Aukštosios Fredos Dvaro Sodybos Istorija

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sode vyko artimesnė pažintis su Aukštosios Fredos dvaro sodyba: jos istorija ir architektūra bei čia gyvenusio bajoro Jozefo Godlevskio asmenybe.

Labai įdomu ir vertinga daugiau sužinoti apie Aukštosios Fredos dvaro kompleksą, čia gyvenusius žmones.

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Aleksoto seniūnės Liukrecijos Navickienės, savo krašto istoriją būtina pažinti. Sužinodami naujų, iki šiol neatrastų faktų mes praturtėjame.

Paskaitoje „J. Godlevskio genealogija ir įdomesni faktai“ lektorė Rūta Bukauskaitė pabrėžė, kad jokiuose istoriniuose šaltiniuose nepavyko rasti informacijos apie tai, kad Aukštosios Fredos dvare gyvenęs Jozefas Godlevskis buvo grafas, nors kai kuriuose leidiniuose jis taip ir vadinamas. Tačiau Jozefas Godlevskis buvo bajoras.

Susirinkusiųjų dėmesį ypač patraukė pikantiškos bajoro J. Godlevskio gyvenimo detalės. Pasak lektorės, apie Aukštosios Fredos dvaro savininko asmenybę sklando gausybė legendų.

Vienos jų teigia, kad šis bajoras labai vaidendavęsis. Tyrėjai teko girdėti istorijų, kad po mirties jam teko nukirsdinti galvą - tik šis būdas išgelbėjo neramią sielą. Kiti pasakojimai sklando apie net 60 Jozefo Godlevskio nesantuokinių vaikų.

Lektorė pasakojo, kad po lošimo kortomis iš šventės Jozefas Godlevskis niekam nežinant vienas iškeliavo į Aukštosios Fredos dvarą. Matyt, pratęs prie viengungiško gyvenimo ir aktyvios visuomeninės veiklos jis tiesiog pamiršo savo jaunąją.

Minėdama įdomius faktus apie dvarininką J. Godlevskį, R. Bukauskaitė pabrėžė muzikos svarbą Godlevskių šeimoje. Jo dukra Ludvika buvo labai talentinga dainininkė. Na o pats J. Godlevskis mokėsi Kražių gimnazijoje.

Dvarininkas J. Godlevskis buvo Garliavos ir Veiverių bažnyčių, įvairių koplyčių fundatorius.

Paskaitoje „Aukštosios Fredos dvaro sodyba: istorija ir architektūra“ prof. dr. V. Levandauskas didelį dėmesį skyrė senajai kartografijai: kaip skirtingu metu buvo vaizduojama Aukštosios Fredos teritorija.

Analizuodamas labai retą dokumentą - litografinį Kauno miesto planą - susirinkusiems paskaitos dalyviams prof. V. Levandauskas rodė iki 1840 m. suformuotą dvaro sodybą su dvaro rūmais. O štai 1871 m. topografiniame žemėlapyje jau matome tvartus ir tvenkinius.

1877 m. pradėjus planuoti Kauno tvirtovės statybą, jos ribos ėmė „lipti“ ant Aukštosios Fredos dvaro.

Pasakodamas apie unikalius Aukštosios Fredos dvaro sodybos reiškinius, profesorius papasakojo daug kam nežinomus faktus: Botanikos sodo teritorijoje iškasti tvenkiniai yra buvusio dvaro savininko Jozefo Godlevskio inicialų formos.

Atskleisdamas dar daugiau nežinomų faktų, profesorius prisiminė 1919 m., kai Aukštosios Fredos dvare norėta įkurdinti Respublikos prezidento rezidenciją.

Kalbėdamas apie Aukštosios Fredos dvaro rūmų architektūrą kitų Lietuvos dvarų kontekste, prof. V. Levandauskas pabrėžė vieną šių rūmų išskirtinį dalyką - iš abiejų pusių esančius fligelius su arkomis, tačiau profesorius nemanąs, kad šios detalės siekia J. Godlevskio laikus.

