Astravo dvaro sodyba - viena raiškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Išsidėsčiusi Širvėnos ežero pusiasalyje, Astravas yra Biržų miesto dalis Širvėnos ežero šiauriniame krante, prie Apaščios upės.
Astravo dvaro sodyba laikoma vienu iš būdingiausių lietuviškojo romantizmo dvarų architektūros pavyzdžių.
Dvaro istorija
Astravo dvaras žinomas nuo 1617 m. (priklausė Radvilų giminės Biržų-Dubingių atšakai). Astravo pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1604 m. kunigaikščių Radvilų valdų dalybų akte.
Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis XVI a. viduryje Biržų apylinkėse įkurdino totorius ir vokiečius. Vokiečiui Berynui šalia miesto suteikė tuščią žemės sklypą, kurį tada vadino Ostrovoku.
Šiaurės karo metu tvirtovę sugriovė švedai, jos atstatyti nusigyvenę kunigaikščiai Radvilos nebeįstengė, miestą ir jo apylinkes pardavė grafams Tiškevičiams, kurių giminės ištakos labai senos.
Grafai Tiškevičiai iš Biržų Radvilų Astravo palivarką šalia Biržų įsigijo XIX a. pradžioje. Kunigaikštis Dominykas Radvila 1811 m. rugsėjo 11 d. dvarą pardavė grafui Mykolui Tiškevičiui. Kiti Radvilų palikuonys pareiškė pretenzijas, ir prasidėjo ilgi bylinėjimosi metai. Tik 1844 m. Rusijos caras Nikolajus pripažino Biržų kunigaikštystę grafo sūnui Jonui Tiškevičiui (1802-1862). Nuo to laiko Biržai ir apylinkės tapo grafų Tiškevičių majoratu, o nuo 1862 m. - Biržų ordinacija, nedaloma grafų valda su paveldėjimo teisėmis.
Tiškevičių indėlis
Grafas Jonas Tiškevičius Astrave ėmėsi didelių pertvarkų. Jis ne tik išpuošė gyvenvietę naujais rūmais, bet ir jų menėse sukaupė didelius kultūros lobius.
Pasikvietė vilnietį architektą Tomą Tišeckį su broliais, kurie suprojektavo naujus rūmus ir parengė visos dvaro sodybos rekonstrukcijos planą. Statyboms vadovavo Raudondvario architektas Cezaris Anikinis. Rūmai buvo statomi 1849-1862 m., dabar tai respublikinės reikšmės architektūros paminklas.
Grafas Jonas Tiškevičius finansavo evangelikų liuteronų (1853 m.) ir katalikų (1857-1861) bažnyčių statybas. Įsteigė Biržų valsčių, mokyklą valstiečių vaikams, siekė panaikinti baudžiavą, gerinti baudžiauninkų buitį, skatino juos gyventi moraliai, geriau ūkininkauti, pats pradėjo gaminti dvare alų ir vyną, kaupė meno kūrinių kolekciją.
Po tėvo žūties Biržų ordinaciją paveldėjo sūnus Mykolas Tiškevičius (1828-1897), entuziastingas archeologas ir kolekcininkas, rengęs ekspedicijas į Afriką ir jas aprašęs „Kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštis“ knygoje. Jis toliau gausino tėvo pradėtas kolekcijas, finansavo evangelikų reformatų bažnyčios, pravoslavų cerkvės ir žydų sinagogos statybas mieste.
1872 m. ordinaciją perdavė vyriausiajam sūnui grafui Juozapui Tiškevičiui (1850-1905). Šis vaikų neturėjo, 1880 m. ordinaciją perdavė jaunesniajam broliui grafui Jonui Tiškevičiui (1851-1901), kurio įpėdiniu tapo grafas Alfredas Tiškevičius. Naujasis valdytojas į Astravą atvykdavo tik su reikalais arba pramogauti, buvo aistringas medžiotojas. Astravo dvare laikydavo kelioninius ir lenktyninius žirgus, apie 300 medžioklinių šunų.
Iš grafo Alfredo Tiškevičiaus Astravo dvaro sodybą išsinuomojo biržietis agronomas Petras Variakojis. Rekonstruotuose dvaro ūkiniuose pastatuose 1923-1924 m. jis įsteigė vilnų verpimo fabriką, kurį išplėtė į akcinę bendrovę „Siūlas“.
Aplankyk Biržus: Astravo dvaro sodyba
Architektūra
Astravo ansamblį sudaro ant pakilumos centrinėje parko aikštėje stovintys netaisyklingo ir sudėtingo plano į itališką vilą panašūs mūriniai rūmai. Rūmų kompozicija simetriška, tačiau tūris dinamiškas, centre iškilęs bokštelis-belvederis. Virtuoziškai panaudotas pusapskričių arkų motyvas.
Prie dviaukščio pastato su iškilusiu belvederiu ir žemu mezoninu vėliau pristatyti simetriški, vieno aukšto fligeliai suapvalintais langais, du malūnai, žirgynas, vartininko (šunininko) namelis, palivarkas, Apaščios užtvanka su arkinių konstrukcijų tiltu (1860 m.) ir 14 ha mišraus plano parkas.
