Viljamo Šekspyro "Hamletas": Būti ar nebūti – psichologinė analizė

Viljamo Šekspyro "Hamletas" - vienas žymiausių kūrinių pasaulio literatūroje, kuriame gilinamasi į žmogaus psichologiją. Šiame straipsnyje panagrinėsime Hamleto, pagrindinio veikėjo, psichologinius bruožus, remdamiesi tiek literatūros kritika, tiek psichologijos teorijomis. Sieksime suprasti, kas lėmė jo veiksmus ir sprendimus tragiškų įvykių sūkuryje.

Hamleto asmenybės bruožai

Filosofiškumas ir mąslumas

Hamletas - tai nepaprastai komplikuota asmenybė. Pirmiausia, jis yra filosofiškas, visada mąstantis žmogus. Jį ypač traukia sudėtingi klausimai, į kuriuos neįmanoma rasti tikslaus atsakymo. Tokių klausimų pavyzdžių galime rasti jo monologe, trečiojo akto pirmoje scenoje. Hamletas svarsto du tolimesnius veiksmus - „būti” ar „nebūti”.

„Būti” Hamletui reiškia gyventi, stoti į kovą prieš neteisybę ir atkeršyti Klaudijui, galbūt net paaukoti gyvybę keršto tikslui. Tuomet „nebūti” Hamletui reiškia susitaikyti su neteisybe bei nusižudyti. Taigi matome, jog abu pasirinkimai gali baigtis tuo pačiu - mirtimi. Todėl pasirinkimas yra be galo sunkus. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę.

Įžvalgumas ir atsargumas

Antra Danijos princo savybė - įžvalgumas bei atsargumas. Jis, prieš įvykdydamas kerštą, nori dar kartą įsitikinti, kad Klaudijus kaltas. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų - dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę.

Neurotiškumas

Hamleto charakteris akivaizdžiai neurotinis: jis nerimastingas.

Kritinė situacija ir jos įtaka Hamleto charakteriui

Tėvo mirtis ir motinos išdavystė

Dramos „Hamletas“ pradžią visi puikiai žinome: Hamletas, jaunasis Danijos princas, po netikėtos tėvo mirties grįžta iš mokslų Vitenbergo universitete į savo šalį ir čia susiduria su itin nemalonia situacija - nepraėjus nė dviem mėnesiams po vyro mirties, karalienė, Hamleto motina, išteka už naujojo karaliaus - savo vyro brolio Klaudijaus, Hamleto dėdės. Hamletas tai traktuoja kaip išdavystę. O, Dieve! Dieve! Kas per šlykštybė! Tarsi to dar būtų negana, pykdamas ant motinos visas moteris nuo šiol apibendrintai Hamletas vertina taip: Menkybe, tu vadiniesi moteris!

Žmogaus, ypač šeimos nario, mirtis visada sukrečia, ankstesni tarpusavio ryšiai nutrūksta, kiekvienam šeimos nariui tenka juos kurti iš naujo, persiskirstyti socialinius ir psichologinius vaidmenis. Natūralu, kad mirusysis idealizuojamas - tad ir Hamletas apie tėvą (ne karalių!) kalba tik gražiausius dalykus, nors dvariškiai senąjį Hamletą charakterizuoja jau kitaip - jie vertina jo, kaip karaliaus, ypatybes: Taip pat rūstus, menu jo žvilgsnis buvo, / Kai apmaudu netverdamas, ant ledo / Iš rogių lenkus išmetė jisai.“ Užtat Hamletas nekalba apie tėvą, kaip karalių, jam svarbesnė šeima, tėvo ir motinos tarpusavio ryšys - būtent jį jaunuolis idealizuoja ir hiperbolizuoja: Jis mano motiną mylėjo taip, / Jog veido jos užgaut nebūtų leidęs / Padangių vėjui. O, dangau ir žeme! / Kaip aš galiu užmiršti?

Kai žmogui sunku, jis pirmiausia atsiremia į šeimą. Šeimą, kaip pamatinę, netgi nekintamą vertybę nurodo ir daugelis psichologų, pavyzdžiui, Tomas Girdzijauskas sako: prie žmogiškų vertybių pirmiausia reikia priskirti šeimą ir viską, kas sukasi apie šeimą - iš dalies ir draugai, tikėjimas bei gal net darbas kaip savirealizacija ir tarnystė kitiems. Mirus tėvui, dvasine atrama Hamletui turėtų būti motina - artimiausias šeimos narys, tačiau ji išteka už naujojo karaliaus.

Taigi - kokį Hamleto charakterį išryškina minėtoji kritinė situacija - tėvo mirtis?