Kalbėdamas apie pačius dvaro rūmus, prof. V. Levandauskas juos lygino su kitais dviaukščiais - Žeimių, Raguvėlės, Pakruojo, Cirkliškio, Bartkuškio - XIX a. statytais dvarų rūmais.

Jei planuoji apsilankyti Kaune, tikriausiai esi girdėjęs, ką šiame mieste privalu pamatyti: Pažaislio vienuolyno ansamblis, Arkikatedra bazilika, įvairių rašytojų memorialiniai muziejai - objektai, įtraukti į kiekvienos mokyklinės ekskursijos programą.

Tad pirmyn į ekskursiją po Kauną! Pasivaikščiojimą po Kauną pradėti rekomenduoju nuo Laisvės alėjos.

Čia rasi unikalius brutalizmo stiliaus statinius (vienas jų - įspūdingas Alfonso Vincento Ambraziūno 32 metrų aukščio trijų skulptūrinių grupių monumentas nacizmo aukoms atminti), išpuoselėtą memorialinį parką su pasivaikščiojimo takais ir, žinoma, istorijos muziejų.

Ar žinojai, kad Kaunas turi vienus seniausių keltuvų, veikiančių visoje Europoje? Įrengti dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, Aleksoto ir Žaliakalnio funikulieriai ilgą laiką tarnavo kauniečiams kaip pagrindinė susisiekimo priemonė tarp žemutinės ir aukštutinės miesto dalies.

Gatvės menas Kaune labai gajus. Bet užvis spalvingiausia Kaune yra Ožeškienės gatvė, kur 21A namo kieme įsikūrusi ištisa galerija.

Šis muziejus gerai žinomas ne tik kauniečiams, bet ir plačiajame pasaulyje, nes yra unikalus, vienintelis toks! Jame saugoma daugiau nei 3 tūkstančiai velnių, kuriuos rinkti pradėjo profesorius Antanas Žmuidzinavičius.

Dar viena puiki vieta prisiliesti prie Lietuvos istorijos - tai Lietuvos aviacijos muziejus. Čia išvysi daugiau nei 40 įvairių skraidymo aparatų, iš kurių žymiausias, be abejo, legendinės „Lituanicos“ kopija, kuri filmavosi filme „Skrydis per Atlantą“.

Jei tave domina istorija, o gal ir technika, tau bus tikrai įdomu sužinoti, kaip veikė šie sovietmečio šnipai, kokias pasiklausymo, įrašymo, stebėjimo, ryšio blokavimo, filmavimo priemones naudojo. „Atominis bunkeris“ - vienas įdomiausių ir labiausiai intriguojančių muziejų Kauno mieste!

Šiltuoju metų laiku čia rasi puikias erdves maudynėms ir gausybę pramogų. Lampėdžiuose galėsi paplaukioti baidarėmis, vandens dviračiais, kanojomis ar irklentėmis, taip pat pažaisti paplūdimio tinklinį, krepšinį, mini golfą ar tenisą.

Nemuno salos parkas - dar viena puiki vieta pasidžiaugti gamta mieste, pasigrožėti Nemunu, pailsėti. Tai išties graži žalia rekreacinė zona, kurioje dažnai vyksta įvairių sporto ir kultūros renginių.

Kauno apylinkėse taip pat gausu įdomių lankytinų objektų. Nuo miesto centro apie 7 kilometrų nutolęs Marvelės upės slėnis - dar viena nuostabi vieta romantiškam pasivaikščiojimui ar iškylai.

Skrydis lėktuvu virš Kauno leidžia miestą pažinti iš visai kitos pusės: atsiveria senamiestis, upių vingiai, tolumoje žaliuojantys miškai.

Ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų pritvirtinti QR kodai, leidžiantys išmaniai susipažinti su objekto istorija.

Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. kelionės po Lietuvą įspūdžiai apie Kauną: Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kure senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų. Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. Tuo pačiu stiliumi pastatytos ir kelios bažnyčios.

Kaunas stovi labai gražioje vietoje. Kaip jau minėjau, miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Pusvalandį pavažiavus už Kauno, kaip jau sakiau, reikia keltis per Nemuną.

Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riterio, 1413-1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną: Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel).

Šis 1812 m. lenkų kalba parašytas tekstas rastas Kauno bernardinų vienuolyno archyve ir saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje. Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų, pirmiausia bernardinų, likimą karo dienomis.

Prancūzai, kuomet „įžengė į miestą, veržėsi į namus ieškodami maisto“ (p. 250). Vėlų vakarą miestą užplūdo nauji kariniai daliniai, kurių kariai pliaupiant lietui apsistojo palapinėse arba veržėsi į namus.

Pažaislyje radęs tokią pat padėtį, kaip ir gimtajame vienuolyne, autorius pabėgo į mišką, kur slapstėsi porą savaičių, ten buvo užpultas marodierių, traukusių paskui kariuomenę (p. Kauno kasdienybė napoleonmečiuVienuolio atsiminimuose vaizdžiai atsispindi Kauno tapsmas kariniu-tranzitiniu punktu.

Miško link pagal bulves leidosi moteris. Per nugarą persimetę, jie vilko maišus. atsisukę, truktelėjo seriją iš automato, bet neganėtinai tobulai. Akėčias, mosikuodamas botagu, pasileidau ir aš prie jų. Artėjo ir kaimynas S. Katiušą apėmė baimė. Bėgo, nusikabinus nuo kaklo automatą. Vikresni. Jie viena ranka sugebėjo valdyti maišą, o kita laikė automatus. S. Vytis. Juo labiau, kad abu raudonieji jau užsivedė automatus. Automatinis šautuvas buvo per giliai į šieną įkastas. Mano". Nors partizanas, kurių jau buvo atsiradę, ir tinkamai patvarkys „išvaduotojus". Bet ne. Be jokio pasipriešinimo jie sulindo į mišką.

Dvarų kultūros paveldas yra mus pasiekusi vertinga ir reikšminga Lietuvos istorinės dvarų sistemos dalis. Jis apima istorinių dvarų fizines, funkcines teritorines struktūras, dėmenis ir jų sankaupas, fragmentus, elementus bei kilnojamąsias, dvasines, socialines ir kt.

Išlikusi istorinės dvarų sistemos dalis yra labai vertinga, nes liudija Lietuvos valstybės ilgaamžiškumą, kultūros lygį, sąsajas su kitų Europos valstybių kultūromis, atskleidžia ekonomikos raidą, įvairių socialinių grupių tradicijas, socialinę, politinę, tautinę sanklodą bei jos pokyčius.

Siekiant veiksmingai saugoti ir reabilituoti (atgaivinti) Lietuvos dvarų paveldą, kaip itin reikšmingą Lietuvai ir Europai kultūrinių ženklų ir simbolių dalį, buvo parengta ir dar 2002-09-13 Valstybinės paminklosaugos komisijos sprendimu Nr. 87 patvirtinta „LR Dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcija“ [1].

Tai vientisas dokumentas, kurio III skyriuje nustatyta (suformuluota) Valstybinė Lietuvos dvarų paveldo samprata ir ja pagrįsta integravimo į visuomenės gyvenimą strategija.

Koncepcijoje pateikti dvarų paveldo integravimo į Lietuvos Respublikos teisinę bei valstybinę strateginio planavimo sistemą principai, suformuoti pagrindiniai dvarų paveldo kompleksų teritorinės apsaugos bei apskaitos principai ir t.t.

Esminės Koncepcijos nuostatos yra šios: dvarų paveldas - Valstybės ir visuomenės apsaugos objektas bei svarbus kraštotvarkos objektas. Vadovaujantis Koncepcija buvo parengta ir 2003 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 481 patvirtinta „Dvarų paveldo išsaugojimo programa“, kuri deja nebuvo įgyvendinta.