Lankytojų dėmesį rūmų viduje iškart patraukia puošnus vestibiulis su aštuoniomis masyviomis kolonomis, galerija, meniniais gipso lipdiniais bei vietinio tautodailininko Stepo Jurevičiaus medžio apdaila. 44 kambarių grindys buvo išklotos inkrustuotu rombiniu parketu, sienos išdabintos raudono aksomo drapiruotėmis, kambariai apstatyti puošniais baldais, papuošti porceliano papuošalais. Salių interjere yra daugiau meninės medžio puošybos, ypač buvusioje bibliotekoje, miegamuosiuose ir valgomajame. Rūmus puošė Europos menininkų grafikos, skulptūros, tapybos kūriniai. Vienoje rūmų salėje buvo sukabinti Lietuvos didikų herbai.
Įėjimą į rūmus saugojo du bronziniai liūtai. Rūmų savininkas neatsiliko nuo to meto mados, skulptūras užsakė pas Peterburgo meistrus. Astravo liūtai dabar puikuojasi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Juos muziejui 1938 m. padovanojo paskutinis Biržų ordinacijos savininkas, Paryžiuje gyvenęs grafas Jonas Jurgis Tiškevičius. Astravo rūmus dabar puošia cementinės liūtų kopijos.
Parkas
Astravo rūmus supa puikus peizažinio stiliaus parkas, įveistas 1851-1862 m., kurį supa netaisyklingos formos tvenkiniai su perkasa. Parkas išdėstytas pusiasalyje, jame iškasti aštuoni aptakių formų tvenkiniai. Ežero pusėje buvo rozariumas, pakrantės užutekyje - valčių prieplauka.
Dabar tai senas lapuočių medžių želdynas su erdvėmis. Parke vyrauja augaloti klevai, liepos, uosiai, yra kalninių guobų, paprastųjų ąžuolų, graikinių riešutmedžių, kaštonų, uosialapių klevų. Pakraščiuose esama visai paprastų medžių - baltalksnių, juodalksnių, beržų, drebulių, gluosnių, tuopų.
Spygliuočių labai nedaug: europinių maumedžių guotas ties dešiniuoju rūmų fligeliu, kelios veimutinės pušys, paprastųjų eglių grupelės palei taką į pėsčiųjų tiltą. Parke priskaičiuojama iki 32 rūšių sumedėjusių augalų, ypač daug krūmų - baltauogių meškyčių, geltonųjų žirnmedžių, raukšlėtųjų erškėčių, pilkųjų lanksvų, totorinių sausmedžių, netrūksta ievų ir karklų.
Malonu pavaikščioti senojo parko takais, atsigauti nuo vasaros karščio medžių paunksnėje, pasiklausyti paukščių klegesio. Nors parkas prašosi didesnės priežiūros, gamtosaugininkams brangus toks, koks yra. Jame gyvena net devynių rūšių šikšnosparniai.
Tiltas-užtvanka
Įspūdingas 51 m ilgio tiltas-užtvanka per upelį primena romėnų akveduką. Arkinę užtvanką 1860 metais Astrave pastatė grafas Jonas Tiškevičius. Restauravimo metu mūre atrastas akmuo su statybos data ir fundatoriaus inicialais (1860; HJT).
1860 m. pastatytas tiltas - užtvanka, iki 1986 m. laikė Širvėnos ežero vandenis. 2005 metais ji buvo restauruota. Astravo užtvanka įrašyta į Saugomų kultūrinių vertybių registrą kaip Astravo dvaro komplekso dalis.
Šiuo metu yra pastatyta nauja užtvanka, o senoji išlikusi tik kaip prisiminimas.
Dabartis
Šio sklypo savininkas - Biržų AB „Siūlas“ ir Biržų rajono savivaldybė. Rūmuose nuo pokario laikų įsikūrusi fabriko administracija. Toji bendrovė gyvuoja iki šių dienų, jos produkcija - lininiai audiniai, namų tekstilės gaminiai (patalynė, rankšluosčiai, servetėlės, staltiesės, užuolaidos).
Biržuose tvarkomas Tiškevičiams priklausęs Astravo dvaro sodybos peizažinis parkas. Kaip praneša Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos, pagal techninį projektą, kurį parengė UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“, tvarkoma apie 15 ha dydžio parko teritorija, atliekamas kelio, takų remontas, atnaujinama veja, šalinami savaiminiai želdiniai, atkuriami gėlynai, restauruojami mažosios architektūros elementai (vazos, puošusios pietinį gėlyną).
Darbai finansuojami pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos priemonę „Saugomų teritorijų ir valstybinės reikšmės parkų tvarkymas, pritaikymas lankymui“.
Pagrindiniai Astravo dvaro sodybos elementai
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Rūmai | Itališko stiliaus vila, pastatyta 1849-1862 m. |
| Parkas | Peizažinis parkas su tvenkiniais, įveistas 1851-1862 m. |
| Tiltas-užtvanka | Arkinės konstrukcijos tiltas per Apaščią, pastatytas 1860 m. |
| Malūnai | Du malūnai, esantys dvaro teritorijoje. |
| Žirgynas | Žirgynas, skirtas laikyti kelioninius ir lenktyninius žirgus. |