Suvalkiečio Sodyba: Atsiliepimai ir Įvertinimai

Vis dėlto yra Lietuvoje vietų, kur sugebėta išsaugoti senąją tautos dvasią. Viena iš jų - Pervazninkų kaime, Šakių rajone, Aurelijos ir Vydo Rutkų puoselėjama „Suvalkiečio sodyba“.

Suvalkijos regionas Lietuvoje. Šaltinis: Wikipedia

Sodybos Istorija ir Autentiškumas

Kaip pasakojo V. Rutkus, pati sodyba pastatyta dar 1896 m. Joje yra ir klėtis, ir ūkiniai pastatai. Rutkai ją įsigijo 1996 m. „Mes užaugom tokioj aplinkoj, tai ir atkurti autentiškumą nebuvo sunku“, - sako šeimininkai.

Anot jos, nuostabu tai, kad išliko dauguma sodybos statinių, nors sovietmečiu jie priklausė kolūkiui. Visa Rutkų šeima - Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai - ir į talką pakviesti draugai atsiraitoję rankoves ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame pradėjo aidėti laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra virto dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstų pirtis. Mažiausiai teko vargti su gyvenamuoju namu, kurį suvalkiečiai vadina stuba.

Neseniai sodyboje viešėjusi komisija iš Rumšiškių buities muziejaus patvirtino, kad Rutkų sodyba yra zanavykiška. „Esame unikalūs tuo, kad išsaugojome ne tik tarmes, bet ir patarmes. Zanavykiškai kalbėjo šiauriau gyvenantys suvalkiečiai“, - sakė pašnekovė. Senojoje klėtyje esantys daiktai mena šimtmečio senumo istoriją.

Šeimininkų Požiūris ir Vertybės

Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes. Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo.

„Mano vyras Vydas - tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė ją įsigyti. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, - pasakojo moteris.

Aurelija su Vydu didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje gimė Jonas Jablonskis, lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.

Rutkai - tikri savo krašto patriotai. Kluone jie įrengė apie sunkius lietuvių kalbos istorijos vingius pasakojančią ekspoziciją. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių. „Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, - tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas.

O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams.

V. Rutkus Pervazninkų kaime jaučiasi tarsi tėviškėje. Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus.

Sodybos Atsiliepimai ir Įvertinimai

Kaip pastebi R. Vasaitienė, nors neretai sodybas įsigyja jauni žmonės, jas bando atkurti, bet per daug sušiuolaikina ir nelieka nei tradiciškumo, nei autentikos, tad apie tai, įsitikinusi muziejaus direktorė, reikia kalbėti, edukuoti. Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursas rengiamas nuo 2019m., tačiau kartais konkursui pateikiamos ir tokios sodybos, kurios tiesiog nevertintinos, nes autentiškumo jose nė su žiburiu nerasi.

Sodybos šeimininkus Aureliją ir Vydą Rutkus sveikino ir apdovanojimą įteikė Suvalkijos (Sūduvos) etninės globos tarybos specialistas Gintaras Skamaročius bei Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, pasidžiaugę unikalia bei tradicijas puoselėjančia sodyba. Sveikinimo žodžius A. ir V. Rutkams skyrė ir Turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkė Vaida Zimnickienė.

Sodybos šeimininkus Aureliją ir Vydą Rutkus sveikindamas Suvalkijos (Sūduvos) etninės globos tarybos specialistas Gintaras Skamaročius džiaugėsi, kad antroji vieta skirta būtent šiai sodybai, išsiskiriančiai ne tik autentiškumu, bet ir rodoma pagarba lietuvių kalbai bei gyvai liudijamu žodžiu.

Patys sodybos šeimininkai, sulaukę tokio įvertinimo, neslėpė dėkingumo ir žadėjo unikalumą puoselėti ir toliau.

„Esate ištikimi tradicijų puoselėtojai. Tai didžiulis indėlis ateities kartoms. Pristatydami zanavykų tradicijas, amatus, gyvenimo būdą ir buitį ugdote visuomenės istorinę atmintį ir tautinę savimonę“, - džiaugėsi V. Zimnickienė.

„Norėčiau palinkėti, kad mūsų krašte, Sūduvoje būtų daugiau tokių kaimo turizmo sodybų. Kiek pačiai tekę važiuoti ir dalyvauti tokiuose konkursuose, tai liūdnas vaizdas, todėl smagu, kad jūs puoselėjate etninę kultūrą, į viešumą nešate ir skleidžiate tradicijas, kurias gali perimti jaunoji karta“, - kalbėjo R. Vasaitienė.

„Vienas septynmetis po apsilankymo pasakė, kad tai buvo pati gražiausia jo gyvenime diena. O mama pridūrė, kad jam tik septyneri. Čia laisvė, kiemas, vaikai čia lanksto, nei valgyti, nei gerti nereikia. Čia viskas lietuviška, o tai, kas lietuviška, mums įmesta į širdelę ir niekada iš ten neišimsi“, - negailėdama gražių žodžių kalbėjo A.Rutkienė.