Istorinis dvaras buvo pagrindinė ir stabiliausia mums žinoma Lietuvos kaimui būdinga teritorinė-erdvinė struktūra, pasižymėjusi aiškiais polifunkciniais bruožais [1]. Pagal nuosavybės formą dvarai buvo valstybiniai (karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Valstybės, okupacinės valdžios institucijų), bažnyčios, bajorų (ponų), o pastaraisiais amžiais jau įvairios kilmės savininkų nuosavybė.

Ilgainiui keitėsi Lietuvos dvaro dydis, bendra planinė erdvinė sąranga, žemėnaudos ir žemėvaldos struktūra. Įvairiais raidos tarpsniais dvarą sudarė dvaro sodyba(os), dvaro žemė, palivarkai, kaimai, miesteliai, net miestai ar jų dalys, upės, ežerai ir miškai, pievos, pramonės kompleksai, pakelės namai, kelių ir keliukų tinklas, hidrotechniniai įrenginiai ir kiti jo struktūros funkciniai dėmenys.

Ypač aiškiai tai atsispindi dvarų inventoriuose bei išlikusiuose dvarų planuose. Ir pirmiausia pagal vyriškąją liniją, paskui pagal moteriškąją. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dvarų sistema padėjo išlaikyti ilgalaikio giminės stabilumo ir šeimos tvirtumo tradiciją.

Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, net caras ilgai neišdrįso drastiškai kištis į dvarininkų luomą.

Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvos valstybingumo ir žemės ūkio raida bei tradicijomis, atitinkančiomis bendrą Europos kontekstą. Ji ilgus amžius užtikrino Europos, o iš dalies ir pasaulinės elitinės (aukštosios) ir buitinės kultūros sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje.

Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės architektūros ir meno (dailės, skulptūros, tapybos, tekstilės, keramikos, muzikos, literatūros, teatro), įvairių amatų (ginklų, plytų, dolomito, čerpių, keramikos, indų, įvairių metalo, medžio ir akmens dirbinių gamybos ir kt.), mokslo (archeologinių radinių ir kitos senienų kolekcijos, dendrologijos, biologijos, geografijos darbai) ir naujausių technologijų (pvz., telegrafas, elektra Rietavo dvare, dvarų laukų drenažo ir drėkinamų pievų sistemos ir kt.), pramonės (lentpjūvės, bravorai, spirito varyklos, malūnai) ir sodininkystės (naujos obelų ir kitų augalų veislės Renavo dvare), parkų planavimo (pasaulinio garso parkų ir sodų architekto, botaniko E. F. Andre suprojektuoti Lentvario, Trakų Vokės, Užutrakio, Palangos dvarų sodybų parkai), želdynų formavimo (gausybė augalų iš viso pasaulio buvo introdukuoti būtent dvaruose, veisiami tiek gausiose jų oranžerijose, tiek dvarų parkuose bei soduose), naujausių pramonės sistemų ir jos technologijų (dvarų pramonė, ekonomijos ir Tyzenhauzo reformos) ir kitos veiklos (ypač žirgininkystės, taip pat žuvivaisos - išlikęs Kurtuvėnų dvaro tvenkinių kompleksas vienas iš dviejų pirmųjų tokių Lietuvoje ir kt.) raidos tendencijos.

Svarbiausias mums žinomas veiksnys, įtakojęs Lietuvos dvarų sistemos raidą pagal Europos kriterijus, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1557 metų Valakų reforma.

Ją įgyvendinant buvo iš esmės pakoreguota senoji dvarų sistema - daug kur padidintos ir perplanuotos bei sujungtos dvarų žemėnaudos ir žemėvaldos su visa jų struktūra, perplanuotos dvarų sodybos, suplanuota ir įsteigta daugybė palivarkų ir kaimo gyvenviečių, suplanuota ir įsteigta daug naujų lažinio palivarkinio tipo dvarų. Beje, istorikai teigia (K. Avižonis, Z. Ivinskis, J. Kiaupienė, B. Makauskas ir kt.), jog pati Valakų reforma pirmiausia buvo įvykdyta valstybiniuose dvaruose, t.y.

