma, Lietuvoje vykdomos reformos, taip pat ir teisės, teisėtvarkos ir kitos valstybės institucijos, reikalauja mokslinio pagrindimo ir paaiškinimo įvairiose srityse. Antra, žemas pasitikėjimas daugelio Lietuvos pareigūnų darbu.
Nei tarpukario Lietuvoje, nei po antrojo pasaulinio karo, nei atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pareigūno nepriekaištingos reputacijos klausimai nebuvo atskirai nagrinėjami. Šiuo ilga laiką Lietuvos teisės aktai tokio reikalavimo nenumatė arba nepakankamai išsamiai jį reglamentavo. Išsamių mokslinių studijų šiuo klausimu nėra.
Magistriniame darbe išsikelti uždaviniai lėmė kompleksinį teorinį bei empirinį tyrimo metodų taikymą. Turinio analizės metodas pasitelktas susipažinti su teorinėmis valstybės pareigūno ir tarnautojo teisinio statuso reguliavimo nuostatomis. Šis pareigūno nepriekaištingą reputaciją, analizę. Sisteminės analizės metodas. Lyginamosios analizės metodas. Loginio - analitinio metodas.
Šis metodas kaip loginio mąstymo procesas, yra taikomas siekiant ištirti nepriekaištingos reputacijos kriterijų įtaką valstybės tarnybai bei turi didelę reikšmę išvados pagrįstumui bei patikimumui. Apibendrinimo metodas magistriniame darbe kompleksiškai naudojamas kartu su kitais empiriniais bei teoriniais darbe naudojamais metodais. Šis tyrimo metodas pasitelktas apibendrinti analizuotai tyrimo medžiagai bei išvadoms formuluoti. Laisvo interviu metodas.
Esminės magistrinio darbo nuostatos yra suformuluotos išanalizavus ir apibendrinus Lietuvos bei užsienio valstybių teisės normas, Lietuvos bei užsienio valstybių mokslinę literatūrą bei patirtį. Todėl pateiktos nuostatos gali būti panaudojamos tobulinant pareigūno nepriekaištingos reputacijos teisinį reglamentavimą. Šiuo, tai yra pagrindas toliau vystyti mokslinius tyrimus šioje srityje.
Pareigūno sampratos problematika
Šis pareigūno. Baudžiamojoje teisėje nusikaltimų valstybės tarnybai kontekste subjekto samprata baudžiamajame įstatyme nuėjo ilgą kelią. Šios, sąvokos įtvirtinimu. Pagal Administracinis teisės pažeidimų kodekso 14 straipsnį Pareigūno atsakomybę pareigūnais šiame kodekse laikomi tokie asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitos nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat arba laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinės-tvarkymo ar administracinės-ūkinės pareigų vykdymu, arba kurie tokias pareigas eina minėtose įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal įgaliojimus.
Šiuose teisės aktuose priklausomai nuo reglamentuojams santykių pobūdžio skirtingai apibrėžiama pareigūno samprata. Administracinėje teisėje kiekvienas subjektas turi tam tikrą teisinį statusą, kurį apsprendžia jo teisės ir pareigos. Šis, valstybės tarnautojas, statutinis valstybės tarnautojas, teisėjas, prokuroras, viešojo administravimo institucijos, akcinės bendrovės, individualios įmonės ir pan.
Šio ar kito subjekto teisinis statusas konstruojamas iš dviejų elementų teisės ir pareigos. Tokia teisinio statuso konstrukcija vartojama ir teisės mokslinėje literatūroje. A. Šileikis nurodo, kad valstybės tarnautojo statusas demokratinėje visuomenėje apibūdinamas kaip būtinas ryšys tarp pareigų, teisės ir jų įgyvendinimo. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnyje teigiama, kad Valstybės tarnautojo statusas valstybės tarnautojo teisinė padėtis, o šio įstatymo komentare pasakyta, kad valstybės tarnautojo teisinė padėtis turi būti suprantama kaip jo teisės ir pareigos visuma.
