Atsiprašome, laivų vietų nėra: visi apartamentai užimti – reiškinys

Laiškai spausdinami iš mokytojo A. Siūlelio - apnuoginti sielą, tačiau tai labai svarbu. Rašyti apie mirtį ypač sunku. Apie mirtį…

Lietuvos partizanai. Šaltinis: Wikipedia

Prisiminimai apie žiaurumą

Gal tai buvo 1944-ieji? Girdėjosi šaudant, o kai šūvių trenksmas aprimo, tu nuvažiavai į Obelius ir sustojai, nes pamatei nušautą vyriškį Lietuvos kariuomenės uniforma. Žymė - išplėštas pakaušis, ant žolės tamsaus sukrešėjusio kraujo klonas. Neužmirši. Prisiminimuose atmerktos akys žiūri ir klausia: už ką? Kam mus žudote? Sugrįžai namo jau ne vaikas, ir mama tai tuoj pat pastebėjo.

- Andriau, kas tau yra? - Ar ne prie ežero buvai sustojęs? Vargai… Tik kas motinos skausmą supras? Tikėjosi senatvės sulaukti? Neleista… Šitaip baigėsi ne vieno pokario metų berniūkščio vaikystė.

Baltai nuklojo žemę 1945-ųjų sausis. Partizanai - kuo daugiau gyvybių išsaugoti. Kelias partizanams tebuvo Sartų ežeras. Pražūtingas kelias. Jokios priedangos, vadinasi, eiti į pačią mirtį. Tačiau kitos išeities nebuvo. Apsupimo, nutarė, jog kažkam teks aukotis, dengti besitraukiančius draugus. Buvo keturiolika, šeši pasiliko dengti bendražygių, kad tie išliktų gyvi. Kautynės reiškė - būti ar nebūti partizanų būriui. Kautynės tęsėsi keletą valandų. Vieną kovotoją paimti gyvą. Kas tai yra iš tikrųjų? Ar žvaigždes ir paskutinis klausimas - už ką mane žudai? Ežerą. Gražys susisprogdinęs granata, kai pamatė, jog iŠ visų pusių apsuptas. Partizanų sužeistas bandė pasislėpti kaimiečio daržinėje. Kareiviai padegė daržinę, tikėdamiesi, kad partizanas bėgs iš ugnies prie tvoros. Persekiojo pasitraukusius.

Buvo 1945-ųjų sausio vidurys. Ir ramu. Miegoti. Siuvo, lopė ir spėliojo, kiek jie dar tarnaus, kiek kelių teks nueiti? Sargybinis ir pamatė keliuku atskubančią moterį. Pasirodė stribai. Keldavo. Sargybinis: “Pasakykit jiems, tegul verčiau eina pro šalį. Kariauti. Ir mums, ir jiems taip bus geriau”. Armijos dalinys. Pro kaimą. Prie namo rusų kareivius. Budintis davė signalą draugams - šovė. Vienišą šūvį atsakė kareivių automatai. Kautynės. Nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų. Po kautynių.

Verksmas. Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Matavosi jų nurengtus rūbus, batus. Jaunas septyniolikos-dvidešimties metų merginas. Skaitytojas? Tai buvo kur kas baisiau už patį baisiausią sapną. Kareivių patyčias, kuri ten neteko savo mylimojo - kaimo mokytojo Jono Čeponio. Merginas tempti nuogus kruvinus nužudytų partizanų kūnus į dirvono vidurį. Žemės po kojomis, tempė žuvusius. Gyvenimėlį nemačiusios nuogo vyriškio, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Visokiais žodžiais… Nors pridengti dirvone gulinčių nukautųjų, nemėginti jų palaidoti. Tyčiotis iš mirusio?! Okupacijos šito nedarė! Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas.

Pamiršti. Daugelis tuo metu, slapstėsi nuo tarnybos tarybinėje armijoje. Turėjo ir slėptuvę išsikasę. “Išvaduotojais”.