Siauresne prasme šiandien tokie darbai dar būtų įvardinti nuoseklia žemės konsolidavimo ir racionalaus jos panaudojimo reforma. Vykdant reformą per dvidešimt metų, o ir vėliau, labai pasikeitė Lietuvos kaimo kraštovaizdis.

Lietuvos dvarų sistemos teritorinė erdvinė išraiška, susieta bendra administravimo ir teisine sistema, teritorinės sklaidos ir polifunkcinių ryšių visuma, vadinama istoriniu Lietuvos dvarų tinklu.

Paprasčiau sakome, kad Lietuvos dvarų sistemos erdvinė išraiška yra vadinama istoriniu jos dvarų...

Kauno apskrities žemėlapis

Aukštosios Fredos Dvaro Sodybos Istorija

• Dvaras (kiemas) - materializuota žemės valdymo ir disponavimo ja santykių išraiška, atsiradusi dar iki Lietuvos valstybės sukūrimo ir suklestėjimo.
• Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvos valstybingumo ir žemės ūkio raida bei tradicijomis, atitinkančiomis bendrą Europos kontekstą.
• Dvarų kultūros terpėje išaugo ir iškiliausi mūsų architektai, dailininkai, kompozitoriai, rašytojai.

Žlugus LDK Trečiasis LDK Statutas su išlygomis galiojo dar 45 metus. Taigi iki 1840 metų. Tai byloja, kad LDK bajorijos luomas buvo labai tvirtas, o tradicijos stiprios. Tam tikrą laiką privertė paisyti jo netgi Carinę Rusiją.

Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės architektūros ir meno (dailės, skulptūros, tapybos, tekstilės, keramikos, muzikos, literatūros, teatro), įvairių amatų (ginklų, plytų, dolomito, čerpių, keramikos, indų, įvairių metalo, medžio ir akmens dirbinių gamybos ir kt.), mokslo (archeologinių radinių ir kitos senienų kolekcijos, dendrologijos, biologijos, geografijos darbai) ir naujausių technologijų (pvz., telegrafas, elektra Rietavo dvare, dvarų laukų drenažo ir drėkinamų pievų sistemos ir kt.), pramonės (lentpjūvės, bravorai, spirito varyklos, malūnai) ir sodininkystės (naujos obelų ir kitų augalų veislės Renavo dvare), parkų planavimo (pasaulinio garso parkų ir sodų architekto, botaniko E. F. Andre suprojektuoti Lentvario, Trakų Vokės, Užutrakio, Palangos dvarų sodybų parkai), želdynų formavimo (gausybė augalų iš viso pasaulio buvo introdukuoti būtent dvaruose, veisiami tiek gausiose jų oranžerijose, tiek dvarų parkuose bei soduose), naujausių pramonės sistemų ir jos technologijų (dvarų pramonė, ekonomijos ir Tyzenhauzo reformos) ir kitos veiklos (ypač žirgininkystės, taip pat žuvivaisos - išlikęs Kurtuvėnų dvaro tvenkinių kompleksas vienas iš dviejų pirmųjų tokių Lietuvoje ir kt.) raidos tendencijos.

Paskaitoje lektorė įterpė įdomių faktų apie Jozefo Godlevskio vestuves. „Šis bajoras ilgai buvo viengungis. Sulaukęs apie 50 metų amžiaus iš savo bičiulio Černiauskio jis sulaukė klausimo apie turtą - kam jis jį paliksiąs. Jų pokalbis išaugo į piršlybas, o šios - į vestuves su Marija Volmeryte“, - pasakojo R. Bukauskaitė.

Susidomėjimo ir susirinkusiųjų diskusijų sulaukė ir pačių vestuvių klausimas. Lektorė pasakojo, kad po lošimo kortomis iš šventės Jozefas Godlevskis niekam nežinant vienas iškeliavo į Aukštosios Fredos dvarą. „Matyt, pratęs prie viengungiško gyvenimo ir aktyvios visuomeninės veiklos jis tiesiog pamiršo savo jaunąją, - juokėsi R. Bukauskaitė.

Aukštosios Fredos dvaro sodyba

tags: #aukstcias #freda #sodyba