Plačiausią teisinį statusą turi pilietis. Šios padėtis yra jo teisės ir pareigos, kurias jis turi dalyvaudamas konstituciniuose-teisiniuose santykiuose, visuma. Šiuo savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Šiuose teisės aktuose, pabrėžiant jų teisinį statusą, taip pat nurodant pareigūno statusui būdingus požymius (lentelė Nr. 1). Teismų įstatymo 41 straipsnyje Teisėjo įgaliojimai nurodoma, jog Teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus.
Šiuose policijos pareigūno priėmimo ir atleidimo iš tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines bei kitas garantijas. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnis Prokuroro statusas ir nepriklausomumas teigia, jog Prokuroras yra asmuo, paskirtas į prokuroro pareigas šio .Įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroro valstybės pareigūno statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės sutartys.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 18 straipsnis Tarnybos pareigūnas sako, jog Tarnybos pareigūnas (toliau pareigūnas) yra Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į Tarnybą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Finansinis nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 9 straipsnis Tarnybos valstybės tarnautojai sako, jog Tarnybos pareigūno statusą nustato Valstybės tarnybos įstatymas, šis įstatymas bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinis valstybės tarnautojo tarnybos santykius, o kitų tarnautojų Valstybės tarnybos įstatymas bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnybos teisinius santykius.
Vadovybės apsaugos įstatymo 18 straipsnis Vadovybės apsaugos departamento valstybės tarnautojai sako, jog Vadovybės apsaugos departamento pareigūno statusą nustato Valstybės tarnybos įstatymas, šis .Įstatymas bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinis valstybės tarnautojo tarnybos teisinius santykius, o kitų Vadovybės apsaugos departamento valstybės tarnautojų Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnybos teisinius santykius. Muitinės įstatymo 20 straipsnis Muitinės pareigūno įgaliojimai, jų bendrosios teisės ir pareigos sako, jog Muitinės pareigūnas, atlikdamas muits teisės akts jam pavestas funkcijas, turi teisę reikalauti, kad jam nepavaldūs asmenys vykdyts jo teisėtus reikalavimus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti fizinę ar kitokią prievartą... Tarnybos muitinėje statuto 2 straipsnis Pagrindinės Statuto sąvokos sako, jog Muitinės pareigūnas statutinis valstybės tarnautojas, tarnaujantis muitinėje ir pagal pareigas turintis viešojo arba vidaus administravimo įgaliojimus pavaldiems ar nepavaldiems asmenims.
Specialios tyrimų tarnybos įstatymo 6 straipsnis Tarnybos pareigūnas teigia, jog Tarnybos pareigūnas yra statutinis valstybės tarnautojas, paskirtas į tam tikras pareigas Specialios tyrimų tarnyboje ir pagal savo kompetenciją turintis administracinius įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims. Specialios tyrimų tarnybos statuto 10 straipsnyje Specialios tyrimų tarnybos personalas sakoma, jog Tarnybos darbuotojai yra pareigūnai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai. Tarnybos pareigūno statusą reglamentuoja minėtas įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas ir Specialios tyrimų tarnybos statutas, valstybės tarnautojų Valstybės tarnybos įstatymas, o darbuotojų Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai.
Valstybės saugumo departamento įstatymo 13 straipsnis Saugumo departamento darbuotojų statusas sako, jog Saugumo departamente tarnauja statutiniai valstybės tarnautojai (saugumo pareigūnai), kiti karjeros valstybės tarnautojai, taip pat dirba asmenys pagal darbo sutartis. .Įstatymo 7 straipsnyje Saugumo pareigūnai teigiama, jog Saugumo pareigūnai yra statutiniai valstybės tarnautojai, paskirti į tam tikras pareigas Saugumo departamento sistemoje ir turintys administracinius įgaliojimus nepavaldiems asmenims.