-Karas yra karas, sužvėrėja žmonės, bet… šitokio žvėriškumo niekas nesitikėjo. Dar nesitikėjo, nors jau visokių baisybių buvo ir matyta, ir patirta. Šapelių kaimą netoli Latvijos sienos. Galėtų būti iškrypėlis? Kankiniai. Sąmonės. Tada užpila kibirą vandens sąmonę praradusiam ir imasi antrojo. Pasivedę kiek toliau, ėmė gabalais pjaustyti kiekvieno kūną. Gabalą ir laukia, gėrisi, kol nelaimingasis raitosi iš skausmo. Reikalavo pasakyti, kur partizanai, kur jų būstinė? Neturėjo jokių ryšių su partizanais ir nieko nežinojo. Nužudykite mane, užtenka kančios…”

Kokį žmogų jis meldė pasigailėjimo? Krauju. Kai pavargęs jis užsirūkė ir sulenkė ranką, per alkūnę lašėjo kraujas. Jis klausėsi vaikinų aimanų, prašymo nušauti juos ir rūkė. Kruvinoj aistroj… Rūkė godžiai, skubėdamas, nes dar ne viską buvo padaręs. Ne eilinis. Mirštančiojo kūnas. Pasakė: “Matei, kas nutiko tavo draugui? Pasakyk: šitaip bus kiekvienam, katras neis į tarybinę armiją! Supratai? Bėgte! Paskutinių jėgų stengėsi eiti, bandė bėgti. Šovė aukai į nugarą. Jonas Balčiūnas.

- Aš suprantu - vyksta mūšis, yra aukų, bet už ką kankinti? Kankinimas malonumui? Ar galima jausti pasitenkinimą matant kito žmogaus kančią? Tautą. Kokia logika, kokiais jausmais vadovavosi tas rusų kariškis? Buvo? Klausė žmogus ir pats atsakė į savo klausimą. Mus žudo? Saulėtą liepos dieną? Kokį palaiminimą siuntė dangus be mažiausio debesėlio? Sukilime? Pabėgo. Kaimo vyrais, basliais apsiginklavę, ėjo ginti kaimo žmonių teisės į servitutus. Ir nukentėjo už įvarytą ponui baimę. Nevykdymą ir už paslapties išdavimą gresia mirties bausmė. Andrius įsiminė visam gyvenimui. Žmonių krauju nelaistė, neplėšė, nesisavino…

Kraujas ir nežinia, ar bent vienas iš mūsų liks gyvas. Sulauks laisvės, bet ar mūsų partizanai ją matys? Vilties labai nedaug… tikėkime, kad nors mūsų idealai, laisvės troškimas išliks tautos atminty… ir tikėjimą. Jeigu man ir broliui lemta mirti… laisvės siekius. Išlik gyvas, Andriau, labai prašau tave… Tu netekai brolio. Žus Liubartas, žus ir jo brolis. Banditais, ir niekas neišdrįs pasakyti tiesos. Saugumo organizuoti būriai partizanams diskredituoti. Gynė Lietuvos laisvę. Visa tai dar bus… partizanų relikvijas, nuotraukas, prisiminimus… komjaunimą, nei į partiją, nes jam tai atrodys išdavystė. IŠĖJO… Sugrįžk, mokytojau, į savo šešioliktą pavasarį. Tiek motinų ašarų, brolių kraujo sugėrė.

Motiniškos šilumos, o jau spėjai sužinoti, kas yra “liaudies gynėjų” kulkos. Sulaikysi vyrišką ašarą, - tai kažkodėl vyrams nuo amžių būtina, bet kalbėk… savaites laikydavo bažnytkaimių aikštėse ir miestelių gatvėse. Svajonę supančioti, tačiau dar niekam nepasisekė sukaustyti sielos. Grandinių nėra. Net ir viską atėmus, žmogui dar lieka labai daug… prastai apsirengusių, mažai ginkluotų vyrų galėjo padaryti? Pastoti kelią raudonajam tvanui… tauta su jos tikėjimu ir sielos šauksmu? Nei tankų, nei atominių bombų. Treti - šiek tiek mažesni - niekaip negali suprasti, ko tie lietuviai nori? Kokios jiems laisvės reikia? Laisvas! Paskelbė, nors iki tikrosios laisvės dar labai ilgas kelias.