Socialiniai vaidmenys ir kaukė

Hamletas nėra eilinis Danijos karalystės gyventojas, jis - princas. Tai kartu ir privilegija, ir našta. Saistomas daugybės vaidmenų (princo, sūnaus, vyro), Hamletas ir labai norėdamas negali būti savimi, negali išgyventi to, ką natūraliai jaučia, viskas nustumiamą ir tarsi užrakinama pasąmonėje. Kaip matome, Hamletas tiesiog spraudžiamas į tam tikro stereotipo rėmus - jam nurodoma, kaip princas privalo gedėti, kaip jausti, kaip mąstyti, net kaip tikėti.

Hamletui tai nėra priimtina, į savo asmenybę jis dabar negali integruoti to, kas Jungo psichologijoje vadinama Kauke (Persona). Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis asmens vietą sociume. Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas, tačiau situacija tampa sudėtingesnė, kai individas atsisako jam netinkančios ar nepatinkančios Kaukės - tokiu atveju sociumas jam tampa priešiškas. Be abejo, tokia situacija, kai žmogus kitų priimamas tik kaip socialinis vaidmuo, kaip Kaukė, yra nepalanki stresui išgyventi.

Teisingam streso įveikimui reikia kalbėtis su draugais, atsiverti artimiems žmonėms, medituoti (t. y. nuraminti savo jausmus, emocijas), kažką veikti kartu su kitais. Deja, Hamletas ne tik atstumiamas kitų, bet ir pats atstumia visus, kurie tik prie jo bando „priartėti“. Tai tipiškas neteisingas bandymas įveikti stresą.

Šmėklos įtaka ir keršto troškimas

Labai svarbus žmogaus psichikos elementas yra Šešėlis (Schatten) - tai kita, nepažintoji, nustumtoji mūsų asmenybės pusė, „tamsusis brolis“. Šešėliu ji vadinama todėl, kad glūdi individualioje pasąmonėje, yra neskaidri, neaiškių ribų ir formų. Hamleto susitikimą su tėvo Šmėkla taip pat galime vadinti susitikimu su savuoju Šešėliu.

Hamletas mokosi Vitenbergo universitete - renesanso, reformacijos ir humanistinių idėjų sklaidos centre. Idėjos apie pasitikėjimą žmogumi, jo protu ir galimybėmis, be abejo, paveikę jaunuolį, tad jam sunku dabar ne tik pažinti tamsiąją - žemąją, nuodėmingąją - žmogaus pusę, bet ir kovoti prieš ją. Iš pradžių Hamletas, įžeistas motinos „išdavystės“ - santuokos su naujuoju karaliumi Klaudijumi, - visą pyktį nukreipia į save ir net svajoja apie savižudybę.

Be to, Hamletas „atsisako“ matyti pasaulio ženklus, paklusti intuicijai, sakančiai, jog už asmeninių nuoskaudų fasado glūdi kur kas rūstesnė tiesa - tiesa apie daugelio žmonių nuodėmingumą, paklusimą ir tarnavimą žemiausiesiems poreikiams ir instinktams. Kokie gi tie ženklai? Pirma, karalius mielai leidžia kanclerio Polonijaus sūnui grįžti į Prancūziją, o sūnėnui Hamletui išvykti neleidžia (nori jį kontroliuoti? Pražudyti?): „…O dėl grįžimo / Atgal į Vitenbergą tęsti mokslų, / Tai šitoks tavo noras mūsų valiai / Nėra priimtinas; todėl sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Antra, karalius primygtinai reikalauja pamiršti gedulą ir priimti dabartinę situaciją kaip normalią, įprastą.

Hamletas: O pranašinga mano siela! Taigi, Hamletas, pasirodo, daug ką nujautė. Beje, Šmėkla, kaip Hamleto asmenybės Šešėlis, iš tikrųjų kaltę mato ne tą, jog buvo užimtas sostas, jog šalis dabar neteisėtai ir gal neteisingai valdoma, o tą, kad buvo „pasisavinta“ karalienė. Kad ir kaip nesinorėtų, tenka konstatuoti, kad Šmėkla kalba kaip eilinis išdavystės įžeistas, įskaudintas ir net įsiutintas vyras: jis paniekinamai kalba apie konkurentą (žvėris pablūdęs, žagikas, valdomas nešvankių geidulių, menkysta, neprilygstantis jam prigimtinėmis savybėmis), pabrėžia savo pranašumą (kilni meilė, ištikimybė, dosnios prigimtinės savybės).