Panašiai pareigūno sąvoką paaiškino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime, kuriame konstatavo: Tarnybos valstybei sąvoka neturėtų būti tapatinama su atlikto darbo sąvoka, nes tarnyba valstybei neapsiriboja tik tarnybinės funkcijų vykdymu, apima ir pareigūno įsipareigojimus valstybei. Pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalį pareigūno statusas tai pareigūno teisinė padėtis. Pareigūno statuso sąvokos turinys suponuoja, kad pareigūno statusą nulemia ne tik tarnybinės pareigų vykdymas, bet ir tam tikras, specifinis asmens santykis su valstybe. Šį santykį reglamentuoja įvairūs teisės aktai (Vidaus tarnybos statutas, įstatymai, reglamentuojantys atskiras vidaus tarnybos reikals sistemas sritis, pareigūns etikos kodeksai ir t.t.), kurie nustato didesnius pareigūns įsipareigojimus valstybei ir aukštesnį jų atsakomybės lygį.
Pareigūnams gali būti taikomi tam tikri apribojimai (pareigūnai negali dalyvauti politinėje veikloje, eiti daugiau nei vienas pareigas valstybės tarnyboje, streikuoti ir t.t.). Kai kuriais atvejais pareigūnams nustatoma ir griežtesnė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus (pvz., už administracinius teisės pažeidimus), pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Pareigūno tarnybos ypatumams priskirtini ir reikalavimai, taikomi asmenims, priimamiems į statutinę tarnybą (pvz., būti neteistu), įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai jų kvalifikacijai, sveikatos būklei, fiziniam pasirengimui. Pareigūno santykio su valstybe išskirtinumą rodo priesaikos institutas.
Vadovaujantis Seimo kontrolierių įstatymo 2 str. 2 p,. Universali pareigūno sąvoka yra pateikiama Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 7 p., pareigūnas valstybės politikas, valstybės tarnautojas ar kitas asmuo, atliekantys viešojo administravimo funkcijas ir pagal įstatymus turintys įgaliojimus duoti nepavaldiems asmenims teisės akts nustatytus privalomus vykdyti nurodymus.
Analizuojant šią sąvoką galima teigti, kad pareigūnais gali būti politikai, valstybės tarnautojai ir kiti asmenys. Kiekvienos šios grupės teisiniam statusui yra būdingi tam tikri ypatumai. Politiko, kaip pareigūno teisinį statusą atspindi specifinis jo santykis su valstybe jis yra išrenkamas (pvz. Valstybė atskiras viešojo administravimo funkcijas yra delegavusi kitiems subjektams, kurie vykdydami tas funkcijas tuo metu įgauna pareigūno statusą notarai, antstoliai. Šie subjektai vykdydami savo funkcijas taip pat įgauna valstybinės valdžios įgaliojimus (pvz. notaro teisė valstybės vardu registruoti juridinį faktą), turi teisę duoti privalomus nurodymus (pvz. antstolio teisė surašyti patvarkymą).
Dar galima išskirti atskirą grupę pareigūnų, kurių teisinio statuso ypatumai yra susiję ne su viešojo administravimo, o teisingumo vykdymo funkcijomis teisėjai ir prokurorai. Šios subjekts funkcijų prigimtis, reikalauja, kad jiems yra taikomi specifiniai reikalavimai, pvz. draudimas dalyvauti politinėje veikloje.
Parazitinis SEO: kaip veikia ši SEO strategija?→ ST #70
Pareigūno ir valstybės tarnautojo santykis
Norint geriau suvokti pareigūno teisinio statuso ypatumus, tikslinga nustatyti, koks yra pareigūno ir valstybės tarnautojo, kaip teisinių kategorijų, santykis. Plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme visi asmenys, turintys valstybinius valdingus įgaliojimus ir yra veikiantys jų vardu, yra valstybės tarnautojai. Žymus rusų administracinės teisės specialistas J.Kozlovas kalbėdamas apie valstybės tarnautojų rėmą sako, kad pagal pareiginis įgaliojims apimtį valstybės tarnautojai gali būti skirstomi į pareigūnus (vadovus, valdžios atstovus) ir valstybės tarnautojus, kurie nėra pareigūnais. Valstybės tarnautojams yra būdinga, kad jiems taikomas valstybės tarnybos įstatymas (visiškai ar iš dalies), jiems mokamas darbo užmokestis iš valstybės biudžeto.
Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjams, prokurorams. Ankstesnėje dalyje, mes nustatėme, kad visi šie subjektai yra valstybės pareigūnai kurie yra išrinkti arba paskirti vykdyti politinę suvereniteto turėtojo valią ir kuomet jie eina atitinkamas pareigas viešajame sektoriuje ir gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto. Plačiąja prasme į valstybės tarnybą, minėti pareigūnai priklauso vienai iš valstybės tarnautojų grupės. Specifinę valstybės tarnautojų grupę sudaro statutiniai valstybės tarnautojai.
Kaip teigia prof. Šileikis, teisiškai apibrėžta valstybės tarnautojo sąvoka ir statutiniai valstybės tarnautojai, kaip specifinė socialinė grupė, pirmą kartą išskirti 1999 m. Valstybės tarnybos įstatyme. Minėtas įstatymas keistas ne kartą, taip pat kito ir valstybės tarnautojo samprata. Šiuo metu įstatyme valstybės tarnautojas...
Atsižvelgiant į šias aplinkybes Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai siekiamam anksčiau nurodytam konstituciškai pagrįstam tikslui buvo suvaržytos statutinių valstybės tarnautojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės už mažiau pavojingų nusikalstamų veikų padarymą, teisė stoti į valstybės tarnybą, taigi ir teisė laisvai pasirinkti darbą. Remiantis suformuota konstitucine doktrina, Konstitucinis teismas, nustatęs, kad teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, įtvirtintos pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos prieštarauja Konstitucijai, privalo tai konstatuoti.
Konstitucinis Teismas nurodė, kad, pagal pakitusį teisinį reguliavimą, statutinis valstybės tarnautojas (ar į šias pareigas pretenduojanti asmuo) išlaiko nepriekaištingą reputaciją tik tuo atveju, jei buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą ir jam nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Nuostata, kuri pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, reguliuoja tik statutinio valstybės tarnautojo, o ne valstybės tarnautojo nepriekaištingos reputacijos reikalavimus apskritai. Statutinis valstybės tarnautojas yra valstybės tarnautojas, tačiau ne kiekvienas valstybės tarnautojas yra statutinis valstybės tarnautojas.
Teisė laisvai pasirinkti darbą ir teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą nėra absoliučios teisės. Šios teisės gali būti ribojamos įstatymo leidėjo. Atsižvelgiant į valstybės tarnybos rūšį, valstybės tarnautojams (ar pretenduojantiems į šias pareigas) suteiktų įgaliojimų apimtį, vykdomas jiems nustatytas funkcijas ir jų ypatumus, be kita ko, ir į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės siekiant užtikrinti šių subjektų patikimumą, valstybės tarnybos santykiai gali būti reguliuojami diferencijuotai. Prie individualių reikalavimų, keliamų valstybės tarnybos rūšiai, priskiriama ir nepriekaištinga reputacija, kurios reikalavimų apimtis ir turinys skiriasi, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes.
Taikydami atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, teismai vertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybės pavojingumą, o kartu ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšies sąlygas, pagrindus ir iš to kylančius teisinius padarinius. Teismas, nustatęs kaltininko asmenybės pavojingumo sumažėjimą ir kitas reikšmingas aplinkybes bei sąlygas, atsisako nusikalstamą veiką padariusį asmenį bausti ir pasmerkti valstybės vardu, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės institutu yra siekiama pataisyti nusikalstamą veiką padariusi asmenį, skatinant jo teisėtą elgesį ateityje - įgyvendinama specialiosios prevencijos funkcija.