“Partizano testamentas”. O Dieve! išgyventi ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Testamentą. Paskirstyti. Kuris mane nukaus. Bet… žemės meilė. Pabaisa - Stalinas. Paliksiu? Tik skausmo ir ašarų. Tikėjaisi, kad užaugsiu Tavo paguodai, palengvinsiu Tavo senatvę. Daviau? Vien ašaras. Žygį ar gyvenimo posūkį, tačiau dabar Tavo ašaros nenudžiūva. Užauginusi mane nedorą, gal man nebūtų taip skaudu, bet gi dabar… niekam nieko pikta nedariau, tik gera. Retkarčiais jį aplankyk, augink jauniausią kartą doroje lietuviškoje dvasioje. Tavo ašaros taip pat negiliai paslėptos, bet stenkis jų per daug nelieti. Kovos nepalūžusia siela ir kurtį dorą lietuvišką gyvenimą. Tobulinti. Savo laimę. Kuria tikėjosi sukurti šeimos židinį. Spaudė nelaimės ir visą laiką rodei seserišką širdį. Daugiau. Juk nepyksti už tai? Aplankytum, gėlėmis papuoštum, neužmirštum savo pažado. Suintensyvinta. Kad pralietas kraujas nenueitų veltui. Idealai išsipildytų. Džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Puikybės, paniekos, ko iki šiol netrūko. Daugiausia už Tavo laisvę paaukojo.

Lietuviai, daugiau pratę valdyti plūgą, dalgį ar kitus įnagius. Pirmieji tveriasi už ginklo ir kaunasi už tautos laisvę. Patogiu laiku. Geriau už mane. Gaila man Jūsų… kąsnelį duonos. Pagailėdavot… įvairiausius šnipus, nei lietuvius partizanus, kurie kovoja ir už jūsų laisvę. Tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, ko linkėti? Nenoriu, kad mano likusieji broliai Jums kerštautų, nes esu katalikas. Savo įstatymus. Dokumentų kalba netaisyta. Kad parašytum šitokius žodžius - paprastą ir toli numatantį testamentą. Visa esybe reikėjo trokšti laisvės, kad nepabūgtum mirties, sėlinančios pėdomis. Mirusius, melu pavers istoriją. Ir laisvę atims -bandys net ir mąstyti priversti taip, “kaip reikia”. Penkiasdešimčiai metų, dainuojančia lietuvių revoliucija pavirto. Stabtelk: tai širdies ir iškentėtos kančios kalba. Žydint. Pakeleiviui pavaišinti visada kąsnis atsirasdavo. Tikru vyru būti.

Sutramdyti. Mažiau šlovinamas bulius šito avino privengė. Ir anam nuo avino kliūdavo. Sugriebdavęs už rago ir papurtydavęs. Andriukas: pamatė besivejantį ir… nebėgo, kiek kojos įkabina. Progos avinui už rago, kaip Bronius, nutverti. Pėdus, jo sesuo Emilė klojo vežiman: “Broniau, gelbėk! Riktelėjo pamačiusi. Girdėjęs, bet ryžosi pasitikti aviną kaip pridera, net apsidairė, ar visi mato. Ir susisuko. Avinas dar kartą, dabar jau į užpakalį, nusitaikė. Kodėl parašiau apie tą tolimą vaikystės nuotykį? Greit teks kalbėt apie mirtį… gerumo, grožio aplinkui, kiekvienuos namuos… stirniukas atbėgdavo galvą priglausti, duonos plutele pasmaguriauti. Žmones nežinia - kas bus toliau? Ir teismo. Trėmimus laikinai nutraukė karas. Frontas: rusų kareiviai atiminėjo iš ūkininkų arklius.