V. Galvelienė teigė girdinti tik pačius geriausius atsiliepimus apie šalia panemunės kelio esančias Raudonės ir Panemunės pilis, Smalininkų senovinės technikos muziejų ir jame šeimininkaujantį technikos mokslų daktarą Justiną Stonį.

Bet džiaugtis tikrai yra kuo: lankytojų atsiliepimų vidurkis siekia 9,7 balo. Smagiausia, pasak V. Galvelienės, kad vertinimai kasmet kyla. Pernai buvo 9,5, užpernai - 9,3.

Modernumas ir Tradicijos

„Romantika, senovės dvelksmas - puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata - daugiau nei 150 tūkst. eurų , ir kibome į darbus“, - prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats prižiūrėjo, kaip einasi darbai.

„Mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Pamačiusi tą vaizdą, pamaniau: štai kaip greitai viskas keičiasi... Tačiau žmonėms visada reikia svarbiausių dalykų - nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, - džiaugėsi Aurelija. Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors jiems priekaištauti.

Nuoširdžiai dirbo patys šeimininkai, statybininkai ir paveldosaugininkai. „Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome dėl jų keliamų reikalavimų, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti. Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos buvo klijuojamos ne keraminėmis plytelėmis, o iškalamos ąžuolinėmis lentomis, grindys - molio plytų imitacija. Kadangi daržinės stoge buvo neleista daryti stoglangių, miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių būtų dėl to skundęsis“, - pasakojo Vydas.

Išprusę ir puikų estetinį jausmą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, jog malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas.

„Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrinta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda - kiaunės. Joms patinka graužti medines lenteles ir vesti vaikus po ekologišku etnografiniu mūsų namo stogu“, - juokavo Vydas.

Suvalkiečio Sodybos Ypatumai

Lankytojams A.Rutkienė mielai papasakoja suvalkietiškos sodybos ypatumus ir kuo ji skiriasi nuo gyvenamųjų pastatų kituose Lietuvos regionuose.

„Suvalkiečių sodybos keturkampis kiemas. Žemaičiai kūrėsi kitaip: troba, klėtis, keletas obelaičių, šulinys, kryžius, darželis, o toliau už klėties - duonos kepimo namelis, karvidė, vištidė, arklidė. Net iki devynių dešimties atskirų pastatų. Suvalkietis, kai kūrė sodybą, labai atsakingai į viską žiūrėjo. Nieko nereikalingo čia nėra. Stuba su kuklia puošyba. Tik žalčiai su karūna, tai primena, kad senovėje gerbėme šį laimės simbolį. Darželis ypač svarbus, mat pas mergelę bet kurią dieną galėjo atjoti piršlys. Tačiau suvalkietis tėvas ne taip lengvai atverdavo piršliui vartus. Bet kai atverdavo, išsyk didžiuodamasis patraukdavo darželio link. Ūkinis pastatas su stogo pakėlimu, kad po juo galėtų daug ko prikrauti. Durys vienos platesnės, kitos siauresnės, be pamato, kad įvažiuoti būtų lengviau. Kodėl mergų kamaroje langelis su grotomis, o durys atsidaro į vidų? Viskas dėl ten patekti norinčio bernelio. Kad jis pro langelį neįlistų, o duris būtų galima stipriai kartimi užsklęsti, jei atėjo ne tas, kurio laukė“, - šitaip pasakoja etnografinės Suvalkiečio sodybos šeimininkė A.Rutkienė.

Iki šių dienų išlikusi klėtis, senoviniai ūkiniai pastatai, kluonas puikiai perteikia suvalkiečio gyvenimo dvasią. Likę senoviniai daiktai įrodo lietuvio darbštumą ir išradingumą. Kiekvienas sodybos kampelis primena senus laikus, kai čia su savo papročiais ir kalba gyveno mūsų protėviai. Sodybai jaukumo suteikia didelis kiemas, sodas ir ežerėlis.

Praktinė Informacija

Dabar sodyboje - kluone, ūkiniame pastate - įrengtos 58 miegamosios vietos: yra iš šeimyninių, ir mamyčių, ir veselininkų kambarių. Pramogos ir nakvynė sodyboje žmogui atsieina 18 eurų, maistas į kainą neįskaičiuotas, tačiau čia yra virtuvėlės, tad galima patiems pasigaminti valgį.

Už šešių kilometrų - Sudargo piliakalnis. Netoli ir Kidulių dvaras. „Užsieniečiai džiaugiasi, kad lankomi objektai Lietuvoje yra vienas šalia kito“, - sakė A.Rutkienė.

Edukacinė ekskursija: Sodybos šeimininkė aprodys sodybą (architektūrinis išdėstymas, apželdinimas), papasakos apie Suvalkijos krašto išskirtinumą, suvalkiečio būdą, kasdienybę ir šventes.

tags: #atsiliepimai #suvalkiecio #sodyba