Jei tai ne vidinis Hamleto balsas, ne Šešėlis, o tiesiog atskira figūra - karaliaus šmėkla, kodėl jo kalboje nėra nė mažiausios užuominos apie valstybės valdymą, valstybės likimą? Ryšys su motina yra prigimtinis. Akivaizdu, kad Hamletui, kaip dažnam skausmo dėl netekties apakintam jaunuoliui, tampa būtinybe nuoskaudą išlieti, o tam reikia preteksto. Deja, bet taip būna dažnai, kai žmogus supainioja pretekstą ir tikrąją priežastį. Šmėklos žodžiai šiuo atveju ir yra tas pretekstas keršyti, nors iš tikrųjų tai tik Hamleto neįsisąmonintas troškimas, vidinis balsas (deja, ne sąžinė, apie ją sakoma, kad tai Dievo balsas žmoguje, šiuo atveju tai labiau velnio balsas - gundymas nuodėmei atlikti).

Vaiko ego dominavimas

Bet kurioje gyvenimo situacijoje labai svarbu pažinti save, suprasti, kurios tavo asmenybės dalys ar kurios Kaukės imasi veikti. Įprasta žmogaus psichikoje išskirti tris dalis: tėvo ego, suaugusiojo ego ir vaiko ego. Bendraudamas su kitu (psichologijoje tai vadinama transakcija) ar tiesiog veikdamas, žmogus operuoja tik viena iš trijų ego būsenų, ją lengviausia nustatyti iš žmogaus kalbos - žodžių ir garsų - bei veiksmų.

Vaiko ego, kaip teigia Claude M.Steiner, niekada nebūna vyresnis nei septynerių metų, jam būdingas nepastovumas, judrumas, nevaldomos ir garsiai reiškiamos emocijos, nejautimas jokios atsakomybės (už vaikus juk atsako suaugusieji), ši būsena, kaip teigia minėtasis psichologas, pastebima ir tarp „normalių“ žmonių didžiulio streso, skausmo ar džiaugsmo atvejais. Suaugusiojo ego yra racionalus, bet neturi emocijų. Hamleto atveju problema ta, kad tikroji jo asmenybė, tikrasis „aš“, galbūt suaugusiojo ego, negali veikti, gali tik stebėti, o veikia vaikiškasis ego. Vidinis konfliktas, vidiniai dialogai ir tai, ką psichologai vadina galvoje skambančiais balsais, šioje situacijoje yra neišvengiamas dalykas, juo labiau, kad ir kiti Hamletą supantys asmenys apsimeta, maskuoja savo ego, pavyzdžiui, jau anksčiau cituotame karaliaus ir Hamleto pokalbyje karalius, būdamas suaugusiojo ego būsenos, t.y. griežtas, valdingas, be emocijų, maskuojasi tėviškuoju ego - žiūrėkite vartojamus žodžius: sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Kad tai tik maskuotė, įrodo Super ego, t.y.

Humanizmo idealų žlugimas

Šekspyro drama „Hamletas“ parašyta 1601 m., kai tikėjimas renesanso epochos iškeltais idealais, ypač humanizmu, pamažu blėso. Tai matome ne tik iš Hamleto žlugusio tikėjimo žmogumi (Koksai nepaprastas kūrinys - žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda - koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais - kaip panašus į angelą! Savo išmone - kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba! O kas man jisai - toji dulkių kvintesencija?), bet ir paties herojaus savotiškos degradacijos - jo veiksmų rezultatai rodo, kad teoriniai humanizmo pagrindai, gauti Vitenbergo universitete, netapo gyvenimo norma, greičiau - tuščiu žodžių skambesiu, nepagrįsta teorija (Polonijus: Ką jūs čia skaitote, prince? Hamletas: Žodžius, žodžius, žodžius.). Hamlete, kaip žmoguje, triumfuoja prigimtis, o ji labai prieštaringa, ir jokia kultūra nepajėgi jos įveikti.

Keršto aklumas ir tragiškos pasekmės

Ir jeigu panagrinėsime visą dramą, pamatysime, kad Hamletas, apsėstas keršto, peržengia visas ribas - jis griauna ir žudo, nejausdamas už tai jokios atsakomybės (atsitiktinai nudūręs Polonijų jis paslepia jo kūną ir neatiduoda gedintiems artimiesiems, jis pasmerkia Rozenkrancą ir Gildensterną mirčiai, jo atstumta, išduota, netekusi visko, kas jai gyvenime brangiausia, žūsta Ofelija - ir čia tik „šalutinis“ Hamleto siautėjimo poveikis). O ką Hamletas savo kerštu pasiekė sukūrė? Nieko! Ar jis pataisė „išgverusią gadynę“?