Kareivis iš Andriaus ir pirmąją tėvų dovaną - pigų laikrodėlį. Ir visai neaišku pasidarė - juoktis ar verkti, piktintis ar stebėtis? Greit įjunko apiplėšinėti, patys po rūsius landžioti. 1944-ųjų vasara. Gaudyti į armiją. Sugrįždavo į namus. Griebtasi atviro smurto. Kiekvieną sutiktą vyrą. Nepaklausę. Dori kaimo žmonės visai pasimetė. Komunistinės internacionalizmo idėjos. Įbauginti, paskui - pavergti ir… sunaikinti. Galima tapti vergu iš prievartos, bet… patenkintas vergas, tada žuvęs, žmogau! Kiekvienas lietuvis suvokia. Kovų dalyvį, karininką Nasvytį į Pagėgius Tauragės rajone. Vytautas. Vežamas ryžosi bėgti. Pasisekė. Perėjęs frontą, grįžo namo. Namuose stribai Vytauto neieškos. Kokią daugybę žmonių nuvylė tuščios viltys. Liaudies patarlė sako, kad kiekvienas kaimas turi savo durnių. Laikais nekaltą savą kvailelį pakeitė gudresnis durnius - išdavikas. Pranešti stribams apie Vytauto sugrįžimą į namus. Ir jo pradėjo ieškoti. Vytautui teko slapstytis. Kokios naujienos, kas suimtas, ko laukti? Niekas niekada lietuvio neklausė, ar jis nori kariauti.

Kareivinėse. Balys, iššokęs iš antro aukšto, pabėgo. Pabėgėlį paslėpė miškas. Gyventi čia nebuvo saugu. Neramiausią metą. Grobuoniško okupantų apetito kraują lieti. Ir sumaniai įrengta slėptuvė - nepatikima. Buvo rizikinga. Informuoti ir apie Balio pabėgimą iš armijos. Neprašyti svečiai lankėsi dažnai. Šitų namų neužmiršti. Doras žmogus. Apsuptis ir bėglių gaudynės. Vyrai suspėjo pasislėpti miške. Atėjo dviese. Draugui ieškoti slėptuvės, nuolat nukreipdamas jo dėmesį, užkalbindamas. Rinkosi miškuose. Lietuvos laisvę ir gimtuosius namus. Vaičėnas, vėliau - Juozas Streikus ir Balys Pupeikis. Apkasėlius gynybai, apsirūpino ginklais. Duona, globojo. Bet prireikus - visus partizanaujančius. Buvo paslaptis. Šešiolikmetis Andrius, kuriam gyventi namuose taip pat buvo neįmanoma. Priglaudė nuoširdi gydytojo Klišonio šeima. Susitikti su Balio Vaičėno vyrais. Suprato. Šešiolikmečiai. Diena ją atskleisti. Lietuviškų, viršininkėlių žodžiai: “Tas… melas, žeis sielą tylėjimas. Okupantų ilgus metus niekinto lietuvio laisvės troškimo. Pamokų. Kerštu atsakyti į skriaudą. Klausimų: kaipgi taip? Lygioje kovoje numirti? Tai jau ne! Sako. Ir… argi tai lygi kova? Partizanų -saujelė? Šie, nusiaubę ūkininkų podėlius, sugrįždavo į Obelius lėbauti. Progų būta! Tik… širdies kertelėje kirbėjo klausimas: o kaip jie, stribai? Vis dar slapstėsi, priešokiais padėdami tėvams ūkyje. Ką darydavęs namams, vis raižiniais puošdavęs. Juokėsi. Slėptuvę, Balys irgi ramiai kažką drožinėjo. Ruošėsi slidėmis grįžti į globėjo gydytojo namus. Sodyba jau buvo apsupta, vyko krata. Namus. Pasigirdo komanda. Andrius sunerimo: “Kaip įspėti savuosius? Krata, aišku, ateis ir čia…” - “Stot! Šausiu!” - pasigirdo jau įsakymas. Andrius apsisuko ir pasileido slidėmis nuo kalnelio visiškai į priešingą pusę. Pavingiuodamas. O už nugaros jau šaudė. Vytis Andrių ir iš kitų kiemų. Vadinasi, brolis išgirs, spės pasislėpti. Pasidalijo į dvi grupeles: vieni grįžo į paliktus namus, kiti nusivijo Andrių. Kažkas atsitiko! Po snukiu su glėbiu šieno. Bronius Vaičėnas, kuris neturėjo kur saugiai pasislėpti. Tolo neįžiūrėjo, kad nuo jų bėga berniūkštis. Bronium sėkmingai pabėgo į mišką. Gelbėjo ir stribas Baltrūnas iš Ragelių bažnytkaimio. Pamatė iš po šieno kyšančias Vytauto Dručkaus kojas, bet apsimetė nepastebįs. Jau apžiūrėjau”. O Andrių vijosi šūviai - pirmasis krikštas. Nesustodamas. Kai visiškai uždusęs parkrito, jį suėmė. Klausia: “Bėgsi?” Kur jau ten bebėgsi sumuštas, apspardytas, nugalėtas. Vaiku, gal nesitikėdami, kad Andrius gali ką žinoti, - paleido jį. Gana! Anokia garbė piemenį sugauti - mostelėjo ranka vienas.