Nagrinėjamu atveju susiduria du teisiniai gėriai: viešasis interesas užtikrinti valstybės tarnautojų patikimumą ir teisės laisvai pasirinkti darbą bei lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Konstitucinio teismo doktrinoje yra konstatuota, jog pagal proporcingumo principą teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Nekyla abejonių, jog viešasis interesas užtikrinti valstybės tarnautojų patikimumą yra itin svarbus, nes piliečių pasitikėjimas valstybės tarnybos sistema priklauso nuo to kiek šio intereso užtikrinimas bus įgyvendintas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai siekiamam anksčiau nurodytam konstituciškai pagrįstam tikslui buvo suvaržytos statutinių valstybės tarnautojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės už mažiau pavojingų nusikalstamų veikų padarymą, teisė stoti į valstybės tarnybą, taigi ir teisė laisvai pasirinkti darbą. Remiantis suformuota konstitucine doktrina, Konstitucinis teismas, nustatęs, kad teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, įtvirtintos pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos prieštarauja Konstitucijai, privalo tai konstatuoti.
Konstitucinis Teismas nurodė, kad, pagal pakitusį teisinį reguliavimą, statutinis valstybės tarnautojas (ar į šias pareigas pretenduojanti asmuo) išlaiko nepriekaištingą reputaciją tik tuo atveju, jei buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą ir jam nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Nuostata, kuri pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, reguliuoja tik statutinio valstybės tarnautojo, o ne valstybės tarnautojo nepriekaištingos reputacijos reikalavimus apskritai. Statutinis valstybės tarnautojas yra valstybės tarnautojas, tačiau ne kiekvienas valstybės tarnautojas yra statutinis valstybės tarnautojas.
Teisė laisvai pasirinkti darbą ir teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą nėra absoliučios teisės. Šios teisės gali būti ribojamos įstatymo leidėjo. Atsižvelgiant į valstybės tarnybos rūšį, valstybės tarnautojams (ar pretenduojantiems į šias pareigas) suteiktų įgaliojimų apimtį, vykdomas jiems nustatytas funkcijas ir jų ypatumus, be kita ko, ir į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės siekiant užtikrinti šių subjektų patikimumą, valstybės tarnybos santykiai gali būti reguliuojami diferencijuotai. Prie individualių reikalavimų, keliamų valstybės tarnybos rūšiai, priskiriama ir nepriekaištinga reputacija, kurios reikalavimų apimtis ir turinys skiriasi, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes.
Taikydami atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, teismai vertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybės pavojingumą, o kartu ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšies sąlygas, pagrindus ir iš to kylančius teisinius padarinius. Teismas, nustatęs kaltininko asmenybės pavojingumo sumažėjimą ir kitas reikšmingas aplinkybes bei sąlygas, atsisako nusikalstamą veiką padariusį asmenį bausti ir pasmerkti valstybės vardu, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės institutu yra siekiama pataisyti nusikalstamą veiką padariusi asmenį, skatinant jo teisėtą elgesį ateityje - įgyvendinama specialiosios prevencijos funkcija.
Nagrinėjamu atveju susiduria du teisiniai gėriai: viešasis interesas užtikrinti valstybės tarnautojų patikimumą ir teisės laisvai pasirinkti darbą bei lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Konstitucinio teismo doktrinoje yra konstatuota, jog pagal proporcingumo principą teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Nekyla abejonių, jog viešasis interesas užtikrinti valstybės tarnautojų patikimumą yra itin svarbus, nes piliečių pasitikėjimas valstybės tarnybos sistema priklauso nuo to kiek šio intereso užtikrinimas bus įgyvendintas.
tags: #asmuo #negali #buti #laikomas #nepriekaistingos #reputacijos