Williamo Shakespeare’o tragedija „Hamletas“, parašyta tarp 1600 ir 1601 metų, tebėra vienas svarbiausių ir įtakingiausių literatūros kūrinių. Šekspyro sukurtas veikalas, įkūnijantis išdavystę, kerštą, meilę ir mirtį, šiuolaikiniame teatre vis dar aktualus dėl savo gilaus psichologizmo ir amžinų temų. „Hamletas“ tyrinėja žmogiškąją būklę, nuodėmių ir klaidų pasekmes, gerėjančios sąžinės kovas bei asmenines tragedijas. Veikėjai, tokie kaip Gertrūda, Rozencrantas ir Gildensternas, atlieka svarbius vaidmenis laidojant istorijos posūkius ir padėdami atsiskleisti pagrindiniams šios dramos motyvams.

Šiuolaikinio teatro scena - vieta, kurioje „Hamletas“ tampa gyvas, atskleisdamas sudėtingą praeities ir dabarties santykį. Nepaisant laiko tarpų, Šekspyro kūrinio temos, stilistika ir dramos suregzta siužeto linija teikia žiūrovams nepakeičiamą patirtį. Hamletas yra tragiškai vienišas veikėjas, kurio vidinė kova ir asmenybės konfliktai vis dar rezonuoja su šiuolaikiniu žmogumi.

Jo sudėtingi santykiai su aplinkiniais, kaip antai Klaudijus, kuris yra ne tik Danijos karalius, bet ir jo dėdė bei tėvo žudikas, Laertas - varžovas ir priešininkas, bei Ofelija - meilės objektas, yra veidrodinis šiandienos socialinių ryšių atspindys. Ši Hamleto monologo dalis - „būti ar nebūti“ - simbolizuoja egzistencinį abejonės ir pesimizmo jausmą, kuris yra dažnas šiuolaikinės visuomenės naratyvas. Hamletas atspindi žmogaus norą rasti atsakymus į gyvenimo tikslą ir prasmę, kovojant su vidiniais bei išoriniais iššūkiais. Ši dilema svarbia jausma tampa, kai žmogus susimąsto apie savo gyvenimo kokybę ir tai, ką jiedu reiškia būti laimingam ar pilnavertiškam.

Šis skyrius gvildena, kaip „Hamletas” per keršto ir tragedijos prizmę atskleidžia visuotinei žmogiškajai patirčiai būdingas vertybes, kurios nesensta ir šiandien yra aktualios. „Hamleto” kerštas tapo beveik sinonimu kultūros kontekste, kai kalbama apie atkeršyti poreikį. Ofelijos ir Hamleto tragedija, kurioje slypi galinga šmėkla - Hamleto tėvo dvasia, reikalaujanti atkeršyti, yra interpretuojama daugybėje šiuolaikinių meno formų. Nuo operos spektaklių iki populiarinių teleserijų, ši tema priverčia žiūrovą pamąstyti apie moralę, etiką ir asmeninės atsakomybės ribas. „Hamletas” padėjo visuomenės supratimui, kad mirtis ir keršto troškimas yra ne atskirtos anomalijos, o glaudžiai susijusios žmogaus patirties dalys.

V. Monolgo pirmosios eilutės vaizduoja gilų Hamleto susimąstymą. Jis galvoja apie savo dėdės Klaudijaus, neteisėtai užėmusio sostą nužudant Hamleto tėvą, žmogžudystę: “ar nusilenkti dvasioj/ Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,/ Ar su ginklu prieš negandų minias/ Į kovą stot ir jais nusikratyt?”. Klaudijaus sūnėnas svarsto, ar toks žingsnis užbaigs visas karalystę apėmusias negandas. Toliau Hamletas kalba apie savižudybę: “Numirt? Užmigt? - ir tiek; ir baigt užmigus/ Širdies kančias bei sopulių šimtus”. Miegas ištraukos veikėjui tampa įįrankiu, kuris tuo metu atrodo galįs išgelbėti jį iš visų “sopulių” ir neišsprendžiamų galvosūkių.

Staiga Hamletas suvokia, kad “sapnai/ Prisisapnuos tuomet, kada mirtis. išvaduos.”. Taigi savižudybė neišgelbės nelaimingojo jaunuolio, nes jis sapnuos ir miręs; tie sapnai bus kupini košmarų. Miegas ir sapnas šiame monologe yra mirtį ir pomirtinį gyvenimą siejanti paralelė. Monologe veikėjas atrodo labai susimąstęs, apimtas didelio skausmo. Vis dėlto, kalbėdamas jis neatskleidžia mirties baimės. Hamletą baugina tai, kas gali atsitikti pomirtiniame gyvenime. Jis teigia, kad savižudybė sumažintų vidinę šširdgėlą, bet po mirties jis galįs tapti labai nelaimingas.

Hamleto pasirinkimai: Būti ar nebūti?

Šioje lentelėje apibendrinami Hamleto pasirinkimai ir jų galimos pasekmės, atspindinčios jo vidinę kovą ir filosofinius apmąstymus:

tags: #atsakymas #i #hamleto #buti #ar #nebuti