Fašistai”, - atrėžė kitas. Andrius sutiko: verčiau nesusitikti… atsargesnis, nors po pirmojo krikšto ir jautėsi beveik tikras partizanas. Kokią liaudį gina “liaudies gynėjai”? Nuo ko gina? Kariuomene, viskas paaiškėjo. Partizanų bunkeris. Ginkluoti, turėjo aviacinį kulkosvaidį, minosvaidį, nemažai automatinių šautuvų. Gal todėl ir neskubėjo trauktis. Laukė komandos gintis. Apsupti ne stribų, bet rusų kareivių įgulos. Patogesnė padėtis. Išsidėstymas. Kautynėms vadovavo Mykolas Kazanas. Galėjo pasiekti granatos. Kareivius. Susišaudymas tęsėsi iki vakaro. Viena - mirtį. Išgelbėti galėjo tik stebuklas. Iškvietė dar vieną įgulą iŠ Daugpilio. Žiedas. Vyrų metėsi visai priešinga kryptimi, negu kariškių laukta. Niekuo nerizikuodami. Tamsu. Tuojau pat. Pasiruošė trauktis į kitą pusę. Rusai metė visas jėgas į bandančius prasiveržti. Saviškius. Aidas, klaidinęs kareivius. Įgulos. Kokią kalbėjo Balys. Vainiūnų kaimo. Mykolas Kazanas buvo sužeistas. Kiti liko gyvi.

Mėlyna Kalėdų nakties mėnesiena. Žadėjo mirtį… baltos lino staltiesės tuščia lėkštelė padėta tam, kuris gali užeiti. 1944-ųjų gruodyje tyliausia Kalėdų naktis lietuviams siuntė mirtį. Nieko džiugesnio nežadėjo. Vis drąsiau jautėsi kaimuose stribai. Apsupę kaimą, stribai padegė Balio Vaičėno pusbrolių sodybą. Obeliškio mišką. Gilyn į mišką jie dar privengė. Kieme ikimokyklinuką: “Kur nubėgo? Kurion pusėn? Pasakyk…” - “Nesakysiu, - rėžė šis. Jonas Idas. Kas jis buvo, žinojo visas kaimas. Bijojo, bet ne mažiau ir niekino. Apyvokos daiktas prapuldavo, visi žinojo, jog pas Idą atras. Ilgapirštis. O dabar dar išdaviku tapo. Duona išmaitintas. Obeliuose partizanų ir jų artimųjų žudynes. Reikia savo juodus darbus dar juodesniu melu pridengti. Idas šitai mokėjo. Padegė savo trobesius. Banditai mano gyvenimą sudegino! Pastatys? Kitokiu geru, arba nosies tiesumu - į Sibirą! Ir pasiuntė į ledynus ne vieną. Ypač jam ūkininko Survilos namai patiko, kad taip į juos įsikėlus… mirčiai pasmerktus žydus, tai šie dabar ir gynė visomis išgalėmis ūkininką. Ido dantys neįstengė jam įkąsti. Išgrūdo, be namų, be duonos ne vieną paliko. Sakys priėjęs: “Susikraukit daiktus, ryt į Sibirą vešim”. Ūkininkas, ką spėjęs sugriebti. Mašinon ryšulius ir… pasigrobtais daiktais. Prakaitu geresnio turi įsigijęs, susitaupęs. Tik pasiimk! Bijos: kas žino - pasiskųsi, iš tikrųjų Sibire atsidursi. Pasiskųsti? Tokiems pat…

Šie įvykiai paliko gilų randą Lietuvos istorijoje, primindami apie laisvės kainą ir tautos atsparumą.

Atstatytas partizanų bunkeris. Šaltinis: YouTube

Štai keletas faktų apie partizaninį judėjimą Lietuvoje:

tags: #atsiprasome #laivu #vietu #nera #visi #apartamentai